Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-11-18 nr. 3354

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALVYDAS JEGELEVIČIUS20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

LAPKRIČIO 18-OJI – LATVIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA 
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Tėvynė ir Laisvė
65
• „...žmogau, kaip sunku tave tapyti“

EX PROFESSO 
• Dr. ŽIVILĖ NEDZINSKAITĖ.
„Tas valdovas, kuris liks visada ramus“: Žygimantas ir Vladislovas Vazos M. K. Sarbievijaus kūryboje
1

LITERATŪRA 
• VYTAUTAS KUBILIUS.
Istorinio romano galia
7

KNYGOS 
• ALGIMANTAS ZURBA.
Skaudi tema. Romano valtis tykiai neplaukia
3
• Laiškai plaukiantiems prieš srovę2
• NAUJOS KNYGOS4
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Jūratė ir Mefistofelio šypsena
2

KINAS 
• „Baleto aristokratas“: mokinių prisiminimai
• Pasirinkimo spąstai2

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
4815 žodžių apie „Gaidą“
6

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Lėto gyvenimo malonumai
7
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tinkamai pasirinkus kryptį
1

PAVELDAS 
• LAIMA KRUOPAITĖ, ALFONSAS ŠIAULYS.
Restauruota Vilniaus universitete surasta
Jėzaus Kristaus skulptūra
2

DATOS 
• ALBINA SALADŪNAITĖ.
Poetė – Panevėžio ir Lietuvos
1

POEZIJA 
• IEVA NEVČESAUSKAITĖ7

PROZA 
• HENRIKAS ALGIS ČIGRIEJUS.
Du labai trumpi apsakymai apie kareivėlius ir dėdes
14
• TOMAS MARCINKEVIČIUS.
Apie netikinčiuosius
44

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Laikinybė
6

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Poetas, poetų bičiulis
10

DE PROFUNDIS
„Draugystė, tauriausias jausmas, yra tik todėl,
kad žmonės moka meluoti. Kiaulės nemeluoja
ir nedraugauja“ Mikalojus Vilutis
 
• Kas girdėti Lietuvoj

Šatėnų prieglobstis 
• Aštuoniasdešimt trečioji savaitė268

(PA)SKAITINIAI

Laikinybė

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




Seneka L. A. APIE TAI, KAS SVARBIAUSIA. PAŠNEKESIAI.
Iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė.

– Vilnius: Metodika, 2011.

„NE SKURDŽIAI, O ŠVAISTŪNAI ESAME“

Leidykla „Metodika“ ir puiki antikos žinovė, rašytoja ir vertėja Dalia Dilytė pateikia skaitytojų teismui jau ketvirtąją Lucijaus Anėjaus Senekos (apie 4 m. pr. Kr. –­ 65 m.) knygą. Žymusis stoikų filosofas, valdžios vyras, Nerono mokytojas, vėliau priverstas nusižudyti, per gyvenimą patyrė nemažai dalykų. Matydamas, kaip griūva Roma ir dingsta moralinės vertybės, Seneka rimtai ėmėsi šviečiamojo darbo, tad jo knygos jau beveik du tūkstantmečius svarbios kiekvienai mąstančiai asmenybei.

Lietuvai, kaip savižudžių kraštui, ši knyga turėtų būti itin naudinga. Išties –­ kas gyvenime svarbiausia? Ko netekę žudomės, žudome kitus, einame iš proto, griebiamės kvaišalų, smurto? Pasak knygos vertėjos D. Dilytės, parašiusios jai pratarmę „Patrauklios ir naudingos pamokos“, Seneka pasauliui padovanojo keliolika pašnekesio formos kūrinių. Juose tiesos dėstomos ne visiškai išsamiai ir nuosekliai, tačiau monologo, pateikiamo kaip pokalbis, autorius – puikus oratorius: pasitelkdamas istorijos pavyzdžius, poetų citatas, pasakojimus, anekdotus, jis moko, ragina, auklėja. Seneka kalba apie svarbiausius dalykus – teisingumą, pareigą, kantrybę, drąsą, mirties niekinimą, dievų suvokimą, gėrį, sąžinę. „Ne materialios gėrybos, o siela daro žmones turtingus“ (p. 8). Seneką krikščionių filosofai vadino savu, priskyrė jį prie tos plejados žmonių, kuriuos vadiname apaštalais, angelais, šventaisiais. Seneka rodė panieką žemiškiems turtams ir veržėsi į transcendentinį gėrį, būdamas įsitikinęs, kad Dievas yra visur, žino slapčiausias mintis, kad viskas yra iš jo malonės. Šios idėjos vėliau bus apreikštos Korane, jos neprieštarauja ir kitų monoteistinių Knygos religijų (judaizmo ir krikščionybės) maksimoms. Žmonijai (ar bent kai kuriems žmonėms) niekada nevėlu atsigręžti į tikėjimą, savo vietos kosmose suvokimą, sielos nuskaidrinimą.

Knygoje – septyni pašnekesiai: „Paguodos žodis Marcijai“, „Apie gyvenimo trumpumą“, „Apie Apvaizdą“, „Apie išminčiaus tvirtybę“, „Paguodos žodis motinai Helvijai“, „Apie laimingą gyvenimą“, „Apie sielos ramybę“. Yra beveik 300 išnašų, paaiškinančių esminius dalykus, kuriuos primiršome, o gal ir nežinojome, tad skaityti kokybišką Senekos vertimą ne tik naudinga, bet ir malonu.

Pašnekesyje „Apie gyvenimo trumpumą“ („De Brevitate Vitae“) autorius menamai kalbasi su savo svainiu, politiku ir draugu Paulinu. Šis tekstas – ypač svarbus, nes kalba apie laikinumą, laiką, tai, ko mums kasdien lieka vis mažiau, kaip dažnai sakome. „Mes ne mažai laiko turime, bet daug prarandame. Gyvenimas yra ganėtinai ilgas, sočiai užtenka jo didžiausiems žygiams, jei jis visas gerai išnaudojamas. Tačiau kai praplaukia palaidai ir be rūpesčių, kai nepaskiriamas jokiam tauriam reikalui, artėjant paskutiniajai valandai pajuntame, kad jis jau praėjo, o kada ėjo – nepastebėjome. Štai kaip yra: ne gauname trumpą gyvenimą, bet padarome jį tokį; ne skurdžiai, o švaistūnai esame“ (p. 41).




Martinkus V. DVYLIKA LIEPTŲ: KALENDORINĖS NOVELĖS.
Dailininkas Romas Orantas.

– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

LIEPTAI IR GELMĖS

Vienas žymiausių lietuvių prozininkų, žodžio ir minties Meistras Vytautas Martinkus savo noveles vadina gamtoraščiais. Gal todėl, kad jų dvylika, kaip ir mėnesių metuose, o gal ir dėl to, kad šiuose prozos kūriniuose – daug gelmės, taigi, ir simbolikos, nekasdieniško kasdieniame.

Į kiekvieną novelę įvedama per gamtoraštį. Štai pirmajame primenama tai, ko neturime pamiršti niekada, būdami lietuviai (ar tiesiog išsilavinę žmonės): „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą...“ Net saldu pasidarė – o žiema juk dar tik prasideda... Pirmoji novelė „Rizikos meistras“, kaip byloja gamtoraštis, parašyta „neseniai, gavėnios savaitgaliais, saulei atkopiant pro namelio Pavilnio aukštaitijoje – Guriuose –­ mansardos veluxus“ (p. 5). Gamtoraštyje minima ir viena mėgstamiausių autoriaus knygų (Thorntono Wilderio istorinis romanas „Kovo idos“), ir kiti svarbūs asmeninės bei Lietuvos, pasaulio istorijos faktai. Ką byloja asmeninio patyrimo bandymas suderinti su pasauliniais įvykiais? Viskas viena, holos, per gamtą, per Dievą, kaip kam patinka, ir ne kitaip.

Skaitant (greičiau lėtai mėgaujantis –­ V. Martinkaus proza gardi, tačiau ja nepersivalgysi, tai nesibaigiantis delikatesas), atveriant naujus puslapius keliauju per dvylika lieptų, nežinia kada kieno pastatytų per kūrinijos vandenis. Juk vanduo –­ pirmoji, archajiškiausioji stichija, apie kurią pagarbiai atsiliepiama ir šumerų mituose, ir Biblijoje, ir Korane, ir lietuvių senajame tikėjime: vandenyje gyvena Velinas, tai – vėlių pasaulis. Ėjimas lieptais –­ tarsi ėjimas Činvato tiltu, kiekvieną mėnesį išgyvenant tokį, koks jis gyvenimo duotas. Ir nė viena diena nėra blogesnė už kitas. Toks gali būti raktas į lieptų metafizinę mechaniką, o gal tik man šitokį lieptų sargas – tas, kuris lydi kelionėje – pasiūlė. Žmogus be amžiaus, žmogus-išmintis. Kaip vienas belgas, netyčia paklydęs su manimi, jaunu tranzuotoju, Lenkijoje ir, važiuojant iš Čenstakavos, mistiniu būdu pasukęs į Bardo kaimelį.

„Šiandien Lietuvoje senas žmogus niekam nereikalingas, tačiau aš juk dar nesu senas“, – prie kasdienybės grąžina filosofas metafizikas V. Martinkus. Kasdienybės gelmė ir vandenų gelmė susišaukia, lieptai braška, bet nori nenori juos tenka pereiti. Bijok, bet eik.

Melagių dieną parašytame gamtoraštyje rašytojas nieko nepamelavęs. Tačiau novelė šmaikšti. „Kaip bjaurieji Kauno ančiukai nemunų ieškojo“, – toks antrojo liepto įveikimo kodas. Prisimenamas Antanas Cibulskis, rašęs:


        Man nereikia visko,
        Man nereikia nieko

              (p. 37)

Visus gamtoraščius, noveles verta skaityti su ypatinga atida, tai – pasikartosiu – itin gurmaniška knyga. Ir tada, kai pasakojama apie silkę ir Česlovą Milošą, ir kai mėgaujamasi Vlado Drėmos dingusiojo Vilniaus paieškomis, ir paslaptingoje istorijoje apie Bencijoną Sendaką ir jo vargšų bibliją (Biblia pauperum) – kurioje yra tik piešiniai. „Ką daryti, kai tiek daug neraštingų žmonių ir šventi žodžiai nepasiekia jų širdžių?“ (p. 207)




Carrière J. C., Eco U. NESITIKĖKITE ATSIKRATYTI KNYGŲ.
Iš prancūzų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Adas Macevičius.
Dailininkė Romualda Petryšaitė.

–­ Vilnius: Žara, 2011.

VISI PRIEŠAI VISADOS VALGO VAIKUS

Knygų gurmaną Umberto Eco pavardė traukte traukia, tad nedvejodamas imuosi šio leidinio pirmųjų puslapių ir patenku į užburiančią kelionę. Trys intelektualai – U. Eco (nepristatinėsiu), Jeanas-Claude’as Carrière’as (aktorius ir scenaristas, dirbęs su Luisu Buñueliu, daugelio scenarijų ir knygų autorius) ir pratarmės autorius Jeanas-Philippe’as de Tonnacas (eseistas, žurnalistas, vadovavęs dviejų protų pokalbiams) – šioje knygoje šmaikščiai, nyčišku „Linksmojo mokslo“ stiliumi, apžvelgia kelių tūkstantmečių knygos istoriją nuo papiruso iki kompiuterinės laikmenos bei ­elektroninės knygos.

Už kruopštumą ir profesionalumą būtina pagirti „Žaros“ leidyklą, kurios vertimas – ne tik puikus, bet ir savotiškai pralenkiantis originalą: prancūzams reikia pasimokyti – knygos pabaigoje išvardijami pašnekovų darbai, sudaryta asmenvardžių rodyklė, pateikta daugybė išnašų, lengvinančių skaitymą. Beveik 300 puslapių tomelis dailiai apipavidalintas, malonus imti į rankas ir skaityti apie pačius neįtikėtiniausius dalykus (juk žinome, koks pokštininkas ir tuo pat metu rimtuolis gali būti U. Eco, tą patį sužinome ir apie kitą pokalbio dalyvį).

Knygos pradžioje, J.-P. de Tonnaco pratarmėje, užtikrintai įrodoma, kad „e-book knygos nesunaikins. Taip kaip Gutenbergas savo genialiu išradimu nepanaikino nei rankraščių skaitymo, nei prekybos papiruso ritiniais ar volumina“ (pergamentiniais rankraščių ritiniais, – M. P.) (p. 5–6).

Turininga diskusija apie bibliokaustą (tai – knygos autorių naujadaras pagal analogiją su holokaustu), apie žmogaus nuostabią prigimtį ir kartu menkystę, knygas, kurios išliko net po cenzūros ir inkvizicijos siautėjimų, padės suvokti, jog knyga – tai ne popieriaus lapai. Islamo pasaulyje žmogus, mokantis Knygą (Koraną) atmintinai, vadinamas hafizu, laikomas gyva Knyga, Tradicija, kuris perduoda šventenybę, saugodamas ją savyje. Tokį žmogų būtina saugoti kaip šventąjį. Kiek žodinės tradicijos „knygų“ išliko ir iki šiol džiugina mus!

„Knyga – kaip ratas. Sykį išradus, nebėra kur eiti toliau“, – teigia U. Eco (p. 106). Pagrindinis knygos apie knygas leitmotyvas čia narpliojamas kaip geriausiame detektyve, kokį tik galima įsivaizduoti. „Dauguma ikisokratinių filosofų pasiekė mus per Aecijaus raštus, o jis buvo tobulas idiotas. Kad tuo įsitikintume, pakanka paskaityti jo liudijimus. Vadinasi, galima abejoti, ką jis mums perteikė, nors ir likdamas ištikimas ikisokratinių filosofų dvasiai. (...) Iš priešininkų žinome, kad bogomilai ir paulistai valgydavo vaikus. Bet tas pat buvo sakoma ir apie žydus. Visi priešai, nesvarbu kieno, visados valgo vaikus. Didžioji dalis mūsų supratimo apie praeitį dažniausiai ateina per knygas, taigi iš kretinų, idiotų ir fanatiškų priešininkų“ (p. 145–146).

Kiekvienam knygos žmogui – po šią knygą.




Radzevičienė S.
NEATRASTASIS IGNAS ŠEINIUS: GYVENIMAS IR KŪRYBA ŠVEDIJOJE. MONOGRAFIJA.
Dailininkė Dalia Raicevičiūtė.

– Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011.




Šeinius I.
RAŠTAI. 11 TOMAS. PUBLICIS­TIKA 1907–1926.
Dailininkė Sigutė Chle­binskaitė.

– Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.

ŠALTAS PROTAS IR KARŠTOS GALVOS

Šias dvi knygas sieja ne tik puikus rašytojas, diplomatas Ignas Jurkūnas Šeinius (1889–1959), bet ir sveikintinas noras tyrinėti baltoskandišką paveldą. 44 metus Švedijoje gyvenusio I. Šeiniaus archyvas, pasak monografijos autorės Sigutės Radzevičienės, vos tilpo į 26 archyvines dėžes. Penkiolika metų tyrinėjusi I. Šeiniaus gyvenimą ir kūrybą, knygos autorė naudojosi ir kitais, tarp jų – Stokholme gyvenusio rašytojo sūnaus Irvis Scheynius (1922–2010) mielai pateiktu asmeniniu archyvu.

S. Radzevičienė pabrėžia, kad „viešindami nežinomus rašytojo kūrybos faktus, atverčiame naują lietuvių literatūros skirsnį“ (p. 9). Sunku nesutikti – I. Šeinius buvo lieptas tarp dviejų artimų kultūrų.

Itin įdomią, unikalią monografiją papildo ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiama I. Šeiniaus „Raštų“ serija. Kol kas paskutiniajame, vienuoliktajame, tome pateikiama rašytojo publicistika, rašyta dar Lietuvoje, o nuo 1915 m. – Švedijoje. I. Šeinius beveik prieš šimtmetį suvokė, kad „mums be galo būtų svarbu turėt artimesnių santykių su Skandinaujos (tekstas netaisytas, – M. P.) valstybėmis. (...) Juk mus čia viskas jungia, ir jūra, ir gamtos aplinkybės, ir gamtos turtai. Ko nėra vienur, yra kitur. (...) Reikia suprasti Skandinaujos tautų psichologija, juk tai, pavyzdžiui, žmonės visai ne tokios karštos galvos, kaip mes lietuviai. (...) Darbuojantis mums Skandinaujoj visai nereikia siūlytis su kokia nors politikos sąjunga. Tokie žodžiai skandinavų šaltą protą baido. Reikia ieškoti pirma ekonominių ir kultūrinių bendrų reikalų“ („Lietuva ir Skandinaujos valstybės“, p. 324–330, 1920).


 

Skaitytojų vertinimai


74384. šmikis2011-11-21 15:11
jei Seneka taip prastai išmokė Neroną, tai kokius patarimus jis mums gali duoti?

74385. šmikis2011-11-21 15:22
„Šiandien Lietuvoje senas žmogus niekam nereikalingas, tačiau aš juk dar nesu senas“, – prie kasdienybės grąžina filosofas metafizikas V. Martinkus. ----- na jau na. vien už šią melagingą frazę Matinkaus nevadinčiau metafiziku. senas žmogus gali kartais jaustis nereikalingu, bet juk taip dažniausiai nėra. nebent jaunystėje tokiam žmogui jo šeima buvo "niekam nereikalinga":)

74387. bibliokaust2011-11-21 15:30
NESITIKĖKITE ATSIKRATYTI KNYGŲ. sudomino. bet ne priešais, kurie valgo savo vaikus. ar Umberto Eco tikrai italas? ką jis ten slepia po ta savo barzda? gal kas skaitėt Prahos kapines?

74388. muse2011-11-21 15:36
šeinius - šviežiena. patarimai naudingi. bet politinės sąjungos šaltagalviai su karštakošiais neišvengs niekaip . reikia juos gelbėti nuo postmodernistinių infekcijų - nors tu ką...

74459. ... > šmikiui2011-11-22 12:39
šmiki, giliai mąstai... ko vertas Seneka, jei mokė Neroną?.. hm.. hm.. Tu šiaip jau, šmiki, esi, be abejo, orus žmogus ir savo kontoroje nepataikauji viršininkui?.. Esi toks kietas?.. Šiaip, šmiki, prieš Seneką galima surinkti daugiau: Pol Potui, studijavusiam garbingoje Sorbonoje ir nugalabijusiam 3 mln. kmerų, Mao Dze, daugiau nuveikusiam, irgi patiko Seneka... Bjaurus jis tipas, ar ne?

74470. Ežeras2011-11-22 14:09
"Teisėjas Vladislavas Lenčikas paskelbė, kad 24 metų T. Čaikauskas už grotų turės praleisti puspenktų metų (jam subendrinta bausmė su kitu nuosprendžiu), o anksčiau neteistas 26 metų K. Lenkovskis – 3 metus ir 8 mėnesius. Nuteistieji taip pat pripažinti kaltais vadinamojoje riaušių prie Seimo byloje, tačiau joje nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs. Be to, jų laukia dar vienas teismo procesas – prokurorai nuteistuosius kaltina dalyvavus narkotikų platinimu užsiėmusios nusikalstamos „Lapinų“ grupuotės veikloje." Čia apie Tavo "piketuotuotojus", Mindaugėli. Nėr demokratijos "ant Lietuvos", ane? Gal nuneši kokį siuntinėlį į Lukiškes šitiems "sistemos" kankiniams? Būtų labai kilnu ir nuoseklu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
5:21:53 Nov 28, 2011   
Nov 13 Dec 13
Sąrašas   Archyvas   Pagalba