Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-11 nr. 3039

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas A. Jonynas.
DAR KARTĄ APIE RITERĮ, VELNIĄ IR MIRTĮ
19
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE7

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
•  LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HUMANITARINIAI IR SOCIALINIAI MOKSLAI1

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• IŠSAUGOTI – ŽMONES, KŪRYBĄ, LIETUVĄ1
• ŠVENTĖS IR RAMENTAI1

KNYGOS 
• Vitas Areška.
UŽŠIFRUOTI IR ATVIRI TEKSTAI
1
• SANKIRTA
• VIEŠKELYJE DŽIPAI2
• BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ – AKTORĖ IR RAŠYTOJA3
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• JUOZAS STONYS: IEŠKANT PSICHOLOGIZMO JUNGČIŲ4

MUZIKA 
• GRIETINĖLĖS SKONIO MAŽOJI SEKSTA22
• Aneta Adomavičiūtė.
"MUZIKA MUZIKOJE"
13
• PASIRODŽIUS KNYGAI APIE LIETUVOS KOMPOZITORIUS15

DAILĖ 
• PASKAITOS JUVELYRIKOS TEMA
• Ieva Pleikienė.
V.ANTANAVIČIAUS PARODA DANIJOJE
2
• Gintaras Žilys.
PRIE DRUSKININKŲ VIEŠOSIOS PIRTIES TĄDIEN STOVĖJO DVIRATIS
1

TEATRAS 
• Lina Klusaitė.
DVASIOS REMONTAS: APIE OKT/VILNIAUS MIESTO TEATRO SPEKTAKLĮ "MIESTAS"
3
• Ramunė Balevičiūtė.
JUOZO IR JONO ISTORIJOS

TĘSIAME DISKUSIJĄ APIE ROMANĄ 
• Guy de Maupassant.
APIE ROMANĄ
2

MENO DIS/KURSE* 
• Eglė Obcarskaitė.
"ATVIROS ERDVĖS" LYGTIS: MENAS + "DIDESNIS" MENAS = ?
6
• AMBICINGAS KITOKIO KINO PROJEKTAS1

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS

PROZA 
 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
KRAKAS IR NEKRAKAS
5

VERTIMAI 
• Viktor Jerofejev.
JOPS MOKYMAS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jurga Lūžaitė.
DAIKTŲ POETIKA G. GRAJAUSKO "NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJOJE"
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SMAGI VILNIEČIŲ KELIONĖ Į PLŽ
• Kęstutis Pulokas.
SUKIRMIJĘ?

FOTOGRAFIJA 
• IR VĖL SENAMIESTIS

KRONIKA 
• GERUMO DIENOS
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO DIENA PASVALIO RAJONE
• LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ KNYGOS RUSŲ KALBA
• KVIETIMAS

DE PROFUNDIS 
• POEZIJA IR GYVENIMO PRISIMINIMAI
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SVARSTO, VAŽIUOTI AR NEVAŽIUOTI Į MASKVĄ ŠVĘSTI PERGALĖS ŠVENČIŲ5
• John Burns.
LITERATŪRINIS KREPŠINIS
4

PROZA

KRAKAS IR NEKRAKAS

Romano ištrauka

Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sauliaus Bernacko fotografija

Paulius nutylėjo vieną itin svarbią priežastį, kodėl jam nemalonu prisiminti klasės draugus. Su Aloyzu Žeku ir Teodoru Gelažiumi Krakas draugavo labai seniai, nuo pat pirmos klasės. Viskas pasikeitė vėliau, gal šeštoje klasėje, kai tiedu minkštakūniai, bestuburiai draugai prisišliejo prie pora metų vyresnio Jokūbo Šleinotos, gyvenančio kaimynystėje. Jokūbas nuo mažų dienų garsėjo įspūdingais viražais, melagystėmis, apgaulėmis ir gebėjimu išnaudoti kitus, ypač jaunesnius. Šleinota apakino Aloyzą ir Teodorą uždraustos valiutos spindesiu, iš talpios kišenės ištraukdamas ne tik suplyšusias pornografines kortas, bet ir 4 baltas, beveik sidabrines monetas po 25 centus, 5 monetas po 10 ir keletą bronzinių centų. Be galo savimi patenkintas Jokūbas pareiškė:

– Ar matote, nepraustaburniai? Aš turiu pusantro Amerikos dolerio! Galiu nusipirkti butelį viskio, pakelį firminių cigarų ir net meksikietę vienai valandai. Užteks sinusų ir kosinusų, galas kontroliniams ir literatūros rašinėliams, prasideda "Didžiosios lenktynės"! Su manimi nepražūsite, pamilsite tvirtą valiutą, užkalsite, kiek tik panešite!

Lemtingas įvykis nutiko septintoje klasėje. Krakas ilgesingai stebėjo ne dienomis, o valandomis bręstančią Salomėją Puikytę ir svajojo apie nuolat augančią meilę. Brendo ir Paulius. Norėdamas į save atkreipti dėmesį, jis sumanė išsvajotai širdies deivei dovanoti puokštę gėlių. Deja, kišenėje nuolat švilpavo vėjai, jose niekada nebuvo rublio – nei popierinio, nei metalinio, – būtino bent minimalioms floros ir herbariumo išlaidoms. Išraiškingai, nuostabiai, ilgaplaukei fėjai negalima dovanoti pienių, alyvų ar našlaičių, jai tinka rožės, ir tik rožės. Tačiau iš kur jų gauti? Auginti balkone, o gal už miesto slapčia pasodinti kelis krūmus, mėnesius laukti ir vieną tamsią naktį nuskinti? Nerealu!

Štai tada Krakui toptelėjo išganinga mintis, gyvenimą pasukusi netikėta linkme. Jis nusprendė pavogti puokštę rožių iš Laisvės alėjoje esančios parduotuvės. Kelias valandas zondavęs padėtį, jaunasis pramuštgalvis praktikantas pagaliau ryžosi veikti. Tyliai nukėblinęs į parduotuvės galą, kur stovėjo gyvų ir negyvų gėlių puokštės, vazos ir akvariumai, Krakas čiupo glėbį kvapnių, raudonų it sunokusios avietės rožių ir išdūmė pro atsargines duris. Niekas nesušuko, neliepė sustoti ir negrasino iškviesiąs miliciją. Mirtiną pavojų ir riziką priminė tik sunkiai dunksanti širdis. Niekas nepastebėjo. Niekas? Deja…

Už parduotuvės kampo Žekas ir Gelažius pagarbiai stebėjo beveik religines dūmų apeigas, o Jokūbas Šleinota nelegaliai plėšė "Belamorkanalo" papirosą kaip tuo laiku, kai pro šalį parduotuvės personalo nepastebėtas bandė prasmukti uždusęs ir suprakaitavęs nelaimingas įsimylėjėlis.

– Stok! – suriko Jokūbas. – Krakai! Kur leki?

Pauliui pakirto kojas. Jis kaip pašautas zuikis sustingo, bandė slėpti rožes už nugaros ir į draugus nedrįso pakelti akių. Pagautas vagis. Nenuplaunama gėda. Nusikaltimo trauka, pomėgis slysti, geba parklupti. Krakas prakeikė kvailą romantišką mintį ir tenorėjo skradžiai žemę prasmegti.

– Kas nutiko, drauguži? – ramiai paklausė Šleinota ir išpūtė Krakui tiesiai į veidą itin nuodingą prasto tabako dūmą. – Pavogei rožes?

– Ne sau… Tai savo merginai… – pradėjo sapalioti už rankos nutvertas Krakas.

– Kokiai merginai? Tu neturi jokios merginos. Gal išprotėjai? – pradėjo juoktis Šleinota.

Jokūbui itin noriai pritarė Žekas ir Gelažius, tapę jo kaire ir dešine ranka. Visai neseniai Paulius kartu su Teodoru ir Aloyzu eidavo į kiną, visi trys vaikščiodavo prie Nemuno ir Neries santakos, susirinkę pas Žeką namuose konstruodavo lėktuvus, kranus ir laivus, pliekdavo kortomis, aptardavo skaitytas nuotykines knygas, o mokyklos kieme žaidė futbolą ar krepšinį. Tačiau Šleinota sugadino draugus, tiedu neatpažįstamai pasikeitė, pradėjo vengti Krako, nesikalbėdavo su juo nė mokykloje, neatsiliepdavo į telefono skambučius ir pradėjo atvirai niekinti.

– Na, Krakai, argi taip dera elgtis komjaunuoliui? – sarkastiškai drėbė Šleinota.

– Aš ne komjaunuolis, – lyg iš po žemių atsiliepė Paulius.

– Dar nepriėmė? Nieko baisaus, su mano rekomendacija priims ir į partiją! – toliau šaipėsi Šleinota.

Jo parankiniai raitėsi iš juoko. Taip bent nuotykis – su puokšte rožių kažkokiai simpatijai sugautas tylenis Krakas, dabar nežinantis, kur dėti gėles, kišti rankas, sukti akis ir ką atsakyti į kaltinimus.

– Palauk, juk rožės greičiausiai Salomėjai! – staiga trenkęs sau per kaktą leptelėjo Žekas. – Vyrai, aš juk mačiau, kaip jis žiūri į Puikytę. Rodos, praris ją. Visą. Nuo galvos iki kojų. Ar ne, Krakai?

– Taip, taip, tik Krakas, visiškas idiotas, gali dovanoti tokias brangias dovanas, – staiga susirūpinęs nustojo juoktis Šleinota. Salomėja jam pačiam labai patiko. Mergaitė netgi kelis kartus buvo atėjusi į pasimatymą su Jokūbu. – Tik pažiūrėkit, išdvėsęs žvirblis nusprendė pakilti iki sakalės!

– Ne, ne, ką jūs, tikrai ne Salomėjai, – grūmėsi dėl savo gyvybės Krakas, pajutęs, jog padėtis labai rimta. Jei paaiškėtų, jog rožės skirtos Salomėjai, sugriūtų visas jo kruopščiai parengtas planas, jį paprasčiausiai apjuoktų visa mokykla. Paulius pradėjo mikčioti, painiotis tarp žodžių, minčių ir kalbėti itin neaiškiai. – Ne, tai kitai merginai… ne merginai, mano motinai… ji serga, tai jai gėlės … ji ligoninėje, reanimacinėje, tik šiandien atsigavo… skubu aplankyti… nieko nesakykite, prašau jūsų…

– Ėhė! – vėl išsišiepė Šleinota supratęs, jog dabar puiki proga į kenkėjiškus tinklus pagauti dar vieną žioplį. – Ne, Krakai, nieko nebus. Esi sučiuptas šlykštaus nusikaltimo vietoje. Negaliu patikėti – tu vagis?! Teks kaltę atpirkti visuomeniniu darbu.

– Neišduokite manęs, – maldavo Paulius, raudonas kaip puokštė rožių. – Aš viską padarysiu, tik neišduokite.

– Pasakei – ir šventa, – iš karto sutiko Šleinota, sukeldamas naują juoko bangą. – Būsi reikalingas už valandos, supratai? Be jokių pokštų! Lauksime prie paradinių parduotuvės durų.

Paulius nė nepajuto, kaip parskuodė namo, numetė rožes į balkoną, užklojo laikraščiais, kad nepamatytų motina, ir sukniubo vonioje. Jam buvo gėda, labai gėda, be to, pradėjo diegti paširdžius. Štai ką reiškia pasielgti neapgalvotai, persistengti, pervertinti savo jėgas. Ne jam būti džentelmenu, rafinuotu didiku, riteriu. Didvyriai ir narsuoliai gyvi tik knygose, gyvenimas žiaurus, bukas ir banalus. Visi geri, kilnūs siekiai negailestingai sutrypiami. Rožių Krakas taip ir neįteikė – jos pakabintos balkone sudžiūvo ir dar ilgai jam priminė pražūtingus romantinius siekius.

Tačiau dabar Pauliaus laukė Šleinota su bendrininkais. Paskubomis nusiprausęs šaltu vandeniu, kad nors kiek pranyktų raudonis, Krakas lieptu laiku atėjo į nurodytą vietą – prie centrinių gastronomo durų.

– Šiandien mūsų taikinys – degtukai, dantų pastos ir kamščiatraukiai, – sušnibždėjo Krakui Šleinota, visam ketvertui įslinkus į gana erdvią salę.

Krakas nieko nesuprato, įkaitusią galvą tebejaudrino meilės rožės, tačiau aiškiai pamatė, kaip Žekas ir Gelažius atsargiai apsidairę į mokyklinius švarkus prisigrūdo dantų pastos, degtukų dėžučių ir kamščiatraukių. Jokūbas priėjo prie Krako, piktai bakstelėjo alkūne jam į šoną ir sušnypštė:

– Nemiegok, imk, ir nešdinamės.

Krakas nė nepajuto, kaip jo kelnių kišenėse atsirado penketas dantų pastos tūtelių. Išsipūtusiomis kišenėmis lyg girtas jis prasvirduliavo pro linksmai ir nerūpestingai čiauškiančias pardavėjas, kurios nė neįtarė, jog pro jas sliūkina ilgapirštis, vagių gaujos naujokas, šiandien gaunąs pirmą kovos krikštą.

– Labas, Pauliau! – staiga tarė viena pardavėja. Krakas suakmenėjo, pažvelgė į moterį ir pažino kaimynę. – Kaip tavo mama, sveiksta? Perduok linkėjimus.

Moteriškė nepastebėjo, jog Krakas vėl tapo raudonas, pradėjo virpėti, muistytis, tarsi ant kupros jam būtų uždegtas laužas, ir spruko iš parduotuvės.

– Šaunuoli, Krakai, tu perspektyvus bičas! – apsidžiaugė Šleinota ir draugiškai stuktelėjo per pečius.

Tą patį vakarą Krakas buvo iškilmingai priimtas į gaują. Surūkęs ritualinę cigaretę, tiksliau, įtraukęs vieną dūmą ir ilgai kosėjęs, Paulius tapo ketvirtuoju muškietininku ir prisiekė lojalumą Šleinotai.

Visai netikėtai Krakas tapo vagis, nusikaltėlis, įsibrovėlis. Jaunojo neklaužados karjera vingiavo ant bedugnės krašto. Jei apie keturių muškietininkų žygius sužinotų mokyklos direktorius, jiems visiems būtų galas – įskaita milicijoje, nenutrinama gėda ir galbūt netgi pašalinimas iš mokyklos. Krakas gyveno lyg apsirijęs durnaropių ar narkotikų, jam tarsi kine praskriedavo pamokos, iš atminties išnykdavo pokalbiai su tėvais, giminėmis. Visa kita surydavo bendra muškietininkų veikla. Jis nelabai suvokė, ką daro, kas vyksta aplink. Iš pradžių Paulius vogė tik todėl, kad Šleinota neišduotų jo nuotykio su rožėmis, ir naiviai manė, kad po pirmo, antro ar trečio karto jį paliks ramybėje, paskui jis prarado baimę, atbuko, grobė tiesiog mechaniškai, negalvodamas ir nesvarstydamas. Automatizmas, pražūtinga svetima įtaka.

Įvairūs pavogti niekeliai, muilai, sąsiuviniai, peiliai, žaislai, puodukai, vimpelai būdavo parduodami – Šleinota turėjo paslaptingą, bet patikimą klientūrą, dirbančią turguose, šalia bažnyčių, autobusų ir geležinkelio stoties. Jokūbas nė per nago juodymą netikėjo ateistiniais marksizmo postulatais, tačiau gerbė darvinizmo teoriją, teigiančią, kad didelis ir agresyvus organizmas visada yra pranašesnis, nugali visokį pasipriešinimą ir sabotažą, minta mažesniais ir ilgai laimingai gyvena. Materialistinė filosofija padėjo jam įžūliai vogti ir spekuliuoti. Vieną vėlų vakarą Šleinota ir muškietininkai įsilaužė į gan nuošalų spaudos kioską, išstūmę stiklą išnešė krūvą viešojo transporto bilietų, laikraščių, žurnalų. Kai ką pardavė, kai ką pasiliko sau, patiltėse rūkydami skaitydavo sovietines naujienas, garsiai komentuodavo. Trofėjai. Literatūra. Atminimas.

Kitas laiptelis į vagysčių kvalifikacines aukštumas buvo siautėjimas Halės rūmuose, kuriuose vykdavo masiniai sporto ir estrados renginiai. Keturi muškietininkai keliaudavo ne pasilinksminti, bet uždarbiauti. Reikėdavo apšvarinti bufetą. Šis būdas buvo gan modernus, Šleinota itin didžiavosi savo fantazijos vaisiais. Degtukų dėžučių ir kitos smulkmės vagystes Jokūbas nukopijavo iš vieno vyresnio draugo, bet mintis vogti grynus pinigus gimė pačiam. Keisti Apvaizdos sufleravimai? Ne! Gryna Mefistofelio rekomendacija.

– Mes tapsime tikrais vagimis, gangsteriais ir sėkmės džentelmenais, – įkvėptas ano meto populiarių sovietinių ir užsienio filmų paistė Jokūbas, po istorijos su valiuta pagarbiai pramintas Džekobu. – Švarinsime spaustuves, valstybinius daržovių šiltnamius, duonos ir bandelių kepyklas. O vėliau…

– O kas vėliau? – susidomėję laukė tęsinio Žekas ir Gelažius.

– Vėliau ir pamatysite! – piktai atkirto Jokūbas, sunerimęs, kad per daug išsiplepėjo.

Koncertų klausydavosi ar sporto šventes žiūrėdavo ne tik paprasti žiūrovai, dorai nusipirkę bilietą arba nedorai perpirkę iš spekuliantų (kai kada iš Jokūbo), bet ir budrumą praradusios kavinės pardavėjos, palikusios smulkius metalinius pinigus be priežiūros. Trys muškietininkai stovėdavo sargyboje ir iš įvairių kampų stebėdavo laužytos formos bufetą, o ketvirtasis įslinkdavo į kavinę, persisverdavo per prekystalį ir čiupdavo saują monetų. Pastvėręs vieną saują, kai kada drąsuolis dar spėdavo stverti antrą ar trečią, bet kasos apšvarinti iki dugno negalima – gali pastebėti, o tada neišvengiamas viešas aliarmas, skandalas ir sąjunginė nusikaltėlių paieška. Todėl muškietininkai dirbo itin atsargiai. Vieną kartą Krakui didžiai nuskilo – jis išsinešė net 23 metalinius rublius. Gryna sėkmė. Jam, žinoma, liko tik keli, viską pasisavindavo Šleinota, tačiau Paulius vis tiek kvailai didžiavosi savo žygdarbiu.

Poilsio dienomis po rimtų gangsteriškų darbų ketvertas muškietininkų rinkdavo tuščius alaus butelius stadionuose. Butelių kiekvienas iš jų prisirinkdavo po du milžiniškus maišus – tiek, kiek pajėgdavo pakelti. Juos nešdavo į artimiausią stiklo taros supirktuvę, kurioje dar kartą sugebėdavo apmauti pardavėjas. Visiems žinoma, kad sovietmečiu nepriimdavo netgi vos įskilusių butelių, ką jau kalbėti apie tuos, kurių būdavo smarkiai sužalotas gurklys ar nukirstas kampas. Išbrokuotus butelius tekdavo atsargiai įdėti į specialią stiklo atliekų dėžę. Tačiau kitas muškietininkas, kraudavęs savo tarą, nepastebėtas iš dėžės ištraukdavo brokuotus butelius. Jei jam nepavykdavo, tą pačią procedūrą pakartodavo trečias arba ketvirtas muškietininkas. Galutinė sėkmė būdavo garantuota, kartą Šleinota pardavė butelį, kuris išvis neturėjo gurklio. Keisti laikai, brandus socializmas, terra incognita, pure fantasy…

Dalyvauti muškietininkų akcijose Paulių vertė paskata būti savam, svarbiam, kietam. Krakas pasikeitė, tapo ryžtingas, įgijo drąsos, pasitikėjimo, pajuto savo vertę. Esmė tikrai – ne pinigai, ne finansinė sėkmė, pats svarbiausias dalykas – troškimas būti biču, bendru, kolega. Dėl pagarbos ir įvertinimo nebaisu padaryti netgi didesnį, sunkesnį nusikaltimą – užrūkyti cigaretę, truktelti vynelio, nepagarbiai atsiliepti apie merginas, savo tėvus, mokytojus.

Butelių epopėja baigėsi, kai konkuruojanti firma, taip pat kvartetas, bet vyresnis ir stipresnis, gerokai atitalžė muškietininkus. Pauliui išnarino žandikaulį, kurį į vietą itin noriai sugrąžino Šleinota. Jokūbui praskėlė lūpą, Žekui stipriai įspyrė į tarpukojį, o Gelažiui sulaužė ranką.

Ypač giliai Paulius slėpė vieną jaunystės nuotykį, išprovokuotą muškietininkų, tiksliau, Šleinotos. Jokūbas jau skutosi, kuo tarpu kitiems vaikinams tik ėmė augti ūsai. Kolektyvas po sėkmingų išpuolių prieš socialistinę valstybės gerovę buvo taip susicementavęs, kad Šleinota nusprendė paspartinti bendrų brendimo procesą. Vieną pavakarę visas ketvertas, nusipirkę pigaus "vaisiuko", nukėblino pas pažįstamą merginą Juliją Baronaitę į svečius. Šleinota nuo pirmos akimirkos vaidino kietą, visko patyrusį vyrą, nesivaržydamas siurbė vynelį, skaldė anekdotus, plėšė cigaretės dūmą, Žekas su Gelažiumi kumščiuodamiesi kvailai žvengė, o Krakas tuo metu visiškai atitrūkęs nuo kompanijos susidomėjęs vartė Julijos knygas. Mergina smagiai juokėsi, maivėsi prieš bendramečius paauglius, nesivaržydama koketavo. Įsidrąsinę vyrukai laidė nepadorius, provokuojamus sąmojus, išgirsdavo kraują kaitinančius atsakymus. Vyko paini, sudėtinga lyčių kova, varžėsi skirtingi požiūriai, poreikiai, įsitikinimai.

Staiga kilo sąmyšis, pasigirdo piktas šūksnis, kitas. Krakas atsisuko ir negalėjo patikėti savo akimis – Žekas ir Gelažius tvirtai laikė išskėstas Julijos rankas, o Šleinota pakėlęs palaidinukę grabinėjo merginos krūtis, papilvę, pabandė įkišti ranką už kelnaičių, bet Julija išlaisvino vieną ranką ir trenkė Jokūbui per žandą.

– Ką jūs darote? – pasibaisėjo Paulius. – Tučtuojau paleiskite merginą.

– Dar ko! – atšovė įraudęs Šleinota. – Malonumai tik prasidėjo. O jei tau, skystablauzdi, nepatinka, tai nešdinkis velniop. Susitvarkysime ir be tavęs.

– Nešdinkis, Krakai, velniop! – keistai užstaugė Julija. – Ir jūs, asilai, dinkite!

Palikęs draugus Paulius išlėkė kaip kulka. Matytų vaizdų jam buvo per daug, išbėgęs į lauką, jis skaudžiai susitrenkė kelį į suoliuką ir vos spėjęs užsukti už namo kampo apsivėmė. Paulius virpėjo kaip epušė, jį kaustė siaubingas išgąstis, negalėjo sulaikyti danties ant danties. Krakas beveik nesilankstančiomis kojomis skuodė Laisvės alėja. Sužaloti romantiniai jausmai, išnarintas grožio supratimas, prarastas tiesos polius. Keistai sėkmingai aplenkęs praeivius ir kitas stacionarias kliūtis, pagaliau užkliuvo už sunkios ketinės šiukšliadėžės ir nukrito. Pasiutiškai skaudėjo užgautą ranką, tačiau skausmas grąžino sveiką nuovoką. Kaip pasibaigė vakaras vaikinams, jis nežinojo, tačiau ir nenorėjo žinoti. Muškietininkai garsiai apie tai niekada nekalbėjo, nors kandžių replikų netrūko.

Nepaisydami nemalonaus incidento, muškietininkai siautėjo toliau, tačiau nesankcionuotos vagystės negalėjo ilgai trukti. Atomazga atėjo beveik po metų nuo įsidėmėtinos rožių dienos, kai neleistinai atsipalaidavęs buvo pagautas Aloyzas, vagiantis šokoladinius saldainius. Jokūbas dar sugebėjo jam šnypštelti į ausį, kad laikytų liežuvį už dantų, priešingu atveju dantis, skeleto kaulus ir visus kitus organus ar jų liekanas ras Nemune. Aloyzą šis perspėjimas įkvėpė, jis tylėjo ir neišdavė nė vieno bendražygio. Jokūbas savo tėvui Anuprui Šleinotai keliais žodžiais užsiminė, jog jo draugą Aloyzą Žeką nuskriaudė pardavėjos, ir paprašė pagalbos. Aloyzą iš visų galimų ateities bėdų ištraukė Anupras Šleinota, solidus ir rimtas partijos narys, turintis itin daug galingų užtarėjų tarp Kauno partiečių ir funkcionierių. Jokūbas demagogiškai aiškino tėvui, kad tai nebuvo vagystė, tik kvailas, vaikiškas pokštas, kurio vištos pardavėjos nesuprato ir neįvertino. Pasitikintis, dar įžūlesnis nei sūnus, vyresnysis Šleinota nuėjo tiesiu taikymu pas direktorių, keliais smūgiais kumščiu į stalą įvarė tiek baimės direktoriui, kad tas tučtuojau suplėšė skundą milicijai, o į Jokūbą Šleinotą iki mokyklos pabaigos kreipėsi "jūs". Taip Jokūbas pradėjo savo įstabią, neužmirštamą visuomeninę karjerą.

Tačiau Paulius Krakas po visų šių įvykių praregėjo, tyliai baigė aštuonias klases ir visai vasarai išvyko į kaimą pas senelį. Jis atitolo nuo kriminalinės kompanijos, pamėgo laukinę gamtą, o grįžęs į mokyklą vengė muškietininkų. Tiksliau, jie jau nebebuvo muškietininkai, ši pravardė nebeskraidė mokykloje, tyliai nutūpė kažkur tamsiame priplėkusiame kampe ir galbūt laukė patogaus, palankaus laiko vėl išvysti dienos šviesą. Apie rožes Krakas nebegalvojo, primiršo net Salomėją, pamėgo vienatvę, rimtas knygas, skaitė ir rašė poeziją, svajojo tapti rašytoju.

2004 m. balandis–spalis

 

Skaitytojų vertinimai


15009. aha :-) 2005-03-17 04:42
Jega!!!!!!

15010. romka2005-03-17 04:47
nieko cia gero. vardai, kaip spuogai. trugdo susikaupti. man tik bishki patiko `liepsnojanti tushtuma`, o siaip visa kita siu autoriu yra nelabai rimta. nu gal dar nedaaugau as... :)

15064. buridano asilas :-( 2005-03-18 23:36
Jei aš būčiau ne aš, nebūčiau ir skaitęs. Bet kadangi esu tas, kas esu, perskaiciau. iki galo. na ar ne asilas?

15094. viskas gerai :-) 2005-03-19 23:58
nesikabinekit prie Kundroto ir Lyvos. tai mano megstamiausi lietuviu autoriai.

15097. Korra2005-03-20 11:40
hhh, jis pasakė - lyva.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:13:20 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba