Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-12-17 nr. 3311

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
23
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Teigiami pokyčiai įmanomi visada
1
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie rezultatus, išgliaudytus iš konkurso ankšties
16

ESĖ 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Odė Panevėžiui ir jo bibliotekai
39

LITERATŪRA 
 VYTAUTAS BIKULČIUS.
Cirkas atvažiavo...
9
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Postdraminio teatro dvidešimtmetis: (ne)viltingoji atomazga2
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Čipolinas grįžo – baubas apleido
1

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Knygnešiai“: tautinės tapatybės paieškos

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Dvidešimtmetė gaida
6

DAILĖ 
• IEVA GUDMONAITĖ.
Ekskursija po Kauno meno galerijas
7

KULTŪRA 
• GINTARĖ PETUCHOVAITĖ.
Poetinė kalbų polifonija
1

ATMINTIS 
• MARYTĖ KAŠČIUKAITĖ-EIDUKIENĖ.
Tada buvo taip gražu ir gera...
1

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS.
Rinkinėlis
12

PROZA 
• GINTAUTAS VAIŠVILA.
Praregėjimas
8

VERTIMAI 
• MILORAD PAVIČ.
Lapai krosnies kamine
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Išmintis
49

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Retro
1

IN MEMORIAM 
• BIRUTĖ TERESĖ LENGVENIENĖ
1942 03 07 – 2010 12 08

SKELBIMAI 
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!1
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

DE PROFUNDIS
„Bet tiesiog būti – dar nuostabiau, nes tai trunka be galo
ir to nereikia demonstruoti“. (Henry Miller)
 
• GINTARAS PATACKAS.
2

LITERATŪRA

Cirkas atvažiavo...

2010 metų Prancūzijos literatūros premijos

VYTAUTAS BIKULČIUS

[skaityti komentarus]

Kartais atrodo, kad literatūros premijų laikotarpis, trunkantis nuo rugsėjo pradžios iki lapkričio pabaigos (mat reikia išdalinti apie 2000 premijų, iš kurių tik penkios – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, Femina, Médicis ir Interallié – laikomos pačiomis garbingiausiomis), labiausiai primena cirką, kuris kiekvienais metais atvažiuoja, palinksmina publiką ir vėl iškeliauja. Tas šurmulys geriausiai suprantamas leidėjams, nes premijuotas kūrinys žada didesnį ar mažesnį pelną, ir kartais norom nenorom tenka verstis per galvą. O tada išties netoli iki cirko. Kita vertus, jei cirkas išjudina apsnūdusį miestelį, tai literatūros premijos šiek tiek sudrumsčia literatūros pasaulį. Kaip parodė gyvenimas, vaikytis premijų apsimoka. Sakysime, Prancūzijoje nuo 2004 iki 2008 m. būdavo nuperkama mažiau kaip 20 Hertos Müller knygų kasmet. Tačiau kai tik 2009 m. spalį ji tapo Nobelio premijos laureate, iki metų pabaigos skaitytojų rankose išsyk atsidūrė 46 500 egzempliorių jos parašytų kūrinių. Suprantama, dar didesni tiražai pasiekia knygynus, kai Prancūzijos skaitytojai ima rinktis minėtų penkių premijų laureatų romanus. Net maža leidykla, išleidusi romaną, kuris pelno vieną iš garbingiausių premijų, padvigubina apyvartą. Užtat visos leidyklų pajėgos metamos rugsėjo pradžiai, kuri Prancūzijoje vadinama literatūriniu rudeniu. Šiemet minėtu laikotarpiu ant prekystalių atsidūrė 701 romanas, iš kurių 497 priklauso prancūzų autorių plunksnai, likę – vertimai. Kadangi garbingiausios premijos skiriamos pirmoje lapkričio pusėje, leidėjai turi maždaug šešias savaites iki Kalėdų, kad parduotų kuo didesnį kiekį premijuoto romano egzempliorių. Pirmoji skaitytojų banga užplūsta knygynus išsyk po paskirtos premijos (tuomet premijuotąjį romaną perka literatūra besidomintys skaitytojai), o antroji banga pasirodo prieš pat Kalėdas, nes ieškoma dovanos artimiesiems, ir romanas su raudona juostele, skelbiančia, kad jam teko Goncourt’ų premija – geriausias argumentas, lemiantis pasirinkimą. Kitaip tariant, premijuoti romanai tampa orientyrais tiems, kurie per metus nusiperka vieną ar dvi knygas. Jie remiasi įsitikinimu, kad romanas, pelnęs, tarkim, Goncourt’ų ar „Femina“ premiją, jau savaime yra vertybė ir nusipelno dėmesio. Be abejo, literatūros premija tokiems skaitytojams išsprendžia pasirinkimo problemą: pasitikima literatūros premijų žiuri, nes remdamiesi savo patirtimi, jie neturi galimybių atsirinkti. Kita vertus, premijuotieji romanai turi progą įsiterpti į vadinamuosius bestselerių sąrašus, kuriuose dažniausiai atsiduria menkos literatūrinės vertės kūriniai. Tačiau problema yra ir ta, kad literatūros premijų pyragą dažniausiai dalijasi stambiosios leidyklos, neatsitiktinai jau prieš keliolika metų kritikai prakalbo apie garsųjį leidyklų trikampį Galligrasseuil, kurį sudaro Gallimard’o, Grasset ir „Seuil“ leidyklos, nors jos pastaraisiais metais buvo priverstos tuo pyragu dalytis ir su mažesnėmis leidyklomis „Actes Sud“ ar P.O.L. Čia dar reikia pridurti, jog leidyklos turi paskubėti, kad romanai, pelnę literatūros premiją, pardavimo apogėjų pasiektų prieš Kalėdas ir Naujuosius metus, nes sausį atkeliauja jau kita siunta, kuri verčia skaitytojus domėtis naujais kūriniais. Penkios garbingiausios premijos garantuoja leidėjams tokius tiražus: brolių Goncourt’ų premija –­ iki 400 tūkstančių (būtent šią premiją pelnęs romanas yra vienas iš labiausiai perkamų. Tačiau net ir nemažą tiražą pasiekęs 2009 m. Goncourt’ų premijos laureatas – M. NDiaye romanas „Trys stiprios moterys“ neįstengė pralenkti Dano Browno „Prarasto simbolio“, Marco Lévy „Pirmosios dienos“ ar Murielės Barbery „Ežio elegancijos“), Théophraste’o Renaudot premija – iki 220 tūkstančių, „Femina“ – iki 155 tūkstančių, „Interallié“ – iki 95 tūkstančių ir „Médicis“ – iki 42 tūkstančių. Žodžiu, skaitytojai pasitiki šiomis premijomis, nors kai kada jiems ir kyla įtarimų, kad čia esama ir tam tikrų užkulisinių žaidimų. Neatsitiktinai tas šešias savaites leidėjai ir kala geležį, kol karšta (reklama laikraščių ir žurnalų puslapiuose, televizijoje, ant miesto afišų stulpų, premijuotos knygos platinamos per laikraščių kioskus, didžiulius prekybos centrus ir pan.). Bet yra premijų, kurių poveikis ilgesnis. Štai „Inter“ knygos premiją (ją skiria žiuri, kurią sudaro 12 vyrų ir 12 moterų – radijo stoties „France Inter“ klausytojų, o jiems kasmet vadovauja vis kitas rašytojas) pelnę romanai perkami dvejus metus, o kūriniai apdovanoti žurnalo „Elle“ skaitytojų premija –­ net penkerius metus. Kaip paaiškinti šį reiškinį? Matyt tuo, kad šių premijų žiuri sudaro ne rašytojai, o eiliniai skaitytojai, tad jų skoniu pirkėjai labiau pasitiki.

Literatūrinei rudens karštligei leidėjai ima rengtis pavasarį, kai jau žino, kokie romanai pateks ant prekystalių rudenį. Būtent tada jie rengia susitikimus su knygynų savininkais, ne tik atkreipdami dėmesį į literatūrinio sezono naujienas, bet ir piršdami tam tikrą nuomonę, kas galėtų pelnyti literatūros premijas. Dar labiau šie klausimai pabrėžiami leidėjų susitikimuose su literatūros kritikais, nes pastarieji literatūrinėje spaudoje jau gali formuoti tiek skaitytojų, tiek literatūrinių žiuri narių nuomonę, netgi sukelti tam tikrą ažiotažą. Ir pagaliau rugpjūčio mėnesio antroje pusėje į knygynus ima keliauti romanai, kurių gausa pribloškia. Retas knygynas gali priimti visas literatūrinio rudens naujienas. Vadinasi, jau knygyno savininkas, dėdamas į lentyną vienokias ar kitokias knygas, kreipia skaitytojų pasirinkimą tam tikra linkme. Versdamas laikraščių ir žurnalų (ne tik literatūrinių) puslapius, skaitytojas susipažįsta su literatūros kritikų nuomone. Ir, atsidūręs knygyne, nė nejaučia, kad rankos pačios tiesiasi į tą knygą, apie kurią skaitė. Dar labiau jis apsidžiaugia, kai sužino, kad jo nupirktas romanas pelnė vieną ar kitą premiją. Bet tokia skaitytojo elgsena suprantama, nes jam pačiam orientuotis knygų jūroje be galo sunku. Tuo iš dalies ir naudojasi leidėjai. Kitaip tariant, cirko vaidinimas tęsiasi... Koks jis buvo šiemet?


Ketvirtas kartas nemelavo

Lapkričio 8 d. pati garbingiausia –­ brolių Goncourt’ų – literatūros premija buvo paskirta rašytojui Micheliui Houellebecqui (g. 1958) už penktąjį romaną „Žemėlapis ir teritorija“ („Flammarion“ leidykla) po pirmojo balsavimo turo. Už jį balsavo septyni žiuri nariai, du nariai pirmenybę teikė Virginie Despentes romanui „Kūdikiška apokalipsė“ (Grasset leidykla). Vienas žiuri narys – Michelis Tournier, garsiojo romano „Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai“ autorius, į „Drouant’o“ restoraną, kur tradiciškai renkamas šios premijos laureatas, neatvyko ir nebalsavo. Kaip prisipažino Didier Decoinas, brolių Goncourt’ų akademijos generalinis sekretorius, „balsavimas truko 1 minutę ir 29 sekundes“. Į „Drouant’o“ restoraną naujasis Goncourt’ų premijos laureatas Michelis Houellebecqas buvo atlydėtas ne tik savo redaktorės Teresos Cremisi, bičiulio Frédérico Beigbederio, bet ir didžiulio būrio žiniasklaidos atstovų. Restorane pirmą sykį per Goncourt’ų premijos teikimo istoriją susidarė neįtikėtina spūstis. Nuo jos Teresa Cremisi stengėsi apsaugoti Goncourt’ų akademijos prezidentę, rašytoją Edmonde Charles-Roux. Ant stalo nuvirto taurė su baltu vynu ir apliejo dešimties eurų čekį (ar ne cirkas?), kurį pasirašinėjo Françoise Chandernagor, prieš įteikdama jį laureatui. Būtent tokio dydžio – 10 eurų – ir yra prestižiškiausia Prancūzijos literatūros premija. Bet laureatui pelną atneša nemaži premijuoto romano tiražai. Beje, paskutinį sykį „Flammarion“ leidyklos išleistas romanas pelnė Goncourt’ų premiją prieš trisdešimt metų.

Mūsų skaitytojams M. Houellebecqas yra puikiai pažįstamas, nes svarbiausias knygas – „Elementariąsias daleles“, „Platformą“, „Salos galimybę“ ir „Lansarotę“ – yra išleidusi leidykla „Tyto alba“. Pagaliau šis autorius, tiek metų siekęs pagrindinės premijos, gali pasidžiaugti, kad ketvirtas kartas nemelavo...

Pirmą sykį šią premiją rašytojas bandė gauti už romaną „Elementariosios dalelės“ 1998 m., tačiau tuomet jį nurungė Paule Constant romanas „Atvirumas už atvirumą“ (beje, jį irgi galime skaityti lietuviškai, išleido „Vagos“ leidykla). 2001 m. jis vėl kyla į kovą su romanu „Platforma“, bet knygos tema – seksualinis turizmas Tailande ir rašytojo postringavimai apie tai, kad islamas yra „pati idiotiškiausia religija“ jį palieka už premijos borto. 2005 m. jis pasirenka naują leidėją, kuris jam sumoka milijoną tris šimtus tūkstančių eurų už romano „Salos galimybė“ rankraštį, matyt, tikėdamasis, kad trečias kartas nemeluos, bet tuomet Goncourt’ų premiją pelno François Weyerganso romanas „Trys dienos pas motiną“ (Grasset leidykla), su kuriuo galimybę susipažinti mūsų skaitytojams suteikė „Vagos“ leidykla. Tąsyk M. Houellebecqui teko paguodos prizas – Interallié premija.

Bet ketvirtas kartas išties nemelavo. Literatūros kritikas Bernard’as Pivot sakė: „Tai nelyginant meilės istorija. Teko laukti ketvirto karto, kad žiuri nariai ir laureatas susipažintų ir pagaliau vieni kitus pamiltų.“ Šiaip ar taip, šiandien M. Houellebecqas yra pats žinomiausias tarp gyvų prancūzų rašytojų visame pasaulyje, apie jį gausiausiai diskutuojama, jis – labiausiai ieškomas ir jo kūrinių parduodama daugiausia, jo romanas „Elementariosios dalelės“ išverstas į 40 kalbų, jis prasiveržė net į JAV, kur parduodama tik 3 procentai verstų knygų.

Jau 1998 m. romanu „Elementariosios dalelės“ rašytojas buvo „įelektrinęs“ skaitytojus, nes pateikė gana atvirą Vakarų pasaulio visuomenės atvaizdą, kuriame pynėsi filosofiniai apmąstymai, viską čaižantis sarkazmas ir brutalaus sekso epizodai. Skaitytojai tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: vieni dievino šį autorių, kiti jame matė savotišką manipuliatorių, neturintį net savo literatūrinio stiliaus. Neatsitiktinai visais atvejais, kai pasirodydavo naujas jo romanas, buvo keliamas ir tam tikras ažiotažas, kuris skatino suvokti šitą autorių kaip vienintelį negailestingą šiuolaikinės visuomenės kritiką.

Naujasis romanas „Žemėlapis ir teritorija“, išleistas pradiniu 120 tūkstančių tiražu (paskelbus Goncourt’ų premijos laureatą, knyga buvo pasiekusi 200 tūkstančių tiražą), pradėtas pardavinėti rugsėjo 8 dieną. Šįkart leidykla vengė kelti isteriją, kuri lydėjo rašytojo priešpaskutinį romaną „Salos galimybė“. Bet ir pats romanas buvo nuosaikesnis, nes apsiėjo be išankstinių provokacijų, be siautulingo sekso scenų, nors jo pasaulio vizija nėra iš maloniųjų.

Premijuotojo romano centre – jaunas besidomintis fotografija menininkas Žedas Martenas, kuris savo skelbiamu taikiu pesimizmu primena patį M. Houellebecqą. Beje, kaip personažas pasirodo ir pats M. Houellebecqas, kuris romane žiauriai nužudomas. Savo antrininką jis apibūdina tokiais žodžiais: „dvokia šiek tiek mažiau negu lavonas“ ir „panėši į seną ligotą vėžlį“. Be abejo, knygoje jis pasirodo ne tam, kad turėtų progą papasakoti apie savo laidotuves (jose dalyvauja jo redaktorė Teresa Cremisi ir rašytojas Frédéricas Beigbederis), bet tam, kad palaikytų savo dvasios brolį Žedą Marteną. Juodu skiria maždaug dvidešimties metų. M. Houellebecqas prisistato kaip „net pasauline prasme garsus autorius“. Taip teigia Žedo Marteno darbus eksponuojančios galerijos savininkas. Jį žino net Žedo Marteno tėvas, kuris senelių prieglaudos bibliotekoje skaitė du jo romanus ir džiaugėsi ten radęs „ganėtinai tikslią visuomenės viziją“. Vėliau Žedas susipažįsta su Frédéricu Beigbederiu. Išaiškėja, kad juos sieja buvusi Žedo mylimoji rusaitė Olga, kurią F. Beigbederis laiko viena iš gražiausių Paryžiaus moterų. Žedas nori, kad F. Beigbederis jį supažindintų su M. Houellebecqu. Vėliau Žedas aplanko M. Houellebecqą Airijoje, tikisi, kad šis parašys tekstą jo parodos katalogui. Romane daug vietos skiriama įvairiausiai technikai, kuri čia kruopščiai įvardijama. Prie M. Houellebecqo namų stovi hibridinis automobilis „Lexus“, rašytojas prisipažįsta, kad savo gyvenime susidūrė su trimis nuostabiais gaminiais: Paraboot Marche firmos bateliais, nešiojamu kompiuteriu su „Canon Libris“ spausdintuvu ir „Camel Legend“ striuke. Ir ima apgailestauti, kad šie gaminiai nebegaminami: gyvūnų rūšys, anot jo, išnyksta per tūkstantmečius, tuo tarpu šie daiktai – per kelias dienas. Jo įsitikinimu, gal ir žmonės, kurie yra „kultūros produktai“ bus priversti išnykti. Visas romanas „Žemėlapis ir teritorija“ pažymėtas neišvengiamo žlugimo ženklu. Šitai romane primena musės ant rašytojo lavono, Žedo tėvo vėžys, jo eutanazija, irstantis moters kūnas, kuris iš pažiūros nesensta. Kitaip tariant, savo romanu rašytojas kuria kapą mūsų epochai.

Tiesą sakant, Žedas nėra toks nelaimingas kaip kraštutinės ataraksijos auka. Jis klaidžioja gatvėmis, lankosi prekybos centruose. Kartais jį regime kokteilių vakarėliuose, kur jis sutinka mėgstamų televizijos laidų vedėjus. Parengęs geležies dirbinių nuotraukas, jis atkreipia dėmesį į Michelino firmos žemėlapius, kurie, jo manymu, gyvesni už palydovines nuotraukas, tad akivaizdu, jog „žemėlapis yra įdomesnis už teritoriją“. Su šiais jo žodžiais susijęs ir romano pavadinimas.

Galiausiai Žedas atsisako fotografijos ir imasi tapybos, kurioje stengiasi vaizduoti žmogų, užsiimantį tam tikru amatu. Šitaip jis nutapo tokias drobes kaip „Architektas Jeanas Pierre’as Martenas išeina iš savo įmonės direkcijos“ arba „Billas Gatesas ir Steve’as Jobsas kalbasi apie informatikos ateitį“. Savo tapybos darbais Žedas sugeba uždirbti milijonus eurų. Romanas baigiasi apie 2035 metus.

„Žemėlapis ir teritorija“ – tikras žanrų konglomeratas: jame rasime ir fantastinio romano, ir sarkazmo, ir satyros, ir etnologo pasakojimo, ir architektūros disertacijos, ir enciklopedijos, ir policijos tardymo bruožų. Palyginti su ankstesniais romanais, pastarajame beveik nėra sekso scenų, vulgarybių, liguistos neapykantos moterims. Atrodo, kad pasakotojas tarsi pasitraukė iš šio pasaulio ir stebi viską tartum iš aukštai, iš dangaus, atsiskyrėlio akimis.

Kai „Drouant’o“ restorane rašytojo paklausė, ar „Žemėlapis ir teritorija“ yra jo geriausias romanas, jis atsakė: „Nežinau. Galbūt jis yra lengviausiai skaitomas, bet savo kompozicija – sudėtingiausias.“


Visuomenės satyra

Tą pačią dieną Théophraste’o Renaudot premiją pelnė rašytoja Virginie Despentes (g. 1969) už romaną „Kūdikiška apokalipsė“ (Grasset leidykla), kuris tik po vienuolikos balsavimo turų keturiais balsais įveikė Simonettos Greggio romaną „Dolce Vita, 1959–1979“ („Stock“ leidykla), pelniusį tris balsus, ir Marco Edouard’o Nabe’o romaną „Žmogus, kuris liovėsi rašyti“ (išleido pats), gavusį du balsus. Ji išgarsėjo jau pirmuoju romanu „Dulkink mane“ (1993), pagal kurį pati pastatė kino filmą (demonstruotas ir Lietuvoje). 1996 m. ji išleidžia antrąjį romaną „Dresuotos kalės“, o 2001 m. – romaną „Gražūs daiktai“, pagal kurį irgi buvo pastatytas kino filmas su M. Cotillard. 2002 m. pasirodė jos romanas „Teen Spirit“, o 2004 m. – romanas „Bye bye, Blandi“. Daug triukšmo sukėlė jos autobiografinė esė „King Kongo teorija“ (2006), kur ji prisipažįsta, kad buvo išprievartauta 17-os metų ir kad šis įvykis buvo „esminis“ jos gyvenime. Romano „Kūdikiška apokalipsė“ centre – 35 metų niekuo neišsiskirianti moteris Liusi, kuri turi sekti penkiolikmetę Valentiną Galtan, pasiturinčios šeimos atžalą, nes ši apibūdinama kaip „nimfomanė, besisvaiginanti narkotikais ir perdėm aktyvi paauglė“. Motina ją paliko vos gimusią, tėvas, nevykęs rašytojas, labiausiai domisi ne dukra, bet tuo, kokią vietą bestselerių sąrašuose užims jo romanas. Tad Valentina rūpinasi tik jos senelė, kuri ir įpareigoja Liusi iš tolo sekti vaikaitę. Bet vieną sykį Valentina dingsta. Galtanų šeimoje kyla sąmyšis. Senelė pažada Liusi nemažą pinigų sumą, jei ši suras pabėgėlę. Liusi į pagalbą pasikviečia privačią seklę, pravarde Hiena. Šios moters būdas visai nepanašus į Liusi. Ji tikra akiplėša, žiauri, gąsdina vyrus laisvumu, užkabinėja moteris gatvėje, demonstruodama netradicinę orientaciją.

Abi moterys ima ieškoti bėglės pėdsakų. Internetas joms suteikia nemažai medžiagos: čia ir Valentinos masturbavimasis turčių vaikų licėjaus tualete, ir bendravimas su neaiškiais muzikantais automobilių stovėjimo aikštelėse, ir mylėjimasis su pusbroliu, ir kelionė į Barseloną, kur ji nori susipažinti su motina.

Į Katalonijos sostinę leidžiasi ir Liusi su drauge. Čia išaiškėja, kad ir Liusi yra lesbietė, kai ji patenka į grupinio sekso seansą. Tuo tarpu Valentina ir toliau klajoja, tik dabar su vienuole.

Romanas tampa negailestinga visuomenės satyra, kuri čaižo įvairius socialinius sluoksnius, pradedant buržua atstovais, ekstremistais, globalizacijos priešininkais, paaugliais ir baigiant vienuolėmis. Gaila, kad kai kurios vietos primena pradedančią romanistę, nes du puslapius skirti smulkmeniškam grupinio sekso aprašymui gali tik nepatyręs geltonsnapis.

Tačiau, kaip teigė kritikas Pierre’as Jourde’as, „Goncourt’ų ir Renaudot žiuri nariai neskaitė nei M. Houellebecqo, nei V. Despentes, jie tik manė, kad tai daro. Jie įvertino tekstų įvaizdį, šurmulį, kurį sukėlė tekstai, bet ne pačius tekstus. Štai kuo vis labiau ir labiau virsta literatūra“.

Théophraste’o Renaudot premija, skiriama už esė, atiteko Mohammedui Aïssaoui’ui už „Vergo Fiursi bylą“ (Gallimard’o leidykla).

Théophraste’o Renaudot premija už kišeninio formato knygą buvo pažymėta Fabrice’o Humbert’o „Žiaurumo kilmė“ („Le Livre de Poche“ leidykla).


Tilto istorija

Lapkričio 3 d. Médicis premija praktiškai vienbalsiai buvo įvertintas rašytojos Maylisos de Kerangal (g. 1967) romanas „Tilto gimimas“ („Verticales“ leidykla), nes jis šešiais balsais prieš vieną įveikė Geneviève’os Brisac romaną „Metai su tėvu“ („L’Olivier“ leidykla). Tai jau ketvirtasis autorės romanas, o ją ypač išgarsino priešpaskutinis romanas „Kenedžio skardis“ („Verticales“ leidykla), pasirodęs 2008 metais.

Premijuotame romane viskas prasideda nuo žinutės „New York Times“ laikraštyje, kuris 2007 m. rugpjūčio 15 d. paskelbia, kad išgalvotame Kalifornijos mieste Kokoje pradedamas statyti tiltas. Prieš dvejus metus išrinktas meras Džonas Džonsonas, pramintas Smaugliu, susižavėjęs viešnage Dubajuje, kurio statybos jam padaro didžiulį įspūdį, sugalvoja papuošti ir savo miestą. Planą jis pradeda įgyventi nuo kabančio tilto, kuris turės sujungti du upės krantus. Krizės metu šis sumanymas žada didžiulę ekonominę naudą, tad sutraukia specialistus iš įvairių pasaulio kampelių. Šitaip Kokoje atsiduria architektas Ralfas Valdo, kurio sumanytas projektas turėtų padaryti miestą labiau klestintį ir žavesnį. Tačiau specialistų skaičiavimais tilto statyba turėtų kainuoti tris milijardus dolerių, ir ši suma kelia įvairiausių minčių. Statybos rūpesčius bendrovė patiki Žoržui Didro, kuriam tenka rūpintis ir statybinėmis medžiagomis, ir ginčais tarp inžinierių, ir transportu eiliniams statybininkams. Tilto statyba sujungia įvairiataučius veikėjus – kinietį Mo Juną, portugalą Sancė, prancūzę Katriną Toro, amerikietę Summer Diamantis. Tačiau ilgainiui jie susiduria su tikrove: prasideda streikai, sabotažas, nutinka keli nelaimingi atsitikimai, prasideda varžybos dėl postų, užsimezga meilės istorijos... Aprašydama tilto statybą, rašytoja parodo, kaip susikryžiuoja likimai žmonių, kurie stengiasi nustebinti visą pasaulį neįprastu statiniu.

Médicis premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko amerikiečių rašytojui Davidui Vannui (g. 1966) už pirmąjį romaną „Sukkwan Island“ („Gallmeister“ leidykla), pasakojantį apie trylikametį paauglį Rojų, kuris su tėvu Džimu vieneriems metams persikelia gyventi į salą prie Aliaskos.

Médicis premiją, skiriamą už esė, pelnė Michelis Pastoureau, garsus prancūzų mokslininkas, tyrinėjantis kultūros erdvės spalvų prasmes, už veikalą „Mūsų prisiminimų spalva“ („Seuil“ leidykla).


Meilės trikampio kančios

Lapkričio 2 dieną „Femina“ premijos žiuri, į kurios sudėtį įeina vien moterys ir kuriai vadovauja rašytoja Chantale Thomas, po šešių balsavimo ratų pirmenybę septyniais balsais atidavė Patricko Lapeyre’o (g. 1949) romanui „Gyvenimas – trumpas, o geismas – begalinis“ (P.O.L. leidykla). Šeši balsai teko Claude’o Arnaud romanui „Ką tu padarei savo broliams?“ (Grasset leidykla). P. Lapeyre’as – literatūros mokytojas keliuose Paryžiaus srities licėjuose, septynių romanų autorius. Tarp jų reikia paminėti romaną „Žmogus sesuo“ (2004), kuris pelnė „Inter“ knygos premiją.

Kaip teigė viena literatūros kritikė, romano „Gyvenimas – trumpas, o geismas – begalinis“ pavadinimas yra gražiausias iš visų literatūrinio rudens kūrinių. Rašytojas prisipažįsta, kad pasiskolino jį iš japonų poeto Issos, o rašytojo pašaukimą pajuto, būdamas 17 metų, kai perskaitė H. Melville’io „Mobi Diką“. Parašyti premijuotąjį romaną jį įkvėpęs abato Prévost romanas „Manona Lesko“. Šiuo kūriniu rašytojas atskleidžia meilės kančias, pateikdamas jas iš vyrų pusės. Romano centre du vyriškiai – Luji ir Merfis. Luji Blerijo, medicinos tekstų vertėjas iš anglų kalbos, gyvena Paryžiuje ir lankosi Anglijoje ne tik dėl vertimo reikalų, bet ir todėl, kad myli Norą. O ši gyvena Londone su Merfiu, kuris dirba finansų srityje. Po dvejų metų pertraukos Luji mobiliojo telefono atsakiklyje randa jos pranešimą. Ir viskas prasideda iš naujo. Bet Luji nesiryžta palikti savo žmonos Sabinos, kuri jį išlaiko. Norai reikia Merfio pinigų, bet ne tik... Nora tampa slėpininga, nes keliauja iš vieno glėbio į kitą. Bet dėl to abu vyrai dar labiau kenčia – vienas, nes abejoja, kitas, nes laukia... O Nora nesiryžta tarti paskutinio žodžio. Rašytojas puikiai valdo jausmų baletą čia stabtelėdamas, čia pakartodamas, čia nutylėdamas žodžius ir priversdamas skaitytoją pamąstyti apie M. Prousto žodžius: „Laimė meilėje – anormali būsena.“

„Femina“ premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko suomių rašytojai Sofi Oksanen (g. 1977) už romaną „Valymas“ („Stock“ leidykla), kuris, dar negavęs premijos, sukėlė didžiulį prancūzų susidomėjimą ir buvo išleistas 60 tūkstančių egzempliorių tiražu (tai rekordas knygai, verstai iš suomių kalbos). Kaip teigė autorė, šį romaną ji parašė tam, kad „sugrąžintų mažoms Baltijos valstybėms prarastą šlovę, nes jas iš pradžių užėmė Raudonoji armija, paskui – nacių būriai, vėliau aneksavo SSRS, niekino Maskva, o šiandien jos paliktos Europos Sąjungos valiai“. Romano veiksmas prasideda 1992 m. Estijoje, kur pirmą sykį susitinka dvi moterys – jaunutė Zara ir ją kieme aptikusi Alydė. Vėliau paaiškėja, kad jas sieja kraupi istorija, susijusi su jų šeimos likimu. Reikia tik pasidžiaugti, kad leidyklos „Versus aureus“ dėka šį romaną galime skaityti ir lietuviškai.

„Femina“ premija už esė atiteko Jeanui Didier Vincent’ui už veikalą „Elisée Reclus: geografas, anarchistas, ekologas“ (Robert’o Laffont’o leidykla).


Meilės pavidalai

Lapkričio 16 d. buvo paskirta paskutinė iš garbingiausių – „Interallié“ premija. Po keturių balsavimo turų ji atiteko šveicarų rašytojui Jeanui-Micheliui Olivier (g. 1952) už romaną „Juodoji meilė“ (Fallois leidykla), nes jis gavo šešis balsus. Penki balsai buvo už Claude’o Arnaud romaną „Ką tu padarei savo broliams?“ (Grasset leidykla). Laureatas rašo ne tik romanus, bet ir poeziją, esė, straipsnius apie muziką, fotografiją, šiuolaikinį meną.

Šiame romane pasakojama mažojo Musos/Adano, kuris gimė vargingoje Afrikos žemėje, istorija. Vienuolikos metų berniuką tėvas iškeitė į plazminį televizorių. Jį įsisūnijo jaunų garsių turtingų Holivudo aktorių pora. Patekęs į naująją šeimą, Adanas susipažįsta su išpuoselėtu gyvenimu, kur gali dykinėti kiek tinkamas, paragauti narkotikų, ir tampa nebesuvaldomas. Pora jį pasiunčia pas aktorių, kuris reklamuoja kavą kapsulėmis. Šis aktorius dažnai gyvena Polinezijos salyne, kur nusiveža ir Adaną. Bet Adanas pasprunka, susipažįsta su šveicare bankininke, besidominčia sekso turizmu. Ji parsiveža Adaną į Ženevą... Visa ši istorija – dar vienas šiuolaikinio šelmio variantas, pritaikytas globalizuotam pasauliui.

Cirkas atvažiuoja ir vėl iškeliauja. Taip ir literatūros premijos išdalijamos, skaitytojai suguža į knygynus, gėrisi arba nusivilia premijuotomis knygomis. Tada vėl ima laukti literatūrinio rudens, kai visuotiniame šurmulyje bus paskelbti nauji vardai, pelnę literatūros premijas. Ir net jei netiks nė viena premijuota knyga, pamalonins širdį nors tas šurmulys. Panašiai kaip cirkas.


 

Skaitytojų vertinimai


65071. terra2010-12-20 13:18
labai įdomus, informatyvus tekstas. ačiū

65098. jona :-) 2010-12-21 01:32
Terra, Jūs, be abejo, esate visai teisi - tiek daug visko sužinojau ir taip lengvai viskas parašyta, kad net aš be didelių sunkumų įveikiau, bet, geroji, simpatiškoji ir mieloji terra, ar negalėtumėte man paaiškinti, kaip tų premijų pavadinimus turėčiau tarti lietuviškai, nes žinau tik Gonkurus, o kitų, dideliai savo gėdai, ko gero, nesu girdėjusi... Čia aš, nors truputį linksmai, bet tikrai rimtai... Turiu prisipažinti, kad ir aš esu iš tų, kurie rinkdamiesi knygas, neabejingi visokiems apdovanojimams...

65103. terra2010-12-21 08:28
man atrodo, kad visos daugmaž aiškios (tarimas), gal tik Interallié ne visai. aš nemoku prancūzų, tad gal ir esu neteisi, bet šią tarčiau kaip "interaly" - kirtis gale, tai, matyt, bus taip. Gal kas kitas, kas išmano lietuvių kalbą galėtų transkribuoti? o šiaip: Femina galima, matyt, taip ir tarti; Théophraste’o Renaudot - Teofrasto Renodo; Médicis - Mediči...

65110. Rimas :-) 2010-12-21 11:52
Geras, reikalingas tekstas

65112. Gandis2010-12-21 12:05
Įdomu. Ačiū. Galėtų dažniau p.Bikuličius parašyti.

65178. jona2010-12-23 18:38
Ačiū terra. Teofrasto Redono niekaip nebūčiau išdrįsusi tarti, nors mintyse maždaug taip ir galvojau... Manau, kad bent teksto pabaigoje, kad ir iš mandagumo, reikėtų surašyti vardų ir pavardžių tarimą... Neseniai Š. Atėnuose buvo verstas tekstas, kuriame vertėjas skliausteliuose nurodinėjo pavardžių tarimą... man labai patiko. O aš, tai turiu tokią dar Smetonos laikais išleistą Jules Verne knygą "20000 mylių jūros gelmėmis", ten knygos pabaigoje įdėtas Vardų žodynėlis, kuriame ir nurodoma, kaip reikia tarti, tik, kažkodėl į tą sąrašėlį neįtrauktas pats Žiul Vernas... Nors "prie Smetonos" buvau dar tik nedidelė mergička, bet vistiek esu to raugo prisigėrusi... Linkiu Jums Terra, kad Švenčių Dienos praeitų taip, kaip Jūs to norite.

65215. M.2010-12-26 22:23
Interallié tariasi `enteraljė`, kirtis paskutiniame skiemenyje kaip ir visada prancūzų kalboj.

65216. M.2010-12-26 22:56
O šiaip apie straipsnį - visai gražiai apžvelgti laureatai, gana įdomiai, ir tas palyginimas su cikru - oi koks vykęs, prancūzai skęsta savo knygų rinkoje, jų per daug kad susigaudytų ne tik skaitytojai bet ir kritikai, ir ne tik kalbant apie `skaitalėlį`, bet ir apie rimtesnę lektūrą.. Įdomus pats principas kokiu būdu atrenakmi kandidatai, reiks pasidomėt. Faktas, kad visų per metus išleistų ir dėmesio vertų knygų nesugeba perskaityt net recenzentai, kritikai, dėstytojai. Apie įsigilinimą net nekalbu. Kita vertus, tokį straipsnį paskaičius atrodytų kad lietuviams jau pats metas raudoti prie savo kurkas menkesnės knygų krūvelės, apgailestauti kad esam per maži jog turėtume tokius pasaulinio garso apdovanojimus kaip gonkūrai ar renodo. Tačiau, nors su šiųmečiais laureatais kol kas nesusipažinau, tačiau ankstesnieji, išties, genialumu nepribloškė - knygos kaip knygos, yra ir mūsiškių, kurie ne ką teatsilieka.

65223. su bikulčium i paryžių2010-12-27 16:51
važiavau ir labai patiko, vėl noriu i paryžių, bet tik su bikulčium

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:24:11 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba