Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-11 nr. 3039

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas A. Jonynas.
DAR KARTĄ APIE RITERĮ, VELNIĄ IR MIRTĮ
19
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE7

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
•  LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HUMANITARINIAI IR SOCIALINIAI MOKSLAI1

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• IŠSAUGOTI – ŽMONES, KŪRYBĄ, LIETUVĄ1
• ŠVENTĖS IR RAMENTAI1

KNYGOS 
• Vitas Areška.
UŽŠIFRUOTI IR ATVIRI TEKSTAI
1
• SANKIRTA
• VIEŠKELYJE DŽIPAI2
• BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ – AKTORĖ IR RAŠYTOJA3
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• JUOZAS STONYS: IEŠKANT PSICHOLOGIZMO JUNGČIŲ4

MUZIKA 
• GRIETINĖLĖS SKONIO MAŽOJI SEKSTA22
• Aneta Adomavičiūtė.
"MUZIKA MUZIKOJE"
13
• PASIRODŽIUS KNYGAI APIE LIETUVOS KOMPOZITORIUS15

DAILĖ 
• PASKAITOS JUVELYRIKOS TEMA
• Ieva Pleikienė.
V.ANTANAVIČIAUS PARODA DANIJOJE
2
• Gintaras Žilys.
PRIE DRUSKININKŲ VIEŠOSIOS PIRTIES TĄDIEN STOVĖJO DVIRATIS
1

TEATRAS 
• Lina Klusaitė.
DVASIOS REMONTAS: APIE OKT/VILNIAUS MIESTO TEATRO SPEKTAKLĮ "MIESTAS"
3
• Ramunė Balevičiūtė.
JUOZO IR JONO ISTORIJOS

TĘSIAME DISKUSIJĄ APIE ROMANĄ 
• Guy de Maupassant.
APIE ROMANĄ
2

MENO DIS/KURSE* 
• Eglė Obcarskaitė.
"ATVIROS ERDVĖS" LYGTIS: MENAS + "DIDESNIS" MENAS = ?
6
• AMBICINGAS KITOKIO KINO PROJEKTAS1

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
KRAKAS IR NEKRAKAS
5

VERTIMAI 
• Viktor Jerofejev.
JOPS MOKYMAS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Jurga Lūžaitė.
DAIKTŲ POETIKA G. GRAJAUSKO "NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJOJE"
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SMAGI VILNIEČIŲ KELIONĖ Į PLŽ
• Kęstutis Pulokas.
SUKIRMIJĘ?

FOTOGRAFIJA 
• IR VĖL SENAMIESTIS

KRONIKA 
• GERUMO DIENOS
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO DIENA PASVALIO RAJONE
• LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ KNYGOS RUSŲ KALBA
• KVIETIMAS

DE PROFUNDIS 
• POEZIJA IR GYVENIMO PRISIMINIMAI
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SVARSTO, VAŽIUOTI AR NEVAŽIUOTI Į MASKVĄ ŠVĘSTI PERGALĖS ŠVENČIŲ5
• John Burns.
LITERATŪRINIS KREPŠINIS
4

JAUNIMO PUSLAPIS

DAIKTŲ POETIKA G. GRAJAUSKO "NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJOJE"

Jurga Lūžaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

G. Grajauskas nėra lengvai identifikuojamas autorius lietuvių literatūroje. Ilgą laiką jo poezija buvo neatpažįstama ar tiesiog nepastebima, sunkiai nusakoma ar palyginama. Tiesą sakant, net jo artimumą vienai ar kitai tradicijai, literatūrinei krypčiai sudėtinga apibrėžti. Tačiau su mūsų literatūroje vis dar vyraujančiu postmodernizmu tam tikri aspektai visgi gali būti ir yra siejami. Postmoderniais šios poezijos bruožais laikyčiau proziškumą, metonimijos vyravimą, kalbėsenos ypatumus, buitinį stilių, imanentiškumą ir taip toliau. Tačiau ne vien tai randame paskutiniame poeto eilėraščių rinkinyje "Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems" (2004). Trečiasis šios knygos skyrius yra ypatingai sutelktas į daiktus, konkrečius technikos išradimus ir pasiekimus. Labai savita poetika, pasaulėžiūros laikysena, subjekto jausenos raiška. Daiktavardėjantis (terminas pasiskolintas iš kritiko V. Kubiliaus) šios poezijos (o gal ir poezijos apskritai?) aspektas man ir yra įdomiausias.
Knyga sudaryta iš keleto skyrių (jei norite žinoti tiksliai – tai iš penkių), kurių kiekvienas turi epigrafą. Trečiojo skyriaus epigrafas – "Kaip tu ištversi tai, apie ką neturi supratimo?". Šalia – prierašas, jog tai citata iš Korano, musulmonų šventosios knygos. Skaitant skyrių, ryškėja suvokimas, jog citata paimta kaip ironiška, pritaikyta mūsų laikams ir nelabai ką turi tiesiogiai bendra su religija. Tačiau apie tai vėliau. Grįžkime prie pačių tekstų. Daugumos skyriaus eilėraščių pavadinimai tikrai nepoetiški: mikrobangos, sat 1, kineskopas, kas galėtų tilpti į vieną makštį, bulvių tarkavimo mašinėlė ir kiti. Toks jausmas, kad atsivertei kokį technikos vadovėlį ar enciklopediją arba papuolei į technikos ir daiktų karalystę, kur aprašomi daiktai, jų savybės ir vartojimo/naudojimo būdas. Kita vertus, čia galima prisiminti knygos pavadinimą "Naujausių laikų istorija". Taigi knyga atskleidžia gal ir ironišką, bet autoriaus siekimą supažindinti su šiandienos istorija. Kokia ji Grajausko poezijoje? Visų pirma matome, jog vyrauja šnekamosios intonacijos: matai, mes neturim karaliaus/ mes renkam parlamentą/ kišame tokias korteles į tokį plyšį ("Kas yra mūsų karalius"); šį penktadienį Romoje/ žiniasklaidai buvo pristatyta/ moderniausia garso nepraleidžianti/ klausykla ("Didesnei iešpaties garbei"); gerbiamieji/ būkite tokie malonūs//susitarkime... ("Homevood Suites, room 741"). Ne tik šnekamasis tonas, bet ir visiška proza, pasakojimas apie daiktus. Jei nebūtų sueiliuota, ar galėtume skaityti kaip straipsnį, pasakojimą, istoriją? Nemanau, nes G. Grajausko poezijoje visas buitiškumas, šnekamumas tarnauja kitiems dalykams, o būtent – mažina distanciją tarp adresato ir adresanto, kuria savotišką, naująjį intymumą. Tam tarnauja ir autoriaus ironija bei lengvas sarkazmas. Be viso to neišeina išsiversti šiame sudaiktėjusiame, daiktų ir vartojimo pasaulyje. Eilėraščių kalbantysis nesijaučia kažkuo aukštesnis ar ypatingesnis nei kiti. Jis lygiai taip pat išgyvena tikrovę, tik pažvelgia į tai per savo ironišką prizmę. Tai išgyvenimui suteikia autentiškumo matmenį. Todėl galime kalbėti apie buities ir būties sutaikymą, o ne supriešinimą, vieną kitame, o ne skirtingose barikadų pusėse.
Galime pastebėti, jog ši poezija gali būti perskaitoma kaip savotiška daiktų poetika. Daiktai, beje, čia ne šiaip sau. Pakylama į aukštą šiandieninės vartotojų visuomenės lygmenį: ironiškai svarstoma ne tik apie eilinius eilinės buities daiktus (pvz. bulvių tarkavimo mašinėlę, seną krepšį), pasitelkiami ir naujieji technikos amžiaus daiktai bei reiškiniai, pati industrija, arba, Marshallo McLuhano žodžiais tariant, – žmogaus tęsiniai1 : kineskopas, mikrobangos, televizija, internetas, naršyklė, mikroschemos... Ir šia naujieji daiktai vyrauja. Kartais net gali susidaryti įspūdis, kad taip žaidžiama paviršiumi, kalbama iš pažiūros apie visai nerimtus, o tuo labiau poezijai visai netinkamus dalykus, "visai ne apie tai". Tačiau netrunkama pastebėti, kad čia nėra vien paviršius, kad G. Grajausko eilėraščiai turi savo deimančiukus ir švyti. Pavyzdžiui, eil. "Pratimas laimei prišaukti" pirmosios eilutės skamba kaip rimtas patarimas svarbiausiam žmogaus gyvenimo tikslui pasiekti – tapti laimingas. Sakoma: įdėmiai klausykitės ir siūlomas receptas, kaip to pasiekti. Šypsokitės šuniui, televizoriui, spintai veidrodžiui, atmosferiniams reiškiniams, kirminams, aukštyn žemyn ir t.t... Na, skamba maždaug kaip iš kokios populiarios fengšui arba kaip tapti laimingam knygos, tačiau patikėti galima. Bet pačioj pabaigoj smogiama žemiau kelių ir sugrąžinama į paprasčiausią buvimą: šypsokitės ir gyvenkite, kaip kokie debilai. Bet juk tai ir yra esminė žmogaus pajauta, kartais gan skaudžiai ironiškai išreikšta per santykį ir vaizdijimą apie buitį, techniką. Mūsų buities liudijimai. Mūsų daiktų poetika. Taip susitelkiama ties ir visam postmodernizmui būdingu imanentiškumu, transcendencijos atmetimu. Eilėraštis "Mažoji tragedija": kompotas parūgo// o buvo šventai įsitikinęs/ jog fermentuojasi/ atsisako savojo ego/ bręsta ir tobulėja// (doras naivus/ naminis kompotas)// beliko supilt jį/ unitazan/ toliau tobulėti. Ironiškos eilėraščių pabaigos tarsi įžemina pačius tekstus ir mus, juos beskaitančius.
Įdomiausia, kad skirtingi daiktai bei reiškiniai tarpusavy nekonfrontuoja, t.y. jie pateikiami tiesiog kaip esantys ar galintys būti šalia, kartu, koegzistuoti. Tai geriausiai iliustruoja eilėraštis "Kas galėtų sutilpti į vieną makštį":

nu tai žinoma – kalavijas; beigi
jatangas, stiletas, kapoklė
kopūstams<...>

keturi przymanovskio tankistai<...>

henrių milerių tuntas mažiausiai
drožtukas, trintukas, trintukė

all colors of benetton
ir kristus mažiukas ir buda

abudu ašigaliai, kinija
AC/DC, albertas einsteinas...


Šalia įvairiausių daiktų bei dalykų atsiranda ir žmonės, dievai. Jie lygiai vienodi vienas su kitu, o tai pat ir su daiktais. Visi vienodai dideli arba maži. Visi telpantys vienoje makštyje. Viename pasaulyje.
Įvairiausių daiktų yra žmogaus buityje. Apsimesti, kad jų nematai, yra kvaila. Nes tu kasdien su jais susiduri, kasdien vartoji ir naudojies. Tik kaip tu tai išgyveni, suvoki – jau gali būti savita. Grajauskui tai savita. Tas operuojamų daiktų ir dalykų diapazonas yra tikrai platus: nuo šaltų ginklų, papūgų, grėblio, voverės, žirafos, kompoto, unitazo, teletabių iki dievybių, dirvožemio, troškinio, debilų ir žvirblių. Kita vertus, galime manyti, kad poezijoje paprastai poetizuojami ne daiktai (ypač ne technika, ne internetas...), o jausmai, išgyvenimai. Tačiau postmodernizmui daug kas galima. Ir čia poetas naudojasi teise rašyti apie tai, ką mato: nieko nepagražindamas, neišdailindamas ir netranscendentuodamas. Ironiškas santykis ir sarkazmas rodo sąmoningumą, autentišką išgyvenimą. Visą tą daiktėjimą ir rašymą apie daiktus galime laikyti kultūros nihilizmo proveržiu. Tačiau, pasak J. Paulauskaitės, "šiandien šis nihilizmas nebesidažo niūriomis vagneriškomis, špengleriškomis pasaulio pabaigos spalvomis. Šiandien jis kyla iš skaidrumo – melancholijos ir abejinumo žavesio – ir tam tikra prasme yra radikalesnis"2 . Nors šiandieninės civilizacijos pašonėj egzistencijos erdvė yra sudaiktėjusi ir susitraukusi iki žmogaus gyvenimą lengvinančių prietaisų, tai netrukdo rašyti. Apie tai, ką matau, išgyvenu, jaučiu, apie santykį.
Ypač ironiškas ir nereikalingumo jausmą išreiškiantis eilėraštis yra "Bulvių tarkavimo mašinėlė". Iš pavadinimo tarsi lauktume kalbos apie ją, tačiau čia daugiau yra pasakoma ne apie ją, o apie elektroninį paštą, ląstelių klonavimą ir kompiuterius, televizorius, t.y., daiktus, žymiai pranašesnius už ją ir labiau reikalingus: [bulvių tarkavimo mašinėlė] yra visiškai nenaudinga siunčiant/ eletroninį paštą arba/ klonuojant ląstelę// kur jau ten lygintis/ su kompiuteriais televizoriais/ telefonais automatinėmis skalbyklėmis// ji net nenutuokia, kad pasaulis/ pasikeitė ji apie tai nieko/ nenori girdėti// dūzgia ir tiek... Jaučiame kalbančiojo artumą tai paprastai bulvių tarkavimo mašinėlei, kuri visai negudrus sutvėrimas/ bet veikia be priekaištų. Subjektas galbūt lygiai toks pats kaip ir ji – tik pasikeitusiame pasaulyje mato tuos pasikeitimus. Todėl gali lyginti. Todėl ir vertina bulvių tarkavimo mašinėlę dėl paprastumo, dėl to, kad ji neklausinėja ar išjungdami mane jūs iš tiesų įsitikinęs jog/ norite mane išjungti? jei taip – paspauskite "taip". Pasak R. Kmitos, G. Grajausko "ironiškai žvelgiama į žmogaus mechaninę, iliuzijomis paremtą būtį, apsiribojančią paviršiumi"3 . Kokia iliuzija yra interneto erdvė, nusakoma eilėraštyje "kas yra interneto centre". Užsimenama apie įvairius aiškinimus, kad interneto centre tupi voras (tai mistikų požiūris) arba kad internetas yra pasaulio šiukšlynas/ pilnas benamių/ su naršyklėmis. Ir pabaigoje pats didžiausias šių laikų paradoksas – konstatavimas, jog internetas/ yra Niekur. Ir tame niekur mes turime savo adresus. Paradoksali šių laikų žmogaus jausena ir stebėjimas. Toks nuolatinis "balansavimas ant absurdo ir banalybės ribos provokuoja skaitančiojo sąmonę: pabrėžtinai elementarios struktūros, šnekamąja kalba parašytas eilėraštis sąmoningai tušuoja ir kartu ironizuoja romantinę-lyrinę poeto situaciją bei nusako kartos atsitraukimą nuo poezijos kaip elitinio kultūros reiškinio sampratos, nuo tradiciškai suvokiamo poetiškumo apskritai. Šnekamosios kalbos intonacijos atlieka apsauginio barjero funkciją, leidžia autentiškai, be dirbtinio patoso reikšti tekste savo išgyvenimą, santykį, apsaugo subjektą nuo jausmingumo"4 . Neturiu nieko bepridurti prie šios citatos, tiesiog sutinku, visom keturiom sutinku.
Vis apie daiktus, techninius išradimus... Jų pilna visur. Jie egzistuoja kartu su viskuo ir niekuo. Tačiau pats paskutinis pasirinkto skyriaus eilėraštis parodo, kaip žmogui viso to yra per daug, kad pats paprasčiausias gamtos reiškinys yra kur kas arčiau: savo paprastumu, neišsigalvojimu:

kaipgi didingas yra tavo kineskopas
kaipgi didingos yra tavo kalėdinės
nuolaidos
kaipgi didingos yra tavo mikroschemos
kaipgi didingi yra skraidantys eifelio
bokštai
kaipgi, didingi

žinai, jau lendi man
per gerklę

einu pažiūrėt
kaip ten žvirbliai
kuičiasi kelio dulkėse.


Stebėtinai paprasta G. Grajausko leksika, tikroviška, todėl "nebelieka prasmės dangstytis gražiu tekstu – tai būtų dar viena iliuzija. Įtikinamumą reikia pasiekti visų pirma tikro (gyvenimiško) užgriebimu. Ir pats eilėraščių rašymas būtų iliuzija bei absurdas, jei juo [visgi – įterpta JL] nebūtų bandoma ieškoti gyvenimiškųjų atramų"5 . Toks paprastumas, gal net kuklumas, nesusireikšminimas prieš kasdieniškiausius ir banaliausius dalykus, pasak M. Kvietkausko, gali būti vertinamas "kaip postomoderniosios savivokos bruožas"6 . G. Grajausko tekstuose pamatome, jog nebesvarbu, iš kur ateina poezija, iš ko ji semiasi: ar iš popkultūros, ar iš filosofijos, visa tinka, gali kartu koegzistuoti viename eilėraštyje, viename pasaulyje. Tai išlaisvinantis mąstymas ir savita poetinės kalbos strategija.
Čia galima prisiminti ir V. Rubavičiaus pastebėjimus apie technologinių procesų santykį su postmodernizmu ir kūryba. Autorius yra rašęs, jog "Vakarų technologijos sukuria tokias visuomenės struktūras, kuriose individas tampa priklausomas nuo technologijų; jo įsivaizdavimas, kad jis tebėra kuriančioji ir valdančioji jėga, tik maskuoja jo priklausomybę nuo jam visai nesuvokiamų jėgų. Technologijos procesai sukuria vartojimo struktūrą, kurioje veikia totalitarinės ideologijos atitikmuo – vartojimo ideologija. Ji priverčia individą geisti technologijų sukuriamų objektų, individas tampa technologinių manipuliacijų objektu, kitaip sakant, yra nubūtinamas"7 . V. Rubavičius tvirtina, kad tik gilinimasis į technikos esmę leidžia žmogui išryškinti savo santykį su ja, įžvelgti techniškojo pasaulio struktūrą. Tokie pastebėjimai dar 1995 metais visiškai tinka 2004 metų G. Grajausko poezijos subjekto santykiui su pasauliu nusakyti.
G. Grajauską būtų galima apibūdinti kaip poetą, žiūrintį į daiktus ir jaučiantį ironišką santykį su jais, jų dalyvavimu bei tikrove, skverbimusi būtin. Daiktų paviršiais bėgama, slystama, kai kur pateikiant kandžią pastabą ar ironišką žvilgsnį, išreiškiant savo autentišką santykį. Taip susidėliojamas pasaulis: jis pilnas daiktų, žmonių, netgi tuštumos: aš nesakau, kad nieko nėra/ (kaip kad sako tamsybininkai)// yra begalinė daugybė// taškelių ("Kineskopas").
G. Grajauskas savo naujausiuose eilėraščiuose vedžioja skaitytoją po pasaulį ir dalija patarimus. Pasirinktame trečiajame skyriuje tie patarimai susiję su daiktais. Naujausiais technikos išradimais ir reiškiniais. Iki G. Grajausko kažin ar kas rašė taip ir apie tai. Autoriaus kuriamas naujasis intymumas, naujoji daiktų poetika atveria autentišką santykį su mus supančia tikrove. Subjektas savitai išgyvena vartotojiškoje visuomenėje esančius privalumus ir patogumus. Ironiškas ir sarkastiškas santykis neleidžia pastebėjimams ir išgyvenimams subanalėti, kuria pačių tekstų žaidybiškumą. Nepastebėti tos ironijos neįmanoma, pvz., visai galimas daiktas/ jog iešpats dievas yra/ mikrobangos// ir kepa mums kiaušinienę ("iešpats dievas"); garso nepraleidžianti klausykla!/ ir tai dar ne viskas/ jau baigiame projektuoti/ garso nepraleidžiančią sakyklą// štai taip paprastai ir išnyks/ žemėj nuodėmės ("Didesnei iešpaties garbei"). Ji autentiška, ji grajauskiška. Tai yra poezija, na ir kas, kad "pretenduoja į kiauro šaukšto, skirto virtiniams graibyti poetiką"8 . Tokia poezija veikia skaitytoją "sugyvinto ir paslaptį teigiančio pasaulio magija"9 . G. Grajausko poetinis pasaulis yra autentiškai daiktiškai poetiškas ir įdomus.
_____________________
1 Mcluhan M. "Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai". – V., 2003
2 Paulauskaitė J. Bandymai priartėti: baimės ir agresijos įvaizdžiai poetiniame tekste//Poezijos pavasaris 2003, p.13
3 Kmita R. Gražiai sau būti (Poetinis G. Grajausko pasaulis)// Metai, 2002, Nr.1, p.94
4 Šeina V. Šnekos poezija //Poezija – tarp magijos ir kasdienybės// Metai, 2004, Nr.8-9, p.121
5 Kmita R. Gražiai sau būti (Poetinis G. Grajausko pasaulis)// Metai, 2002, Nr.1, p.96-97
6 Kvietkauskas M. Jaunesniųjų rašytojų pasaulėžiūros ypatumai// Naujausioji lietuvių literatūra(1988-2002). – V., 2003, p.177
7 Rubavičius V. Postmodernizmas ir postkomunizmas; nubūtintas pasaulis// Miestelėnai, 1995, p.51
8 Peluritytė A. Baltas triušis juodoj skrybėlėj//Poezija – tarp magijos ir kasdienybės// Metai, 2004, Nr.8-9, p.118
9 Ten pat
 

Skaitytojų vertinimai


15167. Antipost2005-03-23 04:51
"Postmoderniais šios poezijos bruožais laikyčiau proziškumą, metonimijos vyravimą, kalbėsenos ypatumus, buitinį stilių, imanentiškumą ir taip toliau." Kažkaip klastingai dera Donelaičio "Metams"...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:13:27 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba