Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-11 nr. 3039

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas A. Jonynas.
DAR KARTĄ APIE RITERĮ, VELNIĄ IR MIRTĮ
19
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE7

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
•  LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HUMANITARINIAI IR SOCIALINIAI MOKSLAI1

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• IŠSAUGOTI – ŽMONES, KŪRYBĄ, LIETUVĄ1
• ŠVENTĖS IR RAMENTAI1

KNYGOS 
• Vitas Areška.
UŽŠIFRUOTI IR ATVIRI TEKSTAI
1
• SANKIRTA
• VIEŠKELYJE DŽIPAI2
• BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ – AKTORĖ IR RAŠYTOJA3
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• JUOZAS STONYS: IEŠKANT PSICHOLOGIZMO JUNGČIŲ4

MUZIKA 
• GRIETINĖLĖS SKONIO MAŽOJI SEKSTA22
• Aneta Adomavičiūtė.
"MUZIKA MUZIKOJE"
13
• PASIRODŽIUS KNYGAI APIE LIETUVOS KOMPOZITORIUS15

DAILĖ 
• PASKAITOS JUVELYRIKOS TEMA
• Ieva Pleikienė.
V.ANTANAVIČIAUS PARODA DANIJOJE
2
• Gintaras Žilys.
PRIE DRUSKININKŲ VIEŠOSIOS PIRTIES TĄDIEN STOVĖJO DVIRATIS
1

TEATRAS 
• Lina Klusaitė.
DVASIOS REMONTAS: APIE OKT/VILNIAUS MIESTO TEATRO SPEKTAKLĮ "MIESTAS"
3
• Ramunė Balevičiūtė.
JUOZO IR JONO ISTORIJOS

TĘSIAME DISKUSIJĄ APIE ROMANĄ 
• Guy de Maupassant.
APIE ROMANĄ
2

MENO DIS/KURSE* 
• Eglė Obcarskaitė.
"ATVIROS ERDVĖS" LYGTIS: MENAS + "DIDESNIS" MENAS = ?
6
• AMBICINGAS KITOKIO KINO PROJEKTAS1

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
KRAKAS IR NEKRAKAS
5

VERTIMAI 
 Viktor Jerofejev.
JOPS MOKYMAS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jurga Lūžaitė.
DAIKTŲ POETIKA G. GRAJAUSKO "NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJOJE"
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SMAGI VILNIEČIŲ KELIONĖ Į PLŽ
• Kęstutis Pulokas.
SUKIRMIJĘ?

FOTOGRAFIJA 
• IR VĖL SENAMIESTIS

KRONIKA 
• GERUMO DIENOS
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO DIENA PASVALIO RAJONE
• LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ KNYGOS RUSŲ KALBA
• KVIETIMAS

DE PROFUNDIS 
• POEZIJA IR GYVENIMO PRISIMINIMAI
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SVARSTO, VAŽIUOTI AR NEVAŽIUOTI Į MASKVĄ ŠVĘSTI PERGALĖS ŠVENČIŲ5
• John Burns.
LITERATŪRINIS KREPŠINIS
4

VERTIMAI

JOPS MOKYMAS

Viktor Jerofejev

[skaityti komentarus]

Naujoji rusų literatūra. Mitas, fantazija, melas ar gryna tiesa? Šiais sisteminimo bei klasifikavimo, prasmės bei esmės ieškojimo laikais ne vienas literatūrologas, meno kritikas ar šiaip apsiskaitęs "knygų žiurkėnas" vieną ar kitą rašytoją vis bando priskirti tam tikrai literatūros "srovei" ar "krypčiai". Kartais pavyksta, bet dažniausiai – ne.

Ką turi bendra "naujasis ekonominis disidentas", "protinio darbo proletaras" S.Dovlatovas ir "naujasis fašistas", "rusiškasis H.Milleris" E.Limonovas? Kas sieja "naująjį D.Charmsą", "visų menų meistrą" D.Prigovą bei "keiksmažodžių virtuozą", "sekso ir smurto apologetą" V.Sorokiną? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad niekas, na, galbūt panašus jų amžius, ta pati socialinė aplinka, kurioje jie gyveno ar gyvena. Aišku, praėjus kokiam šimtmečiui, jų kūryba jau bus tvarkingai sudėliota į lentynėles su atitinkamais užrašais. O dabar apie juos galima kalbėti ką tik nori, spėlioti ir burti, meluoti ir fantazuoti.

Panašiai elgiasi ir Viktoras Jerofejevas, trijų rašytojų – jo paties, D.Prigovo ir V.Sorokino – knygos "JOPS" pratarmėje pabandęs aprašyti "naujosios rusų literatūros" užuomazgas. Kaip sako V.Jerofejevas: "Jei skaitytojai nekvaili, jiems kas nors, žiūrėk, ir paaiškės".

Vertėjas

______________________

Užriškit man akis ir duokit stiklinę balto saldaus portveino kartu su raugintais kopūstais. Ir pridėkite disidento bučinį. Štai tada iš karto viską prisiminsiu. Lemputę virš galvos. Gražias isterijos dėmes. Visą grupės JOPS istoriją. Nuo pat pradžios ligi galo. Lyg viskas būtų buvę vakar. Maskvoje po skaitymų mus girdydavo degtine, o Piteryje duodavo portveino su raugintais kopūstais. Mes su Sorokinu neatsisakydavome ir kitokių pasiūlymų. Piterio komunalkės bedugnės. O Prigovas, kaip visiems žinoma, visada geria tik alų.

Kietos sėdynės traukinio "Maskva-Leningradas" kupė, tuščiose barškančiose stiklinėse pašėlusiai virpa arbatos šaukšteliai. Už lango greit skrieja sniegas. Vyriškių veidai melsvi lyg pagal naktinį Susisiekimo ministerijos užsakymą. Sudvisęs oras nežada saldžių sapnų. Vienas melsvaveidis siaubingai panašus į angelą. Kito smakras bei kakta – chtoniniai. Trečiasis veidas, gulintis ant mano kelių, keista, bet priklauso man.

Dar neatėjo laikas pasakyti visą tiesą apie mistinę grupės JOPS (Jerofejevas-Prigovas-Sorokinas) veiklą, jis greičiausiai niekada ir neateis. Daugybė žmonių, įsipainiojusių į šią istoriją, dar gyvi, todėl dėl visiems suprantamų priežasčių nieko apie tai nekalba. Miruoliams irgi neverta per daug gražbyliauti. Visų geriausiai būtų tekstus, pirmąkart sudėtus kartu šioje knygoje, pakišti skaitytojams – tegul jie patys laužo galvas, kas iš tikrųjų įvyko. Tekstai svarbesni už visokias išpažintis. Jei skaitytojai nekvaili, jiems kas nors, žiūrėk, ir paaiškės. Gera proga patiems pasitikrinti savo nuovoką.

– Jūs tarytumei lavonai, – po kurio laiko lėtai ištariau aš.

Mano bendrakeleiviai kažkaip nedraugiškai išsiviepė.

– Na, pagaliau, – pritariamai burbtelėjo pirmasis.

– Susiprotėjo, – linktelėjo antrasis.

– Tai ką, neteisybę pasakiau, ar ką? – tingiai krūptelėjau aš.

– Gal ir teisybę, tačiau ar ne vis tiek? – paryčiui ištarė Chtonikas. Nesiskutę, mes valgėme bandeles pusrūsio arbatinėje viename miesto prospekte.

– Man patinka, kai merginos baisiai bijo, – saldžiai pasiraivė apsnūdęs Angelas.

– O aš giliai širdyje pats jų bijau, – prisipažino mums Chtonikas.

– Dabar aišku, kodėl jūs šlubas, – prisipažinau aš Prigovui.

– Gyvenimą įsimylėję avinai, – susiraukė Sorokinas, metęs žvilgsnį į pusgyvius, po kavines šliaužiojančius leningradiečius, ir iš pasibjaurėjimo ėmė krutinti rožinius savo pirštus.

– Kaip gerai jūs pasakėte, Vladimirai Georgijevičiau, gyvenimas – tai sapnas, – sutiko Prigovas.

Pradžioje jums pasufleruosiu, kad JOPS egzistavo dviem pogrindžio lygiais. Pirmojo lygio JOPS iš esmės nedaug kuo skyrėsi nuo visų kitų pogrindinių vėlyvojo sovietmečio organizacijų – begalės vakarietiško roko mėgdžiotojų, džiazo muzikantų, avangardinių tapytojų, visokių protestuotojų, politinių bei ekonominių disidentų. Su visa šia publika JOPS artimai nebendravo, nors kai kurie iš mūsų ir turėjo tokių bičiulių.

– Rytoj Romoje susitinkame su Popiežiumi, – priminiau aš.

– O aš ką, prieš? – gūžtelėjo pečiais Prigovas.

– Kodėl visi rašytojai – toks mėšlas? – patyliukais nustebo Sorokinas.

Popiežius atrodė nepatenkintas mūsų entropija:

– Štai visas pasaulis verčiasi aukštyn kojomis, o jūs užsiiminėjate estetika, kruopščiai trinate ribą tarp gyvenimo ir mirties.

– Žodis pats mus pasirinko tokius, kokie esame, – nuoširdžiai atsakiau aš.

Romos Popiežius nužvelgė mus ir švelniai pratarė:

– Pasaulinę literatūrą visais laikais kūrė godūs niekšai, maniakai, išgamos, pusžmogiai ir iškrypėliai.

– Aš įsimylėjau, – prisipažino jam Prigovas, – šviesiaplaukę merginą vardu Kvaiša.

– Kas gi kitas, jei ne jūs, pasirūpins, kad pasaulis amžiams pražystų? – apglėbė mus Popiežius.

Mes keitėme religijas kaip pirštines ir nė vienoje jų neradome nei ramybės, nei stiprybės. KGB mūsų nemėgo, mus sekė, tačiau kartu ir prisibijojo, todėl nekliudė mūsų slaptoms užsienio kelionėms. Labiausiai mus nuvylė Tibetas.

– Visus rusus reiks paversti budistais, – kerštingai pažadėjo Prigovas.

Pirmojo lygmens JOPS undergroudiškumas ne kartą išnėrė į paviršių per koncertus, kurie vyko privačiuose butuose, rūsiuose, nelegaliuose arba pusiau legaliuose klubuose Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Machačkaloje, Tbilisyje, Novosibirske ir kitur. Tokių pasirodymų simbolis – plika palubėj kabanti lemputė.

JOPS atrodė lyg kamuolinis žaibas, mūsiškė publika tai puikiai atsimena iki šiol. Arba – lyg lėktuvo užgrobimas: tokio klyksmų lydimo šoko aš vėliau niekada nebepatyriau. Pasakysiu dar daugiau: žmonės nebeišlaikydavo – juos tiesiog vimdė čia pat, salėje. Nors jie buvo ir pažangūs, vis dėlto dar sovietiniai žmonės. Čia susipynė viskas: džiugesys, bezdalai, neapykanta, milicijos patruliai, diskusijos, KGB, sąmyšis rašytojų organizacijose, kelios dešimtys klausytojų savižudybių dėl buities ir būties problemų, kratos, gatvių muštynės, naktiniai nuotykiai, moralinis pakilumas bei staigus moralės krytis. Prisimenu, kaip jauna filologijos studentė Sonečka Kupriašina pasiimdavo mūsų kūrinius ir kultūringai išeidavo masturbuotis į moterų tualetą.

Tibete Sorokinui davė Dievo telefoną, tačiau, šiam paskambinę iš gatvės automato, išgirdome: "Užimta". Mes sukūrėme madą Che Guevarai. Kaire susitikome su islamo teroristais, jaunais smailiaveidžiais išminčiais. Visi be išimties nemėgome Amerikos. Tačiau vėliau nejučia ją pamėgome.

– Vyrai, varykit, – sakė mums teroristai.

Prigovas pasiūlė klastingą planą.

Nežinau, kas labiau kaltas, kad Žemės planeta tokia apdergta, tačiau mes visi troškom tik tyro vidinio tikėjimo. O apskritai man labiausiai patinka mūsų idėja sunaikinti komunizmą Rusijoje. Mūsų patikėtiniu tapo Gorbačiovas, nors tai tik viena iš globalios operacijos dalių. Tam tikrą laiką mes draugavome su "Bitlais", mums patiko jų "užmojai", peržengiantys krikščionybės ribas, nors, kita vertus, jų viduje knibždėjo tos pačios salmonelės, prieš kurias mes ir rengėme sukilimą. Sorokinas pervertino kinų grėsmę, o Prigovas traukė visokias baisias daineles. Jis nenorėjo mirti antrą kartą.

Iš rusų literatūros JOPS neperėmė jokių tradicijų, tarp rusų rašytojų galima rasti tik tolimų pusbrolių pusbrolių ir pseudobrolių, giminystę su kuriais primena tik panašios pavardės. JOPS neturėjo analogų ir užsienio literatūroje. Grupes paprastai vienija kūrybinis jų narių artumas. O pasaulyje nebuvo nepanašesnių vienas į kitą žmonių negu mes.

JOPS spontaniškai gimė tylų 1982 metų rudens vakarą mano bute netoli Smolensko aikštės. Už langų vyto persiškos alyvos.

Sorokinas išgėrė degtinės ir tarė:

– Taip.

Prigovo kaukolė siaubingai prasiviepė.

– Pizdec, – ištarė Sorokinas.

Visi trys tą vakarą atrodėme kaip reta susikaupę, gal šiek tiek liūdnoki, nuo mūsų sklido kažkokia ypatinga šviesa.

– Ar atsimenat, kaip šakalu staugia mūsų literatūrinis draugas Ch., kai persigėręs užsilipa prieškambaryje ant dėžės? – paklausė Sorokinas.

– Šamanas, – atsakė poetas Prigovas. – Kaip žavu.

– Aš – skulptorius, – truputį užsigavo Prigovas.

– Dabar taip staugs visa rusų literatūra, – pasakė Volodia.

Ir literatūra užstaugė.

Niekas iš mūsų niekada neketino keisti narių skaičiaus ar sudėties. Mistiškai taikliai pataikėm į patį dešimtuką.

Tikriausiai taip ir būtume pasilikę pirmajame pogrindžio lygmeny, jei ne skandalas Leningrade po eilinio mūsų pasirodymo. Triukšmą dirbtinai sukėlė amžinatilsis Viktoras Krivulinas. Iš pradžių viskas vyko kaip visada. Tik plika lemputė palubėj atrodė kiek didesnė bei šviesesnė nei įprasta. Ji blausiai apšvietė mūsų moteriškos lyties gerbėjų nosis ir nuogus kelius.

Salėje sėdėjo ta reta filologijos studenčių rūšis – pieno baltumo oda, protingos paukštiškos galvelės, ploni smaližių pirštukai ir aštrūs smakrai, kurie, kaip ir užpakaliukai, beviltiškai nudrimba artėjant prie trisdešimties. Jeseninas ne veltui sakė, kad pačios mylimiausios jo gerbėjos yra žydaitės.

– Už alyvų, už agrastų... – kažkas tyliai pratarė salėje, kai aš skaičiau "Gyvenimą su idiotu".

– Pederastai! – užbliovė literatūrologas Andrejevas.

Užvirė kruvinos muštynės. Sorokinas, Prigovas ir aš sutvarkėme kokį šimtą niekšų bei humanistų. Krivulinas, gindamas plunksnos garbę, drąsiai mojavo ramentu. Garsiai pokštelėjo lemputė. Jos skeveldros pažiro į juodą tamsą. Viena žydaitė sugriebė mane už rankos, ir mes, gelbėdamiesi nuo milicijos, išsprukome į vidinį kiemą. Paskui mus skuodė Sorokinas ir šlubčiojantis Prigovas. Ir štai tada, kai mes sutūpėme ratu akmeninėje Peterburgo duobėje, gyvenimas staiga nusiėmė savo kaukę, ir mes suakmenėjome, išvydę tikrąjį jo veidą. Taip užgimė mūsų vienatvės trejybė.

– Klausyk, – karštai sušnibždėjo žydaitė, – ateik rytoj.

– Kur? – nesupratau aš.

Brezento palapinėje ant Kongo upės kranto, džiunglėse liūčių sezono metu mes prisiekėme ištrėkšti žmoniją į sieną. Ši priesaika vėliau atsispindėjo mūsų apsakymuose bei Prigovo oratorijose. JOPS sukūrė genetinės ekologijos strategiją, kuri savo ekstremizmu išgąsdino islamo teroristus.

Literatūrinės JOPS kūrybos pamatą ir sudaro ši genetinės ekologijos teorija. Tai mistinė doktrina apie sielos išgarinimą iš kūno manipuliuojant kalba, ji panaši į viduramžių "formatos" bei senovės kinų "kai-šu" kaligrafijos mokslą. Čia svarbi ir gnostinė teorija, teigianti, jog visi menko intelekto žmonės, "the lower middle class", vergai, šunys ir kiti gyvūnai neturi sielos, jos nepaveldi ir neperduoda palikuonims. Iš tikrųjų tai mes išpranašavome bei išprovokavome 1990–2000 metų Rusijos popkultūrą, kuri paruošta pagal trauktinės "Skystas fašizmas" receptą.

JOPS sugalvotas "skysto fašizmo" apibrėžimas iš dalies paremtas idėja, kad minia pasiduoda įtakai, kai apeliuojama į jos instinktus, viešai parodomos jos ydos. Mes prisidėjome prie europietiškos pasąmonės hiperseksualizavimo (visų pirma Vokietijoje ir Austrijoje). Sorokino "Norma", Prigovo "Milicininkas" – štai šio didžio kelio etapai. Aš irgi savarankiškai užsiiminėjau "skystu fašizmu" prancūzų Rivjeroje, visų pirma Nicoje (tai daugybės emigrantų bei vietinių nacionalistų miestas) – rašiau romaną "Paskutinis teismas". "Skystas fašizmas" ypač tinka Rusijai ir jos ilgametei "avinų" moralei. Nė vienas grupės JOPS narys niekada neabejojo, kad Rusija neturi ateities ir jos dienos suskaičiuotos. Galų gale mums nusibodo melaginga apnuoginto, vienišo gyvenimo retorika. Įveikę milžinišką pasipriešinimą, mes peržengėme būties ribas ir ten laisvai atsikvėpėme. Rašėme atskiruose kambariuose skirtingais plunksnakočiais. Beprotiškai mylėjome savo žmonas: Veslavą, Nadeždą, Iriną. Buvome baisiai išmintingi. Kaip gerai pasakė mūsų tautietis poetas, Nobelio laureatas, mūsų dar iki šiol laukia politinio korektiškumo kalėjimas. Padarėme viską, kad visas pasaulis sužydėtų tulpėmis arba lyg suplėkęs prancūziškas sūris – bent pelėsiais.

Vertė DARIUS POCEVIČIUS

 

Skaitytojų vertinimai


15008. nu2005-03-17 04:38
prastai

15061. Nepoetas :-( 2005-03-18 21:40
Geras posakis: "Rosiju poniatj umom neljzia". O mes bandom ju literatura isversti i savo gimtaja (skaityk - A.Baranausko, Maironio ir t.t., ir t.t.) kalba. Tariant rusiskai - kazkoks "bredas"!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:13:34 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba