Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-12-17 nr. 3311

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
23
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Teigiami pokyčiai įmanomi visada
1
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie rezultatus, išgliaudytus iš konkurso ankšties
16

ESĖ 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Odė Panevėžiui ir jo bibliotekai
39

LITERATŪRA 
• VYTAUTAS BIKULČIUS.
Cirkas atvažiavo...
9
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Postdraminio teatro dvidešimtmetis: (ne)viltingoji atomazga2
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Čipolinas grįžo – baubas apleido
1

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Knygnešiai“: tautinės tapatybės paieškos

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Dvidešimtmetė gaida
6

DAILĖ 
 IEVA GUDMONAITĖ.
Ekskursija po Kauno meno galerijas
7

KULTŪRA 
• GINTARĖ PETUCHOVAITĖ.
Poetinė kalbų polifonija
1

ATMINTIS 
• MARYTĖ KAŠČIUKAITĖ-EIDUKIENĖ.
Tada buvo taip gražu ir gera...
1

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Rinkinėlis
12

PROZA 
• GINTAUTAS VAIŠVILA.
Praregėjimas
8

VERTIMAI 
• MILORAD PAVIČ.
Lapai krosnies kamine
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Išmintis
49

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Retro
1

IN MEMORIAM 
• BIRUTĖ TERESĖ LENGVENIENĖ
1942 03 07 – 2010 12 08

SKELBIMAI 
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!1
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

DE PROFUNDIS
„Bet tiesiog būti – dar nuostabiau, nes tai trunka be galo
ir to nereikia demonstruoti“. (Henry Miller)
 
• GINTARAS PATACKAS.
2

DAILĖ

Ekskursija po Kauno meno galerijas

IEVA GUDMONAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Agnės Kulbytės parodos „Tapybos redukcijos“ atidarymas
Nuotrauka iš galerijos „Meno parkas“ archyvo

Tuštumos sodai

„Juk kokia dar galėtų būti kūrybos prasmė ir tikslas, jei ne simboliais išvaduoti žmogų nuo pernelyg didelės įtampos, tai, kas kaupias ir spaudžia jį, perkelti į nepavojingą zoną, iš kurios daugiau nesugrįžtu“, – rašo Eimutis Markūnas prie savo darbo „12 pilnačių“ (mini S. Freudą, miegą), daugybės ant suodžiais išteptų skardų įspaustų užpakalių, fluorescuojančių tarytum rentgeno aparatas tamsoje. Iš pradžių pamanau, kad tai plaučių rentgeno nuotraukos ar žmogui miegant besi­mainančios jo plaučių „auros“... Įkvėpti ir iškvėpti. Kiekvienas „įkvėpti“ suformuoja vieną iš vidinių pilnačių – visa užsipildo sapnais, erdve. Iškvėpti – sapno nebuvimas, tamsa, giliausias poilsio taškas, o po jo vėl sekantis „įkvėpti“, telkiantis dar kitą formą, dar vieną pilnatį.

Iš miego, kaip iš simboliais praskaidrinto laiko, galima nebesugrįžti – amžinai regint tamsoje patekant švytintį užpakalį, besi­mainantį kaip debesis, nepasiekiamą idealą, apie kurį svajojama, kaip anksčiau apie keliones į mėnulį, šviesos ir tamsos zoną, pilną kraterių, įdubų, paslapties ir gyvybės. Kur oro įmanoma įkvėpti tik iš kosmonauto kostiume įtaisytų oro balionų.

Vieną lapkričio penktadienį dėstytojo dėka VDA tapybos studentams leidžiama kasdienybės telkiamą įtampą, kartais spaudžiančias akademijos sienas išmainyti į nepavojingą teritoriją, iš kurios vargu ar grįžau... Tiek, kiek įmanoma negrįžti būnant „ekskursijos po Kauno galerijas“ dalyviu –­ akimirką jaučiausi tartum stovinti svetimame mieste su minia įspūdžių ir meno ištroškusių turistų, fotoaparatų blykstėmis dalinančių erdvę į esančią ir atspindimą. O tau nyrant į tamsias kraterių daubas, kas nors timptelės už rankovės ir grąžins į pirminių sąvokų lauką, kur turėsi verbalizuoti simbolių sukeltą tikrovės virpėjimą ir taip jį savotiškai sunaikinti. Tačiau gerojo tuštumos sodininko dėka vėl greit būni išlaisvintas nuo virpėjimo nebuvimo –­ pilstomas į taureles brendis grąžina prie nesvarumo ir atpalaiduotos būties, kurioje toliau vidiniu rentgenu apšviečiami tuštumos sodai – juose vaikštai, nebebijodamas nei grįžti, nei pasilikti.

Tyrinėju ant kitos sienos pristatomą istoriją apie negrįžusius Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karius. Visa siena apkabinėta nuotraukomis – lygiai šešiasdešimt antkapių fotografijų. Šalia – E. M. Remar­que’o tekstas, kalbantis apie energijų kaitą, vitališką sruvenimą – kontrastas vienodai eilėmis išrikiuotiems antkapiams – jų šaltumui, nykumui – tarsi žemiškai būčiai ir jos sunkumui padėtiems taškams. Pavadinimas „šešiasdešimt“ „įžemina“ – ne mirtis, bet mirtys – šešiasdešimt mirčių –­ sukuria nuotolį tarp tavęs iki tavo asmeninio santykio su mirtimi. Gal neatsitiktinai pasirenkamas šis skaičius, kuris kitaip lietuviškai dar vadinamas kapa.

Vidury galerijos – iš raudono kilimo kyšančios 530 vištų kojelių – „Pontepinų kova su bulvių valgytojais arba tuštumos sodas nr. 10“ – neįtikėtinos vištų kapinaitės, jas laidojat kojomis į viršų (į galerijos lempas). Taip ir atrodo, kad pakėlęs kilimą pamatytum juodą kosminę daubą, o kitoje kilimo pusėje tabaluotų pakabintos vištos, kurių kojos kitapus sudaro sodą – nužydėjusį, nesaugų, bevaisį, bet vaisingą savo nevaisingumu, tuo, kad moka nustebinti. „Iš pradžių kojelėse atsirado lavondėmės – pradėjo baisiai dvokti. Teko nemažai stengtis, kad jos taptų tinkamos eksponuoti. Dabar tai tėra mumifikacijos“, – apie Pontepinus sako parodos autorius aplink juos išsirikiavusiems už juos šimtus kartų didesniems bulvių valgytojams – susidomėjusiais kūriniu Dailės akademijos tapybos studentams. Iki galo taip ir nesupratau, nei kas tie Pontepinai, nei kur čia kova, bet svarbiausia – liko stiprus tuštumos sodo įspūdis, makabriškas mūsų buvimo erdvės modelis.

Visus privertė nustebti ir šyptelėti trys fotografijos pavadinimu „Darbo kambarys“ – nuotraukos kabinetų, išklijuotų pornografinių žurnalų iškarpomis. Linksmiausia, kad kiekviena apsinuoginusi panelė yra įvardyta, pavyzdžiui „pavasaringoji“, „nuotaka“, „menininkė“. Prieš mus –­ subtiliai išskleista vienišo darbininko fantazija. Tūkstančiai dulsinėjų, žvelgiančių į tave erotiškais žvilgsniais, demontruojančių nuogus kūnus. Galvoju, kaip turėtų vykti darbo procesas tokiame kambaryje –­­­ rankos dirba viena, mintys galvoja kita. Konkretus veiksmas ir nevaržomai besi­skleidžianti vidinė erotika.

Į kitą salę mieluosius ekskursantus patraukė egzistenciniu švilpesiu aidintys važiuojančių traukinių garsai. O ten –­ ratu išdėlioti įvairių laikotarpių lagaminai. Kaip tekste šalia darbo rašo autorius –­­­ kūrinys sukurtas emigracijos tema. Man šis darbas kalba labiau apie migraciją laiku –­­ vienų formų virtimą kitomis, kai senosios tampa tinkamos tik menininkų estetiniam troškuliui numalšinti arba keliauja į šiukšlynus, užmarštį, sunykimą. Šiuo atveju migruoja „lagamino idėja“ ir „traukinio idėja“ (traukinių garsai), kol pasiekia šiuolaikinį lagaminą ir šiuolaikinį traukinį. Eimutis pasakojo, kad eksponuojant lagaminus miesto centre naujausi lagaminai buvo pavogti. Būtent tų lagaminų forma gyva, egzistuojanti dabar, madinga, labiau reikalinga ne estetiškai, o praktiškai.

Tačiau ratas (taip yra pateikiama ekspozicija, paskutinis traukinio važiavimo garsas grįžta prie pirmojo) kalba apie grįžimą. Menininkas pasirenka tam tikrą laiko tarpą, objektus ir telkia juos į apskritimą – jis įvaldo materiją, ją vairuoja, daro su ja, ką panorėjęs.

Apskritimas atsikartoja ir kitame E. Markūno darbe – ant balto didžiulio lapo nupiešta daugybė, tūkstančiai kvadratukų –­ nuo mažų iki didesnių – visi jie sudaro apskritimą – vaizdas keliauja iki tuščio, balto apskritimo, esančio centre. Dailininkas teigė, kad šis darbas (dvi tris valandas per dieną paišomi kvadratukai) gelbėjo nuo depresijos. Taigi baigęs darbą ir užrašęs jo gale datą, apsidžiaugė ir nuliūdo. Ranka įgyvendinta tobula struktūra rodo menininko galią valdyti geometriją, taigi ir save...

E. Markūnui studentų buvo užduota nemažai klausimų, kurie dažnai buvo smulkmeniški (kodėl du iš lagaminų atverti, kodėl šviesa iš tos pusės, o ne kitos). Galbūt dėl to, kad patys studentai akademijoje privalo motyvuoti savo veiksmus. Vietos atsitiktinumui mažai. Visa paroda – tarytum matematiškai apskaičiuota. Eimutis į klausimus atsako, neabejodamas atsakymų teisingumu ir tvirtumu. Motyvacija aiški, menininkas nepasiklysta prasmių laukuose. Užpildęs mus naujomis koncepcijomis ir plastika, jis primena, kad tai – „tuštuma“, „niekas“. O kad prieitumei tą tuštumą, turi pasistengti. Ne visi kūriniai gali sukelti tuštumos pojūtį, kuris ir yra paveikiausias. Nebuvimas, o ne daiktai. Šiuo atveju –­ daiktais sutelkiamas niekas.

Ir šis mano tekstas – kalbėjimas vėjui. Bet ar kalbėti vėjui yra blogai? Tikriausiai ne. Todėl ir tęsiu šį pokalbį, keliaudama iš vieno tuštumos sodo į kitą.


Formalūs / neformalūs

Elenos Balsiukaitės sodai kiek skiriasi nuo Eimučio Markūno užaugintųjų. Elena, išreikšdama patyrimus, suvokimą, neatsisako tradicinės tapybos priemonės –­ aliejinių dažų. Mėgaujasi dažu, jo materija, tarsi pakabinta „paveikslų ore“. Ant lygaus užtepto paviršiaus tartum susimaišę pradai: laisvai dedamas dažas – lyg dumb­lai, pelkynų dulkės, žeme skiestas vanduo (taip atsimenu paveikslą „Žolė“).

Autorė sakė norėjusi padaryti parodą iš darbų, kurie tartum atsirado iš nieko: kurdama juos, negalvojusi apie parodą, tad jie labiau atspindi tai, kuo ji kvėpuoja, kas išnyra lyg kokie dumblai, spindinčios žolės, grynas, drąsiai teptas dažas ir pakimba skaidriame sąmonės paviršiuje (atėję iš gelmių, simboliais grįžta į gelmes). Tam, kad mus pasiektų, privalėję tapti bent kiek „formaliais“, peržengti absoliutaus savo neformalumo, neapibrėžtumo ribą – įtalpinti į stačiakampius, į stačiakampių sienų galerijas, kol galiausiai, patekę į mūsų žiūros lauką, jie vėl atverčiami į neformalumą. Iš formos – į beformiškumą, į neapibrėžtus pradus.

Autorė improvizuoja, leidžia sau išsilaisvinti, „išsitaškyti“ – tai galime pamatyti parodoje, šalia „formalių“ paveikslų eksponuojamose eskizų – plastinių dienoraščių knygose. Kaip pati sakė – pasiima knygą (specialiai surištą iš kokio nors spalvoto popieriaus), o tada puslapyje dėlioja kompozicijas iš to, kas po ranka. Ir ko tik ten nėra – keisčiausios faktūros popierių, popierėlių, daiktelių – užtikau net įklijuotus kūdikio marškinėlius, laišką Kalėdų seneliui ir dar daugybę dalykų, kurie telkiami į gerai suręstą plastinį mazgą. Stipriai veikia lytėjimo pojūtis, kuris dažnai tapybos, fotografijos parodose beveik neegzistuoja. Čia norisi viską liesti, čiupinėti paviršius, įvairias faktūras. Į šią parodą turėtų būti atvesti aklieji...

Tos knygos sukurtos, užpildytos su tokia meile, kad yra vertesnės už daugybę formalių parodų. Jas vartydamas suvoki, kad paroda ar bet koks žmonijai pateiktas meno kūrinys tėra vienas iš tūkstančio galėjusių būti darbų. Mūsų galvose praplaukia nesuskaičiuojama daugybė idėjų –­ tik kelias iš jų gebame „pagauti“, dar mažiau – pateikti, suvaldyti materijoje.

Iš šių knygų matome, kad Elena jų pagauna nemažai ir sugeba fiksuoti. Ji nepateikia jų visų – todėl, kad žmogaus galimybės ribotos. Ir šiaip – yra dalykų, kurie atskleisti praranda savo grožį. Džiugu, kad išėjęs iš parodos slapta savy nešiesi ne pagrindinius darbus, didžiąsias drobes, o kokį nors mažutį piešinuką iš apokalipsės knygos ar to rausvojo sąsiuvinio. Neteigiu, kad man nepatiko pagrindiniai, „formaliai“ eksponuoti paro­dos darbai. Juose apstu improvizacijos, materijos „siausmo“, plastikos naujumo. Autorė, kad sukurtų faktūrą, ant kai kurių darbų prieš tapydama pila smėlį, po to raižo, braižo formas, įvykius...

Skubame į kitą parodų salę – prie Rotušės esantį „Meno parką“.


Tapybos redukcijos

Paskutinis sodas dvelkia jo nebuvimu. Jei kalbame apie tuštumos sodus, reikėtų palikti žodį „tuštuma“. Ta, kuri neįpareigoja nei žvelgti į daiktus, nei likti abejingiems. Paliekanti tavy truputį daugiau erdvės nei konkretūs išgyvenimai, supratimai, formų, koncepcijų gausa. Tuštuma, arba šviesa, – išsigryninus nuo to, ką ji telkia, net nežinant, ką kuria, kai nežinia ką trumpam paliečia regos taške ir išnyksta, tau net nesupratus, kas įvyko...

Paveiksluose „kalnas“, „interjeras“ nerasi to, kas sąmonėje susitelkia, išgirdus šias sąvokas. Visur – ekspresyvūs šviesaus dažo potėpiai. Parodos autorė tapytoja Agnė Kulbytė tarsi teigia: „Kalno nėra“, taip dar labiau pabrėždama kalno buvimą („kalnas yra“). Jos nutapytas kalnas vaizduoja būseną, kalno būvį.

Kaip Agnė nutapytų savo parodos atidarymą, į kurį mūsų visa „turistinė grupė“ ir atvykome? Kokiais potėpiais išnaikintų mūsų regimuosius pavidalus, kurią mūsų dalį paliktų – gal subtiliąją, žvelgiančią į jos tapybos darbus? Šviesą iš akių šviesai iš paveikslų? Tą dalį mūsų, kuri į atidarymą neatėjo? Pasiliko tyloje, neapibrėžtume? Gal nutapytų tai, ką sapnavome, tiksliau – tarpus nuo vieno sapno lig kito? Trumpą blykstelėjimą, kai vienas sapnas pasibaigia, o kitas – dar neprasidėjęs? Gal būseną, kai esame dar neatsikėlę, nepabudę? O gal tai ji ir nutapė? Mus? Išsitrinančius, pasivaidenusius parodos atidaryme.

Skaitau parodos aprašą ir jaučiu –­ Agnės nėra. Aplink šurmulys – renkasi žmonės, kremta sausainius, riešutus, gurkšnoja vyną, šnekučiuojasi, žiūrinėja paveikslus. O autorė tik kartais šmėkšteli trumpam ir pranyksta už galerijos gale stovinčios širmos. Taip ji tikriausiai teigia tą būtį, kurią ir vaizduoja, bandydama ištrinti savo pavidalą iš galerijos salės.

Tačiau ateina minutė, kai išsitrinti bus neįmanoma. Autorė atsistoja tarp dviejų meno kritikų – vyro ir ekstravagantiškos moters. Abudu stengiasi, bando sudominti visus rimtomis kalbomis. Agnė Kulbytė padėkoja atėjusiesiems ir palinki gero vakaro. Tačiau paaiškinimų ir apibrėžčių ištroškę parodos atidarymo dalyviai atakuoja autorę klausimais, pavyzdžiui: „Kodėl paveikslai sienos spalvos?“, „Ką manote apie kūniškumą?“ Į pirmąjį klausimą atsako ne tiek ji pati, kiek kiti atidarymo dalyviai. Jonas Gasiūnas teigia, kad sienos nėra tokios spalvos kaip paveikslai ir kad svarbu yra paveikslo erdvė, o ne siena, ant kurios jie yra. Jog tai – atskiri gyliai, kitos materijos. Bandau sušukti: „Nebuvimas yra“, o vėliau įšyla kalbos apie kūniškumą. Autorė teigia, kad jis „nykstantis“. Į klausimą, ar šviesa gali būti kūniška, atsako neigiamai. O aš mąstau, kad šviesa yra tai, ką ji telkia. Pavidalai yra šviesos telkiniai.

Tapydamas išlaisvini šviesos energiją iš daiktų. Jei ji visa sutekėtų į paveikslus, įdomu, kaip jie atrodytų. Gal kaip saulės, kolapsavusios į juodąsias nykštukes. Arba –­ jų nebūtų...

Paveikslas yra kūnas. Paroda – kūnas šviesos, kuri į mus pateks nekūniška ir neapibrėžta. Kurianti naujus pavidalus arba nugrimztanti, esanti.

Galiausiai mūsų kūnai palieka galeriją. Išeiname. Priešais mus – Kauno rotušė. „Viskas kaip Vilniuj, tik Kaunas“, –­ sakau bendrakeleiviams, ir mes susėdam į autobusiuką. Sėdžiu prieky, į langus pliaupia lietus. Galvoju – gerai, kad ekskursija baigėsi. Trys parodos viena po kitos – didelis krūvis. Galvoju, kaip viską reikės ištrinti, redukuoti, sumažinti perkrovas. Gal rašyti apie tai, kas buvo. Perkelti krūvius iš vienos vietos į kitą – ką darė ir parodų autoriai. Kalbėti vėjams tiksliai ir nesumeluotai. Kad viskas pasidalytų. Ir galiausiai virstų tuštuma.


 

Skaitytojų vertinimai


65068. Studentas2010-12-20 10:48
Morkūno paroda,palyginus su grandų Postarsinikų darbais ,man pasirodė labai silpna,marga,be idėjos,senoviška,nežinia apie ką.

65079. ?2010-12-20 15:32
ne Morkūno, studente, o Markūno

65123. aj,aj....2010-12-21 18:00
bet juk ne morge budama vyna gurksnojo ir kuno ieskojo.........matyt kojos nutirpo tokia exkursija i kauna istverus........autobusiuku dar

65138. vata :-( 2010-12-21 23:45
Matyt krachas jau litmeniu, kad tokie antisanitariniai tekstai spausdinami.

65140. to 650792010-12-21 23:55
Kad jau cia toks rasytojos stovis, kai pavarde parodos autoriaus yra tik menkas postmodernybines stovesenos seselis

65141. graziai 2010-12-22 01:29
graziai raso Ieva - ne menotyrininkisku stiliuku, kuris uzknisa, o nuosirdziai

65160. man 2010-12-22 18:15
man tai rodos tiek daug lavonu aplink - meno, rasymo prasme. tai nekibkim prie tu, kurie dar gyvi. jaucia, mato, masto

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:24:24 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba