Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-11-25 nr. 3355

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUOZAS MACEVIČIUS35
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• Lapkričio 23-iąją – dr. Jono Basanavičiaus 160-osios gimimo metinės1

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 103

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Žaidimai su kvailybės impilu
2
• VITALIJA DOLGOVA.
Ar pražys mums pakalnutės?
1
• NAUJOS KNYGOS3
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• DAINA HABDANKAITĖ.
Kur dingo ketvirtasis Gražinos Cieškaitės poezijos stulpas?
6

TEATRAS 
• SILVIJA ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ.
Kai didvyriai palieka sceną, arba „Sirenų“ aidas
1
• DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖ.
Fantazijos lobiai spektaklyje „Alisa stebuklų šalyje“
 DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Teatre, kelkis ir eik
1

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
4815 žodžių apie „Gaidą“
12

DAILĖ 
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Penktoji erdvė

PAVELDAS 
• MEČISLOVAS JUČAS.
1413 m. Horodlės unija
18

POEZIJA 
• DAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ6

PROZA 
• LIETVINGĖ.
Palaiminimas
2

VERTIMAI 
• JIM CRACE.
Kontinentas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Nepasiduoti
38

IN MEMORIAM 
• JUOZAS MACEVIČIUS
1928 10 04 – 2011 11 17
2

SKELBIMAI 
• Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos visuotinis susirinkimas
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

DE PROFUNDIS
„drugelis nuskrido / negi negražu /
jam čia buvo?“ Vytautas P. Bložė
 
•  MIGLITA KAŠĖTIENĖ.
Tibetas ne mūsų nosiai
6
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Kapotinė
3

Šatėnų prieglobstis 
• Aštuoniasdešimt ketvirtoji savaitė191

TEATRAS

Teatre, kelkis ir eik

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Hanana, kelkis ir eik“.
Tomo Stasevičiaus nuotrauka
iš J. Miltinio teatro archyvo

Režisierius Rolandas Atkočiūnas, pasivadinęs Rolandu Augustinu A., Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre sukūrė natūralistinį spektaklį „Hanana, kelkis ir eik“. Spektakliai Atkočiūnui, it vydūnistui, skirti „žmogaus dvasiai-sielai apreikšti“, todėl jam svarbi ne tiek spektaklių stilistika, kiek būdas per aktorius prabilti apie savo jausmus ir mintis.

Lietuvos teatrui natūralizmas – svetimas. Bet atrodo, kad Atkočiūnui ne tiek svarbu meninę kryptį pagrįsti, kiek naują lygtį sudaryti. XX amžiaus antroje pusėje moderniųjų laikų industrinę visuomenę buvo apėmęs skepsis ir cinizmas, o šiandien – visokios patologijos. Joms analizuoti Atkočiūnui, matyt, pritrūko „tiršto“ lietuviško teksto, todėl jis atsigręžė į rusų autorių Germaną Grekovą. Save „grynakrauju“ postmodernistu vadinantis dramaturgas pastebi, kad kultūra šiandien skirta vidutinybėms, joje jis pasigenda sukrėtimų, todėl bando sustoti ten, „kur absurdas virsta chaosu“. Grekovo „chaoso dizainą“ Atkočiūnas paverčia scenine akistata. Tris valandas kartu su aktoriais žiūrovai analizuoja socialinės ir klasikinės patologijos prasmes ir stebi ryškias psichologines personažų interpretacijas.

Grekovas bando kalbėti apie tai, kas nepopuliaru, kas slepiasi už šiuolaikinės visuomenės naujadarų. Hananos šeima atsidūrusi dugne, kuriame Grekovas atranda atjautos ir žmogiškumo. Režisieriui tai svarbu, todėl jis kuria ilgą spektaklį, kad žiūrovas ne metaforiškai save atpažintų. Pjesės veiksmą jis plėtoja šiandieninės Lietuvos tikrovėje: čia veikia Stasiukas, Bronius, Juozas, Vaclovas, Janina... Akistata su degradavusiais žmonėmis tampa įžūliai paveiki, kai kuriuos žiūrovus net nuteikia priešiškai.

Spektaklio kompozicija leidžia manyti, kad režisieriui tekstas – prie širdies, tačiau, jį perkėlus į Lietuvos provinciją, išryškėjo rusiškas realizmas, socialinio teatro kvapas. Detali režisūrinė kūrinio analizė, viena vertus, išryškino teksto monotoniškumą, kita vertus, skatino galvoti, kodėl ne per lietuvišką medžiagą prabylama apie tai, kas svarbu. „Hanana...“ pasirodė stipresnė režisūriškai nei dramaturgiškai. Spektaklis dar sykį verčia galvoti apie tai, kad lietuvių teatrui būtini savi dramaturgai.

„Hanana, kelkis ir eik“ nuoseklumu beveik priklauso „muziejiniams“ spektakliams, tai psichologinio teatro vadovėlis, nes aktoriai kuria gyvus, savo gyvenimuose palūžtančius žmones. Atkočiūnas supranta pagrindinį meno „nereikalingumo“ ir „beprasmiškumo“ dėsnį ir nesistengia spektakliui suteikti papildomų prasmių, per aktorių užaugintus vaidmenis saugo jį nuo banalumo. Paradoksalu: spektaklyje pakanka regimos banalybės, bet susinaikinimo akivaizdoje gyvenantys žmonės spinduliuoja emocinį tikrumą, kuris ir sudaro tokio teatro esmę. Tikslų tikrovės vaizdavimą siūlo ir spektaklio dailininkas Martinis Vilkaris. Jis sukūrė kambarį-koridorių, kuriame lyg kaleidoskope slenka visas žmogaus gyvenimas. „Hananos...“ scenovaizdis primena latvių scenografo, pedagogo Andrio Freibergo mokyklą: vaizdas ir detalus, ir apibendrintas. Kaip ir E. Zola dvidešimties romanų cikle „Rogonai Makarai“, kur rašytojas, remdamasis aplinkos stebėjimais, tyrinėjimais ir įvairiais dokumentais, pavaizdavo aplinkos įtaką vienos giminės kartų kartoms, „Hananoje...“ regime detalizuotą aplinką, bet ji apima ne tik kelių kartų gyvenimus, bet kelių tautų tapatybes.

Nors „Hananos...“ tekste ir režisūrinėse jo interpretacijose gausu paradoksų, provokuojančių tragikomiškumą, aktoriai nepasiduoda scenų supaprastinimui, įvairiems nuslydimams, pagundai manipuliuoti aplinkybėmis. Tai viena svarbiausių šio spektaklio vertybių.

Šiais laikais aktoriai vaidina tai vienoje, tai kitoje scenoje, todėl lyg ir nieko nauja, kad šiame spektaklyje vaidina Kauno dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė. Ši jos kelionė – ne vien per laiką ir erdvę, bet ir į save. Nors Paliulytė pastaraisiais metais sukūrė nemažai ryškių vaidmenų, pati režisavo spektaklius, kurie pelnė įvairius apdovanojimus, Liudą Hananą galime laikyti vienu brandžiausių vaidmenų jos kūrybinėje biografijoje. Aktoriai, gavę didesnius vaidmenis viename ar kitame spektaklyje, tampa režisierių apologetais. Tačiau tai nereiškia, kad tas ryšys trunka ilgai. I. Paliulytės ir R. Atkočiūno profesinis bendradarbiavimas tęsiasi keleri metai, ir akivaizdu, kaip jie vienas kitam padeda būti laisviems ir nuosekliems, kuriant sudėtingus darbus. Nors XXI amžiuje lėtumas, nuoseklumas tapo tam tikrais meno nuodais, tačiau abu šie menininkai nebijo išpažinti to, ką laiko šventu, ir to, kas gali plisti kitu ritmu.

Keptuvėje kepamos bulvės, užkaistas arbatinis, kabanti svogūnų pynė – tarp visų šitų kvapų ir vaizdų besisukinėjančios Paliulytės Liudos kuriamas pasaulis – daugelio žmonių ilgo gyvenimo proza. Tai ne vaidmuo, o visas romanas. Herojė paskui save lyg šlapią skudurą tempia skurde ir bėdose skęstančią šeimą. Ji – kaip brechtiškoji Motušė Kuraž, tik jos vežime – ne karas, o nusiaubtų smegenų, ištrepsėto gyvenimo kraitis. Paliulytės vaidmuo – lyg atversta knyga, kurią nuo pirmo lig paskutinio puslapio žiūrovai skaito neatplėšdami akių. Aktorė visą vaidmenį tarytum tyliai išaimanuoja, tik kartais kalbėsenos legato sraute paryškindama intonacijas. Ji kalba beveik be pauzių, o jos žodžiai neatsiejami nuo kūno.

Rimanto Tereso Vaclovas Jonaitis –­ viso spektaklio jungtis. Jis nėra „svečias“, kaip jį pavadina Hanana, jis – dramaturginis lakmusas, ramybe sugeriantis skirtingų gyvenimų peripetijas. Subtili Tereso vaidyba leidžia spektakliui pakilti virš kasdienybės. Aktorius lėta kalbėsena, perdėtu atidumu, subtilia meile sukuria įtaigų ankančio Vaclovo charakterį. Aktoriaus veidas spinduliuoja šviesą, jis geras, švelnus, suprantantis kitus. Antrame veiksme aktoriaus plastika tampa dar įtaigesnė.

Algirdo Paulavičiaus Juozas Hanana daug ką pasako tyla ir išraiškingu žvilgsniu. Jis yra gyva, vaikščiojanti viso kūrinio žaizda. Jo tyla sugėrusi visą sielvartą ir žiauraus gyvenimo grimasas. Nors Pau­lavičiaus vaidmuo išoriškai neatraktyvus, jis iškalbingas, nes aktorius skleidžia teatro šviesą. Labai įdomus R. Tereso ir A. Paulavičiaus duetas. Vienas aklas, kitas – kurčias, abu glaudžiasi prie tos pačios moters, abu jai asistuoja, pro tas pačias duris vienas įeina, kitas išeina, o vakare sugula abipus tos pačios moters, tik skirtinguose aukštuose: vienas lovoje, kitas – šalia jos. Režisierius jų nepriešina, tačiau toji ramybė grėsminga. Vaclovas ir Juozas – lyg du gyvenimo veidrodžiai, atspindintys vieną likimą.

Išraiškinga keliais potėpiais kuriama Ligitos Kondrotaitės Zina. Aktorei artimi dramatiškesnio plano vaidmenys, Zinos ji nesistengia „susmulkinti“, apkarstyti „puošybinėmis“ vaidybos detalėmis. Kondrotaitės Zina perregima, nuspėjama, reikalinga būtent tokiai aplinkai.

Vidmanto Fijalkausko Stasiukas gyvena klaustrofobiškame pasaulyje, bet elgiasi kaip šėtonas, toks atgrasus, kad visuotinė nemeilė jam perauga ir virsta nemeile dramaturgo Grekovo tekstams. Atrodo, autorius viso pasaulio šlykštumą sudėjo į žmogų, kuris be paliovos skaito knygas, kuris bando „polemizuoti“ su perskaitytais tekstais. Aplinkiniai toleruoja jį, pataikaudami bando raminti. Atstumto, nemylimo, nelaukiamo žmogaus gyvenimas šuniškas, tad nieko nuostabaus, kad jo elgesys gyvuliškas. Fiziologinės prigimties akcentavimas, liguistų psichikos sutrikimų afišavimas Stasiuką paverčia antiherojumi. Jis tampa žmogumi tik tuomet, kai stoja akis į akį su Dievu, bet tai įvyksta tik per kelias paskutines spektaklio minutes. Sunku aktoriui visą spektaklį būti dugno dugne.

Lolita Martinkonytė temperamentingai vaidina Janiną, Hananos kaimynę, nesunkiai prisitaikydama prie aplinkybių. Trumpiausiai scenoje veikia iš kalėjimo sugrįžęs Bronius – jį pirmo incidento metu nušauna sugėrovai. Bet Vytautas Kupšys suspėja suvaidinti žmogų, pasiryžusį „naujame“ gyvenime „naujai“ išleisti vogtus pinigus.

Kas išnyko per šį laiką – per gyvenimą, kuris tapo sotus? Naminiai koldūnai, kaimynų apsilankymai, vaišės, nors valgyti lyg ir nėra už ką nusipirkti, atvirumas kiekvienam sutiktajam. Ir – nuoširdumas. Pagiežos vienas kitam veikėjai nejaučia.

Naujųjų metų išvakarėse „Apie rimtus išbandymo“ metus iš radijo prabyla Dalios Grybauskaitės balsas, šiurpiai primenantis visų tų skambių žodžių beprasmybę. Spektaklio garsus formavo režisierius – tai natūralistiniai kaimo garsai, paukščių klegesys, kinematografiška muzika, kuri tiksliai papildo spektaklio dramaturgiją. Viena kita seserų Fatejevaičių ar kitų dainininkų daina kelia ir graudulį, ir juoką.

Pasakodamas šeimos istoriją, režisierius priartėja prie biblinių tiesų. Gyviesiems, pasirodo, nereikia nei kitokio gyvenimo, nei pinigų. Skurdas atėmė daug ką, bet daug ką ir atvėrė. Ilgos kelionės į save pabaigoje ištariama: „Dievas yra ten kažkur giliai giliai“... Motina su sūnumi, sėdėdami prie švariai padengto stalo, užsimerkę maldoje išgyvena palaimą, tik atrodo, kad tris valandas trunkančio spektakliu šis finalinis akordas – per trumpas.


 

Skaitytojų vertinimai


75079. Nika :-) 2011-12-03 01:54
Kaip visada objektyvi ir nuosirdi Daiva :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
20:34:14 Dec 4, 2011   
Nov 19 Dec 19
Sąrašas   Archyvas   Pagalba