Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-11 nr. 3039

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas A. Jonynas.
DAR KARTĄ APIE RITERĮ, VELNIĄ IR MIRTĮ
19
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE7

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
•  LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HUMANITARINIAI IR SOCIALINIAI MOKSLAI1

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• IŠSAUGOTI – ŽMONES, KŪRYBĄ, LIETUVĄ1
• ŠVENTĖS IR RAMENTAI1

KNYGOS 
• Vitas Areška.
UŽŠIFRUOTI IR ATVIRI TEKSTAI
1
• SANKIRTA
• VIEŠKELYJE DŽIPAI2
• BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ – AKTORĖ IR RAŠYTOJA3
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• JUOZAS STONYS: IEŠKANT PSICHOLOGIZMO JUNGČIŲ4

MUZIKA 
• GRIETINĖLĖS SKONIO MAŽOJI SEKSTA22
• Aneta Adomavičiūtė.
"MUZIKA MUZIKOJE"
13
• PASIRODŽIUS KNYGAI APIE LIETUVOS KOMPOZITORIUS15

DAILĖ 
• PASKAITOS JUVELYRIKOS TEMA
• Ieva Pleikienė.
V.ANTANAVIČIAUS PARODA DANIJOJE
2
• Gintaras Žilys.
PRIE DRUSKININKŲ VIEŠOSIOS PIRTIES TĄDIEN STOVĖJO DVIRATIS
1

TEATRAS 
• Lina Klusaitė.
DVASIOS REMONTAS: APIE OKT/VILNIAUS MIESTO TEATRO SPEKTAKLĮ "MIESTAS"
3
• Ramunė Balevičiūtė.
JUOZO IR JONO ISTORIJOS

TĘSIAME DISKUSIJĄ APIE ROMANĄ 
• Guy de Maupassant.
APIE ROMANĄ
2

MENO DIS/KURSE* 
• Eglė Obcarskaitė.
"ATVIROS ERDVĖS" LYGTIS: MENAS + "DIDESNIS" MENAS = ?
6
• AMBICINGAS KITOKIO KINO PROJEKTAS1

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
KRAKAS IR NEKRAKAS
5

VERTIMAI 
• Viktor Jerofejev.
JOPS MOKYMAS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jurga Lūžaitė.
DAIKTŲ POETIKA G. GRAJAUSKO "NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJOJE"
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SMAGI VILNIEČIŲ KELIONĖ Į PLŽ
• Kęstutis Pulokas.
SUKIRMIJĘ?

FOTOGRAFIJA 
 IR VĖL SENAMIESTIS

KRONIKA 
• GERUMO DIENOS
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO DIENA PASVALIO RAJONE
• LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ KNYGOS RUSŲ KALBA
• KVIETIMAS

DE PROFUNDIS 
• POEZIJA IR GYVENIMO PRISIMINIMAI
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SVARSTO, VAŽIUOTI AR NEVAŽIUOTI Į MASKVĄ ŠVĘSTI PERGALĖS ŠVENČIŲ5
• John Burns.
LITERATŪRINIS KREPŠINIS
4

FOTOGRAFIJA

IR VĖL SENAMIESTIS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kvietimas į Kęstučio Stoškaus fotoparodą "Vilnius. Senamiesčio fotografijos" simboliškas – vaizdas į Šv.Jonų bažnyčios varpinę. Tyrinėdami Vilniaus fotografijas su S.Žvirgždu stebėjomės, kad veik nerasime Vilniaus fotografo, kuris nebūtų žvelgęs į šį senamiesčio kampelį iš to paties žiūros taško. Parodos įvado autorė R.Jurėnaitė tuos fotografus beveik visus ir sumini – nuo A.Swieykowskio iki J.Bulhako. Netrūko jų ir toliau, bet apie tai – kita kalba. J.Bulhaku lyg ir užsibaigia periodas, kada fotografai skubėjo gelbėti Vilnių nuo pokyčių ir sugriovimų. K.Stoškus sakosi fotografuodamas galvojęs apie pavojus Vilniui. Todėl ir žvalgėsi į miestą ne vien iš gatvės perspektyvos, bet lindo ir į kiemelius, kampelius, kur kniaukia katinai ar aplink šiukšliadėžes sukinėjasi naujųjų laikų vilniečių karta – žmonės be kitokios išgyvenimo vilties.

K.Stoškaus žmonės per daug ir nedomina. Automobilių gatvėse jis neišvengia, bet žmonės yra kažkur kitur: praslenka it šešėliai ar yra už laiko ribų. Visai kaip J.Czechowicziaus fotografijose, kurias spaudai parengė K.Stoškus, dešimt metų dirbantis Nacionaliniame muziejuje. Gal iš čia meilė fotografiniam Vilniui? Be jos nei tokios parodos surengsi, nei E.Karpavičiaus leidyklos išleistas to paties pavadinimo fotoalbumas nebūtų toks solidus.

Stebina fotografo kantrybė laukiant šviesos, nes architektūra, kaip ir žmogus, ne kiekvieną akimirką atsiskleidžia. Nušvitimas – svarbiausia. Ir tamsa. Jos – daug, kartais net kiek per daug, kai nebelieka materialių miesto smulkmenų – šaligatvių, balučių, aptrupėjusių pavarčių. Gerai atrodančios ekspozicijoje ir puikiai eksponuotos dailininkės E.Pojarskaitės, spaudoje šios fotografijos gali būti tamsesnės. Fotoalbumas išlaiko K.Stoškaus darbų kokybę, bet originalai ekspozicijoje daro kitokį įspūdį. Tu lyg vaikštai po Vilnių, kaip pirma vaikščiojo savo malonumui K.Stoškus. Noras įspūdžius įamžinti atsirado vėliau, kai pajuto, kad galima ir su ekonomisto diplomu atsistoti pirmose fotografų gretose. Tai dar vienas įrodymas, kad į fotografiją veda įvairūs keliai. Beje, ir fotografų profesionalų kalvėse, Dailės akademijoje, Fotografijos ir medijų katedros vedėjas prof. A.Lukys yra baigęs VGTU ir turi kelių inžinieriaus diplomą. Neseniai fotoparoda "Diagnozė" (apie onkologijos ligoninės kasdienybę) debiutavusi E.Mėlinauskienė irgi yra iš kitos sferos. Ši istorija primena S.Sontag garsią esė "Mirtis, kaip metafora". Susidūrimas su karčia gyvenimo akimirka atvėrė autorei kitą pasaulį ir netikėtas galimybes jame. Dabar E.Mėlinauskienė įsikūrė vienuolyne, pradėjo naują fotografijų ciklą ir stebisi, kiek tyla ir susikaupimas, atitolus nuo ligoninės šurmulio ir skausmų, duoda kitokios gyvenimo išminties.

Į K.Stoškaus fotografijų Vilnių gali pasižiūrėti kaip į maldų miestą, kuriame vienintelis maldininkas esi tu pats. "Dievas sukūrė miestą, o jo atvaizdą – K.Stoškus", – sakė man parodos atidarymo proga A.Kunčius, pernai Nacionaliniame muziejuje surengęs didžiulę retroparodą apie savo jaunystės Vilnių. Ji sukėlė gyvą reakciją ir buvo ilgai aptarinėjama. S.Jagelevičius "Naujajame židinyje" A.Kunčiaus fotografijas palydėjo beveik memuariniais komentarais. Tai dėsninga. A.Sutkaus ir A.Kunčiaus fotoretrospekcijos sužadino mūsų kolektyvinę atmintį. Ne tik tą, kuri viską lygina, kaip ir K.Stoškaus fotografijose: kas buvo vakar ir kas tebėra dabar.

Fotografija gali išvesti ir už savo ribų į kolektyvinę memuaristiką, kuri fotografijoje neužfiksuota. Fotografija yra tik akstinas tokiai atminčiai sužadinti. Afektas – stipri emocinė atminties iškrova – yra nuostabus, bet užslėptas fotografijos poveikio rezultatas. Tada nesvarbu, kokio lygio ir kokios paskirties fotografija prabyla į mus. Gali būti ir mėgėjiška, atsitiktinė, nes ne fotografija čia yra svarbiausia, o tarpai tarp fotografijų, kuriuos užpildome mes, žiūrovai, tapdami nematomų ir nesusisiekiančių žiūrovų bendrija.

K.Stoškaus fotografija yra klasikinė, kietai "sukalta", sugrąžinanti lyg į XIX a. fotografiją ir Vilnių, bet nefiksuojanti vien architektūros. Debesys, medžiai ir balutės pratęsia Vilniaus architektūros ir kraštovaizdžio fotoklasiko J.Bulhako mintį, kad Vilnius – be ribos tarp miesto ir kaimo, tarp gamtos ir kultūros. Tik automobiliai atrodo siurrealistiškai, kaip V.Žalakevičiaus filmo "Vienos dienos kronika" kadre, kur tarp senų kaimo gryčių rieda šviesi "Volga". Pokyčių yra daugiau, bet apie tai gal papasakos nauji E.Karpavičiaus leidyklos fotoalbumai. Kol kas išleisti du – J.Bulhako "Vilniaus barokas" ir K.Stoškaus "Vilnius. Senamiesčio fotografijos". Netikėtas, bet savaip dėsningas seno ir naujo žvilgsnio į Vilnių derinys.

Skirmantas Valiulis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:13:36 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba