Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-12-17 nr. 3311

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
23
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Teigiami pokyčiai įmanomi visada
1
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie rezultatus, išgliaudytus iš konkurso ankšties
16

ESĖ 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Odė Panevėžiui ir jo bibliotekai
39

LITERATŪRA 
• VYTAUTAS BIKULČIUS.
Cirkas atvažiavo...
9
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Postdraminio teatro dvidešimtmetis: (ne)viltingoji atomazga2
 MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Čipolinas grįžo – baubas apleido
1

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Knygnešiai“: tautinės tapatybės paieškos

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Dvidešimtmetė gaida
6

DAILĖ 
• IEVA GUDMONAITĖ.
Ekskursija po Kauno meno galerijas
7

KULTŪRA 
• GINTARĖ PETUCHOVAITĖ.
Poetinė kalbų polifonija
1

ATMINTIS 
• MARYTĖ KAŠČIUKAITĖ-EIDUKIENĖ.
Tada buvo taip gražu ir gera...
1

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Rinkinėlis
12

PROZA 
• GINTAUTAS VAIŠVILA.
Praregėjimas
8

VERTIMAI 
• MILORAD PAVIČ.
Lapai krosnies kamine
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Išmintis
49

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Retro
1

IN MEMORIAM 
• BIRUTĖ TERESĖ LENGVENIENĖ
1942 03 07 – 2010 12 08

SKELBIMAI 
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!1
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

DE PROFUNDIS
„Bet tiesiog būti – dar nuostabiau, nes tai trunka be galo
ir to nereikia demonstruoti“. (Henry Miller)
 
• GINTARAS PATACKAS.
2

TEATRAS

Čipolinas grįžo – baubas apleido

MARIUS KRAPTAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Olga Konošenko ir
Romas Ceizaris

Martyno Aleksos nuotrauka
iš LNOBT archyvo

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – premjera. Po trijų metų pertraukos vėl išvydome Kareno Chačaturiano baletą vaikams „Čipolinas“ pagal Giani’o Rodari’o pasaką. Muzikos vadovas ir dirigentas –­ Alvydas Šulčys, choreografas –­ Genrighas Mayorovas, dailininkas – Valerijus Leventalis, šviesų dailininkas – Levas Kleinas.

Pirmą kartą „Čipolinas“ buvo pastatytas 1974 m. Kijeve, Ševčenkos teatre, to paties baletmeisterio G. Mayorovo. Vėliau šis baletas apkeliavo daugelį Sovietų Sąjungos teatrų. Vilniuje pirmoji premjera įvyko 1996 metais. Baletmeisteriui šis pastatymas – dvidešimtas.

Priminsiu, kad anksčiau nei baletą televizorių ekranuose išvydome animacinį filmą „Čipolino nuotykiai“. Ir jame skamba kompozitoriaus K. Chačaturiano muzika. Šį filmuką sukūrė režisierius Borisas Diožkinas. Vyresnioji karta jį mena, bent jau žaismingą filmuko muziką. Tačiau neverta ieškoti sąsajų – scenoje „Čipolinas“ kitoks.

Spaudos konferencijoje choreografas kalbėjo, kad kiekvienas jo sukurtas „Čipolinas“ savitas, nes skirtingos artistų trupės, teatrų scenos įrangų galimybės, skirtinga scenografija, todėl skiriasi ir choreografija. Lieka tas pats libretas, parašytas G. Richlovo, ta pati muzika.

Spektaklio dailininkas V. Leventalis, ilgus metus dirbęs Didžiajame teatre, spaudos konferencijoje sentimentaliai kalbėjo apie Vilnių ir mūsų teatrą. Čia jis sukūrė scenografiją pirmajam spektakliui naujai pastatytame teatre: 1974 m. pasirodė opera „Kunigaikštis Igoris“.

Dailininkas mena, kad tuomet tokio modernaus teatro pavydėjo kitos sovietinės respublikos. O šiandien, pasak Meistro, mūsų teatro scena – viena moderniausių. Pasak jo, nėra ko piktintis, kad visa tai brangiai kainavo: negalime XXI a. rankomis atitraukti uždangos. Mūsų teatras jam pažįstamas, čia jis sukūrė spektaklių „Ana Karenina“, „Toska“, „Gulbių ežeras“ scenografiją.

Baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova kalbėjo, kad šiandien, kai į visas erdves plūsta prastos kokybės popmenas, ypač reikalingas kultūringas spektaklių vaikams repertuaras. Tik matydami tokius spektaklius, vaikai taps aukštąjį meną suvokiančiais ir vertinančiais žiūrovais.

Prisipažinsiu: į premjerą ėjau lydimas išankstinės nuostatos. Ši G. Rodari’o pasaka nėra mano mėgstamiausia –­ joje apstu socialistinių idėjų, dėl ko ir buvo populiari Sovietų Sąjungoje. Pasak vaikų literatūros žinovų, vakaruose „Čipolino nuotykiai“ mažai kam žinomi, knyga iš italų kalbos neverčiama. Negirdėjau, kad svetur, išskyrus Rusiją ir jai artimas šalis, apie Čipoliną būtų kuriami filmai ar spektakliai. Taigi, maniau –­ toks sovietinis reliktas, bet... Rašytojas apdovanotas aukščiausia vaikų literatūrine premija – Hanso Christiano Anderseno medaliu. Už baletą ,,Čipolinas“ premijuotas ir choreografas Genrighas Mayorovas – jis pelnė Sovietų Sąjungos valstybinę premiją.

Teatro uždangai prasivėrus, ačiū Dievui ir kūrėjams, raudonos vėliavos neišvydau – pamačiau tarsi itališkos, tarsi Krymo saulės nušviestas žaismingų spalvų dekoracijas, kurios derėjo, liejosi su šmaikščiais uvertiūros garsais. K. Chačaturiano muzika spalvinga, įsimintina, bet dažnai primena ne saulėtą Italiją, o pionierių stovyklą Arteke.

Scenoje pabiro spalvingais kostiumais aprėdyti spektaklio personažai – daržovės, vaisiai. Jų balete net aštuoniolika (knygoje – per penkiasdešimt veikėjų). Jie sudaro priešingas stovyklas, siužetas plėtojamas dinamiškai.

Pirmoji situacija – tėčio Čipolonės (Vytautas Kudžma) areštas už tai, kad jis netyčia numynė valdovui Citronui koją, tad Čipolinas sieks išlaisvinti tėvą. Keliaudamas Čipolinas įsivelia į Pomidoro ir Moliūgo konfliktą.

Moliūgas (Jaunius Kasperavičius) per trisdešimt metų sutaupė pinigų kelioms plytoms, iš jų, draugų padedamas, pasistato menką namelį, kuriame galima tik sėdėti. Pomidoras uždraudžia jam įsikurti grafienių Vyšnių žemėje (jas šoka Greta Gylytė, Jakaterina Romankova, Inga Cibulskytė, Maja Dolidzė). Nors namelis išgabenamas ir paslepiamas, Moliūgas ir jo bičiuliai vis tiek įmetami į kalėjimą. Čipolinui teks juos išvaduoti.

Baletmeisteris kiekvienam personažui surado savitą judesį, jo atlikimo manierą, nuotaiką. Balete apstu komizmo, šaržo – daugiausia šaržuojami nei­giami personažai: Senjorui Pomidorui (Aurelijus Daraškevičius ir Aleksandras Molodovas), Princui Citronui (Valerijus Fadejevas ir Martynas Rimeikis), kareiviams citrinukams. Baleto statytojams pavyko pajuokauti neperlenkiat lazdos, kai tampa nebe juokinga, o liūdna, kvaila, pikta.

Pagrindinio veikėjo – maištininko drąsuolio svogūno Čipolino – vaidmenį spektaklyje sukūrė Andrius Žužžalkinas. Artistas parinktas tinkamai; sėkmingai jam sukurta choreografija: valiūkiška laikysena, išraiškingos pozos. Akivaizdu: jis – prastuomenės, proletariato atstovas. Šokėjas personažo charakteristiką išlaiko net atlikdamas sudėtingus klasikinio šokio judesius: piruetus, šuolius. Andriaus Žužžalkino Čipolinas –­ šmaikštus, drąsus, įžūlus, džiugus, o kartais susirūpinęs ir nuliūdęs. Ir ne tik. Jis sudėtingą vaidmenį pašoko techniškai sklandžiai.

Linksmuolę Čipolino draugę Ridikutę spektaklyje šoka jauna baleto solistė Kristina Gudžiūnaitė. Ji ir A. Žužžalkinas – labai derantis duetas. Artistė puikiai atliko baletmeisterio keliamus reikalavimus – tiek techninius, tiek aktorinius. Partija gal tik žiūrovui atrodo lengva; išties ten gausu sudėtingų sukinių. K. Gudžiūnaitė šokio judesius atlieka lengvai, išsaugodama linksmą, žaismingą personažo charakterį. Iš jaunųjų žiūrovų reakcijų gali spręsti, kad A. Žužžalkino Čipolinas ir K. Gudžiūnaitės Ridikutė – jų pamilti personažai.

Mano dėmesį patraukė ne tik pagrindiniai veikėjai. Iš visų išsiskyrė Profesorius Kriaušė (Kipras Chlebinskas). Šis personažas tarsi iš kitos planetos. Vienintelis, persmelgtas nostalgijos, liūdesio, ilgesingai čirpinantis savo smuikelį. Itin plastiškos šokėjo rankos, lengvas pakylėtas grakštus šokio judesys skyrėsi nuo aplink zujančių daržovių ir vaisių.

Kita sudominusi persona – Magnolija. Jos G. Rodari’o pasakoje nėra, tai – libreto autorius G. Richlovo vaizduotės augalas. Sumanymas aiškus: Magnolija (Olga Konošeno ir Nailia Adigamova) šoks gryną klasiką, ką solistės ir pademonstravo. Įsimintinas Magnolijos ir Vyšniuko (Romas Ceizaris) pas de deux. Žiūrovams, kuriems rūpi siužetas, įdomu: stebuklingu kerinčiu kvapu Magnolija apsvaigina, užmigdo kalėjimo sargybinius, tad Moliūgas ir jo draugai išlaisvinami. Finalas –­ triumfuojantis laisvės šokis.

Dvidešimtas kartas nemelavo. Choreografas G. Mayorovas ir dailininkas V. Leventalis (tai jų ketvirtas duetas kuriant „Čipoliną“) parodė nuotaikingą baletą vaikams. Smurtą nugali draugystė, gėris laimi. Po spektaklio užkalbinau du mažylius: „Ar norėtumėte būti Čipolinais?“ Žibančiomis akimis linktelėjo galvas. „Tuomet reikės valgyti svogūnus“, – pasakiau. Mažyliai nustebę atsigręžė į mamas. Teks joms dabar paaiškinti vaikams, kas tas Čipolinas.

O mane socializmo baubas apleido, iš spektaklio išėjau niūniuodamas leitmotyvą. Po kelių dienų atsipeikėjau: juk pasigedau, kaip pasigedau... Jei esate skaitę „Čipoliną“, atspėsite ko. Seklio Morkos – jo keistenybių, jo šniukštinėjimo! Du knygoje aprašyti reiškiniai mano kartai (ir ne tik…) atmintin įsirašė visiems laikams: Moliūgo namelis ir uolusis Morka.

Matyt, to meto cenzūra seklio charakterio ypatumų nenorėjo atskleisti net vaikiškame balete.


 

Skaitytojų vertinimai


65074. aka :-) 2010-12-20 13:45
Dėkui Mariui už dėmesį ne tik baletui, bet ir puikiai vaikų literatūrai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:24:16 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba