Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-01-12 nr. 3125

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rūta Burbaitė.
STOTELĖS PAVADINIMAS: UŽSNIGTAS
68
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮTEIKTA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS PREMIJA1
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIAI1
• 1,00 KLIMO, ARBA MILIJONAS SĄŽINĖS GAISRŲ1
• Ona Bartkiūtė.
VARDAI, PASLĖPTAS RASIZMAS, EUFEMIZMAI IR...
13
• Algis Uždavinys.
DVEJOPI SANTYKIAI SU TRADICIJA

KNYGOS 
• Monika Kutkaitytė.
BŪTI ŠALIA MIEGANČIO GROŽIO
1
 Neringa Debesytė.
VIDINĖ TEKSTO PUSĖ
• Inga Tuliševskaitė.
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO MIESTŲ SIELAS
• VISKAS NUŠVIESTA
• NIUJORKO TRILOGIJA
• TRYS SAVO GYVENIMO DAINIAI: CASANOVA, STENDHALIS, TOLSTOJUS4
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Jonas Bruveris.
DANIELIAUS SADAUSKO MAIRONIS
10
• Ona Narbutienė.
„JIS BUVO MISIJOS ŽMOGUS“

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė, Audronė Davainienė.
RESTAURUOTOS PAPARČIŲ BAŽNYČIOS XVIII A. SKULPTŪROS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE PRIKLAUSOMYBĘ, „ŠEIMOS GYVENIMU“ VADINAMĄ
1
• „ATVIRA ERDVĖ“ – ŠANSAS JAUNIEMS SCENOS MENININKAMS

POEZIJA 
• Nijolė Kliukaitė.
MODIFIKUOTAS PASAULIS
2
• ARTŪRAS VALIONIS2

PROZA 
• Gasparas Aleksa.
IŠĖJAU Į TRASĄ
4

VERTIMAI 
• Fañch Peru.
Į SŪRIĄJĄ DELTĄ
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• JAUNO AKTORIAUS LAIKAS
• Darius Piraitis.
NUODINGI KVEPALAI
4

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS IR SMURTAS
11

FOTOGRAFIJA 
• Remigijus Venckus.
APIE FOTOGRAFĄ, FOTOGRAFIJĄ IR PREZENTACIJĄ

KRONIKA 
• TELEVIZIJA ANT LEDO
• GRAŽINA DIDELYTĖ 1938 10 02–2007 01 02

DE PROFUNDIS 
• LPP72
• EVENKŲ KRAŠTO ISTORIJOS24

KNYGOS

VIDINĖ TEKSTO PUSĖ

Neringa Debesytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Romas Orantas

Pavić M. VIDINĖ VĖJO PUSĖ, ARBA RO­MA­NAS APIE HERĄ IR LEANDRĄ. Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

Milorado Pavićiaus kūryba iš skaitytojų reikalauja erudicijos ir maksimalių intelektualinių pastangų. Tai vienas labiausiai intriguojančių postmodernistinės literatūros autorių. Jo romanuose gausu kultūros ženklų, dėmesį patraukia originalūs meniniai vaizdai, unikalus pasakojimo stilius, ypatinga kalbos organizacija. Miloradą Pavićių kritikai vadina „ryškiausiu amžiaus romanistu“. Jis atsiduria šalia tokių literatūros kūrėjų kaip G. G. Marquezas, J. L. Borgesas ar U. Eco. Pasaulinę šlovę šiam autoriui pelnė romanas „Chazarų žodynas“ („Hazarski recnik“, 1984). Miloradas Pavićius siūlo netradicinį skaitymo būdą ir savo pasakojimus kuria taip, kad skaitytojas pats galėtų pasirinkti kelią „per kūrinį“. Jam suteikiama galimybė pačiam organizuoti teksto reikšmes. Milorado Pavićiaus kūriniai itin mėgstami estetų ir intelektualų.

„Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“ („Unutrasnja strana vetra ili roman o Heri i Leandru“, 1991) – dar vienas sudėtingos struktūros paslapčių kupinas Milorado Pavićiaus kūrinys. Tiek jo dvejopame pavadinime, tiek paantraštėje yra nuoroda į antikinį mitą, kuris pasakoja istoriją apie du įsimylėjėlius ir tragišką jų meilės baigtį. Leandras iš Abidoso kiekvieną naktį plaukia per Helesponto sąsiaurį lankyti Heros, Afroditės žynės iš Sesto, kuri bokšte uždega žiburį, rodantį mylimajam kelią. Vieną kartą audra užgesina ugnį, ir Leandras nuskęsta. Pamačiusi į krantą bangų išplautą lavoną, Hera šoka žemyn ir žūsta. Tačiau Milorado Pavićiaus romane pasakojama ne apie antikos laikus. Mitas jo kūrinyje literatūriškai transformuotas. Viena romano dalis skirta Herai, kita – Leandrui. Skaitytojas gali pats nuspręsti, nuo kurios dalies pradėti skaityti. Kad ir koks būtų pasirinkimas, istorijos neatsiejamai susijusios, kupinos tiek prasminių, tiek formalių sąsajų, priklauso tam pačiam pasakojimui, kurio baigtis paaiškėja knygos viduryje, perskaičius abi romano dalis. Du likimai, dvi mirtys pamažu artėja viena į kitą, keistai susipina pasakojimo pabaigoje. Taigi knyga neatsitiktinai turi du viršelius. Tokia kompozicija primena smėlio laikrodį. Kaip smiltys iš vienos jo dalies subyra į kitą, taip vienoje romano dalyje pastebimi kito pasakojimo atgarsiai.

Nei antikinėje istorijoje, nei Milorado Pavićiaus kūrinyje įsimylėjėliai negali būti kartu. Mitas pasakoja, kad Leandrą ir Herą skiria vanduo, romane jiems vienas kito pasiekti neleidžia šimtmečiai. Vis dėlto Milorado Pavićiaus kūrinyje tekančio vandens motyvas labai ryškus. Tiek literatūroje, tiek filosofijoje jis dažnai yra laiko metafora. Autorius pateikia savą mito versiją. Istorijos apie Leandrą veiksmas vyksta XVII a. Serbijoje ir Bosnijoje. Irinėjus Zachumietis, arba Leandras, palieka tėvų namus ir leidžiasi į klajones. Jis talentingas architektas, tačiau iš kitų žmonių jį labiausiai išskiria ir vienatvei pasmerkia viena ypatybė – neįprastas viso jo gyvenimo greitis: „Tačiau atsitiko taip, kad Leandras jau iš anksto žinojo, kas bus, ir jo laukimas virto tikrove, buvo tiek greitesnis už savo draugę, kad jie net nespėjo susiliesti. Jo ritmas vis dėlto buvo kitoks nei jos, ir Leandras pirmąsyk patyrė baisią prakeiktį, kuri tūnojo jo slaptos savybės dugne“ („Leandras“, p. 17). Tarsi stebuklinės pasakos herojus jis antgamtiniu greičiu vieną po kitos stato cerkves, kurias beveik tuoj pat nuo žemės paviršiaus nušluoja turkų ordos. Bet netgi ir tada, kai aplinkui visi pasiruošę griauti, žemė laistoma krauju, o tarp svetimų kalbų ir kariuomenių galima pasiklysti, neturėdamas nė vieno dvasinio bendražygio ir pasmerktas totaliai vienatvei, Leandras nenustoja kurti – jo pastatytos bažnyčios sudaro tobulą apskritimą, primenantį išdidintą kadaise išmoktą graikišką raidę Θ (tetą), kuri romane tampa dieviškosios harmonijos simboliu:

– Matai, (...) iš ano lango stiebiasi medis. Jis nelaukia taikos, kad galėtų augti. Ir tas, kuris stato, nesirenka nei vietos, nei metų laiko, nei gražaus, nei audringo oro, nes jis yra statybų šeimininkas. O mūsų dalia – statyti. Nes kas tau pažadėjo taiką ir laimę, pilnus maišus kviečių ir kad geresnis gyvenimas seks tau iš paskos kaip uodega paskui mulą? („Leandras“, p. 26).

Net ir pasiekęs meistriškumo aukštumų, Leandras nemeta savo veiklos, stato, nes toks yra jo pašaukimas, nesiekia nieko sau, nelaukia jokio atpildo. Kiekvienas turi daryti tai, ką moka ir gali, net jei kas nors viską sunaikins, „plėnimis paleis“ („Leandras“, p. 20). Leandras siekia kurti harmoniją iš chaoso, pasipriešinti viską užgožiančiai destrukcijai, pažymėjusiai laikmetį, kuriame gyvena jo karta. Nepalieka įspūdis, kad lėtoje ir tolygioje pasakojimo tėkmėje slypi tragiškos savo buvimo prasmės žinojimas:

Šis pasaulis priklauso ne mums, o mūsų tėvams ir jų amžininkams, jie elgiasi ir jaučiasi taip, lyg būtų vieninteliai jo savininkai. O aš ir mano bendraamžiai buvome ir liksime vargani tarnai tų, kurie atėjo į šį miestą mosuodami kardais ir atplaukė su svetimomis kariaunomis. Iš savo tėvų kartos mes gavome ne tik tarnų padėtį, bet ir sudegusį, pusiau sunaikintą pasaulį, alkaną vaikystę, ir tie, kurie mums tai atnešė, padarė iš to dorybę, kuriai vis dar vergaujame. O mes, mes čia esame tam, kad įterptume po žodį į langus ir duris, pro kurias išeisime... („Leandras“, p. 53).

Nors abiejų pasakojimų, sudarančių romaną, erdvė panaši, jų laiko linijos viena nuo kitos labai nutolusios. Heronėja Bukur, chemijos studentė, gyvena XX a. antros pusės Belgrade. Kaip ir Leandras, ji išsiskiria iš aplinkinių labai intensyviu gyvenimo ritmu. Hera gilinasi į būties paslaptis ir savaip jas aiškina. Vieną rytą merginai ima atrodyti, „kad jos liežuvis skilo į dvi dalis kaip gyvatės“, o ant galvos „auga dviejų rūšių plaukai“ („Hera“, p. 18). Heros vidinis pasaulis suskyla, ir tas skilimas pirmiausia pasireiškia negalėjimu mąstyti ir kalbėti esamojo ir būtojo laiko kategorijomis. Jos gyvenime lieka tik būsimasis laikas. Ir pirmiausia tai liudija merginos kalba: „Hera tarsi kalbėjo kita kalba, nepanašia į jos amžininkų, nors tai vis dėlto buvo ta pati kalba“ („Hera“, p. 19). Galiausiai mergina padaro „atradimą“. Ji suvokia, kad sapnuose, kaip ir jos kalboje, tėra būsimojo laiko apraiškos. Laikas, kuriame Hera gyvena, ir jos vidinis, į ateitį orientuotas laikas tarsi prasilenkia. Mergina supranta, kad jos fatališkais ženklais pažymėtas pasaulis yra sapnas, kurį nutraukti gali tik mirtis. Milorado Pavićiaus romane kalbos vaidmuo paradoksalus ir ironiškas. Per ją gali reikštis tai, kas yra už žmogaus patyrimo ribų. Kartu kalba gali būti ir tik žaidimas, kuris atsitiktinai tampa lemtingas: „Deja, pasaulyje nėra nieko paslaptingo. Pasaulis pilnas ne paslapčių, o cypimo ausyse. Kiekvienas pasakojimas gali atsirasti sulig rimbo pliaukštelėjimu“ („Hera“, p. 57).

Milorado Pavićiaus romane kasdienybės ribos tarsi išsiplečia. Regimojoje tikrovėje šmėsteli nepaaiškinamos, iracionalios tikrovės apraiškos. Būties dėsniai atsiskleidžia per mistines personažų patirtis. Knygoje daug kas atrodo sukurta pagal sapnų logiką, ir tai primena magiškojo realizmo romanus. Keisčiausi dalykai pateikiami kaip savaime suprantami, įprasti. Kūrinyje dėmesį dažnai patraukia keistos detalės, netikėtos įžvalgos:

Vietoj sagų ji prisitvirtino mažus laikrodukus, bet viskas perniek. Egzamino neišlaikė, nes jai paskirto bandymo procesą aprašė taip, kad buvo visai kas vyksta iš pradžių ir kas po to („Hera“, p. 19).

Pagaliau, – šūktelėjo tardytojas fon Miolkas, jo nosis susiraitė it žarna, ir jis pats atkurnėjo pasiklausyti, kas vyksta vienutėje („Hera“, p. 30).

Taip paukštis vinkliai it pamušalą pridygsniuodavo prie dangaus šį pasaulį, kuriame Leandras gulėjo lyg tinklu pagautas („Leandras“, p. 37).

Nejučia imi svarstyti, ar įmanoma užkelti akis ant paukščio sparnų ir kokį nepaprastai harmoningą pasaulį gali pamatyti iš tokių aukštumų; kaip gali sopėti plaukai ir ką tuomet turėtų jausti žmogus. Tai, kas akivaizdu ir jau, atrodo, negali nustebinti, Milorado Pavićiaus romane pasirodo stulbinančiais pavidalais ir skatina mąstyti apie galimybę kitaip pažvelgti į pasaulį. Originalios metaforos, netikėti palyginimai ir paralelės suteikia pasakojimui vizualumo. Romaną vertusi Laima Masytė puikiai perteikė pasakojimo stilių ir menines figūras, kurių gausu Milorado Pavićiaus tekste.

Romane, įvairiuose meninio teksto lygmenyse, galima pastebėti antinomijų. Dvilypumas slypi jau kūrinio pavadinime. Iš jo sužinome, kad Milorado Pavićiaus kūrinio pasaulėvaizdyje net vėjas gali turėti dvi puses. Harmoninga pasaulio vizija susideda iš priešybių: „kaip egzistuoja vyriški ir moteriški instrumentai, taip ir geras tik mišrus kvartetas, taip kiekvienas veidas turi vieną vyrišką ir vieną moterišką akį.“ Vienoje jų – naktis, kitoj – diena. Paslaptys yra greitos ir lėtos... Leandras aplanko pigų ir brangų pranašą. Vienas mato tolimą ateitį, kitas – artimą. Niekas negali egzistuoti atskirai, o tik kaip visumos dalis. Ir šis dualizmas, ši priešybių dermė – būties paslaptis. Kad prie jos priartėtum, reikia ypatingų dvasinių pastangų, sugebėjimo atpažinti, „katras medis ošia naktyje – kadagys ar jovaras“ („Hera“, p. 42), mokėjimo įžvelgti ypatingą ryšį tarp atskirų, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių elementų. Vidinė vėjo pusė knygoje tampa metafora to, kas slypi už regimosios realybės ribų.

Pasaulio vizija, atsiskleidžianti Milorado Pavićiaus romane, skaitytoją verčia tikrinti anksčiau įgytą tikrovės supratimą. „Amžinosios“ temos, visada aktualios filosofinės kategorijos jo knygoje gvildenamos labai savitai. Daiktiškomis metaforomis perteikiamos abstrakcijos tarytum įgauna materialų pavidalą, gali būti pažįstamos per pojūčius. Peršasi mintis, kad paradoksali jų esmė negali būti perprantama vien protu:

Egzistuoja skirtingos meilės. Vienas galima pasmeigti tik šakute, kitos valgomos tik rankomis kaip austrės, kai kurias reikia peiliu pjauti, antraip užspringsi, o dar kitos yra tokios skystos, kad gelbsti tik šaukštas. Arba vėlgi skinamos kaip obuolys, kurį suvalgė Adomas.

O dėl mirties, tai ji yra vienintelis dalykas po dangaus skliautu, kuris it gyvatė gali šliaužti mūsų kilmės kamienu ir į viršų, ir į apačią. Mirtis gali tykoti šimtmečiuose prieš tavo gimimą, o gali sugrįžti paimti tavęs – pajudėti į susitikimą iš toliausios ateities. Kažkas, ko nepažįsti ir niekada nepamatysi, gali užsiundyti ant tavęs savo mirtį kaip medžioklinį šunį ant putpelės ir pasiųsti ją, kad tave pagautų iš didžiulio atstumo... („Leandras“, p. 15).

Milorado Pavićiaus knyga „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“ – filosofiškas, metaforiškas kūrinys. Autorius sukūrė dar vieną „gelmės“ įspūdį paliekantį, daugiaprasmį, „neišsemiamą“ romaną. Šis meninis tekstas tarsi prabangus originaliai dekoruotas audinys žėri paradoksaliomis idėjomis, žaismingu stiliumi. Tačiau yra dar ir jo „vidus“ – giliausias prasmės sluoksnis, prie kurio priartėja kiekvienas įžvalgus skaitytojas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:31 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba