Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-11 nr. 3039

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas A. Jonynas.
DAR KARTĄ APIE RITERĮ, VELNIĄ IR MIRTĮ
19
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE7

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
•  LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HUMANITARINIAI IR SOCIALINIAI MOKSLAI1

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• IŠSAUGOTI – ŽMONES, KŪRYBĄ, LIETUVĄ1
• ŠVENTĖS IR RAMENTAI1

KNYGOS 
 Vitas Areška.
UŽŠIFRUOTI IR ATVIRI TEKSTAI
1
• SANKIRTA
• VIEŠKELYJE DŽIPAI2
• BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ – AKTORĖ IR RAŠYTOJA3
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• JUOZAS STONYS: IEŠKANT PSICHOLOGIZMO JUNGČIŲ4

MUZIKA 
• GRIETINĖLĖS SKONIO MAŽOJI SEKSTA22
• Aneta Adomavičiūtė.
"MUZIKA MUZIKOJE"
13
• PASIRODŽIUS KNYGAI APIE LIETUVOS KOMPOZITORIUS15

DAILĖ 
• PASKAITOS JUVELYRIKOS TEMA
• Ieva Pleikienė.
V.ANTANAVIČIAUS PARODA DANIJOJE
2
• Gintaras Žilys.
PRIE DRUSKININKŲ VIEŠOSIOS PIRTIES TĄDIEN STOVĖJO DVIRATIS
1

TEATRAS 
• Lina Klusaitė.
DVASIOS REMONTAS: APIE OKT/VILNIAUS MIESTO TEATRO SPEKTAKLĮ "MIESTAS"
3
• Ramunė Balevičiūtė.
JUOZO IR JONO ISTORIJOS

TĘSIAME DISKUSIJĄ APIE ROMANĄ 
• Guy de Maupassant.
APIE ROMANĄ
2

MENO DIS/KURSE* 
• Eglė Obcarskaitė.
"ATVIROS ERDVĖS" LYGTIS: MENAS + "DIDESNIS" MENAS = ?
6
• AMBICINGAS KITOKIO KINO PROJEKTAS1

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
KRAKAS IR NEKRAKAS
5

VERTIMAI 
• Viktor Jerofejev.
JOPS MOKYMAS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jurga Lūžaitė.
DAIKTŲ POETIKA G. GRAJAUSKO "NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJOJE"
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SMAGI VILNIEČIŲ KELIONĖ Į PLŽ
• Kęstutis Pulokas.
SUKIRMIJĘ?

FOTOGRAFIJA 
• IR VĖL SENAMIESTIS

KRONIKA 
• GERUMO DIENOS
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO DIENA PASVALIO RAJONE
• LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ KNYGOS RUSŲ KALBA
• KVIETIMAS

DE PROFUNDIS 
• POEZIJA IR GYVENIMO PRISIMINIMAI
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SVARSTO, VAŽIUOTI AR NEVAŽIUOTI Į MASKVĄ ŠVĘSTI PERGALĖS ŠVENČIŲ5
• John Burns.
LITERATŪRINIS KREPŠINIS
4

KNYGOS

UŽŠIFRUOTI IR ATVIRI TEKSTAI

Vitas Areška

[skaityti komentarus]


Poetas Marcelijus Martinaitis naujame eilėraščių rinkinyje "K.B. įtariamas" yra itin kritiškai nusiteikęs, kritiškai reaguoja į dabartinę dvasinio gyvenimo situaciją, su neslepiamu sarkazmu kalba net apie pačios poezijos reikalingumą ir jos prasmę. "K.B. patarimai, kaip panaudoti eilėraščius":

Visur juos nešiotis (vietoj revolverio).
Greitai ištraukus atskleisti prieš veidą
plėšikui,
kai jis reikalaus piniginės,
sudėti juos vėduokle
ir gintis nuo mašalų vakare,
kai sėdėsi prie upės.
……………………
Garsiai skaityt,
kai šuva po stalu klausos labiau
susikaupęs
negu jo šeimininkė;
eilėraščiai tinka nuraminti šunims –
jie aploja tik ateinančius ir išeinančius.

p. 86

M.Martinaičio vardas skaitytojo sąmonėje yra neatskiriamas nuo jo populiariųjų "Kukučio baladžių", pirmą kartą pasirodžiusių 1977 metais. Gal ir norėtųsi, kad jis pratęstų visa tai, pakartotų tą estetinį įspūdį, originalumą ir šiame rinkinyje. Gerai žinome, kad kiekvienam poetui nėra taip paprasta pralenkti save, pralenkti savo žvaigždžių valandą sukurtą knygą. Pasukdamas atviros deklaracijos, sarkazmo, parodijos ar grotesko keliu, jis, man regis, gal ir nepralenkė "Kukučio baladžių" formos sugestijos, bet išliko netikėtas ir naujas. Tam tikru atžvilgiu jis išliko angažuotas poetas, nepamirštantis humanistinių, moralinių, kultūrinių kriterijų, nors ir skelbia, jog menas stipresnis už natūrą, slepia natūros trūkumus, jis nemirtingas, eilėraštis – tekstas pats sau ir taip toliau. Šiame rinkinyje taip neatrodo.
Griežtos politinės cenzūros laikais jis surado "nepakaltinamą" Kukučio personažą, kurio kvailiojimai, keistos kalbos buvo už įtarimo ribų. Tai buvo neabejotinas meninis atradimas. Naujame rinkinyje irgi suranda savo personažui tokią kaukę, kuri leidžia poetiškai "kvailioti". Poetas suranda dvigubą ar trigubą kaukę. Tai tas paslaptingas anonimiškas, tik inicialais pažymėtas pasakotojas K.B. ir Autorius, kuriam K.B. patikėjo asmenybės šifrą. Kaip ir Kukutis, tas K.B. labai tinka kalbėti naiviai ir rimtai, sarkastiškai ir ironiškai. Šifrų patikėjimas nieko gera nedavė.

Jis ėmė įžūliai jais naudotis.
Mano vardu paisto visokius niekus,
dešifruoja mano slapčiausias mintis
arba primeta man, kas jam kartais
užeina.

Dėl to kategoriškai protestuoju.

Neretai spaudoje ar TV
cituoja mano tekstus,
ypač suvulgarina mano meninį skonį.

p. 97

Šiame eilėraštyje užsimenama apie semiotinius tyrinėjimus, kuriais susidomėjo policija. Jie patvirtina, kad autorius ir poetas, kaip gyvas žmogus, nėra tas pats. Poetas sukuria autorių ir patį poetą, kaip atliekantį išpažintį pasakotoją, kuris šiuo atveju yra K.B, perleidęs savo asmenybės kodo šifrus Autoriui. Kas tas paslaptingasis K.B.? Kalbėdamas su "Lietuvos ryto" (2005 m. sausio 25 d.) korespondentu Ramūnu Gerbutavičiumi, M.Martinaitis prisipažįsta, kad ir jis nežino, kas tas K.B.: "Prieš dešimt metų atsirado toks neaiškus, kompleksuotas tipas. Jis pradėjo man diktuoti temas, situacijas, kurios virto eilėraščiais". Tas anonimiškas K.B., pasak poeto, "jaučiasi kažkieno persekiojamas. Jis kažko laukia, bet nesulaukia, kažką regi, sapnuoja. Jam vaidenasi. Galbūt tokia poezija šiek tiek atspindi šio laiko žmones – netikrus, neapsisprendžiančius, vis kažko prisibijančius". Eilėraštyje "Iš K.B. pareiškimo policijai" argumentuojama, kodėl poetinis subjektas nenori , kad visiems būtų žinomas jo vardas ir pavardė, prašo jos neminėti teismų bylose, afišose, meno kūriniuose. Mat vardas ir pavardė padeda kaupti įkalčius, persekioti ir terorizuoti, atpažinti gatvėje ir muitinėse: "mano vardu prašau nesiųsti kvietimų / neskambinti telefonu – aš esu kitas / nei mano vardas ir pavardė:/ mano asmenybė neliečiama" (p. 30).
M.Martinaitis ironizuoja tas paranojiškas fobijas, sekimo ir pedantiškos pokalbių registracijos baimes. Žmogus pradeda bijoti kiekvieno sutiktojo, įtardamas priešą (eil. "K.B. apie ateinantį priešais"). Jis jau mąsto, kaip turės elgtis – nedaryti staigių judesių, nežiūrėti į akis, eiti šaligatvio pakraščiu, jei spardys – nerėkti. Atėjo nauji išsilaisvinusios visuomenės laikai, bet baimės neišnyko. Grėsmę kelia susvetimėjęs, egoizmo bacilomis užkrėstas žmogus. Į knygą sudėtus tekstus poetas vadina kriminaline poezija. Rinkinyje yra nemaža eilėraščių, kurie išreiškia ir kitokius motyvus, kalba apie meilę, vienatvę, kūrybą, virtualią tikrovę.
Vienas intelektualiausių literatūros kritikų Rimvydas Šilbajoris kadaise M.Martinaitį pavadino ekspresionistinio humoro poetu. Manyčiau, jog šiame rinkinyje galima pastebėti postmodernistinės tradicijos bruožų. Skaitytojui, suprantama, visiškai vis vien, su kokia tradicija susijusi eilėraščio forma. Jam svarbu meninė įtaiga. Tačiau tradicija gali daug ką paaiškinti. Postmodernizmas, kaip srovė, jau atgyveno, bet kaip tradicija dar veikia poezijos formų evoliuciją.
Postmodernizmo pasaulis itin sujauktas. Postmodernizmas atskleidė žmogaus sutrikimą, sujauktą jo mąstymą ir sudrumstas nuotaikas, groteskiškai pavaizdavo absurdą ir beprasmybes, pasinaudojo įvairių epochų ir krypčių sukurtų paveikslų įvaizdžiais. Pavyzdžiui, eilėraščio "K.B. pro langą, į gatvę – po inauguracijos" vaizdai primena Nyderlandų tapytojo Hieronimo Boscho paveikslų šiurpų groteską. K.B. regi košmariškas orgijas, kankinamus, nusmeigtus kūnus, laukia rezgamų sąmokslų. O eilėraštyje "K.B.: šiukšlynų angelai" prisimenamas ir Boscho vardas. Postmodernizmui charakteringas padidėjęs žodingumas arba minimalizmas, sapnai nesiskiria nuo realybės. K.B. visur girdi negimusių kūdikių verksmą, kuris baisesnis už mirtį. Gausu dviprasmybių, sukeitimų, perkėlimų. Galima sakyti, beveik visus knygos posmus persmelkia parodijos įspūdis. Tiesiogiai išreikšta parodija yra eilėraštyje "K.B. reklamuoja dantų pastą Colgate". Čia M.Martinaitis parodijuoja ir netgi parodo kaip absurdą dantų pastos reklamą, o kitame eilėraštyje šaiposi iš modernizmo, ironiją skiria gal net sau. Išgirdęs kūdikio verksmą, K.B. apieško šiukšlių dėžes, konteinerius, bet neranda, iš kur sklinda tas verksmas, nors jo šiandien pilni laikraščiai: "Negalėjau suprasti, kas su manim darosi./Net pagalvojau,/gal tai postmodernistų išdaigos, jų instaliacijos?" (p. 21).
Ir iš tikrųjų, postmodernizmas padidino dizaino reikšmę. Knygos iliustracijose iš šiukšlių nuotraukų sukuriama savotiška instaliacija. Juntame net jos perteklių. Pačiuose tekstuose dizaino žymių beveik nėra. Meninių struktūrų kombinacijos, žaidimas dviprasmybėmis irgi būdinga postmodernizmui. Kaip ir pasišalinimas, o ne dalyvavimas, kai poetas turi tarsi savo antrininką, padėjėją K.B. Ir svarbiausia – intertekstualumas, kai iš literatūros ir meno įvaizdžių kuriama nauja literatūra. Apie tai plačiai kalbama eilėraštyje "Liber acephalus. Įtariama, kad knygų saugyklą padegė K.B. (Iš teismo protokolo)", kuriame aptariami teoriniai motyvai, bet su ironija:

Gerbiamas teisme, turiu pasakyti –
visa, kas parašyta ir bus kada nors
parašyta,
yra komentarai mano nuolat ieškomo
teksto,
kurio prasmė man tokiu keistu būdu
atsiskleidė.

Tai buvo vienintelis tobulas tekstas,
kada nors parašytas,
tekstas apie save – t.y. save cituojantis,
komentuojantis
bei aprašantis… Tiksliau –
uždaro ciklo principas: tekstas pats sau.
…………………………..
Jūs supratot mane?
Aš kalbu apie absoliučiai beprasmį
dalyką,
kuris todėl ir prasmingas…

p. 28

Intertekstualumas M.Martinaičio rinkinyje ne visai atitinka teorijas. Tiesa, net šešiuose eilėraščiuose kartojasi iš literatūros klasikos paimtas Margaritos vardas, bet jis turi apibendrinančią prasmę, išreiškia moters, merginos tipažą. Kai kurie vaizdai primena Valpurgijų nakties imitaciją. Jeigu teismo protokolus, pareiškimus policijai, laiškus, informacijas apie keistus įvykius, teorinius ir filosofinius svarstymus laikytume literatūros žanrais, tai jų imitacija, dažna rinkinyje, liudytų intertekstualumą.
Intertekstualios ir knygos iliustracijos, kurios sukuria metaforinį foną ir esmingai išryškina tekstų turinį. Galima pajuokauti, jog knygoje daugiau turinio, mažiau formos. Arba knygos konstrukcija yra ypač turininga, pripildyta ženklų ir simbolių. Knygos iliustracijos gerokai išplečia knygos turinį, toli nueina nuo tekstuose užfiksuotų motyvų. Apie tai turėtų kalbėti meno kritikai. Knygos apiforminimas yra originalus, jis primena inkunabulus – senovines rankraštines knygas. Tai rodo knygos viršelio popieriaus faktūra, ant knygos puslapių išsimėtę pirštų anspaudai, neaiškių gėrimų išdžiūvę lašai, tarsi atsitiktinai palikti primityvūs piešinėliai, neužbaigti juodraštiniai fragmentai.
Knygos iliustratoriai – dailininkas Romas Orantas ir fotografas Ričardas Šileika – iš šiukšlynuose rastų daiktų sukuria savotišką instaliaciją. Ironizuojamas įkalčių rinkimas šiukšlių dėžėse. Tokia ironija taip pat turi metaforinę prasmę. Užteršta ne tik žemė, bet ir žmogaus siela. Eilėraštyje "K.B. priemiesčio dykvietėje" pavaizduota priemiesčio erdvė, simbolizuojanti dabartinės civilizacijos žaizdą – siaubingai užterštą žemę:

Kas ir kodėl šitaip žiauriai nuskriaudė
žemę?
Kas čia buvo, kad nieko neliko?
Judo sklypas, pirktas už dideles
nuodėmes?

Mėtosi skarmalai, padangos,
yrantis gyvūnas,
valkatos pusryčių liekanos,
tušti buteliai,
smarvė, lyg sklistų iš pragaro
…………………………..
Nususęs šunpalaikis, kaip Cerberis,
šiepia dantis ties rūsiu, -
gina įėjimą į požemius,
lyg į mirusiųjų karalystę.

p. 91

Vartant iliustracijas atrodo, jog iš to K.B. šiukšlių dėžės iškratyta ir nufotografuota viskas be jokios atrankos: smegenų rentgeno nuotrauka, lietpalčio skvernas, pramoninių prekių pakuotės liekana, UAB lapelis su ironišku pavadinimu "Ištikimybė ir garbė", laboratorinės analizės protokolas, anketos rusų ir lietuvių kalba, registracijos lapelių liekanos, seni kaliošai, iš užrašų knygelės išplėštas suglamžytas lapelis. Kartojasi kanceliarinių sąvaržėlių nuotraukos. Simboliška į kaladę įkirstų kirvių šešėlio nuotrauka. Neaiškios paskirties bunkeriai, apleisti laiptai, nugaišusių muselių nuotraukos. Viskas sujaukta, neužbaigta, netvarkinga. Net knygos autorius nufotografuotas ant sugadinto negatyvo, ant kurio jau buvo fotografuojama. Prie visų tų fotografijų pridėta ir menininko ranka. Nuotraukose šiaip jau žmonių nėra. Nebent kai kur matyti tik jų kojos. Visi tie ženklai išryškina ironišką, sarkastišką tekstų stilių, sukuria parodijos įspūdį. Parodijuojama žmonių jausena atspindi tuštėjančią, priterštą, be gyvybės žemę, tarsi Mėnulio peizažą.
Tik, man regis, viskas pernelyg apkrauta, sutirštinta. Knyga sunkiai išlaiko tos medžiagos svorį, kuris tarsi užgožia poetinę eleganciją, ironijos lengvumą, vaizduotės žaismingumą.
Šiandien profesionalioje poezijoje labai reta lyrikai prigimtinė romantinė tradicija, įaudrinti išgyvenimai ir intonacijos. M.Martinaitis šioje knygoje pasirinko racionalų, protokolišką pasakojimą, informacinių pranešimų stilių, gerokai priartėdamas prie publicistikos. Gelbsti, žinoma, ironija, grotesko vaizdiniai, sugebėjimas išreikšti absurdą. Panašiu tonu kalbama apie savižudybę ir apie meilę. Kitaip tarsi ir negalima. Žmogus pradėjo garbinti materialines gėrybes, grėsmingai įsigali jėgos kultas, gražaus kūno garbinimas, pamirštami taurūs jausmai. Todėl tarsi ir neverta ieškoti jausmingo, jaudinančio stiliaus. Užtenka ir feljetoniško, šaltoko: "Aš jokia muzika…/ Noriu būt kūniška…" (p. 95). Taip atsako Margarita į K.B. romantinę, mylimąją aukštinančią kalbą: "Lyginau tave su madonų paveikslais,/ su muzika, kurios klausant / vyrai ir moterys netenka lyties". Šie žodžiai liudija, jog ir knygos autorius ironizuoja atskirtą nuo kūno dvasingumą. Tačiau vienodos intonacinės struktūros monotoniškumas mažina estetinę sugestiją Kaip ir ilgoki vardijimai, išskaičiavimai, tam tikras deklaratyvumas: "Esu įtariamas, kad galiu būti skerdikas,/ prievartautojas, herbariumų sudarinėtojas,/ girtuoklis, neurotikas, maniakas, kišenvagis,/ gyvūnų nuodytojas, šungaudis, lytinis iškrypėlis,/ buvęs agentas,/ pabėgęs iš kalėjimo" (p. 5).
M.Martinaičio "K.B. įtariamas" yra 500-oji Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista knyga. Mes mėgstame tam tikrus skaičius, nors jie tarsi nieko bendra neturi su menu. Tačiau reikia pripažinti, kad dėmesys šiai knygai buvo gal net didesnis, nes išėjo ji itin originali. Tai naujas posūkis ir M.Martinaičio kūryboje, ir dabartinės lietuvių poezijos tėkmėje.
__________________
Martinaitis M. K.B. ĮTARIAMAS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
 

Skaitytojų vertinimai


18684. giedre :-) 2005-10-01 20:20
Tikrai skaiciau susidomejus, ir beabejo paliko neisdildoma idomuma!perskaicius eilerasti sunku dar paciam daryti isvadas,suprasti esme,bet paskaicius gerb.prof.Areskos"issifruotus zodzius", eilerastis tikrai atskleidzia savo grozi, sudomina ir patraukia savo nepaprastumu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:13:20 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba