Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-11-25 nr. 3355

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUOZAS MACEVIČIUS35
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• Lapkričio 23-iąją – dr. Jono Basanavičiaus 160-osios gimimo metinės1

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 103

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Žaidimai su kvailybės impilu
2
 VITALIJA DOLGOVA.
Ar pražys mums pakalnutės?
1
• NAUJOS KNYGOS3
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• DAINA HABDANKAITĖ.
Kur dingo ketvirtasis Gražinos Cieškaitės poezijos stulpas?
6

TEATRAS 
• SILVIJA ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ.
Kai didvyriai palieka sceną, arba „Sirenų“ aidas
1
• DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖ.
Fantazijos lobiai spektaklyje „Alisa stebuklų šalyje“
• DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Teatre, kelkis ir eik
1

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
4815 žodžių apie „Gaidą“
12

DAILĖ 
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Penktoji erdvė

PAVELDAS 
• MEČISLOVAS JUČAS.
1413 m. Horodlės unija
18

POEZIJA 
• DAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ6

PROZA 
• LIETVINGĖ.
Palaiminimas
2

VERTIMAI 
• JIM CRACE.
Kontinentas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Nepasiduoti
38

IN MEMORIAM 
• JUOZAS MACEVIČIUS
1928 10 04 – 2011 11 17
2

SKELBIMAI 
• Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos visuotinis susirinkimas
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

DE PROFUNDIS
„drugelis nuskrido / negi negražu /
jam čia buvo?“ Vytautas P. Bložė
 
•  MIGLITA KAŠĖTIENĖ.
Tibetas ne mūsų nosiai
6
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Kapotinė
3

Šatėnų prieglobstis 
• Aštuoniasdešimt ketvirtoji savaitė191

KNYGOS

Ar pražys mums pakalnutės?

VITALIJA DOLGOVA

[skaityti komentarus]


Babonas S. PAKALNUČIŲ ŽYDĖJIMAS.
– Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2010.

Kalbėti apie audioknygą gana sudėtinga. Visų pirma dėl to, kad tekstas perteikiamas jau su tam tikromis kito žmogaus interpretacijomis. Intonacijomis kuriama nuotaika, skaitymo tempas, netgi kalbančiojo balsas atima iš skaitytojo, šiuo atveju, klausytojo, galimybę visa tai įsivaizduoti taip, kaip jis skaitydamas yra pratęs. Kūrinys pateikiamas tarsi per prizmę, jis nebėra grynas. Tačiau audioknygos forma negali būti nuvertinama, nes šios knygos pravarčios žmonėms, kurie neturi galimybės skaityti. Pirmiausia, įskaitytos knygos skirtos akliesiems. Teko girdėti, kad tokių įrašų mielai klausosi garbaus amžiaus žmonės, kurie patys nebeįstengia skaityti, o televizorių žiūrėti akys irgi jau per silpnos. Pastaruoju metu tokios knygos populiarėja ir tarp kitų skaitytojų grupių. Jas vis dažniau renkasi žmonės, praleidžiantys daug laiko kelyje. Jų galima klausytis dirbant įvairius darbus namuose, bet ne visos knygos tinka klausyti riedant greitkeliu ar mezgant kojinę.

Šios knygos temos egzistencinės: išdavystė, pavydas, mirtis, vienatvė, persekiojančios praeities klaidos... Visa tai neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas susiduriame su panašiais dalykais, tik galbūt ne visada tam skiriame daug dėmesio. Gyvenimas lekia, nėra laiko mąstyti, kokie mes nelaimingi. Apsakymų veikėjai tiesiai savo problemų neįvardija – klausytojas pats turi tai suprasti. Tai primena psichologinį žaidimą: klausytojas tampa psichologu, o personažas – pacientu. Šiuo požiūriu kūrinėliai, nors ir neilgi (labai griežtai teigti negaliu, nes neįsivaizduoju kūrinių apimties popieriuje), tačiau gana gilūs, skatinantys mąstyti ir analizuoti – tiek kitus, tiek save patį. O ką aš jaučiu, kai pamatau neregį? Ar bijau mirties? Kaip reikėtų gyventi, jei staiga likčiau vienas? Vis dėlto problemos per giliai paslėptos, norėtųsi spalvingesnių tiek vidinių, tiek išorinių veikėjų paveikslų. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl knyga atrodo šiek tiek slegianti, nepatogi klausyti.

Veikėjų, kurie dalijasi savo išgyvenimais, charakteriai nėra plačiai atskleisti. Minima tik tai, kas būtina. Mes nė nežinome, kaip galėtų atrodyti daugelis veikėjų. Jei ir kalbama apie išvaizdą, tai čia taip pat paliekama vietos klausytojo fantazijai. Kiekvienas savaip įsivaizduosime, kaip atrodys vyras, pavadintas šernu, ar moteris, sakanti, kad yra labai negraži. Autoriui svarbiausia veikėjo vidinis pasaulis, jo mintys, tai, kaip jis priima pasaulį. Tačiau veikėjo charakteris piešiamas remiantis vienu kokiu nors išgyvenimu ar jausmu, pavyzdžiui, beatodairiška meile meilužei ar persekiojančia kalte dėl neužauginto vaiko. Visos kitos mintys ir jausmai lieka nutylėti, paslėpti nuo klausytojo. Tokia vidinė savianalizė būdinga tik pagrindiniams veikėjams.

Autorius, pats būdamas silpnaregis, knygoje daug dėmesio skiria akliesiems – atskleidžia jų požiūrį į save ir pasaulį: jie daug pasiekę, bet nelaimingi: pikti ant savęs ir pasaulio dėl neregystės, dažnai jaučiasi nevisaverčiai, tačiau nenori pasiduoti ir siekia laimės, nors tikrosios meilės ir aistros ilgesys, skaudūs aplinkinių, netgi artimųjų žodžiai žeidžia širdį. Regintieji veikėjai taip pat yra gyvenimo iškankinti, laimės neradę dėl savo, o gal ir kitų kaltės. Jie kenčia dėl meilės, sąžinės graužaties, dėl kadaise išgalvoto melo. Nė vieno džiaugsmingo veikėjo – visi ant slenksčio į depresijos karalystę, o gal jau ir joje.

Kalbėdami tarpusavyje, veikėjai nedaug tepasako. Dialogai trumpi, lakoniški, tarytum visi veikėjai nori kentėti savyje, su niekuo nesidalyti rūpesčiais. Dialoguose neatsiskleidžia jų tarpusavio santykis. Įgarsintojas taip pat neskyrė per daug didelio dėmesio pokalbių intonacijai, todėl reiškiama mintis nusidažo visiškai kitomis spalvomis. Kyla dviprasmiški jausmai, kai senstelėjusio vyro balsu, orų pranešėjo intonacija, tai yra visai be intonacijos, pasakoma moters frazė: „Aš guliu ant stalo (pauzė). Suvalgyk mane (pauzė). Suėsk mane.“ Jei klausyčiausi tokio balso automobilyje, dažnai žvilgčiočiau į galinio matymo veidrodėlį, norėdama įsitikinti, kad už nugaros nesėdi įtartinas vyriškis. Peršasi mintis, kad tas balsas dėl visko kaltas. Kad aktorius (tekstus įskaitė A. Bernotas) atmestinai atliko savo darbą. Taip įgarsinti kūriniai praranda vertę. 2011 m. Kaune vykusiame renginyje „Pegasas“, skirtame aptarti neseniai pasirodžiusias kauniečių knygas, ši problema taip pat buvo svarstoma. Vakaro vedėjai Violeta Šoblinskaitė-Aleksa ir Viktoras Rudžianskas piktinosi tokiu Lietuvos aklųjų bibliotekos aplaidumu. Jų nuomone, tik viena kita audioknyga, tiek jų pačių, tiek kitų autorių, yra įskaityta profesionaliai.

Bene gražiausias knygos epizodas – tai Šukio paminklas Jurgai Ivanauskaitei. Netgi monotoniškas įgarsintojo balsas nesutrukdo pajusti magiško nupasakojamo vaizdo virpėjimo. Nejučia atsiduri toje spindinčioje pakalnučių pievoje šalia nematomo ąžuolo ir stebi ant šakos besisupančią pačią Jurgą Ivanauskaitę su teptuku rankoje. Rodos, net gali užuosti švelnų pakalnučių aromatą. Matyt, neatsitiktinai šio apsakymo pavadinimas „Pakalnučių žydėjimas“ suteiktas ir visai knygai. Jo nereiktų aklai sieti tik su J. Ivanauskaitės kūryba. Labiau tiktų sieti su ja pačia. Pagrindinis veikėjas Simonas Šukys keista meile myli šią rašytoją, kuriai skiria labai keistą paminklą. Tiesa, J. Ivanauskaitės pakalnutės tokios pat kvapnios ir magiškos, tik ne tokios švelnios kaip S. Babono.

Iš esmės – tai knyga, verčianti susimąstyti. Apsvarstyti savo gyvenimo kelią ir galimus nuklydimo nuo to kelio padarinius. Pamatę žmogų su balta lazdele, daugelis vis dar nuščiūva, nutyla, nežino kaip elgtis, ką sakyti. Aklieji tarsi sukūrę atskirą bendruomenę, mažą pasaulėlį, tačiau išėjus už jo sienų laukia kitoks, pavojingas pasaulis, kuriame jie dažnai priimami kaip svetimšaliai. Jie tokie pat žmonės, su jais taip pat galima įdomiai bendrauti, tačiau barjerą retas kuris yra pralaužęs. Tai yra problema ir apie tai reikia kalbėti. Turėtų pasirodyti ir popierinis knygos variantas. Tikiu, kad apsakymai ten atsiskleistų visiškai kitomis spalvomis ir pakalnutės sužydėtų jos puslapiuose taip, kaip sužydėjo Šukio skaitomoje knygoje. Reikia vartų į žydinčių pakalnučių pievą.


 

Skaitytojų vertinimai


74921. Rasa Januševičienė2011-11-30 11:27
Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) įgarsina leidinius žmonėms, kurie dėl regos negalios negali skaityti spausdintų tekstų. Pagrindinis leidybos akliesiems tikslas - perteikti informaciją balsu. Vienas iš pagrindinių reikalavimų - skaitymo neutralumas, klaidingai straipsnio autorės vertinamas kaip neprofesionalumas ar bibliotekos aplaidumas. LAB leidiniai skirti ne plačiajai publikai, o būtent akliesiems ir silpnaregiams žmonėms, kuriems neturi būti primetama diktoriaus interpretacija. Esu ne kartą girdėjusi aklųjų skaitytojų pastabas, kad jiems iš garsinės knygos "nereikia teatro", jie nori turėti galimybę suvokti tekstą savaip.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
20:33:47 Dec 4, 2011   
Nov 19 Dec 19
Sąrašas   Archyvas   Pagalba