PASIKIKENKIME

Laukiau Rašytojų sąjungos suvažiavimo, svajojau – pašnekėsim apie kūrybos problemas, pasidžiaugsim, kad nemažai knygų parašėm per ketverius metus, o svarbiausia – sugebėjom išleisti. Ir dar – sukryžiuosim postmoderno populiarias ietis (H.Kunčius, M.Ivaškevičius, S.Parulskis, R.Šerelytė) su kitomis, tradicijų, gyvenimo realijų nugludintomis (J.Aputis, E.Ignatavičius, J.Strielkūnas, R.Granauskas), suūšim kaip bitės avily. O kur dar tų bičių ūžimas apie abejingumą vaikų literatūrai, paramos jai nebuvimą ir negalvojimą: o kas po mūsų? Juk šitiek daug rašytojų mirė per ketverius metus! Kai peržvelgi susirinkusius salėje – tik žilos galvos, o jei kuri juoda ar ruda, tai moteriška, dažyta. Jų nedaug, rankų pirštų užtektų suskaičiuoti.

Keičias rūbai margo sviesto. Priklausydama dar jaunųjų rašytojų sekcijai, trepsėjau, negalėjau tverti: greičiau į sąjungos narius! O priimta buvau labai išdidi, vaikščiojau nosį užrietusi – aš rašytoja! Ištiesta ranka nevaikščiosiu. Nesvarbu, kad mažai, o gal ir nekaip parašiau, – dar parašysiu! Dabar mano galva veikia kaip kompiuteris (beje, jo neturiu), minčių, idėjų – gali rieškutėmis semtis. Tačiau „Vagoj“ treji metai guli žaisminga knygelė mažiems vaikams „Mamyte, tavo vaikas linksmas“ – pagal ją O.Rastenytė jau ir radijo vadinimą suspėjo parengti, bet knygelei paramos nėra! O gal man reikėjo stipendijos prašyti, juk 30 rašytojų gavo? Tokiems tik gyvenk ir žvenk! Aš, vargšelė, avižomis nepašerta, nežvengiu...

Labai norėjau suvažiavime išeiti prieš salę ir visiems į akis pasakyti: tokiame neįdomiame suvažiavime dar nesu buvusi! Buvo daug kalbama apie rūmų, laiptų remontą, „Urbo kalno“ renovaciją... Išties, nuo kalno aukštai matyti – visas mūsų vargas, nemeilė vienas kitam ir valdžios nemeilė rašytojams, dvasinis skurdas, sąstingis, tingėjimas ar nenoras atsiskleisti – kaip ir visoj Lietuvoj! Suvažiavime nė karto neišgirdau žodžių „mūsų proza, mūsų poezija, drama, esė, pasaka“ et cetera. Užtat daugybę kartų – „pinigai, pinigai, pinigai“. Pinigai – vanagai... „Literatūroje ir mene“ (2007 02 02) perskaičiau puikius pirmininko J.Liniausko žodžius: „Rašytojams tenka tos kelios funkcijos – įsiklausyti į visuomenę ir ją girdėti, surasti žodžių, kurie įpras­mintų egzistenciją, puoselėti kalbą, istorijos atminimą, ugdyti visuomenės pilietiškumą“, tačiau suvažiavime jų nesigirdėjo. Ir diskusijų nebuvo, jei neskaitysime du kartus prie mikrofono priėjusio apgirtusio jaunuolio.

O su kokia pagarba kadaise mes, jaunųjų sekcijos nariai, žvelgėme į tikrus rašytojus, išsižioję gaudėme kiekvieną jų žodį. Dabar tie jauni rašytojai, Nacionalinės premijos laureatai, netgi į suvažiavimą ateiti nesiteikė. Prisimenu, kai buvo pristatoma M.Ivaškevičiaus knyga „Žali“, aš vis rengiausi atsistoti, kalbėti... Tačiau šviesaus atminimo profesorė E.Bukelienė čiupo mane už sijono, prispaudė ir griežtai pasakė: „Sėdėk! Neprasidėk su jais!“ Nėra profesorės, nėra literatūros ir pačių rašytojų globėjos. Kas užims šią nišą?

Aš buvau pasirašiusi „kalbą“, ketindama ją paskaityti suvažiavime! Nepaskaičiau! Štai ji! Kikenkite!

Priesakai pačiai sau

Kas tu, gimtoji žeme? Šviesa, lydinti mane visą gyvenimą, kuria galiu pasišviesti tamsią naktį? O gal tu – trispalvės vėliavos kotas, kurį laiko visi mano gentainiai – gyvi ir mirę, o vėliava – aukštai danguje virš mūsų galvų plevena?

Kas būčiau buvusi aš be šios vėliavos? Be savo mokytojų, kurie ją laikė, be tėvų... Juk atsimenu, dar pradinukė buvau, bet iš nepriklausomos Lietuvos laikų buvau išlaikiusi trispalvę juostelę, paslėpusi ją laikiau. Tėvai žinojo, bet nieko nesakė. Ir kai vokiečių tankai bei šarvuoti motociklai praūžė mūs keliu, per Skiturius, – beje, žiauriai praūžė, pakeliui nušaudami mūs kaimyną Juškauską, – žmonės manė, kad dabar būsim laisvi, kad bolševikai jau išvyti. Tėvas susiruošė akėti – karas ne karas, rankų susidėjęs ūkininkas nesėdės. Susidrovėjęs, nedrąsiai pasakė: atnešk tą savo trispalvį kaspinėlį ir špilką. Paskui liepė surišt man kukardą, prisisegė prie žipono ir išėjo akėti...

Taigi ta meilė trispalvei, pasididžiavimas tuo, kad esu lietuvė, lydi mane turbūt nuo tų dienų...

Vėliau, jau antrą kartą Lietuvą okupavus bolševikams, mes, mokiniai, iš trijų spalvų siūlų pasidarydavome kukardą ir nešiojome ją prisegę prie marškinių. Ir, nuaidėjus skambučiui, sustoję kalbėdavom maldą, o jei kuris mokytojas įeidavo, kalbėdavo su mumis drauge. Pritariančių okupantams mokytojų nebuvo. Atvirkščiai – fizikos mokytojas Mikas Babrauskas žuvo išėjęs į partizanus, mūsų septintos klasės auklėtoją Valentą užmušė lagery... Iš viso mūsų mokytojai buvo puikūs, tikri mūsų draugai – puikūs žmonės ir pedagogai. Dauguma jų buvo baigę tik mokytojų seminarijas, vos keleriais metais už mus jaunesni. Mes juos mylėjom, ir jie mus.

Tad ačiū tau, mano gimtine, mano mokytojai ir tėvai, kad įdavėt man kelrodę žvaigždę, nurodėt kryptį, kuria turiu eiti. Ta kryptis, tas kelias – Tėvynės kelias. Aš juo einu su džiaugsmu, ar jis dygliuotas, ar smėlėtas, kopiu į kalną, vis į kalną ir, jaučiu, krisiu kopdama, nes viršūnė nepasiekiama, gražus, pras­mingas tik pats siekimas.

EMILIJA LIEGUTĖ