Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-12-17 nr. 3311

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
23
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Teigiami pokyčiai įmanomi visada
1
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie rezultatus, išgliaudytus iš konkurso ankšties
16

ESĖ 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Odė Panevėžiui ir jo bibliotekai
39

LITERATŪRA 
• VYTAUTAS BIKULČIUS.
Cirkas atvažiavo...
9
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 Postdraminio teatro dvidešimtmetis: (ne)viltingoji atomazga2
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Čipolinas grįžo – baubas apleido
1

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Knygnešiai“: tautinės tapatybės paieškos

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Dvidešimtmetė gaida
6

DAILĖ 
• IEVA GUDMONAITĖ.
Ekskursija po Kauno meno galerijas
7

KULTŪRA 
• GINTARĖ PETUCHOVAITĖ.
Poetinė kalbų polifonija
1

ATMINTIS 
• MARYTĖ KAŠČIUKAITĖ-EIDUKIENĖ.
Tada buvo taip gražu ir gera...
1

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Rinkinėlis
12

PROZA 
• GINTAUTAS VAIŠVILA.
Praregėjimas
8

VERTIMAI 
• MILORAD PAVIČ.
Lapai krosnies kamine
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Išmintis
49

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Retro
1

IN MEMORIAM 
• BIRUTĖ TERESĖ LENGVENIENĖ
1942 03 07 – 2010 12 08

SKELBIMAI 
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!1
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

DE PROFUNDIS
„Bet tiesiog būti – dar nuostabiau, nes tai trunka be galo
ir to nereikia demonstruoti“. (Henry Miller)
 
• GINTARAS PATACKAS.
2

TEATRAS

Postdraminio teatro dvidešimtmetis: (ne)viltingoji atomazga

[skaityti komentarus]

Ketvirtasis Menų spaustuvės infotekoje vykęs diskusijų ciklo vakaras „Prie arbatos“ pasiūlė marginalų saldėsį – postdraminį, performansinį teatrą. Dailininkas, performansistas Linas Liandzbergis ir teatro kritikas Vaidas Jauniškis susirinkusiesiems bandė atskleisti postdraminės dramos, kaip kitokio teatro, (ne)galimybes pastarojo dvidešimtmečio Lietuvoje.

Pradėdamas kalbėti apie kitokias dramos formas, V. Jauniškis pažymėjo, kad šios pasaulyje atsirado ir ėmė plisti maždaug 8-ąjį dešimtmetį, o Lietuvoje – apie politiškai ir kitaip reikšmingus 1990 metus. Postdraminis teatras, kaip tam tikras nukrypimas nuo įprastų formų, kritikų vertintas prieštaringai. Skepsio sulaukė šio scenos meno kūrėjai – kvestionuotas jų profesionalumas, o toks teatras įgauna neprofesionalų, undergroundinio teatro apibrėžimus.

V. Jauniškio nuomone, vienas svarbesnių pokyčių XX a. pabaigos teatro istorijoje yra pasikeitęs požiūris į teatrą, kaip į meno kūrinį. Kritikui atrodo lemtinga vokiečių teatro teoretiko Hanso Thieso Lehmanno mintis (kurią šis pateikia knygoje „Postdraminis teatras“), esą teatras – tai ne literatūros šaltinis, kur svarbu dialoginiai ryšiai, laiko linijiškumas, trys (laiko, vietos ir veiksmo) vienumos, ką teigė vengrų mokslininkas Peteris Szondi (knygoje „Modernios dramos teorija“), o performatyvas.

Teatro transformacija, anot V. Jauniškio, prasideda apie 7–8 dešimtmetį, ją lemia amerikietiškasis avangardizmas ir naujų teatro erdvių paieška. Į teatrą įsiveržia medijos, o teatro kritikė Bonnie Marranca, kalbėdama apie režisieriaus Johno Jesuruno pastatymus, vartoja terminą „mediaturgija“, – tai sceninis sprendimas, kai personažais tampa medijų priemonės. V. Jauniškis primena, kad ne tik teatre, bet ir kitose meno srityse maždaug panašiu metu vyko sprogimai, pradėta atsisveikinti su „didžiaisiais naratyvais“ – mitais. Imtas kurti nepatogus veiksmas, į kurį bandoma įtraukti žiūrovus.

V. Jauniškiui įdomu stabtelėti ties kūrėjais ir aptarti, kokį poveikį jiems turi ši pasikeitusi situcija. Turbūt dėmesio verta Oskaro Koršunovo oberiutų trilogija, bene pirmoji ryškesnė postdraminio teatro apraiška Lietuvoje. Vėlesniame spektaklyje „Vienatvė dviese“ (2003–2004) teksto skaitymai pereina į šokį, o 2003 m. Osle parodytą spektaklį „Vinter“ pagal Jano Fosse’o dramą G. Sodeika 2006 m. perdarė į operą ir pateiktė žiūrovams Šv. Kotrynos bažnyčioje. O. Koršunovas, V. Jauniškio apgailestavimu, vėliau nueina į draminį veiksmą.

Kitokiai kūrybai, pasak teatro kritiko, kvietė naujai atsiradusios erdvės – Menų spaustuvė, Šiuolaikinio meno centras ir kitos. Pavyzdžiui, Birutės Mar spektaklis „Meilužis“, pastatytas Menų spaustuvės griuvėsiuose, vertė žiūrovą būti aktyvesnį, mat veiksmas vyko keliuose kambariuose. Tiesa, spektaklis, vėliau perkeltas į kitą erdvę, neteko svarių dalykų. Birutės Mar „Grimo opera“ (2006) Oskaro Koršunovo teatre atskleidė „žvaigždės“ įvaizdžio formavimo mechanizmą. Pjesė sukurta iš žmonių pasisakymų populiariuose žurnaluose. Toks sprendimas atitinka postdraminiam teatrui būdingą bruožą – jame vaidina neutralūs aktoriai atlikėjai.

V. Jauniškio nuomone, aktyvus 1992–1993 m. naujų smulkių teatrų atsiradimas nebuvo itin reikšmingas tolesniam teatro plėtojimuisi, daugelis jų užsimiršo. Šiokio tokio naujumo ir ėjimo į kitokį teatrą būta. Dar 1988 m. pradėjo veikti Keistuolių teatras. Apie 1990 m. – tautinio atbudimo paveiktas „Ąžuolas“, Mamerto Karklelio studija.

Kiek įdomesnis atrodo 1992 m. įsikūręs Kęstučio Žilinsko teatras Klaipėdoje. Iš Vakarų nusižiūrėta idėja – teatras su restoranu – ilgai neišsilaikė, teatras bankrutavo, nors būta ambicingų sprendimų iš naujo pateikti absurdo pjeses, tarp jų ir „Žaidimo pabaigą“ pagal Samuelį Beckettą.

1993 m. Valentino Masalskio ir bendraminčių įkurtas centras „Menas į šoną“ Kaune, anot V. Jauniškio, svarbesnis postdraminio teatro plėtojimuisi. „Publikos išplūdimas“ pagal Peterį Handkę buvo sėkmingas ir paveikus, mat šis veiksmas pateiktas ne kaip poza, bet kaip veikėjų būsena, kuri dingo spektaklį suvaidinus Nacionaliniame dramos teatre 2001 metais. „Menas į šoną“, finansiškai neparemtas, neišsilaikė.

Dar 1996 m. V. Masalskis su Vidmantu Bartuliu pastatė Eugène’o Ionesco „Pamoką“, kurios nuoseklus tekstas buvo skaidomas segmentais, absurdo dramai suteikta kitokia jėga. Ir vėliau V. Masalskis ieškojo kitokių pastatymo galimybių, ieško naujų erdvių (J. W. Goethe’s „Faustas“ pastatytas Šv. Ignoto bažnyčioje) –­ paieška tampa meno įvietinimo procesu, kai ne vieta pritaikoma spektakliui, o spektaklis vietai.

Tam tikrą eksperimentą su žiūrovais bandė padaryti ir Jonas Jurašas „Kalnų kalboje“ pagal Haroldą Pinterį Kauno valstybiniame dramos teatre – žiūrovai buvo užrakinti už tam tikrų grotų. Tuo itin pasipiktino to meto kritikai, traktavę ši veiksmą kaip nepagarbą žiūrovams. V. Jauniškis prisipažino negalįs įvertinti šios kritikų reakcijos, pats nematęs to spektaklio. Tiesa, žinant kai kurių kritikų Lietuvos neigiamą požiūrį į tokias meno provokacijas, gali būti, kad kaltinimai buvo neadekvatūs...

V. Jauniškis prisimena ir apie 1991 m. Audronės Bagatyrytės sukurtus spektaklius. Vienas įdomesnių – „Gyvas negyvas Hamletas“, kuriame Hamletas, kalbantis žemaičių kalba, suteikė W. Shakespeare’o pjesei dabartiškumo.

Bene svarbiausias postdraminio teatro kūrėjas, V. Jauniškio nuomone, yra Benas Šarka, jo 1988 m. pastatytos „Kukučio baladės“ pagal Marcelijų Martinaitį – kaimiečio, pasimetusio mieste, charakteris, kuris atskleidė ir B. Šarkai rūpėjusią idėją. Menininkas kvestionuoja civilizacijos, kultūros primestas normas. 1993 m. festivalyje „Kelias“ B. Šarkos spektaklis „Balti debesų namai“ sulaukė pasisekimo.

V. Jauniškis pastebi, kad teisus buvo H. T. Lehmannas, teigdamas, jog šiuolaikinis teatro menas atsilieka nuo kitų menų – muzikos, dailės ir kt., todėl pasitelkia juos. Toks procesas vyksta ir pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos šiuolaikiniame teatre. Pavyzdžiui, iš dailės ateina Vega Vaičiūnaitė („Miraklis“). Jos spektaklis „Audra“ pagal W. Shakespeare’ą ant Vilnelės upės, ant plausto – kaip meditatyvinė pasaka, kurioje siužetas ne toks svarbus. Spektaklis „Vėlinės“ pagal Adomą Mickevičių pastatomas Bazilijonų vienuolyne, kur, Konrado celėje, kalėjo A. Mickevičius.

Kritikui minėtinas atrodo ir Vytautas Pakalnis, kuris pradėjo nuo „Teatro U“ ir perėjo iki hepeningų ir akcijų, pavyzdžiui „Popierinio autobuso“, kuriuo praeiviai buvo kviečiami „pasivažinėti“, t. y. panešioti šį popierinį autobusą. Arba kita menininko idėja – popierinėmis palmėmis apsodinti Gedimino kalną.

Eimunto Nekrošiaus režisūroje V. Jauniškis įžvelgia muzikalizavimą, neprofesionalių aktorių pasirinkimą. Pavyzdžiui, spektaklyje „Dėdė Vania“ – režisierius Vaflios vaidmeniui pasirinko Juozą Pocių. O Andrius Mamontovas „Hamlete“ atliko kelis neprofesionalo, nemokančiojo vaidinti, vaidmenis: A. Mamontovas, ne profesionalus aktorius, įkūnijo Hamletą, nemokantį vaidinti taip, kaip vaidina kiti Elsinoro rūmuose. Spektaklis „Metai“ – tai ne Donelaičio poema ar mitas apie metų ciklą, bet improvizuota, suabstraktinta asmeninė istorija, vykstanti E. Nekrošiaus laiku.

V. Jauniškis kaip reikšmingą postmoderniajai dramai paminėjo Ramunės Kudzmanaitės „Stotį N mieste“, pastatytą pagal Wislawos Szymborskos eiles ir pasitelkiant videoinstaliacijas. Gintaro Varno spektakliams būdingas įvietinimas, pavyzdžiui, „Nusiaubta šalis“ Menų spaustuvėje.

V. Jauniškis pastebėjo, jog tam tikras jo pakilimas baigėsi apie 1996–1997 metus. Lietuvoje postdraminiai ieškojimai netapo tam tikra sistema ir tai liūdina teatro kritiką.

Linas Liandzbergis, pratęsdamas post­draminio teatro temą, ėmėsi kalbėti apie performansus ir akcijas. Anot jo, performansų gimimas prasidėjo apie 1990 metus. Tuo metu buvo dvi grupės: „Žalias lapas“ ir „Post Ars’as“. „Žalias lapas“, veiklą pradėjęs apie 1988 m. ir pasižymėjęs akcijomis „Geležinio vilko sapnas“, Dauguose ežero brastoje stovinčia žmogaus skulptūra „Žemės ženklai“, Šventojoje „Paskutinė vakarienė“, Nidoje „Begalybės pajutimas“, apie 1991 m. iširo ir tapo legenda. 1990 m. surengta „žalialapiečių“ Gedimino Urbono ir Džiugo Katino akcija „Kelias“: prie Vilniaus rotušės ant gatvės buvo nupieštos figūros, kurios vėliau suvažinėtos vairuotojų.

Kitokia „Post Ars’o“ veiklos lemtis. Apie juos iki šiol liko daug informacijos. „Post Ars’o“ Nacionaliniame dramos teatre paskelbtas manifestas charakterizuoja juos kaip socialiai, politiškai ir kitaip orientuotus. Visuomenė, kritikai protestavo prieš jų buvimą.

Reikšmingas L. Lianzbergiui atrodo 1995 m. įvykęs pirmasis performansų festivalis „Kablys“ tuometėje „Meno lygoje“. Į jį susirinko nemažai žmonių: Alistairas McLennanas, „Black Market International“ įkūrėjas, Mike’as Hentzas, muzikantas, televizijos laidų kūrėjas, pusantrų metų su grupe po įvairias šalis vežiojęs 5 tonų akmenį ir rengdavęs šios „skulptūros“ atidarymus. Be to, pastarasis atidarė Van Gogho televiziją, kuri buvo skirta internetiniu ryšiu užsakyti vaizdą. Taip buvo kuriamas tam tikras realybės šou. Iš to, atskleidžia L. Liandzbergis, 2002 m. Lietuvoje sukuriamas pirmasis realybės šou „Akvariumas“.

Pamažu ir Vilniuje atsirado performansistų, veikė „Naujosios komunikacijos mokykla“ su Ernestu Parulskiu, jo provakatyviomis parodomis, atsirado performansinių akcijų, pavyzdžiui, paskaitos troleibusuose. 1995 m. į šią veiklą įsitraukė Eglė Rakauskaitė.

Kertiniai metai, anot L. Liandzbergio, buvo 1997-ieji, kai intensyviai vyko tarptautiniai projektai. Epopėjus – „Dimensija 0.99“ – Šiuolaikiniame meno centre surengtas tarptautinis festivalis, kuriame dalyvavo 59 menininkai iš 14 šalių. Svarbu tai, kad performansų festivalis tampa institucinis. Tai, L. Liandzbergio nuomone, iki šiol reikšmingiausias performansus pristatęs renginys. Festivalis prasidėjo Artūro Railos akcija – baikerių suvažiavimu, kas tuo metu atrodė efektinga ir net agresyvu publikos atžvilgiu. Tarp festivalio performansų L. Liandzbergio minėtas Evaldas Jansas, kuris imasi vyro išrengimo, kaip socialinės provokacijos ir kritikos.

L. Liandzbergis pastebi tendencijas, kad performansas iš gyvo vaizdo pereina į įrašą, taip mažėja performanso atlikimo vietos svarba, menksta žiūrovo aktyvumas. Kai kurie performansistai lieka teatrališki, pavyzdžiui grupė „Sel“, kuri noriai savo performansams renkasi Nacionalinį dramos teatrą.

Aktyviu performansistu L. Liandzbergis laiko Redą Diržį, vadina jį Alytaus miesto budintoju, šiam ypač aktualūs politiniai performansai. 2007 m. R. Diržys atlieka akciją-performansą „Saddamas žengia į dangų“: nusipiešęs portretą ant 40 kg sveriančios lentos nešiojasi ją, nusineša prie Amerikos ambasados, tačiau ten neįleistas užlipa į Rusų dramos teatro antrą aukštą su alpinistine įranga. R. Diržys demonstruoja performanso tikrumą, riziką. Menas tampa ne poza, o būsena.

L. Liandzbergis pažymi, kad po 1999 m. festivalio performansų aktyvumas slopsta, o 2006 m. ŠMC festivalyje „Dimensija 1“ jie atgaivinami. Tai noras užpildyti performansų spragas, noras pažiūrėti, ką ir kaip kuria kitos šalys, kokios vyrauja performansų kryptys. Čia dalyvauja estai, baltarusiai, lietuviai.

Susirinkusiesiems „Prie arbatos“ L. Liandzbergis parodo ir visuomenę papiktinusio E. Janso performanso „Ėriuko aukojimas“ fragmentus. Primena, kaip kai kurie grįžimai prie performanso patyrė fiasko, kad ir 2007 m. „Mulen Ružo“ kavinėje, kurioje nesulaukta didesnio žiūrovų dėmesio. Visiškos stagnacijos L. Liandzbergis performansui neprognozuoja, prisimena Šiauliuose vykstantį festivalį „Virus“, pademonstruoja aktyvaus menininko Pauliaus Arlausko performansą. Pasaulyje tas veiksmas, pasak L. Liandzbergio, intensyvesnis. Matyt, tik laikas parodys, kokia bus tolesnė performanso ir kitokio teatro lemtis Lietuvoje.


 

Skaitytojų vertinimai


65189. ir kas gi čia tokį žurnalistinį "konspektą" pateikė?2010-12-23 23:08
"Eimunto Nekrošiaus režisūroje V. Jauniškis įžvelgia muzikalizavimą, neprofesionalių aktorių pasirinkimą." Ar reikia binoklio, norint tokius dalykus įžvelgti?

65199. linksmai2010-12-24 15:52
kartojimas - mokslu motina:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:24:24 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba