NUODINGI KVEPALAI

Figūros baleto repeticijose.

Šviesos, užliejančios trapų kūną, įsiritusį į rūmų menę, kur gimsta dievų vaikai. Metų metais ir dienų dienomis Ji priklausė figūroms ir pozoms, kai nelikdavo minčių ir sielos, kai išnykdavo pats gyvenimas, o akys liepsnodavo kvapais. Kūnas buvo negailestingai plėšomas šokio, o nualinti raumenys galėdavo ištverti bet ką. Ir šlovė, kuri nepalikdavo Jos nė minutei, – svaiginanti Sėkmė. Dužo. Staiga amžius įsirėžė ir Jai įsakė išnykti. Ji Buvo balerina.

Išsilieję kvepalai ant naktinio stalelio.

Gležni, ploni pirštai suieško cigaretę, ji priglunda prie moters lūpų, apsunkęs žiebtuvėlio spragtelėjimas. Lengvi dūmai. Raminantys.

Stiklinė vandens, kurioje sukritusios išėjusios nakties dulkės, per langą skverbiasi prieblanda. Tamsus oras nudažo erdvų baltą kambarį, kurio kampe pamestos didžiulės rožių puokštės. Jų nereikia pamerkti, rožės per daug neįdomios.

Moteris guli lovoje, o ta patalpa, tiesiog patalpa primena nuotraukas, kuriose viskas alsuoja elegancija, bet neturi šilumos.

Stiklas.

Ji džiūvo ant šitos antikvarinės sofos lyg muziejaus seniena. Cigaretės ir prabanga, kuri alina kiekvieną vienišą padarą kvailam postmodernizmo spektaklyje. Tas pasakymas „kvailas postmodernizmo spektaklis“, tas pasakymas toks protingai unikalus, kad verčia išprotėti. Moteris prarijo paskutinius cigaretės dūmus, lyg nešdamasi savo sieloje juokingą žinojimą, kad daugiau niekada neberūkys.

Staiga Ji pašoko iš lovos, bėgte pasileido į vonios kambarį, kriauklėje užgesino cigaretę, nusiprausė, išsivalė dantis.

Malda į kosmetiką... Moteris kruopščiai naudojo kiekvieną įrankį, kiekvieną stebuklingą smulkmeną, net gramas, vos vienas gramas pudros slėpė jos džiūvimą ir liūdesį.

Grįžusi į kambarį, Ji įmerkė kelis pirštus į išsiliejusius kvepalus, o tada atsargiai palietė kaklo odą. Atodūsis, ištrūkęs iš lūpų, priminė dramatišką filmą, atgaivino Jos turėtą siautulingą aistrą, bet tai buvo tik akimirkos dužimas.

Juodas užsagstomas snobiškos kainos megztukas pavertė žavia lėle.

Kelius siekiantis sijonas, kurio naktinė spalva žibėjo prabanga.

Maži bateliai, kaukšintys einant gatvės grindiniu.

Trumpi audinių kailiniai, kurių baltuma svaigino.

Šį keistą gyvenimo vakarą Ji nenorėjo vairuoti, nes įtempti rankų raumenys būtų kankinę.

Taksi skriejo miesto alėjomis, kur ruduo jau buvo nusenęs, o žmonės nevaikščiodavo, tik skubėdavo nuo vieno taško iki kito – kaip matematiška ir apskaičiuota. Vakaras, per daug tyliai prigludęs prie Jos pečių, šaltai liesdamas kaklo odą, šnabždėjo mintis ir muziką. Moteris užsimerkė. Atlošė galvą.

Kartais jausmai būdavo nesugaunami, jie kvailai juokdavosi ir verkdavo, kartais pernelyg audringai užgrodavo tango, bet rudens lietums užėjus, paprasčiausiai užmigdavo. Ir to nebuvo įmanoma sustabdyti.

Išlipdama iš taksi, Ji užsidėjo ekstravagantiškus juodus akinius – niekas, įeinantis į šį klubą, nenorėjo būti atpažintas. Raudonų žibintų salonas ir įstabūs Liudviko XIV laikų krėslai. Moteris čia lankėsi antrą kartą, bet tai tik privertė jaustis dar bjauriau. Patarnautojas, nuvilkęs ir pakabinęs Jos paltą, palydėjo prie rezervuoto stalelio.

Eidama siaurais koridoriais, Ji matė ant prabangių krėslų besirangančias pusnuoges manekenes, vilkinčias įmantriausiais korsetais. Pasieniuose trynėsi vyrai, įspraudę raumeningus kūnus į odinius drabužius, – tai priminė pornografiją, tik čia Aktoriai slėpė savo veidus.

Moteris nesusilaikiusi smeigė žvilgsnį į jų akis; karštai žavus ir žeminantis, bet gerai apmokamas darbas?..

Prisėdusi prie stalelio, iškart užsirūkė ir užsisakė raudono portugališko vyno. Rinkosi žmonės, tokie pat užsimaskavę, bet čia plėšiantys baimės kaukes, klubo prietemoje išduodantys save. Moteris nusiėmė akinius.

Žvelgė į tuščią sceną, nors jai nerūpėjo vakaro programa.

Užsisakė antrą kokteilį.

Svaiginant muzikai, Ji nebejautė laiko svorio, ugningos šviesos numalšino troškulį ir išgydė sulūžusius kaulus. Vynas sukosi Jos venomis lyg vandens kaskadomis. Rafinuota balerinos laikysena išdavė paslaptis, todėl ne vieno akys užkliūdavo už smulkutės figūros, elegantiškai įkritusios į minkštą krėslą. Šįvakar Jai nerūpėjo, ar kas nors atpažino, ar apkalbėjo. Niekas Jos nefotografuos.

Mažas veidrodėlis rankose nusišypsojo.

Ji netgi nelaikė visų aplinkinių ištvirkėliais, Ji negalvojo apie tai, ko jie čia susirinko – tai buvo visiškai nesvarbu.

Nepažįstamose akyse virė dienos ir cigarečių dūmai, laukinių vynuogių krūmai ir saulės kepinamos naktys. Jaunas vyras stovėjo priešais Jos stalelį. Moteris suvirpėjo. Tiksliu ir lengvu galvos linktelėjimu Ji pasisveikino, o savo siela įsisiurbė į Jo kūną ir apkvaito. Viskas kvepėjo. Kvepalai išsilieja, jie plaukia parketo grindimis rožių link. Kvapai kovoja.

– Baletas dėl gyvenimo? – tyliai sušnabždėjo Vyras.

– Gražus pavadinimas, ar ne? – žavus laimėjimas pasislėpė Moters žodžiuose.

– Kaip populiariausiam žurnalui – taip. O jūsų nuotraukos nuostabios... Beje, sakiniai taip pat... – Jo šypsena buvo kukli, primenanti sodo vaisių ir lengvą šieno aromatą.

– Jie norėjo, kad atrodyčiau... atrodyčiau... – negalėjo surasti tinkamo žodžio.

– Savimi?

– Taip. Iš kur žinote? – maža nuostaba spindėjo Moters veide.

– Išsikirpau tą pokalbį.

– Tikrai? O kodėl aš jaučiau, kad šįvakar jus sutiksiu?

– Tokiuose purvo vakaruose madinga lankytis, – nusikvatojo Vyras.

– Baletas gyvenimui.

– Jūs sulipdyta šokolado figūroms. Mačiau spektaklius, kuriuose šokote...

– Baletas gyvenimui ir dėl gyvenimo, – Ją nukrėtė šiurpas dėl tiesos, pasislėpusios išsakytuose žodžiuose, tiesos, kurią būtų galima pavadinti priklausomybe, – bet nieko nebeliko.

– Ką jūs čia veikiate?

– Norėčiau išeiti, – Moters rankos vos juntamai virpėjo.

– Išeiti? Juk vakaras tik prasidėjo.

– Ne dėl to atėjau... Žinote, aš esu kitokia ir niekada nesikeičiu, bet šįkart privalau paklausti, – Ji kalbėjo kiek nervingai.

– Taip?

– Ką... Ar... Jūs... Ką tu... Ką veikiate šį vakar? – Moteris atsistojo. Dabar Ji taip arti matė jo nenuskustą veidą, girdėjo alsuojančius kvapus ir dar giliau pasinėrė į jauną vandenyną.

– Tokia Moteris su Tokiu klausimu. Esu švelniai šokiruotas, – šypsena vėl perbėgo jo veidu.

– Atsakykite.

– Norite, kad išeičiau kartu su jumis?

Viskas panėšėjo į sapną, Jo akys dar kartą palietė tą neįprastą Moterį, perbėgo spalvingos ir įkaitusios erdvės sienomis, trumpam pasislėpė – vokai užsimerkė, o tada... Jis dar plačiau nusišypsojo.

– Labai noriu, – droviai pratarė.

– Šokis gyvenimui ir baletas, – Vyro veide atsirado gabalėlis realybės.

– Rūkote?

– Taip.

– Tad išsitraukite cigaretę ir prisidekite, – Jos tonas buvo įsakmus. Vyras pakluso.

– Jūs žavesnė nei tose nuotraukose...

– Jos netikros... O Jūsų...?

– Sakykime vienas kitam TU, – pertraukęs paprašė Moters.

– Kur Tavo gyvenimas? – Jie stovėjo taip arti, kad apipylė vienas kitą cigarečių dūmais. Nuodai. Šieno ir vaisių kvapas.

– Aš – aktorius.

– Ironiška. Mane pažįsti iš visų tų gražių straipsnių, o aš tik žinau, kad esi aktorius...

Moteris švelniai suėmė Jo ranką, suspaudė, o po to atsargiai paglostė. Jos akys buvo paskendusios dykumoje.

– Išeikim iš čia, – Ji neištarė, tik lūpomis iškalė žodžių rėmelius.

– Magiška, – Vyras vėl trumpam užsimerkė.

Jie bėgo, Jie pasileido laiptais, brovėsi pro dirbtinus pornografinius žmones, pro minią Išsivadavusiųjų ir Išsilaisvinusiųjų... Jie norėjo pradingti vasaros audroje ir vidurnakčio pūgoje.

Abu, paslėpę akis po anglies juodumo akiniais, susikibę rankomis, nėrė į taksi, stovintį prie pat įėjimo į klubą.

Nežinojo, kas toliau: kur baigsis laikas, o kur prasidės dienos ir pareigos, kada ateis protas, kada išsitrins narkotikai, kada reikės valgyti, o kada rūkyti, kur pakils saulė, kada sudžius mėnulis.

Taksi suko ratus aplink miestą.

Jie paprašė vairuotojo pagarsinti muziką, kurioje nebuvo baleto dvasios, o tik trankūs gatvės dūžiai ir populiarūs balsai. Jų ritmu jiedu suposi, tylėdami ir susikibę už rankų.

Jų lūpos užsidėgė aistra, Jie nepaleido vienas kito, kol automobilis važiavo į aerouostą.

Nevienodi kūnai, skirtingai išdažyti laiko, išskirti dvidešimties metų, nes Jis tik pradeda, sako, kad Jam dvidešimt, Ji liečia Jo odą, nešdamasi keturiasdešimt, tai paranojiškai kinematografiška, o audringa muzika nuaidi...

Jie vėl skubėdami ir griūdami pasileidžia ilgomis laukimo salėmis. Jaunutė mergina, vilkinti mėlyna uniforma, mandagiai paaiškina, kad artimiausiu metu yra tik du skrydžiai, ir jie pasirenka Lisaboną.

Lėktuvas kyla, Ji gležnu delnu glamonėja Jo veidą. Jis norėtų verkti, bet kvatoja, trokšta pasijusti kitaip, bet laimė nepaaiškinama. Jokios meilės.

Jų akys apsvaigusios, Jie įsivaizduoja degančias rožes, gesinamas kvepalais.

Šiandien Ji nekentė negražių daiktų ir žmonių.

Lėktuvas skriejo į prasidedančią naktį, plaukė laikų debesimis, kol trupančios žvaigždės išnyko kažkur toli.

Jie buvo vaikai, kurių rankas plovė vynas, o nuodai nepaleido širdies. Moteris nulipo nuo scenos, nes Ji – jau sudžiūvusi balerina, bet išnyko tik balerina...

Lisabona pasitiks ir išeikvos, nualins ir išnaudos juos.

Nesiliaudami šokti, jie naikins rožes, o Vyras niekada nepamirš, Jis dar tik pradeda kvėpuoti.

Lisabona.

Lėktuvas leidosi.

Jie išsitraukė kvepalus ir stipriu smūgiu sudaužė. Oras pasruvo šokiu, tango, baleto rožėmis, knygomis ir pornografija arba erotika.

Kvepiančiu vandeniu nuplautos sielos susikibo.

Figūros Lisabonos veidrodžiuose.

Nuotraukos.