Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-01-12 nr. 3125

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rūta Burbaitė.
STOTELĖS PAVADINIMAS: UŽSNIGTAS
68
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮTEIKTA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS PREMIJA1
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIAI1
 1,00 KLIMO, ARBA MILIJONAS SĄŽINĖS GAISRŲ1
• Ona Bartkiūtė.
VARDAI, PASLĖPTAS RASIZMAS, EUFEMIZMAI IR...
13
• Algis Uždavinys.
DVEJOPI SANTYKIAI SU TRADICIJA

KNYGOS 
• Monika Kutkaitytė.
BŪTI ŠALIA MIEGANČIO GROŽIO
1
• Neringa Debesytė.
VIDINĖ TEKSTO PUSĖ
• Inga Tuliševskaitė.
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO MIESTŲ SIELAS
• VISKAS NUŠVIESTA
• NIUJORKO TRILOGIJA
• TRYS SAVO GYVENIMO DAINIAI: CASANOVA, STENDHALIS, TOLSTOJUS4
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Jonas Bruveris.
DANIELIAUS SADAUSKO MAIRONIS
10
• Ona Narbutienė.
„JIS BUVO MISIJOS ŽMOGUS“

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė, Audronė Davainienė.
RESTAURUOTOS PAPARČIŲ BAŽNYČIOS XVIII A. SKULPTŪROS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE PRIKLAUSOMYBĘ, „ŠEIMOS GYVENIMU“ VADINAMĄ
1
• „ATVIRA ERDVĖ“ – ŠANSAS JAUNIEMS SCENOS MENININKAMS

POEZIJA 
• Nijolė Kliukaitė.
MODIFIKUOTAS PASAULIS
2
• ARTŪRAS VALIONIS2

PROZA 
• Gasparas Aleksa.
IŠĖJAU Į TRASĄ
4

VERTIMAI 
• Fañch Peru.
Į SŪRIĄJĄ DELTĄ
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• JAUNO AKTORIAUS LAIKAS
• Darius Piraitis.
NUODINGI KVEPALAI
4

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS IR SMURTAS
11

FOTOGRAFIJA 
• Remigijus Venckus.
APIE FOTOGRAFĄ, FOTOGRAFIJĄ IR PREZENTACIJĄ

KRONIKA 
• TELEVIZIJA ANT LEDO
• GRAŽINA DIDELYTĖ 1938 10 02–2007 01 02

DE PROFUNDIS 
• LPP72
• EVENKŲ KRAŠTO ISTORIJOS24

AKTUALIJOS

1,00 KLIMO, ARBA MILIJONAS SĄŽINĖS GAISRŲ

[skaityti komentarus]

Graži ir prasminga proga prisiminti Ramūną Klimą.

Ką šiandien pasakytų pats Klimas, jei būtų gyvas?

Prisiminkime jo novelę „0,01 flobero“.

Novelės pasakotojas kalba apie bičiulį rašytoją, kurio novelių (ir kita ko) nespausdina redaktorius. Anais (prieš 30 m.) laikais labai banali ir tipiška situacija. Pasakojama apie autorių, kuris ir rašo it Flaubert’as – taiso, šlifuoja kiekvieną sakinį, ir yra – bent talentu ir ambicijomis – ne mažesnis už Flaubert’ą. Jo parašytas tekstas – pasaulis, kuris, padėtas ant meistriškumo svarstyklių, svertų tik tiek – arba net tiek – vieną floberą.

Tačiau redaktorius turi mašiną, panašią į akmenų trupinimo mašiną, ir, kol jis skaito naują kūrinį, autorius sėdi redaktoriaus kabinete, žiūri ir laukia, kaip bus įvertintas jo tobulas kūrinys, ir regi, kaip prietaiso rodyklė leidžiasi žemyn, suvirpa šalia nulinės padalos. Tai ir yra tas 0,01 flobero. Baigęs skaityti, redaktorius patvirtina šį regėjimą, o autorių paguodžia ironiška užuomina į Kafką, – tu čia rašai lyg koks Kafka, sako autoriui redaktorius, ir autorius karštligiškai bando perskaičiuoti savo kūrinio vertę pagal naują matų sistemą. Gal, svarsto jis, 0,01 flobero yra lygu 10 kafkų ar bet vienam kafkai?

Tačiau nauja sistema neišgelbsti kūrinio. Redaktorius – dar sykį – atsisako jį spausdinti.

Po to prasideda kitas siužeto vingis – autorius pasirašo sutartį su velniu, kad tasai pakeistų situaciją ir redaktorius pagaliau būtų įveiktas, kad alogiški autoriaus kūriniai tiktų spaudai, visuomenei ir taip toliau.

Priminsiu, kad toji sutartis vėliau nueina šuniui ar velniui ant uodegos, nes autorius, išvydęs alogišką pasaulį, nebegali nieko parašyti, ir tai yra dar baisiau, nei parašius nespausdinti.

O dabar grįžkim prie romano „Maskvos laikas“ vertinimo. Vertinti visada sunku, bet galima. Vertinimas niekada negali būti absoliutus. Jis – sąlygiškas, priklauso nuo to, kas vertina, kokiais tikslais, pagal kokius kriterijus vertina. Lyg ir akivaizdu, kad, pritarus paties Klimo matavimo sistemos logikai, garbioji LRS premijos žiuri suteikė Maskvos laikui tam tikrą – eleres – vertę. Sąlygiškai ji lygi bent vienam vienetui – 1,00 eleres, nes už mažesnį literatūrinį svorį gal būtų nerimta skirti tokią solidžią premiją. (Kai ji buvo steigiama, buvo tikima, kad jei ne pinigais, tai bent savo šlove ši kolegų premija prilygsta Nacionalinei.)

Vargu ar Klimas „Maskvos laiką“ rašė tam, kad LRS paskirtų jam premiją. Tačiau, be abejonės, jis vertino savo darbą. Juk skelbė jį periodikoje „gabalais“. Juk rašė, rašė, rašė. Rašymas buvo jo gyvenimas. Klimas nebuvo autorius narcizas. Apie savo kūrybą kalbėdavo su ironija, o apie juos, kurių talentas jį žavėjo, – su sveiku pavydu. Tad nereikėtų ieškoti ir rimtai cituoti jo skeptiškų žodžių apie save patį. Verčiau prisiminkime moderniosios literatūros abėcėlę: autorius yra visagalis. Antraip jam nėra ko veikti literatūroje. Ir arba jis patiki savo galiomis ir jas realizuoja, arba ne. Toks modernybės autorius. Ir Klimas toks: kūrybą vertino pagal savas galias kurti. Beveik dvejus metus rengdamas spaudai „Maskvos laiko“ rankraštį, labai greitai supratau, kad jo vertė – ir juokais, ir rimtai kalbant – nėra lygi nei vienam floberui, nei vienam kafkai, nei vienam eleres. Jeigu jau skaičiuotume, tasai simbolinis vertės matas galėtų būti nebent vienas klimas. Vienas kablelis nulis nulis klimo. Tačiau ką jis reikštų? Kaip jis būtų susijęs su kitomis matavimo sistemomis?

Labai paprastai: visas matavimo sistemas jungia tradicinis indas – žmogaus vertė. Autoriaus ir skaitytojo, gyvojo ir mirusiojo, budelio ir aukos, politiko ir piliečio, šventojo ir nuodėmingojo ar panašių opozicijų vertė.

Pakartosiu ne sykį viešai ištartą mintį: „Maskvos laikas“ yra Klimo bandymas išsaugoti dorinę žmogaus vertę likimo jam skirtame istorijos tarpsnyje. „Maskvos laiko“ autoriui tai buvo komunistinis režimas Lietuvoje. Purvinas. Skaudus. Paniekinantis. Žudantis. Karamazoviškas.

Maskvos laikas. Ir – Klimo laikas.

Banalu: ne žmogus renkasi istorinį laiką. Pavyzdžiui, jeigu kuriam lemta būti įkištam į akmenų trupinimo mašiną, tai ir tokį likimą šis žmogus gali vertinti arba ne. Gali suvokti, ką reiškia išlikti arba žūti akmenų trupinimo mašinoje. Tai ir yra svarbu. Kur kas svarbiau negu tai, kaip jaučiamasi toje mašinoje. Gali joje būti išsigandęs, prisitaikęs, apmiręs, išnykęs, tačiau jeigu sugebi vertinti visa, kas tavyje vyksta, ką patiria kiti žmonės, tai esi nesumaltas, esi nepaniekintas, kad ir kaip tave žemintų, skaudintų, naikintų. Ir net jeigu atrodo, kad tasai žmogus toje mašinoje vien rašo, jo rašymas nėra vien literatūra. Tai – jo gyvenimas, jo likimo įvykis. Autorius yra žmogus – tėvas ir kartu sūnus, jis yra savojo laiko alternatyva ir kartu – per jį, istorinį laiką, iš tokio laiko atsirandanti alternatyva. Nužudytas (F. Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“ šunų sudraskytas, o Klimo „Maskvos laike“ kagėbisto paniekintas) vaikelis gali atgyti. Prisikelti.

Taigi ir autoriui, ir skaitytojui vienodai svarbu suvokti, ką galima su tuo savuoju laiku padaryti, kokiu keliu jį per­eiti, kaip jame išlikti. Klimas „Maskvos laike“ lyg ir nieko nauja nerašo, tik ieško tradicinių vertybių. Jeigu jų jam pritrūksta, jis jas susikuria. Realybės ribos peržengiamos. Tačiau visi autoriai taip elgėsi. Šitaip žvelgiant „Maskvos laikas“ yra labai paprastas romanas, netgi banalus savo tema, jos leitmotyvais, etinėmis vertybėmis. Jame – viskas, ką paprastai randame moderniojoje XX a. prozoje.

Tas, kuris perskaitė „Maskvos laiką“, šį gal paskutinį tokį ryškų modernų lietuvių romaną, nesunkiai jame ras ne tik Dostojevskio, bet ir kitų XX a. didžiųjų modernistų mąstymo pėdsakų. Pavyzdžiui, tebetikima kūryba. O ant jos laikosi sąžinė. Paradoksaliai laisva asmenybės valia. Yra itin sureikšminta individo vieta ir vaidmuo.

Pratęsdamas minėtoje Klimo novelėje pasufleruotas aliuzijas, sakyčiau, jog visas šito romano tekstas yra floberiškas sakinių perrašymas, prustiškas savojo laiko ieškojimas, kafkiškas klaidžiojimas žodžių prasmės labirintuose, vulfiškas vienintelės savo knygos rašymas, folkneriškas visatos lyg lašo koncentravimas ant plunksnos smaigalio bandant sudeginti ne vien sovietinį chemijos monstrą Girniuose, bet ir savo sąžinę. Tą pačią, kuri (novelėje „0,01 flobero“) sutiko įsidurti smeigtuku ir duoti lašą kraujo sutarčiai su šėtonu.

Tokia sąžinė, kitaip negu trąšų fabrikas, negali visai sudegti. Per ugnį (ugnyje) ji turi galimybę atgyti ir išgyti. („Tiktai ugnis išgydys“, – sakė mums pirmojo Klimo romano antraštė.) Tai irgi iš modernybės klasikos, bet jau – klimiška, tai – unikalus autoriaus bandymas atgaivinti ir suvienyti tai, ką jis, savo valia ir savo plunksna sukūręs, vėliau susprogdina, paverčia literatūros ato­mais, transcendentiniu jų rūku, ugnies įvaizdžiu.

„Maskvos laikas“ yra toks, kad atskiras sakinys ir visas romanas yra viena, tas pat. Tuo jis ir išsiskiria, tuo jis kitoks nei daugelis palaidų moderniosios literatūros tekstų. Jeigu jį kas norėtų ir galėtų paversti kinu, piešiniu, muzika, iš jo nepavyktų pašalinti tos sąžinę išgryninančios ugnies. (Joks ankstesnis autoriaus tekstas nepasižymi tokia prisodrinta etine ir politine autoriaus pozicija. Štai tarybinis lietuvių rašytojas Klimas parašė antitarybinę apysaką „Gintė ir jos žmogus“, tačiau esu tikras, jeigu kas 1981 m. būtų ėmęsis ekranizuoti ją, būtų pastatęs, deja, tik tarybinį filmą. Ir atvirkščiai: kiekviena „Maskvos laiko“ ekranizacija būtų antišėtoninė, antikagėbistinė, antikomunistinė.) Tokiam tekstui parašyti buvo būtinas laikas po Maskvos laiko. Lietuvos laikas. Dešimtmetis, gal daugiau. Gyventi ir rašyti Lietuvoje iki 1990-ųjų buvo tam tikras sąžinės išbandymas, gyventi ir rašyti Nepriklausomoje Lietuvoje yra to išbandymo nuskaidrinimas. Naujas, bet tos pačios dorovės verčių pasaulis. Klimui to laiko po Maskvos laiko pritrūko, nes jis atvėrė sau amžiną, metafizinį, apokaliptinį laiko gaisrą. Tai buvo ne akmenų, o kasdienio laiko trupinimo mašina. Išlikti joje – nebūtinai išgyventi. „Maskvos laikas“ buvo sumanytas kaip gydomosios ugnies metafora, ir vieną rytą ši metafora tapo realesnė ir stipresnė už paprastą žadintuvą su skambučiu iš skardos. Metafora ir tikrovė susikeitė vietomis. Tiesa, abi jas – lyg dvi strėles – buvo iššovęs tas pats lankas: „Maskvos laiko“ rankraštis.

Ėjo tada prieškalėdinė 2002-ųjų naktis, ir, man regis, Trys karaliai, tie šventieji keleiviai Kasparas, Merkelis ir Baltazaras, jau buvo pakėlę akis į dangų ir negalėjo nematyti gimstančio „Maskvos laiko“ – literatūrinio vaikelio Vilniuje, Mildos gatvėje. Ir anksčiau ar vėliau jie turėjo čia atkeliauti ir pasveikinti jį. Tiesa, jiems prireikė laiko.

Šiandien, praverdamas LRS rūmų duris, ant jų nemačiau slėpiningųjų raidžių K. M. B. Gal kas spėjo nutrinti ženklus kreida. Vienas mano bičiulis priminė, kad Trys karaliai ateina pasveikinti tik gimusiųjų, tai yra gyvųjų. Teisybė. Teisybė ir tai, kad Trijų karalių dovanos dieviškajam karaliui Jėzui mūsų šventiniame vakare pirmiausia asocijuojasi ne su mirusiu autoriumi, o su jo kūriniu. O tik paskui jau sveikintinas ir autorius, kuris kaip pokario metais nužudytas vaikelis vėl atgimė per „Maskvos laiką“. Taigi šiam kūriniui linkime ilgo gyvenimo. Tarp mūsų, skaitytojų. Labai simboliška.

Kaip ir kiekvienais metais, drįsčiau laukti Trijų karalių pasibeldžiant į LRS duris ir tariant tradicinius – tokius ar panašius – pasveikinimo žodžius: „Mes matėm gaisrą ir atsekėm paskui šio žmogaus gaisro pašvaistę. Ji didesnė, nei iš pradžių manėme. To gaisro vertė daugintina iš pakeliui sutiktų padegėlių Lietuvoj skaičiaus. Milijoninė toji sąžinės gaisrų pašvaistė. Mūsų atneštos kasmetės dovanos – šiek tiek aukso bei smilkalų ir daug daug miros, – ji labiausiai reikalinga žaizdoms gydyti, ir jos yra to žmogaus parašytuose žodžiuose užgimusio visų mūsų tikėjimo ženklai.“

Vytautas Martinkus

Per 2007-ųjų Tris karalius, Vilniuje

 

Skaitytojų vertinimai


34200. tyla2007-01-17 04:48
puikus romanas. komentatoriai be amo

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:36 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba