Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-11-25 nr. 3355

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUOZAS MACEVIČIUS35
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• Lapkričio 23-iąją – dr. Jono Basanavičiaus 160-osios gimimo metinės1

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 103

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Žaidimai su kvailybės impilu
2
• VITALIJA DOLGOVA.
Ar pražys mums pakalnutės?
1
• NAUJOS KNYGOS3
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• DAINA HABDANKAITĖ.
Kur dingo ketvirtasis Gražinos Cieškaitės poezijos stulpas?
6

TEATRAS 
• SILVIJA ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ.
Kai didvyriai palieka sceną, arba „Sirenų“ aidas
1
• DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖ.
Fantazijos lobiai spektaklyje „Alisa stebuklų šalyje“
• DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Teatre, kelkis ir eik
1

MUZIKA 
 ANDRIUS MASLEKOVAS.
4815 žodžių apie „Gaidą“
12

DAILĖ 
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Penktoji erdvė

PAVELDAS 
• MEČISLOVAS JUČAS.
1413 m. Horodlės unija
18

POEZIJA 
• DAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ6

PROZA 
• LIETVINGĖ.
Palaiminimas
2

VERTIMAI 
• JIM CRACE.
Kontinentas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Nepasiduoti
38

IN MEMORIAM 
• JUOZAS MACEVIČIUS
1928 10 04 – 2011 11 17
2

SKELBIMAI 
• Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos visuotinis susirinkimas
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

DE PROFUNDIS
„drugelis nuskrido / negi negražu /
jam čia buvo?“ Vytautas P. Bložė
 
•  MIGLITA KAŠĖTIENĖ.
Tibetas ne mūsų nosiai
6
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Kapotinė
3

Šatėnų prieglobstis 
• Aštuoniasdešimt ketvirtoji savaitė191

MUZIKA

4815 žodžių apie „Gaidą“

ANDRIUS MASLEKOVAS

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia 41-ajame numeryje


Spalio 27 d. buvome pakviesti į specialų „maksimalistinės“ muzikos koncertą, kuris festivalio formos atžvilgiu turėjo tapti savotiška atsvara ne itin gerus prisiminimus palikusiam minimalistinės muzikos renginiui. Atsvaros reikėjo galingos, ir tam buvo pasitelkti patys geriausi atlikėjai – Berlyno naujosios muzikos ansamblis (Kammerensemble neue Musik Berlin). Garsūs svečiai iš Vokietijos pa­ruošė tris I. Xenakio kūrinius, tarp kurių įsiterpė Helmuto Lachenmanno styginių kvartetas ir Mariaus Baranausko pasaulinė premjera „Trapecija“. Drąsi, šiurkščių sąskambių ir netradicinių grojimo technikų nestokojanti aštuoniems muzikantams parašyta I. Xenakio „Anaktoria“ (1969), ganėtinai klasiškai ir konservatyviai (kalbant apie I.Xenakio muziką) skambantis fortepijoninis kvintetas „Akea“ (1986) ir koncerto pabaigoje visus klausytojus savo galinga energija tiesiog nušlavęs Londono simfonijetei parašytas „Phlegra“ (1976) atskleidė platų I. Xenakio kūrybos spektrą ir leido pasimėgauti aukščiausios prabos šiuolaikinės muzikos atlikimu. H. La­chenmanno styginių kvartetas Nr 2 „Reigen seliger Geister“ („Palaimintųjų dvasių šokis“) sužavėjo atlikimo precizika. Šiame vien netradicinėmis griežimo technikomis pagrįstame kūrinyje dominavo kone visiška tyla. Sudėtingas, atlikėjų maksimalių pastangų reikalaujantis kūrinys be visa kito reikalavo ir (ko Lietuvoje vis dar sunku tikėtis) mirtinos tylos, kad būtų apskritai išgirstas. Prisipažinsiu, dar neteko matyti stryku grojant per derinimo kuoliukus, tai vos vos girdimas efektas, bet juk iš tiesų Palaimintųjų (ar kokių kitokių) dvasių neišgirsi, jei įtemptai nesiklausysi... Didžiausią susidomėjimą visiems muzikologams ir kompozitoriams, ko gero, kėlė M. Baranausko „Trapecijos“ premjera. Laukti jos tikrai buvo verta. Tai buvo vienas geriausiai šiame festivalyje instrumentuotų kūrinių, spalvingumu išsiskyręs ir iš visos vakaro programos (M. Baranausko kūrybai artima orientalistinė estetika buvo juntama nuo pat pirmojo akordo). Kūrinį sudaro keturios dalys, kurios tarsi simbolizuoja keturias pagrindines Theta Orionis žvaigždyno žvaigždes, besisukančias apie bendrą masės centrą. Kaip rašo M. Baranauskas: „struktūriniu kūrinio pagrindu tampa minėtos sistemos objektyvūs parametrai: ryškis, skersmuo, masė, apsisukimo periodai, sistemos narių skaičius, jų grupavimasis ir kt. Jie atitinkamai atspindėti muzikinėje kalboje pasitelkiant muzikinius parametrus.“ Po šio koncerto prisiminus vakarykščią minimalistinę programą kilo klausimas: ką organizatoriai iš tiesų įvardija žodžiais „minimal|maximal“ –­ komponavimo technikas, estetines normas ar meninę kokybę ?..

Dar vieną „maksimalistinės“ muzikos programą pristatė prancūzų kolektyvas „2e2m“, kurio „programoje dominavo muzika, „turinti ryšių su Prancūzija“. Tarp dviejų (nors pagal išankstinį sumanymą turėjo būti trys) prancūzų kompozitorių kūrinių vietos rado I. Xenakio „Morsima, Amorsima“, taip pat sukurta Prancūzijoje, ir italų kompozitoriaus Francesco Filidei, studijavusio ir ligi šiol gyvenančio Pary­žiuje, „Concertino d’autumno“ („Rudens koncertas“). „Morsima, Amorsima“ (1956–1962) buvo vienintelis šių metų „Gaidoje“ iš visiškai stochastiniu būdu sukomponuotų I. Xenakio kūrinių. Paradoksalu, bet skambėjo jis bene lyriškiausiai... Reikia pripažinti, kad prancūzų muzika, net ir iš esmės atitinkanti „Gaidos“ „maksimalizmo“ kriterijus, gerokai skiriasi nuo vokiškąja tradicija parašytų complexcity kūrinių, kuriais jau buvome prisotinti per keletą pastarųjų dienų, tiek nuo šiame festivalyje plačiai išnagrinėtos I. Xenakio kūrybos. Beveik visi koncerte atlikti prancūzų kūriniai atspirties taško ieškojo „svetimoje“ muzikoje: bibopo energijos kupinas Francko Bedrossiano „It“ („Tai“), elegiškas Gérardo Pessono „Mes béatitudes“ („Palaiminimai“), kuriame galima buvo išgirsti ir A. Bruknerio Septintosios simfonijos antrąją temą, organiškai įpintą į visą kūrinio audinį, todėl kūrinys neįgavo pigių citatų atspalvio. Taigi nuo džiazo, A. Bruknerio iki A. Vivaldžio. A. Vivaldžio „Metų laikai“ tapo atspirties tašku F. Filidei kūriniui „Concertino d’autumno“. Tą vakarą šis kūrinys įsiminė labiausiai. Jame „2e2m“ muzikantams teko groti dūdelėmis (jos buvo traktuojamos daugiau kaip mušamasis, o ne pučiamasis instrumentas), švilpynėmis, įvairiais triukšmą keliančiais rakandais, tuščiais buteliais, perkusininkui teko atlikti tikro daugiainstrumentininko (atleiskite už šį lietuvišką naujadarą) funkciją – tradiciniais perkusiniais instrumentais, švilpyne, lūpine armonikėle nuolat groti fragmentą iš „Metų laikų“ ir t. t... Trumpai tariant, buvo linksmas šou, kurio pabaigą trečiojoje dalyje (koncertas juk privalo būti trijų dalių!) iliustravo į orą paleistas raudonas balionėlis. Kūrinys gerokai pralinksmino akademiškai nusiteikusią festivalio publiką, tačiau jo humoras buvo skoningas, išradingas ir nė iš tolo nepriminė kai kurių lietuvių kompozitorių bandymų pajuokauti. Taigi koncerto būta gana teatrališko, iliustratyvaus, bet tuo pačiu ir labai gero. Ansamblio „2e2m“ pristatyta prancūziška šiuolaikinė muzika, mano nuomone, pasirodė besanti kažkur tarp beribio sudėtingumo, eskaluojamo vokiškosios mokyklos, ir tarp muzikos, kurios vis dar gali klausytis ne tik šiuolaikinės muzikos entuziastas. Na, bet, kaip sakoma, kiekvienam pagal skonį...

Tačiau tai nebuvo vienintelis vakaro koncertas! Po jo išgirdome remiksuotus garsiausius minimalizmo ir festivalio rengėjų termino „maksimalizmas“ vertybėmis vienijamus projekto „reMIX|reMAX“ kū­rinius. Anot rengėjų, tai turėjo būti tarsi festivalio „after-party“. Pirmoje renginio dalyje išgirdome „maksimalistinius“ kūrinius, kuriuos remiksavo minimalistinėmis kompozicijomis garsėjanti Egidija Medekšaitė. Didelių naujovių šioje elektroninėje muzikoje nesitikėjau, juolab kad tai turėjo būti lengva ir ne visai formali aplinka, tačiau E. Medekšaitės elektronika buvo skoninga, o Luko Miceikos videomappingas irgi buvo sukurtas ganėtinai įdomiai. Anotacijoje E. Medekšaitė rašo: „Tai projektas, pristatantis neribotai bestęsiančius procesus, peržengiančius suvokimo ir apčiuopiamos fizinės aplinkos ribas.“ Iš tiesų, šis projektas dalinai peržengė mano suvokimo ribas, nes atskirti remiksuotų kūrinių buvo tiesiog neįmanoma (gal jų visų muzikinė medžiaga paprasčiausiai skambėjo vienu metu?), tačiau čia ir yra savotiškas remiksavimo žavesys... Bendrame „after-party“ kontekste E. Medekšaitės ir L. Miceikos projektas buvo savotiška oficialioji dalis. Po pertraukos (jos metu buvo galima pasivaišinti svaigiaisiais gėrimais) prasidėjo Mariaus Salyno, „DJ Partyzanai“, „RÜT RÜT“ ir Naujųjų idėjų kamerinio orkestro (NI&Co) projektas, kurio metu skambėjo garsiausi muzikos istorijoje minimalistinai kūriniai, anot M. Salyno, „įvilkti į kitokį rūbą“. Šie remiksai buvo kur kas lengviau atpažįstami, nes tiesiog buvo cituojamos jų atkarpos, kurios vėliau panirdavo į ambient, pop, world ir kitokių stilių M. Salyno jiems parinktus apvalkalus, o NI&Co įsiterpdavo atlikdami labiau ar mažiau tikslias kūrinių (pvz., Arvo Pärto „Fratres“) versijas. Tiesą sakant, NI&Co grojo beveik tą pačią programą, kurią paprastai groja savo pasirodymuose (ir ačiū Dievui, kad yra bent vienas kolektyvas, savo programoms pasirenkantis tokius kūrinius), ir galiu pasakyti, kad tai buvo pats geriausias jų koncertas, kiek iki šiol yra tekę girdėti. Vis dėlto muzika antrojoje dalyje, nepaisant NI&Co atliekamų gilių kūrinių, formavo daugiau vakarėlio, o ne koncerto atmosferą, ką nuolat primindavo iš salės sklindantis grindimis besiridenančių tuščių alaus butelių garsas ir visoje salėje tvyrantis vyno kvapas.

Nacionalinėje filharmonijoje per baigiamąjį koncertą buvo įteikti Geriausių metų kūrinių apdovanojimai, kurių iniciatorius – Lietuvos kompozitorių sąjunga. Trečiąją vietą pasidalijo Vaida Striaupaitė-Beinarienė už kūrinį „Impro“ obojų kvintetui ir Marius Baranauskas už kūrinį „Templum Dei estis“ mišriam chorui. Antrosios vietos laureatu tapo praėjusių metų „Gaidoje“ nuskambėjęs Broniaus Kutavičiaus kūrinys „Balandžio 10-toji, šeštadienis...“ sopranui ir simfoniniam orkestrui, skirtas Katynės aukoms atminti. Geriausiu praėjusių metų kūriniu buvo pripažinta Justės Janulytės koncertinė instaliacija „Smėlio laikrodžiai“, apkeliavusi daugelį prestižinių Europos šiuolaikinės muzikos festivalių. Po apdovanojimų ceremonijos suskambo Vidmanto Bartulio „Slėnis“, skirtas M. K.Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms, tačiau, kaip teigia pats V. Bartulis, neturintis tiesioginių sąsajų su M. K. Čiurlioniu. Iš tiesų keista, nes mums nėra įprasta girdėti V. Bartulio „paskyrimų“, kurie neturi tiesioginiu sąsajų ar ištisų citatų. Šis kūrinys buvo vienas iš retų rimtumo apraiškų pastarųjų metų V. Bartulio kūryboje. Be galo tyliai ir kontempliatyviai prasidėjęs, jis ilgai augo iki kulminacijos, kurioje nors ir iš girdome C-dur tonaciją, ir medžiaga buvo artima M. K. Čiurlioniui (simfoninei poe­mai „Miške“, – red.), o skambesys gerokai priminė kino muziką, – „netiesioginės sąsajos“ nebuvo pašaipios ar ironizuojančios, o veikiau atiduodančios deramą pagarbą lietuvių muzikos klasikui. Visgi dėl tam tikrų intonacinių ir stilistinių kūrinio ypatybių galėčiau pasakyti, jog V. Bartulio slėnis yra tarsi metafizinė vieta tarp jūros ir miško... Koncerto pirmosios dalies pabaigai buvo atliktas Justės Janulytės kūrinys „Tekstilė“, skambėjęs Venecijos bienalėje, grotas ir Gothenburg operos orkestro ir netgi gavęs kompozitorių sąjungos geriausio 2008 metų orkest­rinio kūrinio apdovanojimą. J. Janulytės orkestre dominuoja styginiai, pučiamųjų, ypač varinių, sudėtis gerokai sumažinta, o tai priartina orkestrą prie kompozitorei būdingo monochrominio muzikos skambesio. Kūrinio pradžioje tarsi netyčia iš sonorinio sluoksnio išnyrantys styginių flažoletai formuoja visą kūrinio faktūrinę medžiagą ir tampa kertine kūrinio struktūros dalimi. „Tekstilė“, išradingai išnaudojanti tembrinines orkestro galimybes ir pasižyminti puikia orkestruote, gali puikiai reprezentuoti lietuvių šiuolaikinę muziką tarptautinėse scenose.

Vakaro antrojoje dalyje išgirdome du kontrastingus kūrinius: I. Xenakio „Syna­phai“ fortepijonui ir orkestrui bei Henryko Mikołajaus Góreckio Trečiąją („Gedulingų giesmių“) simfoniją. Viena didžiausių festivalio staigmenų – paties australų pianisto ir kompozitoriaus Geoffrey’o Douglaso Madge’o atlikta I. Xenakio „Synaphai“ fortepijono partija. G. D. Madge’as garsėja kaip itin ekstremalios šiuolaikinės muzikos atlikėjas, pvz., keturias valandas trunkanti Kaikhosru Shapurji Sorabji kūrinio „Opus Clavicembalisticum“ premjera. Jis artimai bendradarbiavo su I. Xenakiu ir atliko jo visus fortepijoninius kūrinius. Atlikėjas pelnytai yra laikomas vienu iš geriausiai šio kompozitoriaus muziką išmanančių pianistų pasaulyje. Skambindamas neįtikėtinai sudėtingą „Synaphai“ G. D. Ma­dge’as spinduliavo neeilinę energiją, adekvačią pačiam kūriniui, o Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas nepailstančiojo Roberto Šerveniko, tikrai neatsiliko nuo solisto. Jei kas dar pernai būtų pasakęs, jog Vilniuje išgirsiu atliekamą „Synaphai“ ir gros LNSO, būčiau pamanęs, jog žmogus karščiuoja, tačiau tai įvyko ir tikrai labai aukštu lygiu. Dar vienas istorinis įvykis – H. M. Gó­reckio Trečiosios simfonijos premjera Lietuvoje. Iš tiesų gana dviprasmiška proga. Viena vertus, džiugu pagaliau sulaukti vieno garsiausių pasaulyje šiuolaikinės muzikos kūrinių atlikimo Lietuvoje, antra vertus, kyla didelis klausimas, kur mes taip ilgai užtrukome? Ir ar ne gėda taip plačiai afišuoti, jog 1977-aisiais kaimyninėje šalyje pasaulį išvydęs šedevras Lietuvoje atliekamas tik po 34 metų. Na, gerai, šis kūrinys pasaulinę šlove pelnė tik 1992-aisiais, tačiau minimalizmą vos ne nacionaliniu stiliumi įvardijantiems lietuviams vėluoti 19 metų taip pat nėra pateisintina, juo labiau kad kūrinys atlikimo prasme tikrai nėra problematiškas. Kalbant apie atlikimą, tai būtent jis man ir trukdė visiškai įsijausti į šį be galo gilų ir jaudinantį kūrinį. O konkrečiai – lenkų soprano Bożenos Harasimowicz dainavimo maniera. Jos operinis vokalas, ypač aukštesnėje tesitūroje, visiškai nesiderino su bendra kūrinio nuotaika ir blaškė. Kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau geriausia šio kūrinio atlikėja laikyčiau amerikiečių vokalistę Dawn Upshaw, kuri sugebėjo ne tik tobulai skaidriai perteikti kūrinio nuotaiką, bet ir nepriekaištingai išmokti lenkišką tekstą. Neabejoju, kad Lietuvoje būtų atsiradusi ne viena (o ką jau kalbėti apie Lenkijos platybes) vokalistė, kuri būtų kur kas geriau atlikusi šį vaidmenį.

Štai taip po siautulingo I. Xenakio „Synaphai“ gedulingai pasibaigė 21-oji „Gaida“. Iš šių metų festivalio liko kur kas geresni prisiminimai ne iš pernykščio „jubiliejaus“. Tiek programa, tiek ir viešėjusiais kolektyvais ir atlikėjais šių metų „Gaida“ buvo kur kas solidesnė. O jei kalbėtume apie „Gaidą“ kaip apie „aktualiosios muzikos festivalį“ (šiek tiek globalesniu bent jau Vakarų Europos lygiu), tai festivalio tema „Minimal|Maximal“ yra gerokai vėluojanti, kaip ir Góreckio simfonija...


 

Skaitytojų vertinimai


74818. 2011-11-27 19:24
patinka stilius ir turinys

74856. zurnalistas2011-11-28 20:10
Man patinka Andrius, bet vis dar galvoju - kodel visi kuriniai aprasyti is eiles taip, kaip skambejo koncertuose? Ar tai Reportazas? Kur muzikine rashinio forma?

74940. htyu2011-11-30 15:12
isvada gera - Lietuva vis dar nespeja su gyvenimu (muzikos srity)...

74942. taip :-( 2011-11-30 16:20
sis straipsnelis gerokai nuvyle. Atrodytu, kad kas nors lazdele mostelejo kuriu kompozitoriu kurinius pagirti. Bet daug kas lankesi festivalio koncertuose ir susidare visiskai priesinga ispudi. Labai liudna kai persama tik subjektyvi nuomone.

74952. pasiūlymai ir pageidavimai :-( 2011-11-30 20:43
Teisingai pasakyta!!! Nėra reikalo "pūsti burbulus" iš šio straipsnio. Nieko ypatingo nepasakyta. Ir visa tai nusitęsė per tris numerius. Gal subjektyvias vieno autoriaus nuomones "litmenyje" galima būtų išreikšti glausčiau? Iš anksto ačiū!

75036. išvada2011-12-02 11:19
straipsnio neskaičiau, bet jis man labai nepatiko, nes yra ne mano ir subjektyvus. ačiū visiems.

75068. Pupulis2011-12-02 19:11
Straipsnio dydis tikrai įspūdingas, manau, kad buvo galima apsiriboti ir žymiai trumpesniu, o tai dabar panašu, kad autorius siekė būti vieninteliu apžvalgininku, nes kitiems tiesiog nepaliko vietos. Tikiuosi, NI&Co vadovas atkreips dėmesį į straipsnio autoriaus pagyras ir ateityje įtraukas į savo repertuarą kelis šio kompozitoriaus kūrinius. Sėkmės.

75090. Dalida2011-12-03 11:58
Isties glaima viska buvo trumpiau aprasyti, nes vis tiek aisku, kad siuolaikine muzika visi TIK giria. Nors nera ka.

75117. Siaip is salies2011-12-03 22:39
Tiesa sakant, nieko ypatingai gero toje "Gaidoje" nebuvo. Lietuviu muzikoje - keli gaivesni kuriniai. Vidurinioji karta nuvyle. Festivalis eilinis, net silpnas. Ir niekuo nepralenke buvusio. Pritariu, kad reiketu aprasyti glausciau, idomiau, ne is eiles ir iskelti esminius momentus.

75119. iš vidaus2011-12-04 00:20
Niekas taip nenuvylė, kaip Bajoras. Kaip visad.

75120. is isores2011-12-04 01:04
O prie ko cia Bajoras minimas? Nesupratau!

75130. 1112011-12-04 13:11
Labai viskas teisingai,tik autoriui reikėtų pasigilinti prieš rašant,ar atliekant „Modernes Kaufhaus“ („Modernus prekybos centras“),kompozitorius tikrai norėjo savo kūrinio trečioje dakyje tikslios intonacijos,kada reikalauja klarneto groti apverstu muštuku o trombonas tokiame tempe ,kuris prašomas kompozitoriaus ,ornamentikos fiziškai sugroti tiesiog negali o viskas parašyta unisonu nepatogiausiuose registruose visiems ,išskyrus fortepijoną?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
20:33:50 Dec 4, 2011   
Nov 19 Dec 19
Sąrašas   Archyvas   Pagalba