Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-12-17 nr. 3311

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
23
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Teigiami pokyčiai įmanomi visada
1
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie rezultatus, išgliaudytus iš konkurso ankšties
16

ESĖ 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Odė Panevėžiui ir jo bibliotekai
39

LITERATŪRA 
• VYTAUTAS BIKULČIUS.
Cirkas atvažiavo...
9
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Postdraminio teatro dvidešimtmetis: (ne)viltingoji atomazga2
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Čipolinas grįžo – baubas apleido
1

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Knygnešiai“: tautinės tapatybės paieškos

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Dvidešimtmetė gaida
6

DAILĖ 
• IEVA GUDMONAITĖ.
Ekskursija po Kauno meno galerijas
7

KULTŪRA 
• GINTARĖ PETUCHOVAITĖ.
Poetinė kalbų polifonija
1

ATMINTIS 
 MARYTĖ KAŠČIUKAITĖ-EIDUKIENĖ.
Tada buvo taip gražu ir gera...
1

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Rinkinėlis
12

PROZA 
• GINTAUTAS VAIŠVILA.
Praregėjimas
8

VERTIMAI 
• MILORAD PAVIČ.
Lapai krosnies kamine
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Išmintis
49

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Retro
1

IN MEMORIAM 
• BIRUTĖ TERESĖ LENGVENIENĖ
1942 03 07 – 2010 12 08

SKELBIMAI 
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!1
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

DE PROFUNDIS
„Bet tiesiog būti – dar nuostabiau, nes tai trunka be galo
ir to nereikia demonstruoti“. (Henry Miller)
 
• GINTARAS PATACKAS.
2

ATMINTIS

Tada buvo taip gražu ir gera...

MARYTĖ KAŠČIUKAITĖ-EIDUKIENĖ

[skaityti komentarus]

APIE DAUGUVIEČIUS. Kai aš, viena būdama, imu galvoti, tai visada su malonumu prisimenu savo praeitį, vaikystę. Nors ta mano vaikystė buvo skurdi ir varginga, bet man atrodo, tada buvo taip gražu ir gera...

Nelengvi buvo laikai. Ypač tiems, kas neturėjo savo stogo ir nuosavos žemės. Tėvelis Pirmojo pasaulinio karo metu buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, mama liko viena su trim mažamečiais vaikais ir besilaukianti ketvirto. Po metų sulaukėm iš vokiečių nelaisvės grįžusio tėvelio, bet nuolatinės darbovietės jis neturėjo, tad privalėjo uždarbiauti pas įvairiausius ūkininkus. Teko tenkintis varganu užmokesčiu. Aš buvau pati vyriausia šeimoje – devynerių metų. Neturėjom nei kuo apsirengti, nei kuo apsiauti. Tėvelis pradėjo namie dirbti medinius kubilus, statines, kibirus, „rėčkas“, vonias, lenkti vežimams ratus ir tai, ką galima iš medžio padaryti. Bet trūko medienos. O mediena buvo dar ir labai brangi.

Tad tėvelis vienąkart su kaimynu Marinsku susitarė nueiti į mišką ir nusikirsti kokią nors tinkamesnę eglę medžio dirbiniams gaminti. Oras tąsyk pasitaikė velnioniškai baisus, tiesiog raganų puota. Snigo, baisiai pustė, tad, galvojo, tokiam ore niekas jų nenutvers, vagiant mišką. Bet kur tau! Tik spėjo jie nuversti nuo kelmo vieną eglę, ir kaip perkūnas iš giedro dangaus išdygo girininkas Borisas Dauguvietis ir dar trys nematyti ponai. Pasirodo, girininko Dauguviečio miško valdose vyko apskrities revizija. Pamatęs tuos du nusikaltėlius prie nukirstos eglės, girininkas taip ėmė šaukti ir keiktis, kad anie net savo pavardes pamiršo. Griebė tuoj rašyti protokolą ir grasė pasodinsiąs į kalėjimą. Abu piktadariai labai prašėsi dovanojami, aiškino, kad tai tik pirmas kartas ir kad daugiau į mišką nė kojos nekelsią. Tačiau Dauguvietis tik rėkia ir barasi... Ir staiga kad suriks: „Nešdinkitės lauk iš miško! Kad aš jūsų savo akyse nematyčiau!“ O tie vargšeliai miško vagys savaip suprato girininko žodžius. Pagalvojo, kad tuos nukirstus medžius „išsinešdintų“ namo. Tad abu tekini parbėga namo (mat, namai buvo prie miško), pasikinko į vežėčias kumelę, atvažiuoja į nusikaltimo vietą, susikrauna tuos rąstus į vežimą... Liko tik perrišti virve... Ir staiga kaip perkūno griausmas –­ vėl Dauguviečio grūmojimas: „Ar jūs visai pablūdot, berazumiai!? Aš jum liepiau, kad greičiau prapultumėt iš miško, o jie – kur tu matęs tokius berazumius – dar su vežimu atvažiavo!“ Tad jau dabar surašė protokolą ir liepė laukti šaukimo į teismą. O teismas nuspręs, ar sodins kalėjiman, ar teks sumokėti baudą už valstybinio miško niokojimą. Tėvelis parėjo namo apsiašarojęs, kad reiks mokėti didelę baudą. Bet pinigų tai nėra. Tad teks parduoti visą penkių žmonių šeimą maitinančią karvytę. Neturėsim ką valgyti. Ir dar blogiau: tėčiui gali tekt sėsti kalėjiman... Visi susėdę liūdim, verkiam... Kas bus? Kas laukia mūsų?

O raganų puota lauke vis dar nesiliauja... Vis dar maišosi dangus su žeme... Jau ir temti ėmė. Mamytė prie plytos kažką ruošia vakarienei, o mes visi trys vaikai spiečiamės prie šiltos molinės viryklės, nes ąsla plūktinė ir pasiutusiai šąla basos kojos. Staiga nežinia kas garsiai pasibeldžia į duris, ir, vos tilpdamas tarp siaurų ir žemų durų staktų, įsibrauna į mūsų gryčią visas snieguotas ponas Dauguvietis, rankoje paskui save vilkdamas tokią margą gūnią. Net šiandieną labai ryškiai prisimenu: geltonai juodai languotą. Nieko nesakęs, numeta tą gūnią prie duonkepės krosnies. Mat, kad apšiltų. Mamytė su tėveliu tuoj puola atsiprašyti, siekia rankos pabučiuoti, nes galvojo, kad atvažiavo tėvelio suimti.

Bet ponas paplojo tėveliui per petį ir su plačia šypsena veide sugriaudėjo: „Na, Motiejau, ar labai išgąsdinom? Na, kad jūs ir durni... Liepiu išeiti iš miško, o jie dar ir vežimą pasikinkę važiuoti atvažiuoja! Kad nors aš vienas būče buvęs... Bet, kaip tyčia, tie ponai iš apskrities darė reviziją, ir man buvo nemalonu. Na, gerai, gerai. Va, imk tą kirvuką ir, kol dar visai nesutemo, lėk į mišką ir sukleimuok tuos rąstus. Galėsi parsivežti, jei norėsi... Nė pats velnias tau nesutrukdys. O aš tą laikelį pasišildysiu su tavo šeimyna.“ O tėvas ir liko apstulbęs stovėti. Abejoja. Gal ir dabar ką nors ne taip supranta... Bet Dauguvietis paragina: „Nagi eik, eik greičiau! O tai visai sutems.“

Tėveliui išėjus, mes likom su tuo ponu. Jis mus, vaikus, šnekina, o mes visi, susispietę į krūvelę, bijom ir pakrutėti. Jis toks didelis, didelis... Jo ausyje pamatėme tokią blizgančią grindelę. Mums to pono ir baisu, ir sarmata. Kai taip griausmingai kalba, tai mums atrodo, kad jis labai piktas. Mūsų namuose niekas taip garsiai nešaukia. Mes visi basi, stimpančiom pamėlusiom kojytėm spraudžiamės arčiau mamytės šalia viryklės.

Nelauktas keistas svečias pradėjo mamytę klausinėti, ar duonelės turim, ar malkų užtenka. Ir vėl nukreipė savo dėmesį į mus, murzinus vaikus. Matyt, Dauguviečiui pagailo mūsų, basų ir apdriskusių mažamečių. Ir sako: „Gražią šeimynėlę turite.“ Ir priduria: „Gal pas mane vieną leistumėt? Aš taip pat turiu mažą dukrytę. Padabotų ją.“ Mamytė bando aiškinti, kad dar mes esam maži, kad dar mus pačius rekia daboti, kad dar nesunku šitas keturias burnytes pamaitinti. Ačiū Dievuliukui, duonytės dar užtenka. O tas ponas vis dažniau žvilgčioja į mane, šnekina, nors aš jam ničnieko neatsakau. Visiems keturiems padalė po saldainį. Ėmė juokauti.

Paženklinęs tuos rąstus, iš miško sugrįžo ir tėvelis. Ir vis tiek jis dar negali suprasti, kuo visa šita istorija baigsis. Gal reikės pabaudą mokėti. Tačiau Dauguvietis pastebėjo tėvelio nerimą ir tarė: „Na, dabar tau, Motiejau, jau niekas nebesukliudys išsivežti tuos medžius. Kada tik panorėsi...“ Mano tėveliai sutriko, nežinodami kaip atsidėkoti už tokią paslaugą. Ponas atsidarė portfelį ir ištraukė iš jo pusbonkę „arielkos“, tardamas: „Čia tau, Motiejau, nuo išgąsčio, kad nesusirgtum...“

Mama padėjo ant stalo duonos, lašinių, druskos. Nieko geresnio mes tada ir neturėjom. Ponas tada daug garsingai kalbėjo, juokavo. Galiausiai vėl, pažvelgęs į mus, vaikus, tarė: „Na, tai leisite vieną dukrą pas mane?“ Tėvelis su mamyte atsikalbinėja, girdi, dar mažos, be to, ir į mokyklą reiks leisti, nes pas vieną ūkininką sodyboje žada atidaryti pradinę. O balsingas svečias laikosi savo: „Gi galės ir pas mus mokytis, nes ir mano dukros mokysis!“ Ir, įsistebeilijęs akimis į mane: „Na, duokit man, va, kad ir šitą „kurnosąją“ (riestanosę, rus.). Aš net sustingau iš siaubo, kai svečias mane taip negražiai pavadino ir dar savo labai dideliu šaltu pirštu mano nosį skaudžiai palietė. Pravirkau, negalėdama suprasti, kodėl tokiu bjauriu žodžiu mane pravardžiuoja ir liečia.

Nors tėvai ir labai nenorėjo manęs leisti, bet nežinia, ką tas ponas gali padaryti. Gali supykti ir vėl nubausti. Tad mamytė mane nuramino, kad liaučiausi verkusi, ir labai nenoromis pradėjo ruošti kelionėn. Nuprausė, apvilko švariais drabužėliais, užmovė švarias vilnones kojinytes. Batelių tada dar neturėjau, tad mama užmovė savo medines klumpes, kurias tėvelis pernai išskaptavo iš medžio ir apkalė veršiuko oda. Slėpdama ašaras, priėjau prie kieme stovinčių rogių. Tėvelis mane įkėlė į roges, klumpes pasiėmė mama. Tėtis mano kojas įvyniojo į tą klėtkuotą gūnią, o mane pačią aptūlojo stora vilnone su kutosais skara. Tėveliai mane pabučiavo, palaimino peržegnodami. Ir išvažiavom. Visą kelią tyliai ašarojau, slėpdama veidą į mamos vilnonę skarą, kad ponas nematytų. Aš ne tik ašarojau, bet norėjau ir iš visų jėgų bliauti. Visa drebėjau... Dauguvietis vis tiek pastebėjo mano kūkčiojimus, paklausė, ar man nešalta. Nieko atsakyti neįstengiau. Tylėjau. Ir verkiau. Tada jis atsisegė kailinius ir vienu skvernu apsupo mane. O nuo to man dar nejaukiau ir baisiau pasidarė. Dauguvietis pradėjo niūniuoti nežinia kokios dainelės melodiją ir manęs daugiau nekalbino.

Jau buvo visiškai tamsu, kai rogės įšliuožė į Dauguviečių sodybą. Čia buvo tiek daug pastatų kaip Kasalkauskų dvare. Mus pasitiko trys šunys – du labai dideli, o trečias mažas. Galvojau, kaip reikės išlipti iš rogių, kad nesuėstų manęs čia pat rogėse. O jeigu nesuės, tai kaip su vienomis kojinėmis per sniegą nueisiu iki verandos. Bet ponas privažiavo visai prie pat jos. Tad išlipau tiesiai į verandą, o šunys liko už rogių kieme.

Mus pasitiko samdinys Petras Ladyga, kuris priėmė ir iškinkė arklius, o mane įvedė į vidų. Tai buvo labai didelė erdvi virtuvė nurūkusiom rąstų sienom, didele kaimiška duonos kepimo krosnimi ir didele virykle su ringiais. Vidury virtuvės stovėjo ilgas, ant keturių kojų išsižergęs medinis stalas. Kabojo apytamsė žibalinė lempa. Prie stalo sėdėjo antras samdinys ir dvi samdinės merginos. Vakarieniavo. Man tos samdinės atrodė tokios linksmos, gražios. Pagalvojau, kad viena iš jų yra mano ponia Dauguvietienė. Išvydusios mane, merginos pradėjo smagiai juoktis: „Kurgi ponas, radai šitą mažą žmogutį ir dar tokioje pūgoje?“ „Nagi miške! Iš laumės atėmiau!“ – papokštavo Dauguvietis ir dingo, nuėjęs į kitą kambarį. Aš stovėjau prie durų sustingusi ir verkiau. Samdiniai vakarieniavo, juokavo, nekreipdami dėmesio į mane. Iš gretimo kambario išėjo dar trys moterys, bet labai poniškos. Tai buvo pati Dauguvietienė ir dvi samdinės – Liuba (virėja) ir šeimos siuvėja, kambarinė Milda. Dauguvietienė tuojau priėjo prie manęs ir prakalbo rusiškai, bet aš nieko nesupratau ir pradėjau balsu raudoti. Dauguvietienė kažin ką pasakė kambarinei Mildai, toji tuoj priėjo prie manęs, nušluostė ašaras, atrišo storą skarą ir lietuviškai pradėjo su manimi šnekėti, raminti. Sako: „Neverk, bus gerai, priprasi, aš irgi iš Slimaniškių kaimo, kaip ir tu, mes kartu miegosim... Tik nebijok. O dabar eime kartu į kambarį vakarienės.“

Mane įvedė į labai didelį kambarį. Palubėje kabėjo didelė blizganti lempa. Lempa ne tik apšvietė visą didelį kambarį, bet ir šildė. Vidury kambario stovėjo didžiulis apvalus stalas, užtiestas balta staltiese, ant kurios buvo tvarkingai išdėliotos lėkštės, lėkštutės su kavos puodukais, duona, bandelės, sviestinė, kepeninė dešra ir uogienė. Mane šalia savęs pasisodino kambarinė Milda, lietuviškai kalbino ir ragino valgyti. Bet man buvo labai nejauku, neįprasta, viskas nauja, graudu be artimųjų. Drovu. Aš buvau kaip laukinukė. Nemokėjau nei peilio, nei šakutės laikyti... Viskas krito iš rankų, todėl, nors atrodė labai skanu, ir valgyti nesinorėjo. Viskas atrodė neįprastai. Perdėm poniškai. Iš kitos pusės šalia manęs atsisėdo Dauguviečių dukra, mano bendraamžė Marija (Musė). Jinai truputėlį mokėjo lietuviškai, mėgino mane šnekinti, bet aš kaip kokia laukinukė tylėjau ir beveik nieko nevalgiau. Dauguvietienė sėdėjo kitoje stalo pusėje priešais mane ir rankose laikė savo mažają mergytę Neli (Nelečką), kurią aš turėsiu prižiūrėti. Dauguvietis vakarienės neatėjo. Ir gerai, kad neatėjo. Aš jo taip bijojau.

Taigi va, taip ir prasidėjo mano naujas gyvenimas dramaturgo ir teatro režisieriaus Boriso Dauguviečio šeimoje...

Pradžioje buvo labai liūdna ir sunku, labai reikėjo mamos, tėčio, sesutės ir brolių. Taip ilgėjausi namų, kad, kai tik niekas nematydavo, verkdavau. Būdavo, išsivežu Nelytę į lauką ir drožiu verkti... Bet kai kas pastebėdavo mane paraudusiomis, išverktomis akimis. Vieną sykį virėja Liuba man ir sako: „Mažoji neverkia, o auklė verkia.“ Nors ir čia buvo mergaičių, mano bendraamžių, bet man, vargo vaikui, buvo labai sunku priprasti prie normalių sąlygų, žmoniškų santykių. Nekantriai laukdavau sekmadienių, kai aplankydavo mane mama, tėtis.

Ilgainiui pripratau, išmokau rusų kalbą. Pasidarė visai gerai. Dauguviečių šeima tapo man visiškai sava.

Pats Dauguvietis, kaip jau minėjau, buvo aukšto ūgio, stambaus sudėjimo ir labai garsiai šnekėdavo. Atrodydavo, kad jis nuolat labai skuba. Dėvėdavo žalias, namie austas linines kelnes ir tokius pat marškinius. Jam einant, į akis krisdavo labai ilgos jo rankos, kuriomis mosikuodavo, ir nuolatos niūniuojama kokios nors dainos melodija. Mėgdavo ir pajuokauti su savo samdiniais ir su vaikais.

Kartą miške jis užtiko grybaujančias moteris ir kad ims rėkti: „Parodykite, ar turite leidimus!“ (Mat tais laikais be leidimų būdavo draudžiama grybauti, uogauti bei riešutauti.) Suprantama, tos moterys leidimų neturėjo, todėl labai išsigando. O Dauguvietis visa gerkle šaukia: „Va, nusikabinu nuo pečių šautuvą!“ (Ir tikrai nusiima nuo pečių savo tą šautuvą...) Moterytės perbalusios stovi ir nebežino ką daryti. O Dauguvietis toliau grūmoja: „Va, dėsiu ir iššaudysiu visus grybus!“ Ir ima patenkintas pašėlusiai kvatotis iš moterų išgąsčio ir pavykusio savo „šposo“.

Šiaip Dauguvietis kaip girininkas kaimo žmonėms buvo geras, niekam neatsakydavo nei malkų, nei kitokios statybinės medžiagos – visiems padėdavo.

Kai pripratau, pas Dauguviečius buvo gerai, net ir labai įdomu. Visada būdavo pilna svetimų žmonių. Daugiausia su reikalais pas girininką arba šiaip svečiai iš Biržų, Panevėžio, Šiaulių ar iš kitur. Jų niekada netrūkdavo. Man, niekur nebuvusiai ir nieko nemačiusiai, viskas buvo labai gražu ir įdomu.

Ypač linksma būdavo per Naujuosius metus, Kalėdas. Papuošdavo didelę eglutę, sukviesdavo aplinkinių kaimiečių vaikus, pakinkydavo į roges arklius ir siųsdavo berną į mūsų namus Slimaniškyje, atveždavo mano seserį Juliją ir abu brolius – Joną ir Juozą. Prieš tai nupirkdavo visą maišą žemės riešutų, saldainių ir dovanėlių. Oi, kiek visiems būdavo begalinio džiaugsmo! Treškindavom riešutus, saldainius ir kitokius skanumynus. Skambėdavo namuose pianino muzika... Mes žaisdavome, dainuodavome, deklamuodavome. Pats Dauguvietis su ponia Dauguvietiene visus išjudindavo. Žaidėme ratuką „Jurgeli Meistreli“ ir kitokius ratukus bei žaidimus. Visiems ką nors padovanodavo: kokį žaisliuką, saldainių maišelį ar kvepiančią muilo figūrėlę. Man visada padovanodavo suknutę ar batukus. Visus vaikus pavaišindavo arbata, sausainiais ir kitais skanėstais. Paskui liepdavo bernui vėl visus vaikus išvežioti po namus. Antrą švenčių dieną rinkdavosi tikri svečiai. Atvažiuodavo iš Biržų, iš Latvijos nežinia kokie ponai, gydytojai, advokatai, teisėjai. Iš kaimynų būdavo tik Panemunės dvaro ponai Kasalkauskai, kaimynas Kalvanas ir vienas kitas eigulys. Liuba, kuri ėjo kambarinės ir virėjos pareigas, labai pykdavo, nes vaikai visus kambarius prišiukšlindavo ir reikėdavo valyti, tvarkyti. O čia ir vėl svečių pilna, reikia maistą gaminti, ruošti stalus. Aš Liubai padėdavau, kai Nelytė miegodavo arba kai pati ponia ją pasiimdavo. Man tai geriau patikdavo Liubai padėti ruoštis, tvarkyti kambarius ar padėti stalą padengti. Labai nusibosdavo kiaurą dieną su tuo vaiku. Bet ką darysi? Juk už tai man moka algą. Net 15 litų per mėnesį.

Prisimenu, kaip vieną rudenį Dauguviečiuose labai gausiai užderėjo pomidorų. Vieną saulėtą šeštadienio popietę ponia Dauguvietienė sumanė padaboti mažąją Nelytę ir leido man aplankyti tėvelius Slimaniškyje. Šeimininkė liepė Liubai pririnkti pomidorų lauktuvėms. Liuba man padavė pomidorų krepšelį ir palydėjo iki keliuko. Einu sau viena, nešina pomidorų pintine, ir galvoju, ką man dabar su tais pomidorais daryti? Pomidorų aš labai nemėgau. Tai buvo man pačios šlykščiausios daržovės. Galvoju, kaip aš tokią bjaurystę nunešiu mylimiems namiškiams? Ir radau išeitį! Einu vieškelio viduriu ir kas penki žingsniai gražiai išdėlioju raudonuosius bjaurybes. Už mano nugaros nusidriekė graži keliolikos metrų raudona linija... Tapo smagiau ir lengviau.

Kokiais 1921-aisiais (tada jau man buvo 12 metų) visa Dauguviečių šeima persikėlė gyventi į Biržus, nes Dauguvietis gavo darbo teatre. Iš pradžių apsigyveno reformatų kunigo šeimoje, nes dar neturėjo nusisamdę buto. Mane su Nelyte apgyvendino antrame aukšte. Nieko man nereikėjo dirbti – nei tvarkyti kambarių, nei skalbti. Maistą atnešdavo tarnaitė, o paskui vėl viską išnešdavo. Aš tik su Nelyte išeidavau pavaikščioti palei Širvėnos (Biržų) ežerą ar piliakalnyje. Taip „poniškai“ pagyvenau porą mėnesių, kol Dauguviečiai susirado nuomojamą butą. Tada persikėlėme į Malūno gatvę. Čia buvo sunkiau, nes tekdavo su Nelyte naktį prabūti vienoms. Naktimis aš labai bijodavau likti viena visame name. Be to, reikėdavo rytą anksti keltis, pamelžti karvę, pašerti arklį, išvesti juos į ganyklas. Nes į Biržus atvažiavome mes su Liuba, likusieji bernai ir mergos liko Dauguviečių kaime. Kambarinę Mildą visiškai atleido. Liuba turėjo tvarkyti kambarius ir valgį gaminti. O aš turėjau vaiką daboti, arklį ir karvę prižiūrėti. Visiškai pripratau, gerai išmokau rusų kalbą. Išmokau rusiškai skaityti ir rašyti. Buvo pažadėję mane parengti į antrą gimnazijos klasę. Pavasarį, kai turėjau rengtis egzaminams, kaip tyčia, susirgo Liuba. Ponia turėjo išvykti į Šiaulius skubiais reikalais. Marija (Musė), kuri mane rengė, irgi išvažiavo į Panevėžį stoti į rusų gimnaziją, tad likau viena su vaikais, arkliu ir karve. Tas arklys buvo toks mažas, bet toks pasiutęs, kad mane nešiodavo po visus Biržų laukus... Teko dėl jo kaprizų priverkti... Vis tik man, dvylikos metų mergaičiukei, labai sunku buvo su tais gyvuliais. Ypač bijojau padūkusio arklio, o tą padūkėlį reikėdavo ir pakinkyti, kad galėčiau paneles pavėžinti. Kiek kartų jis, pasiutėlis, mus išversdavo, nulėkdavo zovada... Tada vėl... Kol pagauni... Gerai, kad tokio amžiaus dar nesuvokiau galimų pavojų. Oi, ta viską išmananti ir viską galinti žalia vaikystė...

Šis Biržų laikotarpis man buvo ypač sunkus. Pati Dauguvietienė nuolatos rasdavo progų kur nors išvažiuoti: tai į savo ūkį, kurį norėjo baigti likviduoti, tai į Šiaulius pas vyrą, kuris jau rengėsi ją pamesti ir sukurti naują šeimą su aktore Vosyliūte. Todėl visa šeima labai liūdėjo, o ypač –­ pati Dauguvietienė. Namie visiškai niekuo nebesirūpino, net buvo priartėjusi prie savęs susinaikinimo. Tik gydytojų pastangų dėka liko gyva. Tai argi galėjau dar kam nors rūpėti aš? Ar kam galėjo dar rūpėti mano stojamieji egzaminai?! Visa šeima iki kaklo turėjo savų bėdų. Ilgainiui su tomis bėdomis buvo apsiprasta. Dauguvietis vėl pradėjo atvažiuoti dažniau į Biržus. Pardavė karvę, o paskui – ir arklį. Man palengvėjo. Aš tvarkydavau tik kambarius ir prižiūrėdavau Nelytę, kuriai sukako jau trys metukai. Atvažiuodavo daugybė svečių iš Kauno, Šiaulių ir iš kitur. Atrodė, kad Dauguvietis niekur nebeišvažiuos ir liks savoje šeimoje. Nors ir dirbo Šiaulių teatre, bet labai dažnai grįždavo į Biržus, kur priiminėdavo svečius. Ruošė triukšmingus pobūvius savo namuose ir svečiuodavosi kitur. Režisavo Biržuose spektaklius „Išdykusi mergiotė“, „Konsilijum Pakultutis“ ir kitus. Namuose mergaitės ruošdavo vaidinimus. Kambariai buvo erdvūs, taigi paklodėmis atskirdavo erdvę nuo „žiūrovų salės“, pasidarydavo „sceną“. Žiūrėti sukviesdavo Malūno gatvėje gyvenančius paauglius. Vaidindavo pačios Dauguviečio dukros ir jų draugės. O man, žiūrint, kaip jos vaidina, net ašaros biro. O! Kaip aš norėjau vaidinti!

Bet vieną sykį, matyt, p. Dauguvietienė, pastebėjusi mane seilę varvinančią, mano begalinį norą vaidinti, tarė savo dukroms: „O kodėl Marusei (taip Dauguviečių šeimoje mane vadino) neduodate vaidmens? Lai pabando ir ji.“

Kai statė spektaklį „Pelenė“, tai mano džiaugsmui nebuvo ribų: gavau Pelenės motinos ilgą vaidmenį. Tą vaidmenį labai stengiausi išmokti. „Zubrijau“. Dienomis nebūdavo laiko mokytis, tad aš rytais (nes ponai mėgdavo ilgai pamiegoti) mokydavausi. Išmokau ir suvaidinau. Mano pirmąjį sceninį pasirodymą pagyrė pats Dauguvietis. Nors šie vaidinimai vykdavo namų aplinkoje, bet aš buvau labai laiminga. Paskui ir daugiau kartų tekdavo vaidinti. Ir dar dabar, kai kartais tenka būti Biržuose ir eiti Malūno gatve, užplūsta tie malonūs vaikystės prisiminimai...

Ir taip toliau slinko mano dienos. Sutvarkiusi kambarius, turėdavau vesti Nelytę pasivaikščioti. Važinėti nebebuvo kuo, nes arklį pardavė. Tas man labai patiko. Būdavo labai smagu, kai suvažiuodavo daug svečių, bet po baliaus aš su mažosiomis mergaitėmis turėdavau eiti nakvoti pas reformatų kunigą Jakubėną, nes savo lovas turėdavome užleisti svečiams, kurių nuolatos užtektinai būdavo. Lankydavosi visokiausių profesijų žmonės, kuriuos ir dabar kaip gyvus matau akyse. Tai – Kipras Petrauskas, Kazys Binkis, aktorė Vosyliūtė, kuri netrukus ir atėmė iš mūsų poną Dauguvietį. Daugelis svečių būdavo vietiniai, kaip antai teisėjas Afanasjevas su žmona, kunigo Jakubėno šeima ir daug daug vietinių inteligentų.

O kai Dauguvietis persikėlė gyventi pas antrą žmoną, mūsų namuose tapo labai tylu, liūdna. Mažai kas besilankydavo, nebent ateidavo kas nors iš pareigos, kad paguostų, nuramintų Dauguvietienę ir jos dukreles. Nebeturėjo ir kuo pavaišinti, juo labiau nebuvo iš ko balių ruošti...

Dauguvietis kas mėnesį dukroms siųsdavo pinigų, bet viskam tų pinigėlių neužtekdavo. Nors mano vos 15 litų algelė buvo labai kukli, bet ir jos ponia Dauguvietienė nebeįstengdavo punktualiai sumokėti, nors daug dirbdavo: ruošė rusiškus spektaklius, siuvinėdavo, piešdavo spiritiniais dažais ant šilko miesto ponioms skaras. Tais laikais šitai buvo labai madinga. Aš jau buvau didelė, ir man Biržai labai tiko. Namuose lengvai susitvarkydavau su savo pareigomis. Dažnai būdavo net labai linksmų pramogų – eidavome į kiną, į teatrą, namie surengdavome „robaksus“, nes ir jų mergaitės jau buvo didelės. Aš nuo savo šeimos jau buvau atpratusi ir net nebenorėjau namo grįžti. Kad ir parvažiuodavau trumpam, nelabai patikdavo tėvelių gryčiutėje, kur iš visų kertelių spoksojo skurdas. Tada tėveliai jau gyveno Šniurtiškyje (2 kilometrai nuo Nemunėlio Radviliškio). Šniurtiškis – tai vienkiemis labai gražioje vietoje, visai arti miško. Netoliese teka plati Nemunėlio upė, skirianti Lietuvą nuo Latvijos. Nors namelis buvo mažas, skurdžiai atrodantis, bet gamtos grožis, miškas, gėlės, pavasarinis sprogstančių berželių, pušų kvapas, lakštingalų suokimas su kaupu kompensavo buities trūkumus. Kai tėvelis nuvažiuodavo į Biržus manęs parsivežti, broliai ir sesuo bėgdavo per visą miškelį manęs pasitikti. Pasitikę žiūrėdavo į mane kaip į kokią panelę ir girdavo mano batelius, gražią suknelę, kaspinėlius... Bet juk aš už tuos savo algos 15 litų nieko ir nepirkdavau. Viską atiduodavau tėveliams. O aprangą, batelius man dovanodavo ponia Dauguvietienė arba atiduodavo savo padėvėtas sukneles, kurias Liuba sumaniai persiūdavo. O būdavo, kad ir mano bendraamžė Dauguvietytė Musė (Marija) truputį padėvėtus drabužėlius atiduodavo. Mes juk buvome vienodo ūgio.

Vieną kartą tėvelis atvažiavo į Biržus ir pareiškė, kad po mėnesio mane pasiims visai. Jam labai nepatiko, kad manęs niekas nebemoko ir kad alga liko tokia pat nepadidėjusi, kaip ir pirmaisiais metais – tik 15 litų.

Taip ir padarė. Po mėnesio atvažiavo manęs pasiimti. Ponia Dauguvietienė apsiverkė, merginos apsiašarojo, nenorėjo manęs išleisti. Ir aš pati nenorėjau išsiskirti. Verkiau ir aš. Liuba juokėsi: „Kas gi čia?! Verkė atvažiuodama, verkia ir išvažiuodama! Va, man tai reikia verkti, nes visi tavo darbai dabar teks man vienai. O sveikatos nebėr!“

Net juokas dabar ima, kai prisimenu, kad su tėveliu važiuodama iš Biržų namo, aš visą laiką tyliai sau kartojau: „Sudiev, mieli Biržai! Sudiev, mieli Biržai!“

Namie manęs laukė su didžiausiu džiaugsmu. Mamytė prikepusi bandelių ir kitokių skanėstų, visi kambariai iškaišyti neseniai išsprogusių berželių kvepiančiomis šakutėmis, ant stalo primerkta gėlyčių... Niekada nepamiršiu tų brangių mano širdžiai dienų... Nors važiuodama iš Dauguviečių šeimos ir verkiau, bet kartu ir džiaugiausi. Juk kas gi gali pakeisti jaukių namų šilumą, kai dar kartu visa šeima –­ tėvelis, mamytė, broliai ir sesutė – susėdame prie labai kuklaus švenčių stalo. Arba kas gali pakeisti tuos brangius vakarus, kai visi lauke, susėdę ant suoliuko, klausomės, ką pasakoja tėvelis apie karą su turkais, apie vaiduoklius, arba klausomės, kaip Muoriškių jaunimas dainuoja...

Po maniškio dauguvietiškojo gyvenimo tarpsnio mano tėveliai nutarė leisti mane mokytis siuvėjos amato pas tuo metu garsėjusią visoje Nemunėlio Radviliškio apylinkėje siuvėją Čerkienę.

Tik daug vėliau supratau, kad Dauguviečiui, pamačius mano gausią skurdžiai gyvenančią šeimą, kilo altruistinis noras padėti. Todėl mane, devynmetę varganą mergaitę, nutarė pasisamdyti „aukle“ prie savo mažametės dukros. Juk jis puikiai suprato, kad mane pačią dar būtina auklėti, prižiūrėti.

Todėl aš Boriso Dauguviečio šeimai iki savo gyvenimo pabaigos būsiu dėkinga. Daug ko išmokau jų šeimoje, daug visko pamačiau, supratau.


Parinko ir redagavo JONAS ANTANAS EIDUKAS

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:24:13 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba