Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-11 nr. 3039

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas A. Jonynas.
DAR KARTĄ APIE RITERĮ, VELNIĄ IR MIRTĮ
19
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE7

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
•  LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HUMANITARINIAI IR SOCIALINIAI MOKSLAI1

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• IŠSAUGOTI – ŽMONES, KŪRYBĄ, LIETUVĄ1
• ŠVENTĖS IR RAMENTAI1

KNYGOS 
• Vitas Areška.
UŽŠIFRUOTI IR ATVIRI TEKSTAI
1
• SANKIRTA
• VIEŠKELYJE DŽIPAI2
• BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ – AKTORĖ IR RAŠYTOJA3
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• JUOZAS STONYS: IEŠKANT PSICHOLOGIZMO JUNGČIŲ4

MUZIKA 
• GRIETINĖLĖS SKONIO MAŽOJI SEKSTA22
• Aneta Adomavičiūtė.
"MUZIKA MUZIKOJE"
13
• PASIRODŽIUS KNYGAI APIE LIETUVOS KOMPOZITORIUS15

DAILĖ 
• PASKAITOS JUVELYRIKOS TEMA
• Ieva Pleikienė.
V.ANTANAVIČIAUS PARODA DANIJOJE
2
• Gintaras Žilys.
PRIE DRUSKININKŲ VIEŠOSIOS PIRTIES TĄDIEN STOVĖJO DVIRATIS
1

TEATRAS 
• Lina Klusaitė.
DVASIOS REMONTAS: APIE OKT/VILNIAUS MIESTO TEATRO SPEKTAKLĮ "MIESTAS"
3
• Ramunė Balevičiūtė.
JUOZO IR JONO ISTORIJOS

TĘSIAME DISKUSIJĄ APIE ROMANĄ 
• Guy de Maupassant.
APIE ROMANĄ
2

MENO DIS/KURSE* 
• Eglė Obcarskaitė.
"ATVIROS ERDVĖS" LYGTIS: MENAS + "DIDESNIS" MENAS = ?
6
• AMBICINGAS KITOKIO KINO PROJEKTAS1

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
KRAKAS IR NEKRAKAS
5

VERTIMAI 
• Viktor Jerofejev.
JOPS MOKYMAS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jurga Lūžaitė.
DAIKTŲ POETIKA G. GRAJAUSKO "NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJOJE"
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SMAGI VILNIEČIŲ KELIONĖ Į PLŽ
 Kęstutis Pulokas.
SUKIRMIJĘ?

FOTOGRAFIJA 
• IR VĖL SENAMIESTIS

KRONIKA 
• GERUMO DIENOS
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO DIENA PASVALIO RAJONE
• LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ KNYGOS RUSŲ KALBA
• KVIETIMAS

DE PROFUNDIS 
• POEZIJA IR GYVENIMO PRISIMINIMAI
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SVARSTO, VAŽIUOTI AR NEVAŽIUOTI Į MASKVĄ ŠVĘSTI PERGALĖS ŠVENČIŲ5
• John Burns.
LITERATŪRINIS KREPŠINIS
4

AKTYVIOS JUNGTYS

SUKIRMIJĘ?

Kęstutis Pulokas

[skaityti komentarus]

Ne, tai ne reklama. Turbūt net ir ne visai recenzija. Šiame tekste įsipainiojusių knygų pardavimai dėl to nepadidės (ir nesumažės).

Gana atsitiktinai viena po kitos perskaitytos dvi 1998–1999 m. sandūroje išleistos visiškai skirtingos knygos pasirodė siejamos netikėtos jungiamosios grandies. Jei ne ši jungtis, tarp minimų knygų nebūtų beveik nieko bendra. Nebent tai, kad abi parašytos angliškai, nors ir skirtingais šios kalbos dialektais.

Galbūt kokiu nors paslaptingu būdu kas nors ir paskatins lietuvių kalba išleisti Irvine’o Welsho "Filth" ("Supuvimas"). Šiaip ar taip, "Traukinių žymėjimo" ("Trainspotting") autorius yra kultinis ir Lietuvoje žinomas. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kaip "Filth" skambėtų lietuviškai, o knygos vertėją dėl gausybės kolokvializmų mažų mažiausiai tektų užjausti. Ne tiek dėl groteskiško romano savasčiai itin reikšmingo profesinio slengo, kurį pakenčiamai perteikti bent iš dalies tikrai įmanoma, kiek dėl gausios škotiškos leksikos (aišku, ne leisgyvės gėlų kalbos, o kasdienės angliakalbių škotų šnekos). Derėtų šį leksikoną versti žemaitiškai ar dzūkiškai? Vargu bau. Nebent kalbą laikytume vien tik sausa turinio perteikėja. Juk nelengva įsivaizduoti, kad kur nors Olandijoje poilsiaujantis žemaitis, išgirdęs aukštaitišką šnektą, nepatingėtų luktelėti aukštaičio už kampo tamsiame skersgatvyje, kad pasiaiškintų etnografinius skirtumus.

Apie ką ši knyga? Siužeto perpasakoti tikrai neketinu. Bet jeigu, išgirdus apie futbolo aistruolių per viešbučio langą neva išmestą televizorių, jus ištinka švento pykčio priepuolis, kažin ar apskritai yra prasmės su jumis šnekėtis. Dar mažiau prasmė šnekėtis apie Irvine’ą Welshą bei jo romano personažą detektyvą seržantą Briusą Robertsoną. O jeigu jus piktina vakare iš baro grįžtančios kompanijos nekaltas dainavimas, jums galima patarti nebent tris kartus apibėgti aplink namą ir nubėgti neverbalizuota kryptimi. Tačiau tikiuosi, kad nesate toks hermetiškai sterilus jaunuolis ar jaunuolė, nes romanas prifarširuotas ne tik juodojo humoro. Kiekvienu atveju pagrindinio "Filth" personažo būdą bene taikliausiai perteikia reljefinis knygos viršelis su jame pavaizduotu paršo snukiu. Kad vaizduotė nenuneštų mūsų į pernelyg plačius apibendrinimus, pastaruosius įrėmina paršui ant galvos pūpsantis britų policininko šalmas. Nors pagrindiniam personažui užmaukšlinus gaisrininko šalmą ar apsiautus jį kokio dėstytuvo mantija, personažas turbūt išliktų toks pat realistiškas, skirtųsi tik jo veiklos laukas ir veikimo galimybės. Jei norite, tebūnie pastarasis sakinys duoklė politiniam korektiškumui. Juk ir knygos personažas su savo kolegomis privalo lankyti kursus, kuriuose yra mokomas politiškai korektiško bendravimo.

Detektyvas seržantas Briusas – senosios kartos kriminalistas, itin savotiško humoro jausmo, ne be sunkios vaikystės ir tragiškų išgyvenimų įtakos išsiugdęs cinišką požiūrį į žmones ir pasaulį. Ką gi, vis dėlto esama rimto pagrindo manyti, kad švelniai tariant, pokštus bei kiaulystes aplinkiniams jis krečia ne tiek linkėdamas jiems blogo, kiek norėdamas pasismaginti bei iš naujo patvirtinti visuomenėje veikiančius dėsnius, o gal net ir žmogiškąją prigimtį. "Same rules apply",– nuolat kartoja Briusas Robertsonas. Reikėtų pridurti, kad šią frazę jis iš esmės taiko kitiems. Nors ir nederėtų primygtinai tvirtinti, jog save jis laikytų pakilusiu virš tų taisyklių, ko gero, bent pasąmoningai jis save suvokia savotišku tvarkdariu ar gyvenimo dėsnių žinovu bei liudytoju. O silpstant sveikatai (juk pareigūnas jau ne pienburniško amžiaus), šitie dėsniai akivaizdžiai smogia jam pačiam ir nebeleidžia valdyti situacijos, kurią jis, matyt, tarėsi valdąs (ypač ironiškas tragiškas paskutinis knygos epizodas). Same rules apply…

Nepaisant visko, vienos slaptos operacijos metu pakliuvęs į tikrai blogų žmogžudžių nagus ir tik per stebuklą išgyvenęs (ir nuo tol nebe konfiskuotą kokainą šniaukščiantis, o prozaką ryti turintis), detektyvas seržantas gali tikėtis sulaukti skaitytojų užuojautos, ypač post mortem. Anot vienos romano recenzijos, ši knyga – "tai sąmonės trapumo tyrinėjimas, pasakojimas apie tai, kaip prisiminimai ir vaizdiniai mus visus gali paversti bepročiais."

Antra knyga, apie kurią užsiminiau teksto pradžioje, keliolikos bestselerių autoriaus Jeffery’o Deaverio "The Coffin Dancer" (lietuviškai šios knygos turbūt neišvysime, nes panašių amerikietiškų trilerių yra daugybė). Knyga absoliučiai kitokia nei "Filth". Ne, nereikia jos siųsti į kito pajėgumo lygą. Šioji knyga atstovauja visai kitai "sporto šakai". Nors neįžvelgdamas skirtumo tarp regbio ir amerikietiškojo futbolo, tūlas stebėtojas šias sporto šakas nuolat painios ir įnirtingai bandys priversti abiejų sporto šakų atstovus žaisti pagal tas pačias taisykles. O patogiausia būtų, jei tiek regbininkai, tiek futbolininkai vadovautųsi krepšinio taisyklėmis, nes tūlas žiūrovas jas žino geriausiai ir tuo yra patenkintas. Bet grįžkimprie trilerio.

Kaip ir dera "gerai" (t.y. auklėjamajai ar pan.) knygai, pagrindinis jos veikėjas niujorkietis detektyvas Linkolnas Raimas yra teigiamas personažas. Tarnybos metu tapęs invalidu, jis nesiliauja tarnauti teisingumui ir ypač siekia sugauti savo skriaudėją – paslaptingą samdomą žudiką, apie kurį teisėsaugos tarnybos žino tik tiek, kad jo rankos odoje ištatuiruotas ant karsto šokantis skeletas. Atskiruose romano skyriuose skaitytojas į situaciją gali pažvelgti ne vien neabejotinai teigiamo personažo detektyvo, bet ir psichopato samdomp žudiko akimis. Moraliniai skrupulai šio nekamuoja, jis tiesiog stengiasi kuo tiksliau vykdyti užsakovo jam skirtą užduotį bei galvoje skambančio balso nurodymus. Jis nesijaučia besielgiąs blogai – juk tik sąžiningai ir drausmingai kaip tikras profesionalas vykdo įsakymus ir daro tik tai, kas reikalinga užduočiai sėkmingai įgyvendinti. Nieko neprimena? Galiausiai jis pats ima manyti, jog yra tas nesugaunamasis žudikas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog jis irgi toks yra, tačiau iš tiesų detektyvas medžioja ne jį, nors kurį laiką manosi aptikęs būtent tuos pėdsakus. Vėliau dramatiškai paaiškėja, kad psichopatas žudikas tėra tikrojo nesugaunamojo žudiko pasamdytas (ir vėliau nužudomas), o pastarąjį pasisamdė visai ne tas įtariamasis ir visai ne dėl to… Kaip ir dera holivudiniam trileriui, jame gausu netikėtų, tik filmuose įmanomų posūkių, o galiausiai viskas baigiasi šablonišku happyendu (jei neskaitysim keleto ar keliolikos šalutinių personažų lavonų).

Tačiau kas sieja abu romanus? Kirminai.

Tiek detektyvą seržantą Briusą Robertsoną, tiek psichopatą nusikaltėlį Stefeną Kalą kamuoja kirminai. Nors ir skirtingi. Psichopatui Stefenui Kalui ramybės neduodantys, šleikštulį keliantys kirminai egzistuoja jo sąmonėje, jie – sunkios vaikystės ir ypač paauglystėje įvykdyto nusikaltimo padarinys. Apninkančių šlykštynių jis gali nusikratyti švariai nusiprausdamas bei kuo tiksliau įvykdydamas gautas užduotis. Tada kirminai laikinai pasitraukia. Detektyvą Briusą Robertsoną kamuoja tikri žarnyno parazitai. Tikri, bet literatūriškai nepaprasti. Vis intensyviau detektyvo mintis bei veiksmus skaitytojo akyse nustelbia kirmino (kirminų?) mintys. "Ėsti, ėsti, ėsti!" – patenkinus šį pirmapradį troškimą, galima leistis ir į tolesnius mąstymus, beveik sąmonės srautu virstančius.

Detektyvui ėmus vartoti gydytojo skirtus vaistus nuo kirminų, kirminą apninka mintys apie egzistencijos trapumą ir apima beveik dvasinė rezignacija – juk savo šeimininkui (būtent taip detektyvą mintyse vadina kirminas) jis blogo nelinki, netgi su juo tapatinasi (kitas klausimas, ar "šeimininkas" tapatinasi su kirminu), tad pastarojo bandymai atsikratyti kirminų tiesiog prilygsta išdavystei. Žarnyne kirminas ne vienas, tačiau jokio vidurių gyventojų tarpusavio kontakto nematyti. Vietomis skaitytojui gali kilti abejonių, ar pagrindinio personažo mintis bei veiksmus vis smarkiau užgožia to paties kirmino egzistencinis srautas, atskirus detektyvo seržanto ir kirmino "aš" suliedamas į vientisą "mes". Nors galbūt į vientisą "mes" susilieja atskiros detektyvo seržanto tapatybės? Galima imti manyti, kad kirminai įsimetę ne personažo žarnyne, bet smegenyse. Kad ir kaip būtų, nei skirtingos tapatybės, nei kirminai nepergyvens kūniškos šeimininko mirties…

"Šeimininko nebėra, ir aš daugiau nebeištversiu. Negaliu išlikti gyvas, nebūdamas šeimininko kūne…". Galime numatyti, kad iškeliaujančio kirmino vieton stos galbūt kiek kitokie kiti, atskiro kirmino tragedija iš esmės reikšminga tik jam.

Tiek tų sąsajų. O gal derėtų pamąstyti, ar patys nesame sukirmiję? Nors veikiausiai ne – kirminai esame mes. Same rules apply.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:13:42 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba