Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-18 nr. 2921

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Renata Ščerbavičiūtė.
APIE "TAIKOMĄJĄ DAILĘ 2002"
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Egidijus AleksandravičIus.
FRANKFURTO MUGĖ IR POLITINIS FOLKLORAS: PAKELTKOJIS
44
• LIETUVIŲ POEZIJA VOKIŠKAME ŽURNALE
• 68-ASIS TARPTAUTINIO PEN KLUBO KONGRESAS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
GEROJI SAVAITĖ
5

PROZA 
 IJOLA BARTKUTĖ2

POEZIJA 
• WILLIAM SHAKESPEARE2
• FIKRAT SALIMOV2

KNYGOS 
• Alfredas GuščIus.
TAI KAS PRAEINA, KUNIGE RUDENI?
1
• Aldona Ruseckaitė.
ATIDARI LANGAI STASIUI SANTVARUI
2
• Jurgita Mikutytė.
KAS NEBIJO MADINGOS TEMOS?
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1
• Rytis Jokūbaitis.
FORTEPIJONINIŲ ANSAMBLIŲ KONKURSAS
• Irena Mikšytė.
Į KIEKVIENO KRŪTINĘ PO ŽODĮ ĮDĖSIU
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS VAIKAMS - UŽUOVĖJA NUO TIKROVĖS?

KINAS 
• ĮVARDYTI TIKROVĘ
• Ridas Viskauskas.
ATPAŽĮSTAMUMAS, KAIP VERTYBĖ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAPRASTA ISTORIJA

DAILĖ 
• Vytenis Rimkus.
"KOLEKCIJA 2002" - ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• ANTANAS BRILINGAS
• VLADAS GURNEVIČIUS-RAMAŠKONIS

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA1

PROZA

IJOLA BARTKUTĖ

MIRTIS MIGLOJE

[skaityti komentarus]

Trumpai apie save.

Gimiau 1958 m. Ariogaloje. Nuo septynerių metų gyvenu Kaune. 1982 m. baigiau Kauno medicinos institutą, dirbu gydytoja. Auginu dvi dukras ir Jorkšyro terjero veislės šuniuką.

Nuo 1996 m. pradėtos spausdinti humoreskos "Kauno dienoje", "Šeimoje". 2001-aisiais savaitraštyje "Literatūra ir menas" buvo publikuotas pirmas apsakymas "Kai pats ateini".

Kiek palenkusi galvą į šoną, negirdimais žingsniais Sabina ėjo per pievą, sekdama akimis vos įžiūrimą takelį, vingiuojantį nuo pamiškės iki upės. Grakščios, baltos blauzdos ritmingai judėjo šiurendamos sijoną, pėdos mynė žolytę, pro retus basučių dirželius jausdamos šaltus rasos lašus, liečiančius odą. Aplink tvyrojo tyla, tokia absoliuti, kad atrodė tiesiog nereali. Buvo ketvirta valanda ryto, saulės dar nesimatė, tačiau dangus rytų pusėje jau buvo gerokai nušviesėjęs, ir jei ne migla, baltais, tirštais, suplyšinėjusiais debesėliais užtvindžiusi orą, būtų buvę gana šviesu. Ėjo susimąsčiusi, paskendusi mintyse, o gal tiesiog susikaupusi, kad nepamestų vos įžiūrimo takelio. Nesidairė į šalis, tik retkarčiais pakeldavo akis ir trumparegiškai prisimerkusi nužvelgdavo tirštą miglą, bandydama įžvelgti joje ką nors apčiuopiama. Akys buvo mėlynos, blizgančios, tarsi tik ką nuplautas langas, su atsispindinčiu jose pasauliu - migla ir kur ne kur iš jos išnyrančiais išskydusiais medžių kontūrais.

Staiga takelis baigėsi, ji sustojo ant neaukšto šlaito ir atidžiai nužvelgė prieš akis atsivėrusį reginį - priekyje, vos už kelių metrų, po kojomis upė ramiai plukdė neskubrius, pilkus vandenis. Ūkas virš upės buvo daug retesnis, gal dėl nestipraus vėjelio, driekėsi retais, sutrūkinėjusiais, plonais debesėliais, pro kuriuos gerai matėsi kitas krantas - lėkštas, apaugęs medžiais. Kairėje, už keliolikos metrų, upė darė staigų posūkį į dešinę ir išnyko užstota medžių, dešinėje driekėsi tolyn paskęsdama ūkanoje, bet ji žinojo, kad plaukė tolyn tiesi, kiek akys užmatė, iki pat užtvankos.

Vienišas, ankstyvas paukštelis sučirškė danguje, pažadindamas Sabiną iš sąstingio, ji staigiais, dideliais žingsniais nurisnojo žemyn smėlėtu takeliu iki vandens, pasuko kairėn ir, paėjusi iki upės vingio, sustojo. Padėjo ant žemės rankinę, nusimovė basutes, kelnaites, nusivilko per galvą suknelę, liemenėlę. Sudėjo viską šalia į tvarkingą krūvelę, tada išsitiesė visu ūgiu, lėtai pakėlė rankas ir atsegė ant pakaušio susegtus plaukus. Šviesios, sunkios sruogos nukrito ant pečių, apgaubė nugarą, rankas, ji kiek atlošė galvą ir papurtė jas instinktyviu judesiu, kaip buvo įpratusi daryti visada, - jautė jų sunkų grožį ir mėgavosi juo, tarsi žaidė. Tuomet išsiėmė iš rankinės ir užsidėjo nedidelius akinius patamsintais, koreguojančiais trumparegystę stiklais, lėtai pervedė žvilgsnį iš kairės į dešinę, pakėlė koją ir pirštais perbraukė lygų vandens paviršių. Vanduo buvo šaltas, kūnu perbėgo virpuliukas, oda pašiurpo, o šviesūs odos plaukeliai pastiro lyg įmagnetinti. Tuomet žengė pirmyn - į juodai pilką, skaidrų vandenį, atsargiai statydama kojas, nes dugnas buvo akmenuotas. Vanduo kilo blauzdomis, pasiekė kelius, šlaunis, apsėmė tarpvietės plaukelius, pašiurpusį užpakaliuką. Kai pasiekė bambą, Sabina sustojo, pasilenkė pirmyn ir ėmė atsargiai lieti vandenį ant vienos, paskui ant kitos rankos, pečių, veido, kaklo. Nedidelės, svarios krūtys sustandėjusiais nuo šalto vandens speneliais nusviro pirmyn, beveik liesdamos vandenį, kuriame matėsi rūkas, baltas Sabinos kūnas, dugno akmenėliai ir kur ne kur linguojančios liaunos vandens žolės. Sabina neskubėjo panirti visu kūnu, atsitiesdavo, papurtydavo atlošusi galvą plaukus, vėl pasilenkdavo, pildavo ant savęs vandenį ir vėl atsilošdavo, tarsi atlikdama kokį paslaptingą ritualą, o ir pati aplinka, rodos, talkino jai, apgaubdama tiesiog mistišku bundančios gamtos grožiu. Po to, tarsi pagaliau pasiryžusi, perbraukė pirštais tarp krūtų kabantį pakabutį, panašų į nedidelį suvenyrinį durklą, žengusi žingsnį pirmyn pasviro visu kūnu, paniro iki kaklo vandenin ir nuplaukė pasroviui, ne tiek irdamasi rankomis, kiek leisdamasi nešama neskubrios upės srovės.

-----------

Leonardas, arba Leo, kaip jį vadino draugai, apsiavęs ilgais, neperšlampamais guminiais batais stovėjo įbridęs į upę iki kelių ir žiūrėjo į plūdę, retkarčiais supapsėdamas cigaretę, smilkstančią lūpų kamputyje, arba timptelėdamas meškerę aukštyn ir įgudusio žvejo judesiu sviesdamas masalą su plūde prieš srovę, kiek siekdavo įsitempęs valas. Kartais pakeldavo akis ir nužvelgdavo dangų, bet ne tam, kad pasigrožėtų, o kad įvertintų brėkštančio ryto tėkmę. Gamtos grožis, kaip jį suprato kiti žmonės - su spalvomis, formomis, kvapais ir garsais, - jo visiškai nejaudino. Bet jis vertino tylą ir ramybę, tvyrančią aplinkui, taip pat ir apsnūdusiose, dar ne visiškai išbudusiose smegenyse, kai gali būti šitaip visiškai nieko neveikdamas, negalvodamas, kai nereikia skubiai spręsti neatidėliotinų svarbių reikalų, kai netampo žmonės, kuriems nepaliaujamai tavęs reikia. Dėl to jis mėgo žvejybą, dėl to nusipirko nedidelę trobelę šiame dievo užmirštame užkampyje, toli nuo miesto, prie nedidelės upės. Atvykdavo dažnai, beveik kas savaitgalį, visuomet vienas, tik lydimas asmens sargybinio. Žmona, vieną kartą pabuvusi, daugiau niekada nebeužsiminė norinti vykti kartu. Draugams, kurie norėdavo pažvejoti, leisdavo naudotis trobele, bet tik tuomet, kai jo nebūdavo.

Tad stovėjo dabar, paskendęs savo rojuje, kol netikėtai kitame krante, kiek kairiau, ties upės posūkiu, miglos properšoje išvydo moterį. Nematė iš kur ji atsirado. Stovėjo prie pat vandens ir nusirenginėjo, kol liko visiškai nuoga, tik su tamsiais akiniais ir tarp krūtų blizgančiu stambiu pakabučiu. Neįžiūrėjo jos veido ir kūno detalių, bet suvokė, kad balkšvai švytintis kūnas jaunas ir dailus. Atlošusi galvą papurtė ilgus, šviesius plaukus, ir jie, apgaubę pečius, rankas, liemenį, padarė ją panašią į undinėlę, jei ne tamsūs akiniai, visiškai nederantys šiam pritemusiam rytmečio metui. Pakėlusi koją perbraukė pirštais per vandenį, tada lėtai įbrido iki juosmens ir ėmė praustis. Stovėjo šonu į jį, tad gerai matė pasvirusias krūtis, tarp jų siūbuojantį pakabutį. Tarpais ji beveik išnykdavo plaukiančiame rūke, tačiau ir vėl išnirdavo labai aiški tamsaus vandens fone. Neskubriais, bet grakščiais judesiais pylė ant savęs vandenį, kartais atlošdama galvą ir papurtydama plaukus.

Leo pajuto lengvą virpuliuką, perbėgantį kūnu. Gerai pažinojo jį, tad lėtai išbrido iš vandens, padėjo meškerę, nusimovė batus, nusivilko drabužius. Akimirką dvejojo, suėmęs pirštais glaudžių raištelį, po to truktelėjo atrišdamas, ir jos nusmuko žemyn, palikdamos jį visiškai nuogą. Neaukštas, bet tvirtas kūnas buvo įsitempęs, vyriškumas tarp kojų sustandėjęs. Akys visą laiką nepaleido moters, tik vieną kartą trumpam dirstelėjo į dešinę, kur už keliasdešimties metrų plačiai išsižergęs, atsirėmęs į medžio kamieną drybsojo asmens sargybinis, miegantis saldžiu ankstyvo ryto miegu. Gerai, pamanė Leo, ir lėtais žingsniais, virpančiomis šnervėmis tarsi sėlinantis žvėris ėmė bristi į vandenį, stengdamasis kuo greičiau panirti. Galop apskrita, trumpai apkirpta jo galva drauge su migla nuplaukė vandens paviršiumi, lėtai, bet vis labiau artėdama prie moters. Kai atstumas tarp jų sumažėjo iki kokių dešimties metrų, moteris staiga padarė tą patį - paniro iki kaklo ir nuplaukė pasroviui.

------------

Sabina sėdėjo savo baltame automobilyje, skriejančiame miesto link, suprakaitavusiais delnais mėšlungiškai spausdama vairą, rūkydama cigaretę po cigaretės, virpančia koja be paliovos spausdama greičio pedalą. Kai atsitokėjusi pamatė, kokiu greičiu važiuoja, sulėtino greitį, pasistengdama sutelkti visą dėmesį į kelią, tačiau neilgam. Galva plyšo iš skausmo, širdis daužėsi, burnoje kaupėsi kartus šleikštulys, o mintys - padrikos, iškraipytos - tarsi nerealiam siaubo filme šuoliavo nepažabojamos lyg laukiniai arkliai. Ji norėjo sustabdyti tą pašėlusį srautą, tačiau neįstengė, priešingai, jis pamažu vėl užvaldė visą kūną, ji įsitempė, dar labiau suspausdama vairą, mindama pedalą, ir mašina vėl ėmė lėkti pašėlusiu greičiu, kol ji pagaliau suvokė, kad daugiau nebegalima to ištverti. Tada, jau trečią kartą, pasuko į pakelės aikštelę, sustojo ir sustingo užsikniaubusi ant vairo, atrėmusi tvinksintį smilkinį į ranką, bandydama nurimti, užmiršti rūką, upę, šaltą vandenį ir goslias, tvirtas vyriškas rankas, spaudžiančias jos kūną. Pabandė išlipusi pasivaikščioti, tačiau virpančios kojos neklausė, žingsniai, klupinėjantys, svyruojantys, buvo panašūs į išgėrusios, ir ji, bijodama atkreipti į save dėmesį, vėl įsėdo į mašiną. Netikėtai pasigirdęs šaižus, trūkčiojantis garsas persmelkė paniška baime, ir ji kurį laiką sėdėjo sustingusi, išpilta šalto prakaito, kol pagaliau suvokė, kad tai tik numesto ant sėdynės mobilaus telefono skambutis.

- Alio.

- Sabina, - pasigirdo skubus, džiaugsmingas motinos balsas, - ar girdėjai paskutines žinias?

- Ne, dar neatsikėliau, guliu lovoje.

- Juk jau dešimta valanda!

- Šiandien sekmadienis, mama.

- Tik ką per radiją pranešė, kad upėje rastas Leonardo lavonas!

- Ką?

- La-vo-nas! - aiškiai išskandavo motina ir sukikeno. - Garsus politikas, žymus visuomenės veikėjas, ekonomikos magnatas išplaukė pilvu į viršų lyg nudvėsusi žuvis.

- Jis... nuskendo?

- Ne! Cha, cha! Nepaisant visos apsaugos, kažkas sugebėjo perrėžti jam gerklę!

- Kas?

- Nežinia, niekas nieko nematė. Kad ir kas tai būtų, duok jam dieve dangaus karalystę. Aš visada sakiau, kad Leo nemirs sava mirtimi. Tai dievo bausmė. Girdi, Sabina, dievo bausmė.

- Taip, - pritarė Sabina.

Tačiau širdyje toli gražu nebuvo tuo tikra. Nejautė džiaugsmo, palengvėjimo, apimančio įgyvendinus ilgai siektą tikslą. Vien prarają, kurios tolimiausiame kampelyje juto mezgantis kol kas dar vos apčiuopiamą, neaiškų kaltės jausmą. Nežinojo, koks didelis užaugs šis jausmas, bet suprato, kad taps jos gyvenimo dalimi ir jai reikės išmokti su juo gyventi.

 

Skaitytojų vertinimai


49353. pipa2008-10-26 22:02
Ar Ijola tikras vardas?

49375. Ijola :-) 2008-10-27 14:12
Taip tikras

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 13 
5:23:09 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba