Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-11 nr. 3039

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Antanas A. Jonynas.
DAR KARTĄ APIE RITERĮ, VELNIĄ IR MIRTĮ
19
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE7

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
•  LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HUMANITARINIAI IR SOCIALINIAI MOKSLAI1

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• IŠSAUGOTI – ŽMONES, KŪRYBĄ, LIETUVĄ1
• ŠVENTĖS IR RAMENTAI1

KNYGOS 
• Vitas Areška.
UŽŠIFRUOTI IR ATVIRI TEKSTAI
1
• SANKIRTA
• VIEŠKELYJE DŽIPAI2
• BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ – AKTORĖ IR RAŠYTOJA3
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
 JUOZAS STONYS: IEŠKANT PSICHOLOGIZMO JUNGČIŲ4

MUZIKA 
• GRIETINĖLĖS SKONIO MAŽOJI SEKSTA22
• Aneta Adomavičiūtė.
"MUZIKA MUZIKOJE"
13
• PASIRODŽIUS KNYGAI APIE LIETUVOS KOMPOZITORIUS15

DAILĖ 
• PASKAITOS JUVELYRIKOS TEMA
• Ieva Pleikienė.
V.ANTANAVIČIAUS PARODA DANIJOJE
2
• Gintaras Žilys.
PRIE DRUSKININKŲ VIEŠOSIOS PIRTIES TĄDIEN STOVĖJO DVIRATIS
1

TEATRAS 
• Lina Klusaitė.
DVASIOS REMONTAS: APIE OKT/VILNIAUS MIESTO TEATRO SPEKTAKLĮ "MIESTAS"
3
• Ramunė Balevičiūtė.
JUOZO IR JONO ISTORIJOS

TĘSIAME DISKUSIJĄ APIE ROMANĄ 
• Guy de Maupassant.
APIE ROMANĄ
2

MENO DIS/KURSE* 
• Eglė Obcarskaitė.
"ATVIROS ERDVĖS" LYGTIS: MENAS + "DIDESNIS" MENAS = ?
6
• AMBICINGAS KITOKIO KINO PROJEKTAS1

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
KRAKAS IR NEKRAKAS
5

VERTIMAI 
• Viktor Jerofejev.
JOPS MOKYMAS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jurga Lūžaitė.
DAIKTŲ POETIKA G. GRAJAUSKO "NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJOJE"
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SMAGI VILNIEČIŲ KELIONĖ Į PLŽ
• Kęstutis Pulokas.
SUKIRMIJĘ?

FOTOGRAFIJA 
• IR VĖL SENAMIESTIS

KRONIKA 
• GERUMO DIENOS
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO DIENA PASVALIO RAJONE
• LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ KNYGOS RUSŲ KALBA
• KVIETIMAS

DE PROFUNDIS 
• POEZIJA IR GYVENIMO PRISIMINIMAI
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SVARSTO, VAŽIUOTI AR NEVAŽIUOTI Į MASKVĄ ŠVĘSTI PERGALĖS ŠVENČIŲ5
• John Burns.
LITERATŪRINIS KREPŠINIS
4

LITERATŪRA

JUOZAS STONYS: IEŠKANT PSICHOLOGIZMO JUNGČIŲ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Juozas Stonys

Literatūros istorikas, vertėjas Juozas Stonys sutiko prisiminti praeitį – gimtąjį Tauragės kraštą, studijas Vilniaus universitete, mokslinės karjeros pradžią. Apibūdino ir literatūrologui, ir rašytojui sudėtingą pokario situaciją, kai buvo siekiama išsaugoti kūrybos laisvę. Šiuo metu literatūrologas tyrinėja Juozo Tumo-Vaižganto, Jono Biliūno kūrybą ir ketina apibendrinti naujus psichologinius jų prozos aspektus.

Skaitytojams J. Stonys žinomas iš Antano Vienuolio "Raštų" (1–6, 1985–1988), straipsnių rinkinio "Antanas Vienuolis literatūros moksle ir kritikoje" (1980), studijų "Psichologizmas ir lietuvių proza" (1979), "A. Vienuolio realizmo problemos (1917–1940)" (1966), apybraižos "Antanas Vienuolis" (1957), taip pat iš straipsnių apie Šatrijos Raganą, Antaną Vaičiulaitį, Joną Biliūną, Juozą Grušą ir kitus. Yra išvertęs J. Londono romaną "Smokas Belju" (1957), A. Nego "Milžinų salą" (1961), Vytauto Kavolio studiją "B. Nelsono lyginamųjų studijų palikimas" (1994), sudaręs statybos terminų žodynus anglų ir lietuvių kalbomis.

JUOZĄ STONĮ kalbina LAIMUTĖ TIDIKYTĖ.

Dauguma sako, kad humanitariniai mokslai nustumti, lituanistika pamiršta. Ką manote apie tai?

Tokios dejonės kartais nelabai pamatuotos: humanitariniai mokslai niekada negali pretenduoti viršyti gamtos, tiksliųjų mokslų, nes pastarieji vis dėlto aprėpia platesnes tikrovės sritis. Tačiau tarp humanitarinių mokslų lituanistika visada turėtų pirmauti. Tyrimus reikėtų ne tiek plėsti, kiek intensyvinti. Globalizacijos pavojams atsispirti galėsime tik turėdami fundamentalių lituanistinių tyrimų bazę.

Kodėl pasirinkote humanitarinius mokslus?

Į juos pradėjau linkti jau įpusėjęs gimnazijos kursą. Tik iškildavo abejonių – rinktis filologiją, o gal istoriją. Visi dalykai neblogai sekėsi. Vienu metu buvau susidomėjęs net astronomija; iš to laiko tarp likusių savo knygų dar randu tokių, kuriose nagrinėjamos kosmoso problemos. Vis dėlto nusvėrė humanitariniai, ypač literatūros klausimai.

Gimnazijoje Jūs mokėtės pokario metais. Kokią prisimenate tuometinę Tauragę?

1948 metais baigiau Tauragės gimnaziją. Teko mokytis tame pastatų komplekse, kuris kartais žmonių vadinamas Tauragės (ar Radvilų) pilimi, nors tai tik XIX a. caro valdžios statytas pasienio muitinės pseudorenesansinio stiliaus pastatas. Caro laikais jame buvo muitinė. Antroje XIX a. pusėje buvo nutiestas Šiaulių, arba Rygos, plentas (per Tilžę iki Karaliaučiaus). Istorikai surado laišką, kad H. Balzacas, važiuodamas iš savo mylimosios Rusijoje, parašęs jai laišką būtent Tauragėje.

Lietuvių spaudos istorijai Tauragės pilis įdomi tuo, jog susijusi ir su lietuvių spaudos draudimu – į ją patekdavo pasienio sargybinių sučiupta iš Mažosios Lietuvos gabenama draudžiama lietuviška spauda. Ano meto knygnešių mano gimtojo kaimo apylinkėse dar tebebuvo gyvų iki Antrojo pasaulinio karo; kartais jie net vadindavo viens kitą ar buvo vadinami kitų tais slapyvardžiais, kuriais dangstėsi spaudos draudimo laikais.

Tarpukariu minėta muitinė buvo paversta gimnazija. Kai pirmą kartą atėjo bolševikai, ją užėmė – ten buvo įsikūrusi KGB įgula. Kai prasidėjo karas ir bolševikai išbėgo, apžiūrėjome tą pastatą. Ten apačioje, rūsiuose, buvo kalėjimas, kameros, turbūt mirtininkų, ant sienų ko tik neprirašyta!.. "Rytoj mane sušaudys, sukalbėkit "Sveika Marija"... Baisių dalykų atsispindėjo sienose įrėžtuose įrašuose; paskui juos turbūt uždažė.

Pokario metų šiurpi atmosfera buvo visur jaučiama. Prisimenu vežimus Tauragėje 1947-aisiais... Nemaža buvusių mokinių išėjo į mišką...

Gal turėjote šviesių gimnazijos mokytojų, paskatinusių rinktis lituanistiką? O gal Jūs, kaip humanitaras, tęsėte šeimos tradiciją?

Ne, mano tėvai buvo ūkininkai. Mano visuomeninius interesus formavo labiau mokykla, knygos, nors tėvai turėjo didelę įtaką.

Gimnazijoje dirbo mokytojas Jonas Navasaitis – gerai savo dėstomus dalykus išmanantis ir reiklus pedagogas. Jis ne tik išmokydavo rašybos taisyklių, bet ir rašinius rašyti, literatūros kūrinius bandyti aptarti. Buvo gerai susipažinęs su rusų literatūra. Mūsų klasė sumanė vaidinti vieną Nikolajaus Gogolio dramos kūrinėlį. Sužinojęs apie tai, J. Navasaitis sukvietė mus, "artistus", ir paaiškino Gogolio komizmo ypatybes. Iškilus tai buvo pedagogas.

Turėjome dar mokytoją Kazį Plačenį, rašytoją. Jis dėstė mums literatūrą. Atsimenu, savitai ir plačiai jis analizavo Michailo Lermontovo "Mūsų laikų didvyrį", apibūdindamas pagrindinio veikėjo psichologinę struktūrą. Buvom girdėję, jog jis parašęs, be kita ko, romaną apie A. Strazdą ("Pulkim ant kelių", 1936; papildytas 1976 m.). [Kazys Plačenis – pirmojo lietuvių biografinio romano autorius. – L. T.]

Be šių mokytojų, paskutinėse klasėse turėjome įdomų klasės auklėtoją Domą Lukšį. Tai retas mokytojo erudito tipas; dėstė jis mums psichologiją, logiką, Lietuvos istoriją (vėliau kitoms klasėms – lotynų, anglų kalbas). Dėstė nukrypdamas nuo vadovėlių, papildydamas jų duomenis, siedamas jų medžiagą su Lietuva, kasdieniu gyvenimu. Todėl darė jis mums didelį įspūdį išsilavinimu, apsiskaitymu ir kuklumu. Anuo laiku labai trūko knygų. Skaitydavom, ką nugriebdavom. Atsimenu, 1946 metais brolis nupirko Vilniuje dvi knygas, ir tai buvo didelis džiaugsmas.

Kuo įsimintini studijų metai Vilniaus universitete?

Lituanistiką pradėjau studijuoti 1948-aisiais. Kurse buvo apie 25 studentus, daugiausia iš miestelių, kaimų. Nuo pirmųjų metų iki IV kurso gyvenau su Jonu Lankučiu (būsimu kritiku, mokslininku) Pilies gatvėje, prie pat universiteto, išsinuomotame kambaryje su nuostabiu vaizdu į Gedimino kalno viršūnę. Gauti bendrabutį buvo neįmanoma: universiteto vadovybė buvo įpareigota laikytis marksistinio klasinio požiūrio – bendrabutis tik mažažemių vaikams (ir komjaunuoliams)! O mes abu buvom iš vidutiniokų ir "nepartiniai" (mano tėvai turėjo apie 12 ha, o kolegos – irgi apie tiek). Tačiau ir gavusieji bendrabutį negalėjo ypač džiaugtis – gyveno po 15–20 žmonių tiesiog salėse. Tačiau niekas tokiomis buities sąlygomis nesiskundė, nors vertėsi sunkiai: svarbiausia buvo turėti lovą – išsimiegoti ir stalelį (ar panašų baldą) – knygoms, užrašams susikrauti. Studijuodavom auditorijose, skaityklose. Laisvalaikiu, ypač per pirmuosius trejus studijų metus, stengėmės pažinti nuostabias Vilniaus architektūros ir gamtos įžymybes – grupele pėsti ar autobusu, traukiniu. Vilnius anuo metu buvo smarkiai karo apgriautas (ypač senamiestis), todėl būtina kiekvieno studento prievolė anuo metu – atidirbti maždaug po 40 valandų (per semestrą) prie griuvėsių valymo (mūsų fakulteto studentai daugiausia tvarkė griuvėsius priešais Filharmoniją – dabartinę automobilių stovėjimo aikštelę; neretai atsimenu tai, dabar eidamas į kokį koncertą).

Visi grupės nariai nuo pat pradžios buvo draugiški, geranoriški – bendravo laisvai ir atvirai (ir iki šiol tokie išliko), tik vėlesni politiniai vėjai ar ambicijos kiek buvo apardę kolegišką tarpusavio atmosferą. Nesileidžiant į smulkius mūsų grupės veiklos vertinimus, reikia pasakyti, jog nemaža jos narių yra padarę reikšmingų lituanistikos darbų – tirdami lietuvių kalbos vartosenos aspektus (Vytautas Būda ir kt.), lietuvių kalbos istorijos ir apskritai baltistikos problemas (Kazys Pakalka, Algirdas Sabaliauskas), lietuvių garsyną (Valerija Vaitkevičiūtė), aprašydami tarmes (Jadvyga Kardelytė ir kt.). Lietuvių literatūros ir tautosakos tyrimų srityje daug nuveikė Jonas Lankutis, Donatas Sauka, Danutė Krištopaitė, Juozas Misevičius.

Kokie įsimintini profesoriai Jums dėstė?

Studijas, galima sakyti, pradėjom prof. Juozo Baldžiaus paskaitomis apie tautosaką, jos suvokimo ir tyrimo problemas. Skaitė jas savitas mokslininkas, daug cituodamas (dažniausiai prancūzų autorius), ir darė mums didelį įspūdį erudicija, svetimų kalbų mokėjimu, nors šiaip lietuvių tautosakos plačiau nenagrinėjo. Vėliau lietuvių literatūrą dėstė Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Petras Čiurlys – anuo laiku dar jauni lektoriai, tačiau jie mums darė didelį poveikį žiniomis, bendra humanitarine kultūra. Gal dar daugiau įtakos turėjo kai kurių iš jų komentarai, kai aptardavom savo pateikiamus referatus. Yra tekę papildomai klausytis prof. Igno Jonyno paskaitų, kuriose buvo gvildenami Lietuvos istorijos klausimai, susiję su valstybingumo, pilietinės sąmonės formavimosi aspektais. Tačiau daugiausia poveikio bus davusios prof. V. Mykolaičio-Putino paskaitos. Esu klausęs jo speckursų apie K. Donelaitį, Žemaitę, Lazdynų Pelėdą. Esu dalyvavęs ir jo nedideliame seminare, kuriame buvo nagrinėjamos K. Donelaičio pasakėčios. Profesorius subtiliai atskleidė, kad jos taip pat talentingai sukurtos kaip ir "Metai" (mūsų studentiška dauguma manėme, kad jos nelabai vertos dėmesio).

Kaip klostėsi tolesnis Jūsų kelias?

Diplominį darbą rašiau vadovaujamas prof. V. Mykolaičio-Putino ("A. Vienuolio legendų poetika"). (Atrodo, su D. Sauka būsim buvę paskutiniai jo diplomantai.) Aptarus bendrą darbo kryptį, vadovas į rašymą nesikišo, tačiau pateiktą rankraštį atidžiai bus perskaitęs; nurodė kai kurias vietas persvarstyti, gal pataisyti. Įvertino darbą palankiai.

Baigęs universitetą studijavau aspirantūroje. Mokslinį disertacijos vadovą gavau prof. K. Korsaką. Taigi studijavau, kaip įprasta, dar trejus metus (1953–1956). Pasirinkau tyrinėti A. Vienuolio kūrybą, vadovas suformulavo temą "Kritinis realizmas A. Vienuolio grožinėje prozoje (1917–1940)", taip ir rašiau. Daug galvosūkio turėjau su tuo realizmo "kritiniu" atspalviu; keblu buvo taikyti tą sovietinę sąvoką ir nepereiti į publicistiką, sociologizavimą. Todėl pirmasis disertacijos rankraščio variantas beveik visas nuplaukė į šiukšlių dėžę, niekur oficialiai nesvarstytas. Antrąjį variantą gyniau kaip kandidatinę (daktaro) disertaciją (1964).

Baigęs aspirantūrą, padirbėjau Vilniaus universitete (Lietuvių literatūros katedroje). Davė man skaityti literatūros mokslo pagrindų kursą, paskui turėjau tos disciplinos seminarą. Laisvo etato fakultete nebuvo, tai skolino jį iš kažkurio fakulteto ir priėmė su sąlyga, kad dirbčiau ir universiteto mokslų darbų leidybos darbą. Ėmė kurtis lyg ir leidykla... Tokiomis aplinkybėmis, dėstydamas ir redaguodamas, dirbau iki 1960 metų, kol buvau iš universiteto išmestas.

Dėl kokių priežasčių "išmestas"?

Tai susiję su 1958–1961 metų Vilniaus universiteto lituanistų byla. Mano pašalinimą oficialiai motyvavo daugiausia tuo, jog po aspirantūros laiku neapgyniau disertacijos, ir todėl neatestavo mokslinės kvalifikacijos sumetimais. Tačiau aplinkybės buvo sudėtingesnės. Berods 1959 m. kovą universiteto Kolonų salėje buvo organizuotas Lietuvių literatūros katedros (vedėja doc. M. Lukšienė) svarstymas, faktiškai jos triuškinimas. Jame dalyvavo universiteto bolševikų partinio biuro nariai ir net Vilniaus miesto partinio biuro sekretorius Feliksas Bieliauskas. Likus bene savaitei iki to svarstymo, buvo pas mane atėjęs vienas pažįstamas (universiteto kolega), priklausęs partiniam biurui, ir oficialiai pranešė: "Partinė organizacija norėtų (nors partinis nebuvau), kad per būsimą svarstymą pasisakytum dėl Lietuvių literatūros katedros dėstytojų darbo". Tuo aiškiai buvo pasakyta, jog reikalaujama, kad savo buvusius dėstytojus, dabar vyresniuosius kolegas, pasmerkčiau. Nieko jam nepažadėjau ir per tą svarstymą "nepasisakiau". Tai gal bus lėmę visą mano tolesnę "bylą". Maždaug po metų, kai buvo pašalinta doc. M. Lukšienė, kiti darbuotojai, buvo paskelbtas konkursas mano užimamam etatui. Padaviau pareiškimą dalyvauti jame ir aš. Netikėtai iki lemiamo konkursinio posėdžio buvau vieno įgalioto funkcionieriaus paragintas pareiškimą atsiimti, nes esą perrinkti nenumatomas. Iš tiesų prof. Bronius Pranskus, kaip naujasis katedros vedėjas ir partinės organizacijos narys, vadovavęs konkurso komisijai, perskaitė per posėdį oficialią charakteristiką, kurioje buvo tokia išvada: nerekomenduoti manęs perrinkti dėl mokslinio neperspektyvumo (neapginta disertacija!) ir dėl to, jog "nepadėjo kovoti su revizionizmu" (šį argumentą iki šiol pažodžiui atsimenu!). Po 1956 m. įvykių Vengrijoje "revizionizmas" sovietiniu partiniu žargonu reiškė beveik tą patį kaip ir "antisovietizmas". Tokiais motyvais ir buvau atleistas.

Kai rašėte studiją, kaip sekėsi apeiti politiką?

Nežinau, kas galėjo šio dalyko išvengti. Estetizavimas buvo nuodėmė. Sėdėjo cenzoriai ir raudonu pieštuku rašė: "estetizavimas", "apolitiškumas"... Buvo keblu. Jeigu ką nors bandydavai, tai iš karto klausdavo: "Ką vertini? Buržuazinę tikrovę? Neidealizuoji? Apolitiškai vertini?" Man temą suformulavo, davė. Norėjau ką nors iš A. Baranausko kūrybos imti, bet vadovas K. Korsakas nė į kalbas nesileido.

Ką labiausiai vertinate iš savo darbų?

Nė vieno ypatingai. Gal kiek labiau "Psichologizmą ir lietuvių prozą". Dirbau prie jo jausdamasis daug laisvesnis, nes neturėjau jokio vadovo, rašiau lyg ir savo malonumui.

Kaip pradėjote domėtis psichologizmu? Gal tada, kai, vadovaujamas prof. V. Mykolaičio, rašėte diplominį darbą?

Galbūt. Tačiau, kiek atsimenu, mano aspirantūros studijų vadovas buvo aiškiai pasakęs, jog apie psichologizmo problemą negali būti nė kalbos; tik "kritinis realizmas" buvo suvokiamas kaip politiškai aktuali tema. Psichologizmu labiau susidomėjau dirbdamas Enciklopedijų redakcijoje, kai pajutau, jog reikia išmokti anglų kalbą, ir ėmiau ją studijuoti. Rengdamasis anglų literatūros egzaminui, daugiausia dėmesio kreipiau į rašytojus, kuriems labiau rūpėjo žmogaus vidaus pasaulis. Užkliuvau už Laurence’o Sterne’o (XVIII a. sentimentalisto) prozos, kurioje psichologiniai aspektai gan stiprūs (sentimentalizmas apskritai įdomus vidinės analizės požiūriu). Anglistikos katedrai leidus, psichologizmo problemas nagrinėjau minėto rašytojo prozoje ir darbą apgyniau (vadovė prof. E. Kuosaitė-Jašinskienė).

Kokie Jūsų sumanymai? Ką norėtumėte nuveikti literatūrologijos labui?

Norėčiau dar sykį grįžti prie Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės, Vaižganto, kitų XX a. lietuvių autorių, reflektuojančių žmogaus buvimą ir savijautą naujomis istorinėmis aplinkybėmis. Tačiau ne vien noro tam reikia, bet ir sveikatos, laiko. Dabar, kiek turiu laiko, domiuosi Vaižgantu. Žiūriu, kokių čia bendrų aspektų yra su J. Biliūnu. Keistas dalykas: J. Tumas-Vaižgantas kai kur tiesiog jį tęsia (buvo artimi draugai).

Gal ketinate apie tai rašyti kokią studiją, pavyzdžiui, psichologiniai J. Tumo-Vaižganto ir J. Biliūno prozos aspektai?

Jeigu bus ūpo, manau, apie Vaižgantą. Įdomių aspektų yra "Pragiedruliuose", be to, Šatrijos Raganos "Sename dvare", paskui panaši problematika ateina iki J. Grušo, A. Vaičiulaičio. Nauji žmogaus fenomeną analizuojantys aspektai. Vaižgantas plačiau leidžiasi į žmogaus prigimtį – aprėpia ne tik psichologinius, bet ir fiziologinius momentus; labiau susieja žmogų su žeme. Veikėjas yra gamtos atstovas, jis – visos gyvybės dalis. Žinoma, J. Biliūno kūriniai trumpesni, daugelio aspektų jis nespėjo išplėtoti.

Vaižganto požiūris į žmogų "moksliškesnis". Pastebėjau, kad Vaižgantas pabrėžia tokius dalykus kaip gamtos elementai, gamtos stichiškumas. Anksčiau mūsų literatūroje to nėra buvę.

Jei toliau plėtočiau psichologizmo problemą, pateikčiau platesnį Europos literatūrų kontekstą. Reikėtų pasižiūrėti, kaip formavosi mūsų naujasis psichologizmas, pavyzdžiui, iki 1940 metų. Šis procesas nenutrūkstamas, nes yra stiprios tradicijos. Netgi V. Mykolaičio-Putino dėstymo stilius kai kuo panašus į Vaižganto. Vaižganto kūryboje nemaža publicistikos – Putino irgi. Iš laikraščių atėjęs rašymo būdas – atpasakoti istoriją, ją "dokumentuoti". Publicistinio stiliaus elementai – žurnalistikos įtaka grožinei literatūrai.

Kokios, Jūsų nuomone, lietuvių literatūrologijos perspektyvos?

Iškyla vis naujų, įdomių literatūros sampratų. Nauji vertinimai, nauji požiūriai, struktūralizmas, hermeneutika, dekonstrukcija... Reiktų išmokti naujus metodus kūrybiškai taikyti, analizuojant mūsų literatūros reiškinius.

Literatūrologija Jums – pirmaeilis dalykas? Jūs pusiau inžinierius?

Taip, literatūrologija – pirmaeilis. Tačiau iš tiesų esu tapęs ir "inžinieriumi". Reikėjo susipažinti (nors teoriškai, knygiškai) su statybos terminais, sąvokomis, technika, juos šiek tiek suprasti. Juk mokau būsimus inžinierius.

Jums tai buvo įdomu ar būtinybė?

Ir būtinybė, ir įdomu. Tai pedagoginis darbas.

Ką labiausiai mėgstate veikti laisvalaikiu?

Patinka keliauti. Nuo pat pirmųjų studijų metų. Įspūdingiausia buvo 1953 metais kelionė nuo D. Poškos Baublių (Skaudvilės apylinkėse) iki pat Karaliaučiaus: per Žemaičių kalnus ir kalvas (Medvėgalį, Šatriją...), per Telšius, Plungę, Platelius, per Klaipėdą, per visą Kuršių neriją, nuo ten dar traukiniu iki karo suniokoto Karaliaučiaus (Kaliningrado). Teko nakvoti pajūrio kopose, patirti kelionės nepatogumų, tačiau ir egzotikos, matyti unikalių smėlio ir vandens stichijos derinių. Matėm išlikusį Th. Manno namą: tik su trimis sienomis (ketvirtoji išvirtusi), beveik be stogo, su laužavietės liekanomis aslos viduryje; apardytą Karaliaučiaus katedrą – be stogo, prigriuvusią nuolaužų; vietinius turistus, besifotografuojančius prie I. Kanto kapo, pasilipus ant betoninio antkapio prie katedros sienos...

 

Skaitytojų vertinimai


14980. LAIMA2005-03-15 22:58
dekui už įdomius prisiminimus; Autorius yra retas fenomenas:lituanistas-anglistas-statybininkas. Nedažna kombinacija.

15095. zigmantas :-) 2005-03-20 01:59
Perskaiciau su malonumuir pasijauciau tarsi pasikalbejes su siuo zemaiciu

19467. jah man2005-11-07 16:04
sudas

19468. plastake :-( 2005-11-07 16:07
man nepatiko zigmatas:)seip taj jega zemaitia!AS TAVE MYLIU!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:13:19 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba