Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Iki prenumeratos pabaigos liko tik trys savaitės!
Algirdas Klova: Tuvos garsai ir dvasia
Grupė „Chirgilchin“ Vilniuje
Edmundas Gedgaudas: Pasaulėjautos įvairovė
Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui
Gintaro Varno „Šmėklų sonata“
Pokalbis su meno kritike Neringa Černiauskaite
Jūratė Katinaitė: Sermėginė tiesa
Apie konkursus, parodas-projektus ir prizus
Danutė Gambickaitė: Apie miegalius
Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės paroda „Miegalius“ Šiuolaikinio meno centre
Šaltasis karas Europos kine
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė: Susidvejinęs Gibsonas
Nauji filmai – „Bebras“
Nacionalinė kino mokykla: mokytojai ir mokiniai
Gruodžio 2 – 8
Gruodžio 2–8 d.
Gruodžio 2–11
Gruodžio 2–11
7 MD: Parodos
Gruodžio 2–11
Du labai skirtingi projektai, tinkami analizuoti pokolonijinės kritikos instrumentais

Monika Krikštopaitytė

Abu projektai yra hibridinio pobūdžio ir abu savaip atskleidžia galios disproporcijos situacijas. Pirmasis yra rodomas Kaune, skandinančio dydžio tekstilės bienalės programoje. Antrasis – Vilniaus centre, Šiuolaikinio meno mekos pačioje didžiausioje salėje bei keliose šalutinėse erdvėse. Pirmasis – sukrečiančiai vizualus, meistriškai atliktas, pagrįstas prasmių sąryšingumu pradedant nuo intelektualinio ir istorinio iki instinktyvaus lygio, antrasis – paremtas nerišliu tekstu, asociacijų srautu, pabuvimo strategija. Abiems aktualus ritualo, paslaptingumo elementas. Pirmajam dėl tiesmukumo vengimo ir menininko afrikietiškų šaknų, antrajam – dėl regimybės efekto. Abiejų projektų autoriai kurdami rezultatą naudojasi kitų žmonių darbu: Kaune pristatomas autorius taip elgiasi dėl fizinės negalios, Vilniaus – nes projektas grįstas asmenybės kulto principu.

 

Kalbu apie Kauno paveikslų galerijoje rodomus du Yinkos Shonibare, MBE (Member of the Order of the British Empire), filmus „Kaukių balius“ bei „Odilė ir Odeta“ ir Raimundo Malašausko projektą Šiuolaikinio meno centre „Fotofinišas“.

 

Y. Shonibare – pasaulinio garso menininkas (pristatytas garsioje „Documenta X“, Venecijos bienalėje, garsiuose muziejuose, galerijose) gimė ir gyvena Didžiojoje Britanijoje, nors jo šeimos šaknys ir dalis gyvenimo susieta su Nigerija. Menininkas daugelį metų dirbo kryžmindamas savo europietišką ir afrikietišką tapatybes, tačiau išvirkščiai – ne pagal kolonijinį modelį, kai kolonizuotasis imituoja kolonistą ir jo kultūrą. Iš afrikietiškais raštais margintų audinių pasiūti Viktorijos laikų kostiumai dalyvauja Vakarų dailės ir literatūros vaizdų rekonstrukcijose – taip įgyvendinama pokolonijinė hibridiškumo fantazija, siūlanti permąstyti kultūrų tarpusavio ryšių dinamiką ir variacijas. Y. Shonibare’s perdirbiniai liečia ne tik kultūrų susidūrimo klausimus, bet ir rasės, klasės vaidmenų kaitą. Menininkas naudoja daugybę medijų (skulptūrą, instaliaciją, fotografiją), tačiau bene įspūdingiausi yra jo filmai, nes ritualo kultūrai labai reikšmingas judesys.

 

Sukurti pirmąjį filmą „Kaukių balius“ („Un Ballo in Maschera“, 2004) menininką įkvėpė Švedijos karaliaus Gustavo III nužudymo Stokholme 1792 m., per kaukių balių, istorija. Maskarado idėja sutirštinta iki maksimumo. Nužudomo karaliaus vaidmenį atlieka moteris, nužudytasis bent tris kartus atsikelia, kad pakartotų savo šokio ciklą, kostiumai autentiški (forma ištikimi Europai; ornamentu ir spalvomis – Afrikai). Ir labiausiai žavi net ne nuoseklus įvykių, atributų perkeitimas (tiesiog atpažinimo malonumo puota), o tai, kaip menininko pasakojimas reflektuoja kino principus. Cikliškumas, pakartojimas ir efektingiausioji atbulinė choreografija. Tik įpusėjus filmui išaiškėja, kodėl iki tol baliaus šokėjų judesiai buvo tokie makabriški – antroji dalis rodoma atbuline eiga, kai viskas susidėlioja į sklandžią choreografiją, tačiau išsaugo judesio keistumą. Prisideda ir didelės raiškos garsas, kuris visą kaukių balių paverčia ekstazišku potyriu.

 

Iškart po šio filmo rodomas kitas – gerokai mažesnio biudžeto „Odilė ir Odeta“ (2005), kur menininkas perkuria Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ baltosios (gerosios) ir juodosios (blogosios) gulbių reikšmes. Tarsi viena kitos veidrodinis atspindys sinchroniškai priešais viena kitą šoka dvi balerinos. Afrikietišku koloritu tviskantys jų kostiumai identiški, merginos panašios, skiriasi tik jų odos spalva. Ir vėl neįtikėtinai raiškiai girdime jų kvėpavimą, drabužių šnaresį ir traškėjimą. Įtampa kyla iš abiejų šokėjų pastangų siekti tarpusavyje identiškumo. Hierarchiją griauna lygiavertis noras susilieti, susitapatinti. Plačiau >>

Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


2011-11-18
Živilė Pipinytė: Faustui ankšta


2011-11-16
Živilė Pipinytė: Ar buvo „Antis“?


2011-11-25 - 2012-01-15
Raimundo Malašausko projektas „Fotofinišas” Vilniuje
2011-11-29 - 2011-12-14
Paroda Vilniuje: Linas Leonas Katinas. „Vyno kalba”
Populiaru







Rodoma versija 1 iš 10 
20:53:05 Dec 4, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba