Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-01-12 nr. 3125

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rūta Burbaitė.
STOTELĖS PAVADINIMAS: UŽSNIGTAS
68
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮTEIKTA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS PREMIJA1
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIAI1
• 1,00 KLIMO, ARBA MILIJONAS SĄŽINĖS GAISRŲ1
• Ona Bartkiūtė.
VARDAI, PASLĖPTAS RASIZMAS, EUFEMIZMAI IR...
13
• Algis Uždavinys.
DVEJOPI SANTYKIAI SU TRADICIJA

KNYGOS 
 Monika Kutkaitytė.
BŪTI ŠALIA MIEGANČIO GROŽIO
1
• Neringa Debesytė.
VIDINĖ TEKSTO PUSĖ
• Inga Tuliševskaitė.
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO MIESTŲ SIELAS
• VISKAS NUŠVIESTA
• NIUJORKO TRILOGIJA
• TRYS SAVO GYVENIMO DAINIAI: CASANOVA, STENDHALIS, TOLSTOJUS4
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Jonas Bruveris.
DANIELIAUS SADAUSKO MAIRONIS
10
• Ona Narbutienė.
„JIS BUVO MISIJOS ŽMOGUS“

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė, Audronė Davainienė.
RESTAURUOTOS PAPARČIŲ BAŽNYČIOS XVIII A. SKULPTŪROS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE PRIKLAUSOMYBĘ, „ŠEIMOS GYVENIMU“ VADINAMĄ
1
• „ATVIRA ERDVĖ“ – ŠANSAS JAUNIEMS SCENOS MENININKAMS

POEZIJA 
• Nijolė Kliukaitė.
MODIFIKUOTAS PASAULIS
2
• ARTŪRAS VALIONIS2

PROZA 
• Gasparas Aleksa.
IŠĖJAU Į TRASĄ
4

VERTIMAI 
• Fañch Peru.
Į SŪRIĄJĄ DELTĄ
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• JAUNO AKTORIAUS LAIKAS
• Darius Piraitis.
NUODINGI KVEPALAI
4

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS IR SMURTAS
11

FOTOGRAFIJA 
• Remigijus Venckus.
APIE FOTOGRAFĄ, FOTOGRAFIJĄ IR PREZENTACIJĄ

KRONIKA 
• TELEVIZIJA ANT LEDO
• GRAŽINA DIDELYTĖ 1938 10 02–2007 01 02

DE PROFUNDIS 
• LPP72
• EVENKŲ KRAŠTO ISTORIJOS24

KNYGOS

BŪTI ŠALIA MIEGANČIO GROŽIO

Monika Kutkaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Alfonsas Žvilius

Márquez G. G. PRISIMINIMAI APIE MA­NO LIŪDNĄSIAS KEKŠES. Iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. – Vilnius: Alma littera, 2006.

XXI a. grožinės literatūros pasaulį išvydo Gabrielio Garcíjos Márquezo romanas „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ („Memoria de mis putas turistes“, 2004). Naujasis kolumbiečio kūrinys tikrai nepretenduoja pakeisti pasaulinės literatūros veido, tačiau jo žanras – prisiminimų knyga (memuarai) – dar nebuvo kūrėjo išbandytas. Nedideliame romane randame paprasto (vidutinio), išsiskiriančio nebent savo garbiu amžiumi, žurnalisto prisiminimus: „Šiuos prisiminimus rašau kadaise mano tėvams priklausiusioje bibliotekoje, kurios lentynos tikriausiai greitai sugrius pagraužtos kantriųjų knygų kandžių.“ Laikinumo, fizinės būties baigtumo tema prisiminimuose ryški ir susipynusi su ne mažiau svarbia – centrine visoje G. G. Márquezo kūryboje – meilės tema. Pasakotojas atvirai atskleidžia knygos atsiradimo idėjos užuomazgas: visą gyvenimą rašęs įvairioms laikraščių redakcijoms ir kūręs poeziją, jis, išėjęs į pensiją, savo straipsniais tebepalaiko sekmadieninę skiltį. Artėjant devyniasdešimtajam gimtadieniui, jis prisiminė seniai puoselėtą mintį – laikraščio, kuriame dirbo, skaitytojams pasiūlyti lovų istorijas – prisiminimus apie savo meilužes: „Vienu tarpu man toptelėjo, kad tokios lovų istorijos būtų geras pamatas papasakoti apie savo palaidą gyvenimą, ir tada man tarsi iš dangaus nukrito romano pavadinimas: „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“. Tą patį pavadinimą romanui palieka ir G. G. Márquezas.

Pasakotojas peržvelgia savo gyvenimą bendrais bruožais ir dalina jį į atskirus dešimtmečius, nuolat akcentuodamas savo fizinę būklę. Kūrinyje gyvenimas yra neišvengiamas artėjimas prie mirties. Pagrindinis veikėjas buvo susitaikęs su savo fizine būtimi, nors ji jo netenkino: „Aš toks bjaurus, negražus ir anachroniškas, kad žmonės mane pastebi per kilometrą. Tačiau toks būti aš nenorėjau, todėl dėjausi esąs kitoks.“ Gimimo diena atrodo kaip puiki galimybė stabtelėti ir pažvelgti į save iš šalies. Gali būti toks, koks esi iš tikrųjų: „Išeidamas dirstelėjau į veidrodį, kabantį virš prausyklės. Iš kitos pusės į mane žvelgiantis arklys dar nebuvo gaišena, bet niūrus, su dvigubu popiežiaus pagurkliu, patinusiais vokais ir plonučiukėmis plaukų sruogelėms, likusiomis iš kadaise buvusių muziko karčių.“ Galvodamas apie prasmingą atsiskleidimą savo prisiminimuose, pasakotojas pradeda savo memuarus būtent nuo devyniasdešimtojo gimtadienio išvakarių, kai visa savo esybe pajunta nenumaldomą troškimą pasimylėti su kokia nekalta jauna mergaite. Jis neslepia geidulingos praeities: kai jam sukako penkiasdešimt, jis jau buvo turėjęs 514 moterų, su kuriomis bent kartą miegojo. Pasakotojas didžiuojasi: „Niekada nesu atsigulęs į lovą su jokia moterimi jai nesumokėjęs, ir tik nedaugelį moterų, kurios nesivertė tuo amatu, protu ar jėga įkalbėdavau paimti pinigus, net jeigu pas­kui jos būtų juos išmetusios į šiukšlyną.“ Žinant būtent tokią tiesą apie visų gerbiamo žurnalisto visiškai nedorovingą praeitį, devyniasdešimtojo gimtadienio dovana gali atrodyti kaip itin nepadorus senio įnoris. Jis gali papiktinti dėl atviros užuominos į pedofiliją. Suklūstame, nes tai yra prisiminimas, kuriuo pradedama knyga. Prisiminimas, nuo kurio prasideda tikrasis pasakotojo gyvenimas: visavertis, nes kupinas meilės ir žinojimo, kad patiriamas jausmas abipusis, tikėjimo, kad jam skirta mirti ne vienam. Žurnalistas pirmą kartą nuoširdžiai myli, ir šis jausmas jam atveria langą į naują gyvenimą – nors ir po devyniasdešimties: „Pagaliau tai buvo tikrasis gyvenimas, mano širdis išgelbėta ir pasmerkta numirti iš meilės laimingoje agonijoje bet kurią dieną po mano šimtojo gimtadienio.“ Pasakotojo ilgaamžiškumas sietinas ne tiek su fizine jo būtimi, kiek su dvasine kelione ir jos pokyčiais: gyvenimo džiaugsmas ir prasmė ateina itin vėlai, ir susidaro įspūdis, kad pasakotojas negalėjo numirti nepatyręs meilės jausmo. Visą asmeninį gyvenimą skyręs vien kūniškųjų poreikių patenkinimui, jis suvokia, kad labiausiai mirti norėtų iš meilės. Ir kitokios gyvenimo pabaigos jis negalėtų įsivaizduoti: mirti nuo meilės sukeltų kančių arba iš džiaugsmo.

Įstabioji meilės patyrimo istorija prisiminimuose įgauna pasakos atspalvį: pasakotojas, atėjęs patirti aistringos meilės su keturiolikmete, randa ją miegančią. Ji – lyg įsikūnijęs miegantis grožis, lyg Miegančioji gražuolė iš prancūzų pasakotojo kūrinio. Iš karto kuriamos opozicijos: susitinka jaunystė ir senatvė, grožis ir bjaurumas, skaistybė ir gašlumas. Pasakotojas nori sprukti iš kambario, kuriame miega susirietusi į kamuoliuką mergaitė, tačiau negali to padaryti sulaikytas vidinės traukos – mažylė jam atrodo itin graži ir miela. Jis nusprendžia likti ir ja pasigėrėti: „Atsisėdau ant lovos krašto, kad galėčiau ją stebėti savo užkerėtais penkiais pojūčiais.“ Pasakos įspūdis neblėsta: senis pavadina mergaitę Delgadina (t. y. Lieknoji iš liaudies dainos: karaliaus tarnai randa Delgadiną mirusią nuo troškulio), skaito jai „Mažąjį princą“, ištraukas iš „Tūkstančio ir vienos nakties“, Charles’io Perrault pasakas. Pasakotojas nežadina savo gimtadienio dovanos – ne todėl, kad negalėtų su ja pasimylėti, bet todėl, kad trokšta gėrėtis ja, kai ji miega. Apie mergaitę jis žino mažai ir visai ja nesidomi. Pirminė informacija, gauta iš viešnamio šeimininkės, atrodo pakankama: „graži, gerai išauklėta (...) vargšelė dar turi visą dieną viename fabrike siūti sagas.“ Sudaromas įspūdis, veržiantis kartais net dvejoti Delgadinos egzistavimu realybėje: pasakotojas jai skaito lyg komos būsenos žmogui. Jis niekada su ja nėra visavertiškai, abipusiškai bendravęs (nes ji visų jų susitikimų metu miega). Vieną kartą jis supranta, kad iš tiesų mergaitės nepažintų gatvėje, nes pažįsta tik jos miegančios bruožus. Jis nežino jos tikrojo vardo. Delgadina yra kaip Miegančioji gražuolė, kuri miegojo šimtą metų, o ją įsimylėjęs Princas nė karto nebuvo jos lietęs. Romano pabaigoje vaizduojamas pasakotojas, miegantis šalia Delgadinos ir laukiantis savo šimtojo gimtadienio. „Elkis kaip nori, bet neprarask šitos mergiotės. (...) Nėra didesnės nelaimės nei mirti vienam“, – tokiais patariamais žodžiais pasakotoją palydi atsitiktinai sutikta viena jo buvusi meilužė. Jaunoji mergaitė lyg vaistai nuo vienatvės, kurią visą gyvenimą nešiojosi širdyje pasakotojas.

Romanas pradedamas epigrafu iš puikaus Jasunario Kavabatos kūrinio „Miegančiųjų gražuolių namai“: „Pamirškit savo prasto skonio juokelius, įspėjo senąjį Egušį viešbučio šeimininkė. Ir tik nemėginkit kaišioti pirštų miegančiai moteriai į burną ar daryti ką nors panašaus.“ Kavabatos kūrinio istorija panaši: vienas senolis dažnai lankosi viešnamyje, kuriame leidžiama gėrėtis miegančiomis gražuolėmis. G. G. Márquezo kūrinys primena Thomo Manno protagonistą iš apsakymo „Mirtis Venecijoje“ – pagyvenęs vyras įsimyli berniuką, su kuriuo nė karto nepasikalba, tik pasikeičia reikšmingais žvilgsniais. Veiksmas vyksta viešbutyje. Šiuose kūriniuose plėtojama ta pati tema: pagyvenę vyrai trokšta pilnatvės ir idealizuoja sutiktus jaunuolius. Tai, ko jaunystėje ilgėtasi, virsta realybe – įsimylima mažametė būtybė, praturtinanti gyvenimą dar, rodos, niekada nepatirtais jausmais. Márquezo kūrinys nėra vien sentimentalus pasakojimas apie kūnišką ir dvasinę meilę. Tai amžių nugyvenusio vyriškio istorija, dvelkianti išmintimi ir ramybe, nors papasakota ironiškai ir gan painiai. Lengvai skaitomas Prano Bieliausko vertimas į lietuvių kalbą vaizdingai perteikia prisiminimus.

Dėmesį atkreipia liūdnumas, kurio kūrinyje itin daug. Liūdnosios kekšės šmėžuoja pavadinime – ir jų gyvenimas liūdnas, nes jos mylisi visada be meilės. Liūdna vargšė Delgadina – ji sunkiai dirba sagų fabrike, kad užsidirbtų pragyvenimui, nors jai vos keturiolika ir ji tokia graži. Liūdna viešnamio šeimininkė Rosa Kabarkas, neįveikiama moteris, – ji vadovauja kūniškos meilės fabrikui ir žino, kad jame nėra nė lašo tikrosios meilės. Ir turbūt liūdniausias iš visų yra liūdnasis išminčius – kūrinio pasakotojas. Jis, būdamas išmintingiausias iš visų, tik savo saulėlydyje įvertina vienatvės liūdnumą ir džiaugsmą, patiriamą dėl netikėtai atsiradusios pilnatvės, kurią suteikia meilė mergaitei. Liūdnumas kyla iš to, kad viską galima prisiminti ir jau niekada daugiau – patirti. Pasakotojas jaučia, kad artėja prie mirties: „kai jau nebelieka metų, lieka vienintelis lemiamas dalykas – mirtis.“ Ir jam lemta mirti tada, kai tikrasis gyvenimas vos prasidėjo. Tačiau visų svarbiausia – žinojimas, kad jis mirs tikrai laimingas, nes patyrė meilę.

Šio gerai išversto kūrinio skaitymas teikia malonumą – lengvas stilius, taupūs vaizdai, realistinė istorija, viskas, kas pasakojama, turi savo vietą. Įvykiai išdėstyti ne chronologine seka, jie pinasi, tačiau nesupainioja skaitytojo. G. G. Márquezo kūrinys pasižymi ypatingu realistiškumu ir meniškumu.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:23 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba