Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-11 nr. 3039

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas A. Jonynas.
DAR KARTĄ APIE RITERĮ, VELNIĄ IR MIRTĮ
19
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE7

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
•  LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HUMANITARINIAI IR SOCIALINIAI MOKSLAI1

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• IŠSAUGOTI – ŽMONES, KŪRYBĄ, LIETUVĄ1
 ŠVENTĖS IR RAMENTAI1

KNYGOS 
• Vitas Areška.
UŽŠIFRUOTI IR ATVIRI TEKSTAI
1
• SANKIRTA
• VIEŠKELYJE DŽIPAI2
• BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ – AKTORĖ IR RAŠYTOJA3
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• JUOZAS STONYS: IEŠKANT PSICHOLOGIZMO JUNGČIŲ4

MUZIKA 
• GRIETINĖLĖS SKONIO MAŽOJI SEKSTA22
• Aneta Adomavičiūtė.
"MUZIKA MUZIKOJE"
13
• PASIRODŽIUS KNYGAI APIE LIETUVOS KOMPOZITORIUS15

DAILĖ 
• PASKAITOS JUVELYRIKOS TEMA
• Ieva Pleikienė.
V.ANTANAVIČIAUS PARODA DANIJOJE
2
• Gintaras Žilys.
PRIE DRUSKININKŲ VIEŠOSIOS PIRTIES TĄDIEN STOVĖJO DVIRATIS
1

TEATRAS 
• Lina Klusaitė.
DVASIOS REMONTAS: APIE OKT/VILNIAUS MIESTO TEATRO SPEKTAKLĮ "MIESTAS"
3
• Ramunė Balevičiūtė.
JUOZO IR JONO ISTORIJOS

TĘSIAME DISKUSIJĄ APIE ROMANĄ 
• Guy de Maupassant.
APIE ROMANĄ
2

MENO DIS/KURSE* 
• Eglė Obcarskaitė.
"ATVIROS ERDVĖS" LYGTIS: MENAS + "DIDESNIS" MENAS = ?
6
• AMBICINGAS KITOKIO KINO PROJEKTAS1

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
KRAKAS IR NEKRAKAS
5

VERTIMAI 
• Viktor Jerofejev.
JOPS MOKYMAS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jurga Lūžaitė.
DAIKTŲ POETIKA G. GRAJAUSKO "NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJOJE"
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SMAGI VILNIEČIŲ KELIONĖ Į PLŽ
• Kęstutis Pulokas.
SUKIRMIJĘ?

FOTOGRAFIJA 
• IR VĖL SENAMIESTIS

KRONIKA 
• GERUMO DIENOS
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO DIENA PASVALIO RAJONE
• LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ KNYGOS RUSŲ KALBA
• KVIETIMAS

DE PROFUNDIS 
• POEZIJA IR GYVENIMO PRISIMINIMAI
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SVARSTO, VAŽIUOTI AR NEVAŽIUOTI Į MASKVĄ ŠVĘSTI PERGALĖS ŠVENČIŲ5
• John Burns.
LITERATŪRINIS KREPŠINIS
4

POKALBIAI SU LAUREATAIS

ŠVENTĖS IR RAMENTAI

Lietuvių PEN centro skiltis

[skaityti komentarus]

Gerai prisimename patarlę, kad nepažįstantys istorijos žmonės visad yra vaikai. Bet ar kartais nebūna atvirkščiai – ar sąmonės, į viską žvelgiančios per istorinių dėsningumų prizmę, visagalybė, ar istorinių įvykių ir faktų perteklius nesukausto žmonių veiksmų? Ar, rutuliojant toliau palyginimą, šitai nepaverčia jų sukriošusiais seniais, nesugebančiais žengti nė žingsnio be ramentų, pasiskolintų iš praeities? Šitaip susimąstyti mane paskatino neseniai paminėtos didžiosios metų pradžios šventės: Vasario šešioliktoji ir Kovo vienuoliktoji.

Faktas, kad Lietuvos valstybingumas minimas du kartus (tris, jei pridėsime ir Mindaugo karūnavimo dieną), man regis, akivaizdžiai liudija, jog lietuviška savimonė yra pernelyg priklausoma nuo įnoringos praeities malonės. Politikai ir istorikai, įteisinę šias šventes, pabandė jas atskirti viena nuo kitos, pavadinę vieną "valstybės atkūrimo", kitą – "nepriklausomybės atkūrimo" trečią – tiesiog valstybės diena. Bet akivaizdu, kad tokios scholastinės subtilybės niekam nė motais. Juo labiau kad ne tik švenčių prasmė, bet ir scenarijus labai panašus: iškilmingi posėdžiai, kariniai paradai, vaikštynės mieste, koncertai jaunimui ir taip toliau.

Šventė yra žymėta data, iškylanti virš įprastinės laiko tėkmės. Šventės dieną prisimename kadaise vykusius dalykus, paliudijam jų aktualumą ir svarbą dabarčiai. Šventė, kaip rodo jau pats žodis, yra glaudžiai susijusi su šventumu ir tikėjimu, su to tikėjimo patvirtinimu. To nepaneigs ir nereligingas žmogus, nors jis labiau akcentuos atminimo svarbą. Pagrįstai, nes šventė, ypač tautinė, atnaujina sociumo saitus, žadina lygybės ir bendrumo pojūtį.

Tokia šventė gali būti tik viena. Daugelyje šalių ji tapusi simboliu, savotiška vizitine šalies kortele, kurią gauname vos pradėję pažintį su šalimi. Visi žino, kad prancūzai švenčia Bastilijos paėmimo dieną, o amerikiečiai – liepos ketvirtąją. Arba, pavyzdžiui, meksikiečiai – jie prisimena esą meksikiečiai rugsėjo šešioliktąją. Dar savaitė prieš ją visas Meksikas apsigaubia žaliai baltai raudonomis trispalvėmis, užsideda sombrerus ir riestus revoliucionieriaus Emiliano Zapatos ūsus, o tą vakarą, kai centrinėje aikštėje respublikos prezidentas suskambina varpu ir iš visos gerklės sušunka "Viva Mexico", šauksmai ir fejerverkai užtvindo didžiausią pasaulio miestą.

Lietuvoje nieko panašaus nepamatysime. Per pusantro dešimtmečio pamažu atsisakyta pakasynų nuotaikos, ilgų kaip geležinkelis kalbų ir išmokta įvilkti šventę į spalvingesnį rūbą, tačiau žmonių santykis su valstybinėmis šventėmis išlieka santūrus ir atsargus. Taip yra tikrai ne dėl šiaurietiško būdo – po Europos krepšinio čempionato pamatėme, kokios tropinės linksmybės gali vykti mūsų miestuose.

Be abejo, šitokia situacija kalendoriuje yra Sąjūdžio laikų, kuriems buvo būdinga nuolatinė istorinių datų eksploatacija, padarinys. Nesmurtinė kova dėl nepriklausomybės reikalavo nuolatinės mobilizacijos, nuolatinio priminimo sau ir pasauliui, kas mes esame ir dėl ko kovojame. Nenuostabu, kad kiekvienas viešas renginys tais laikais virsdavo mažyčiu mitingu už nepriklausomybę, o kiekvienas mitingas – užmirštos istorijos minėjimu. Šią funkciją atliko ne tik visos Valstybės dienos, bet ir daug kitų naujai įteisintų atmintinų datų.

Bet ar šiuolaikinio lietuvio protas pajėgia išlaikyti tokią istorinės informacijos gausybę? Ar pedantiškas kelio į Nepriklausomybę etapų minėjimas nesubanalina paties dalyko, nepaverčia jo nereikšmingu triukšmu? Kodėl, pavyzdžiui, rugpjūčio dvidešimt trečiąją keliame vėliavas, nors Ribentropo-Molotovo pakto įteisinta okupacija jau panaikinta? Norėdami sau ir kitiems priminti, kokia ciniška ir grobikiška būna didžiųjų valstybių politika? Bet tam kur kas geriau tinka perdėm konkrečių pakto padarinių, pavyzdžiui, birželio trėmimų minėjimas. Dėl Baltijos kelio? Bet jis buvo tik vienas, – nors ir, be abejo, labai įspūdingas, – momentas laisvės sąjūdžio, kuris viršūnę pasiekė Kovo vienuoliktąją.

Antra vertus, kai kurios šventės akivaizdžiai liudija ir minėtą mūsų savimonės bruožą – beatodairiško istorizavimo tendenciją. Tokia savimonė dabarties bėdas siekia kompensuoti kurdama didingos praeities vaizdus. Bene geriausias pavyzdys yra rugsėjo aštuntoji: šią dieną, rašo mano kalendorius, be Mergelės Marijos gimimo, minime Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną. Kas čia yra? Siekimas parodyti lietuviškos istorijos senumą ir europinį jos mastą, pagerbti didžiausią viduramžių valdovą virsta graudžiu farsu, minint įvykį, kurio niekad nebuvo. Šitoks galvojimas grindžiamas tik vaikišku noru tikėti, kad taip buvo; o jei faktai prieštarauja įsivaizdavimams, tuo blogiau faktams.

Nuo rugsėjo aštuntosios visai netoli iki atstatomos Žemutinės pilies – sumanymo, kuris taip pat ignoruoja faktą, kad pilis buvo nugriauta ir paprasčiausiai neegzistavo ištisus šimtmečius (tai, beje, iškalbingai liudija sugriovimą nulėmusią nesmagią, bet tikrą Lietuvos istoriją) ir kad atstatytas pastatas bus ne kas kita kaip disneilendiškas muliažas.

Iš to, ką pasakiau, turėtų būti aišku, kad nelaikau Mindaugo karūnavimo dienos tinkama valstybės šventės diena. Kad ir kaip žavėtumėmės istorikų sumanumu, kurie tarsi detektyvai nustatė labiausiai tikėtiną Mindaugo vainikavimosi datą, ji vis dėlto yra tik hipotetinė. Niekada negalime atmesti atsitiktinumo galimybės, o tikro liudijimo neturime. Ir pats įvykis yra galimybių, o ne tikrovės lygmens: jis iš esmės nepakeitė Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo. Neverta dar kartą perpasakoti visiems gerai žinomos karūnavimo ir krikšto bylos. Užtenka tik paklausti: kas yra matęs karališkąją Mindaugo karūną?

Santykinio šventės populiarumo priežastys daug žemiškesnės – šiltas oras, geras laikas švęsti. Mindaugo diena ėmė funkcionuoti kaip tradicinių vasaros linksmybių – Joninių šventės pakaitalas. Bet ar tokia padėtis išsilaikys dabar, kai Joninės paskelbtos nedarbo diena?

Taigi lieka paskutinis klausimas: kuri diena, Kovo 11-oji ar Vasario 16-oji, turėtų būti svarbiausia Lietuvos šventė? Aiškiai į jį atsakyti nėra lengva, nes netoli viena nuo kitos atsidūrusias datas supa labai skirtinga aura.

Vasario 16-oji turi ganėtinai ilgą istoriją: prisimename tarybinės valdžios paniką, milicijos ir draugovininkų patrulius gatvėse. Prisimename iš Amerikos "nusišmugeliuotus" ženkliukus su Gedimino stulpais ir šita data. Bet labiausiai Vasario šešioliktąją siejame, be abejo, su prieškario nepriklausomybe, su Pirmąja respublika. Tuo tarpu Kovo 11-oji kupina aktualių prisiminimų. Ją esame patyrę patys, o ne sužinoję iš istorijos knygų. Turbūt visi galėtumėm pasakyti, ką veikėme ir kur buvome, kai išgirdome apie Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, ir kas vyko toliau: blokada, moratoriumas, sausio 13-oji. Tuo metu padaryti politiniai sprendimai, valstybės reformos iki šiol tiesiogiai veikia mūsų gyvenimą. Tarybų Sąjunga mums dar nėra legenda, kaip Rusijos imperija ar Vokietijos reichas, iš kurių priklausomybės vasario 16-ąją paskelbė išsivaduojanti Lietuvos Taryba. Vadinasi, ši diena susijusi su dabartinės Lietuvos piliečių patirtimi ir lūkesčiais. Beje, ir požiūris į ją dar labai priklauso nuo politinės orientacijos ir ypač - tuometinių politinių lyderių vertinimo. Bet manau, kad ilgainiui, ir jau netrukus, šitai pasitrauks į antrą vietą. Juk žmonių poelgiai kartais būna didesni už pačius žmones.

Ir apskritai – per penkiolika metų pamatėme, kad dabartinė – Antroji Lietuvos Respublika nedaug kuo panaši į Pirmąją, nors kai kas ir vylėsi, kad pavyks pasukti upę atgal. Reikia pasakyti, kad tą nulėmė ne tik tarybinė okupacija, bet ir dinamiška planetos raida – per penkiasdešimt metų, skiriančių mus nuo anos nepriklausomybės, pasaulis pasikeitė bene daugiau nei nuo aštuoniolikto amžiaus pabaigos iki 1918 metų. Žinoma, galima su tuo nesitaikyti ir ilgėtis "raudonmedžio rojaus" laikų, kuo vis dar mėgsta užsiimti kai kurie inteligentai. Girdi, kokia dabar gali būti literatūra, mokslas, visuomenė, jei tradicijos nutrauktos, jei neturime nei tikros buržuazijos, nei bajorijos. O tada žmonės dar nebuvo paliesti sovietinės dvasios, tada viskas buvo ūkiška, elegantiška, naivu ir taip toliau, ir panašiai.

Tačiau, atidėję į šalį istorinius štampus ir atidžiau palyginę abi Nepriklausomybes, kaži ar prieitume išvadą, jog tarpukario laimėjimai yra absoliučiai didesni. Dabartinė Lietuva ne tik sparčiai vystosi ūkiniu požiūriu, ji taip pat yra saugi, saugiausia per visą savo istoriją; be to, ji išsaugojo demokratiją, kurią Pirmoji Respublika pragaišino po šešerių metų. O kultūros laimėjimai yra skonio, dėl kurio, žinia, nesiginčijama, reikalas.

Anksčiau ar vėliau ir politikai, ir visuomenė turės apsispręsti dėl šių dviejų datų. Jų sprendimas parodys, kokį santykio su praeitimi tipą šalis pasirinko. Aš pasisakau už kovo 11-ąją. Jei laikysimės nuomonės, kad visi valstybiniai dariniai turi ne tik fizinę išraišką (tai yra teritoriją, sienas, institucijas ir t.t.), bet ir neapčiuopiamą dvasią, – o toks požiūris, nors ir nemadingas, man vis dėlto atrodo įtikinamas – tuomet būtent kovo 11-oji žymi šios valstybės dvasios atsiradimą. Jos atsisakyti būtų tas pat, kaip švęsti savo gimtadienį visai kitą dieną. Antra vertus, kovo 11-oji kur kas labiau nei vasario 16-oji mus ragina suvokti, kad visa, ką gera ir ką bloga turime, yra mūsų, o ne legendinių protėvių veiklos rezultatas, ir kad už tai esame atsakingi tik mes patys. Kuo geriau žmonės tai įsisąmonins, tuo mažiau istoriniai vaiduokliai drums šiandieną, tuo didesnė atsakomybė ir blaivesnis protas vyraus galvojant, sprendžiant ir dirbant.

LAURYNAS KATKUS

 

Skaitytojų vertinimai


15053. Baltrus2005-03-18 16:33
Ei, kas cia per turinio antraste, redakcija? Gal galetumet pagaliau pradet rasyti zmoniskai - autoriaus varda pavarde, , paantraste, normalu pavadinima, kuris nusako teksto zanra ir turini? O kas cia dabar per mistika?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:13:29 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba