Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-01-12 nr. 3125

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rūta Burbaitė.
STOTELĖS PAVADINIMAS: UŽSNIGTAS
68
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮTEIKTA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS PREMIJA1
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIAI1
• 1,00 KLIMO, ARBA MILIJONAS SĄŽINĖS GAISRŲ1
• Ona Bartkiūtė.
VARDAI, PASLĖPTAS RASIZMAS, EUFEMIZMAI IR...
13
• Algis Uždavinys.
DVEJOPI SANTYKIAI SU TRADICIJA

KNYGOS 
• Monika Kutkaitytė.
BŪTI ŠALIA MIEGANČIO GROŽIO
1
• Neringa Debesytė.
VIDINĖ TEKSTO PUSĖ
• Inga Tuliševskaitė.
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO MIESTŲ SIELAS
• VISKAS NUŠVIESTA
• NIUJORKO TRILOGIJA
• TRYS SAVO GYVENIMO DAINIAI: CASANOVA, STENDHALIS, TOLSTOJUS4
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Jonas Bruveris.
DANIELIAUS SADAUSKO MAIRONIS
10
• Ona Narbutienė.
„JIS BUVO MISIJOS ŽMOGUS“

PAVELDAS 
 Laima Kruopaitė, Audronė Davainienė.
RESTAURUOTOS PAPARČIŲ BAŽNYČIOS XVIII A. SKULPTŪROS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE PRIKLAUSOMYBĘ, „ŠEIMOS GYVENIMU“ VADINAMĄ
1
• „ATVIRA ERDVĖ“ – ŠANSAS JAUNIEMS SCENOS MENININKAMS

POEZIJA 
• Nijolė Kliukaitė.
MODIFIKUOTAS PASAULIS
2
• ARTŪRAS VALIONIS2

PROZA 
• Gasparas Aleksa.
IŠĖJAU Į TRASĄ
4

VERTIMAI 
• Fañch Peru.
Į SŪRIĄJĄ DELTĄ
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• JAUNO AKTORIAUS LAIKAS
• Darius Piraitis.
NUODINGI KVEPALAI
4

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS IR SMURTAS
11

FOTOGRAFIJA 
• Remigijus Venckus.
APIE FOTOGRAFĄ, FOTOGRAFIJĄ IR PREZENTACIJĄ

KRONIKA 
• TELEVIZIJA ANT LEDO
• GRAŽINA DIDELYTĖ 1938 10 02–2007 01 02

DE PROFUNDIS 
• LPP72
• EVENKŲ KRAŠTO ISTORIJOS24

PAVELDAS

RESTAURUOTOS PAPARČIŲ BAŽNYČIOS XVIII A. SKULPTŪROS

Laima Kruopaitė, Audronė Davainienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Skulptūra „Šv. Tomas Akvinietis“ prieš restauravimą ir po jo

Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras vis dažniau nustebina reikšmingomis atodangomis, kai po kruopščių tyrimų ir sudėtingų restauravimo darbų visuomenei pristatomas vertingas meno kūrinys, kurio vertė atsiskleidžia tarsi iš naujo. Šįkart savaitraščio skaitytojams skulptūrų restauratorės pateikia dviejų vertingų skulptūrų atgaivinimo istoriją.

Iš XVIII a. mūsų dienas pasiekė kur kas daugiau dailės kūrinių, negu iš ankstesniųjų amžių. Tą lėmė ir sąlygiškai trumpesnis laiko tarpas, skiriantis mus nuo to meto, ir aplinkybė, kad, laimėjusi kovą su reformacija, Katalikų bažnyčia dailei skyrė daugiau dėmesio. Net atokių vietovių bažnytėlėse neretai buvo pasirūpinama puošnesniais interjerais. Greta Lietuvoje įsikūrusių svetimšalių menininkų čia dirbo ir savi kūrėjai. Kylant vietos meistrų profesionalumui, XVII a. buvęs ryškus skirtumas tarp jų ir atvykusių skulptorių kūrybos pamažu mažėja. Skulptūros raidai reikšminga buvo ir altorių sandaros kaita. Didieji bažnyčių altoriai tampa gerokai platesni, kai kuriuose sumažėja ornamentinių drožinių, ima dominuoti šventųjų figūros, joms čia skiriama daugiau vietos. Skulptūros nebeįkurdinamos ankštose nišose, jos vis dažniau statomos priekyje, o tai savo ruožtu didina figūrų judesių laisvę. Anksčiau buvusias labiau izoliuotas viena nuo kitos, dabar skulptūras imta glaudžiau sieti tarpusavyje – tai jų visumai suteikė polifoninį skambesį. Poveikį šiai tendencijai turėjo ir didėjantis susidomėjimas baroko epochoje ypač pamėgtais teatro renginiais. Architektūros ir skulptūrų ansambliuose tamsesnių spalvų gamą keičia šviesesnė, kurioje vyrauja auksas. Pripildytas judesio, altorius tampa aktyvesnis bažnyčios erdvėje.

Dar XVII a. pradėjęs ryškėti realizmas, skatinantis atsisakyti pakilių nuasmenintų atvaizdų, lėmė, kad XVIII a. pradžioje pastebima tam tikra bažnytinės dailės sekuliarizacija, kinta psichofizinis skulptūrų tipas. Dailininkai, vaizduodami šventuosius, neretai ima vengti jų sudvasinimo bei skausmingos įtampos. Stengiamasi pabrėžti šviesią optimistinę kūrinio nuotaiką, sumažinti skirtumą tarp sakralinės ir pasaulietinės dailės objektų. Daug dėmesio imta skirti figūrų dinamikai bei ansambliškumui. Skulptūrų meninė kalba tampa individualesnė ir emocionalesnė.

Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno meno vertybių restauravimo centre restauruotos Kaišiadorių rajono Paparčių bažnyčios skulptūros „Šv. Dominykas“ ir „Šv. Tomas Akvinietis“ datuojamos XVIII a. antruoju ketvirčiu. Rašytiniuose šaltiniuose Paparčiai pirmą kartą paminėti 1387 m. Jogailos ir Skirgailos sutartyje, kurioje tarp Jogailos skiriamų broliui valdų minima ir Paparčių gyvenvietė. Prieš 1522 metus didikų Kiškų pastangomis Paparčiuose įkurta katalikų parapija ir pastatyta bažnyčia, vėliau atitekusi evangelikams reformatams, po kurio laiko vėl grįžusi katalikams. 1649 m. LDK iždininkas Stanislovas Beinartas Paparčiuose įkurdina dominikonus, fundaciniu raštu paskirdamas jiems valdas; netrukus čia pastatoma mūrinė bažnyčia ir vienuolynas. Bažnyčia buvo dekoruota sienų tapyba, puošta paveikslais bei skulptūromis. Vienuolyne sukaupiama turtinga biblioteka, dar pagausėjusi po to, kai, uždarius dominikonų vienuolynus Vilniuje bei Gardine, 1844 m. jų knygų rinkiniai pervežti į Paparčius. Už pagalbą 1863 m. sukilimui 1864-aisiais Paparčių vienuolynas uždarytas, jame buvusios vertybės išsklaidytos. Vienuolyne įsikūrė carinės Rusijos kariuomenės dalinys; po kiek laiko išsikėlus kariuomenei, likę tušti pastatai pamažu griuvo, buvo ir aplinkinių gyventojų ardomi.

Nauja medinė Šv. Stanislovo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia Paparčiuose pastatyta 1916 metais. Joje vietą surado ir dvi barokinės vienuolių dominikonų skulptūros, vaizduojančios dominikonų ordino įkūrėją šv. Dominyką bei vieną žymiausių Katalikų bažnyčios teologų dominikoną šv. Tomą Akvinietį. Skulptūrų kilmė nežinoma, bet tikėtina, kad jos susijusios su Paparčiuose rezidavusiais dominikonais. Skulptūros datuojamos XVIII a. pirmąja puse; tai laikmetis, kai Paparčių vienuolynas klestėjo. 1693 m. freskomis bažnyčią dekoravo dominikonas B. Šimkus, 1744-aisiais M. Römerienės rūpesčiu prie bažnyčios primūryta šv. Dominyko koplyčia. Taigi ir skulptūros galėjo būti užsakytos vietiniam pasimokiusiam drožėjui, savam vienuoliui ar pasauliečiui.

Menotyrininkė Marija Matušakaitė taip apibūdina šias skulptūras: „Kartais ir mažiau patyrę dailininkai, nesitenkindami standartiniu tipažu, praplėsdavo psichologinę ryškiai individualizuotų personažų charakteristiką ir atskleisdavo jų temperamento ypatybes. Labai tikroviškos Paparčių bažnyčioje esančios „Šv. Dominyko“ ir „Šv. Tomo Akviniečio“ skulptūros, kurių bruožus autorius, matyt, paėmė iš dviejų vietinio vienuolyno dominikonų. Abiejų vienuolių veidai platūs (…). Matyti, jog apkūnus, flegmatiškas šv. Dominykas plinkančia galva, pabrinkusiais akių vokais ir putlia burna yra geraširdis dvasininkas, atlaidžiai žvelgiantis į tikinčiuosius; kiek prasčiau išdrožtas šv. Tomas Akvinietis didelėmis plačiai atvertomis akimis ir žemyn nulinkusia lūpų linija – griežtas pamokslininkas, skelbiantis žmonėms tikėjimo žodžius.“

Skulptūrų būklė prieš restauravimą

Abi figūros palyginti nedidelės, taigi greičiausiai buvo skirtos aukštesniam altoriaus tarpsniui. Jos išdrožtos iš vientisų liepos medienos ruošinių, apvalios – modeliuota ir nugarinė pusė. Skulptūros nesiskiria savo plastinėmis savybėmis. Apdarai be įmantrių drapiruočių pabrėžia meninio vaizdo tikroviškumą. Tvirtai ant postamentų stovintys vienuoliai vilki abitais, škaplieriais, apsiaustų gobtuvai nuleisti ant pečių. Beveik lygios abitų ir škaplierių plokštumos pagyvintos smulkiomis statmenomis klostėmis, lūžtančiomis tik ties pėdomis. Abitų rankovių klostės gilesnės, tankesnės. Ore plevenantys skulptūrų apsiaustų skvernai, būdingi barokinėms drapiruotėms, kaip ir iškelta šv. Tomo Akviniečio ranka, suteikia figūroms dinamikos. Apavas nevienodas: šv. Dominyko – gruboki apvalianosiai batai, šv. Tomo Akviniečio – kur kas grakštesni nukirstais galais.

Vienuolių veidai platoki, individualizuoti, matyt, turintys portretinių bruožų. Mąslūs, susikaupę jų žvilgsniai teikia figūroms išraiškingumo. Galvų tonzūras juosia siauri plaukų sruogelių vainikai.

Laikui bėgant skulptūrų vaizdas pakito, išnyko nemažai drožinių bei dekoro detalių, pakito dekoro būklė bei spalva. Palyginti neblogai išsilaikiusi tik skulptūrų mediena; ji sausa, tvirta, daugiau joje esama tik smulkių įtrūkimų.

iliustracija
Skulptūra „Šv. Dominykas“ prieš restauravimą ir po jo
Jolitos Ambrazaitytės nuotraukos

„Šv. Dominyko“ figūra stovi ant keturkampio pagrindo, kairioji ranka nuleista žemyn, sulenktoje per alkūnę dešinėje rankoje šventasis kažką glaudė prie krūtinės. Deja, nuskilę ir pasimetę abi plaštakos bei jose laikyti atributai. Palei figūros dešinę koją guli šuo, nasruose laikęs deglą, kurio teišlikusios koto liekanos.

Skulptūra dekoruota aliejiniais dažais, taip pat sidabro ir aukso lakšteliais ant balto, smulkiai akyto, kreidinio klijinio grunto. Veidas, abitas, škaplierius ir batai dažyti šviesiais pilkšvo atspalvio dažais. Šviesus, tamsiomis dėmėmis išmargintas ir šuns kailis. Išorinė ir vidinė apsiausto pusės buvo auksuotos ant raudono polimento aukso ir sidabro lakšteliais, vadinamuoju dubletu (tai aukso ir sidabro lakšteliai, gaminami užkalant ypač ploną aukso lakštelį ant tvirtesnio sidabro pagrindo, taip taupant auksą). Apsitrynus dubletui, apsiaustas tapo margas: tamsus tose vietose, kur lakštelių aukso danga nusitrynė iki sidabro, o sidabras pajuodavo, oksidavosi. Ten, kur dubletas nusitynė, atsidengė raudonas polimento paviršius. Tarpais išlikęs metalo lakštelius dengiantis lakas patamsėjęs, su dulksvomis apnašomis. Lakšteliai kai kuriose vietose atšokę nuo grunto, susiraitę. Dažai kai kur destruktavo ir virto milteliais, sudarydami su gruntu bendrą purią masę. Tonzūrą juosia tamsiai rudų plaukų vainikas, nutrūkstantis ties gal plinkančiais smilkiniais, kaktoje virš iškilios žvaigždės likusios kelios sruogelės. Žvaigždė buvo auksuota, bet, nusitrynus auksui, liko tik raudonas polimentas.

Labai plonas aliejinių dažų sluoksnis buvo sutrūkinėjęs, vietomis nusitrynęs, atšokęs, byrantis. Tiek dažais, tiek ir dubletu dengtuose plotuose buvo daug įvairaus dydžio ištrupėjimų. Jų pobūdis skyrėsi: vienur dekoro sluoksnis ištrupėjęs iki medienos, kitur – tik iki grunto.

„Šv. Tomo Akviniečio“ figūra stovi ant pusapvalės formos postamento. Ties dešiniąja kaklo puse prasidedantis platus plyšys platėja ir gilėja iki pat apačios. Smulkesnių medienos įskilimų buvo visoje figūroje, nuskilę ir pasimetę keli smulkūs drožinių fragmentai.

Apsiausto priekinėje dalyje ant krūtinės išdrožta saulė su žmogaus veido bruožais ir stilizuotais spinduliais, kurių vienas buvo nuskilęs. Saulė bei apsiausto išorinė pusė dengta sidabro ir aukso lakšteliais, vidinė apsiausto pusė nudažyta rudai. Dubleto lakšteliai kloti ne ant polimento, kaip pirmojoje skulptūroje, bet ant plonyčio raudonų dažų sluoksnio, matyt, imituojančio polimentą. Iš to galima spręsti, kad meistras gal labai skubėjo, o gal dėl kokių kitų priežasčių, dekoruodamas antrąją skulptūrą, nusprendė sutaupyti laiką: mat, ruošiant paviršių polimentiniam auksavimui, reikėtų įdėti kur kas daugiau darbo.

Dešinė šv. Tomo Akviniečio ranka pakelta į viršų, deja, buvo nulūžę ir pasimetę visi pirštai. Kairėje rankoje šventasis laiko atverstą knygą su įrėžtu lotynišku įrašu: „Lauda Sion Salvatorem“ („Šlovink, Sionai, Išganytoją“). Taip prasideda vienas penkių Šv. Tomo Akviniečio sukurtų himnų, laikomas bene gražiausiu, giedamas per mišias Kristaus Kūno šventės proga. Vienuolis avi juodus batus nukirstais galais. Veidas, plaštakos, abitas bei škaplierius dažyti šviesia pilkšva spalva. Akys ir antakiai vėliau dar paryškinti užtapant juodai. Šventojo tonzūrą juosia ištisinis rudų atspalvių garbanų vainikas.

Skulptūros dekore - tiek dažuose, tiek ir dangoje su dubletu buvo daug ištrupėjimų, vieni jų iki grunto, o kiti iki pat medienos. Dažų sluoksnis labai plonas, sutrūkinėjęs, vietomis nusitrynęs, atšokęs, byrantis. Aukso ir sidabro lakštelius dengiantis lakas parudavęs, o iki sidabro nusitrynusios vietos patamsėjusios dėl sidabro oksidacijos. Lakšteliai buvo kai kur atšokę nuo grunto, susiraitę.

Abiejų skulptūrų paviršių dengė dulkių, purvo ir į dažus bei atvirą medieną įsigėrusių riebių apnašų sluoksnis.

Skulptūrų restauravimas

Byrantis skulptūrų grunto su dažais sluoksnis sutvirtintas klijų tirpalu, nuvalytos dulkių apnašos. Toliau polichrominį sluoksnį valyti buvo sudėtinga. Į geriau išsilaikiusius šviesius aliejinius dažus įsigėręs purvas šalintas įvairiais eksperimentų būdu parinktais tirpiklių mišiniais bei emulsijomis. Destruktavę dažai kartu su gruntu valyti tik klijų tirpalu, o dubleto lakšteliai – tirpiklių mišiniu, stengiantis išsaugoti juodą oksidavusio sidabro sluoksnį.

Siekiant kiek įmanoma tiksliau atkurti skulptūrų drožinių netektis, surinkta ikonografinė medžiaga apie šventuosius. Ypač sunku buvo atkurti šv. Dominyko figūros plaštakas su jose laikytais atributais, nes nelikę šios skulptūros nuotraukų ar aprašymų. Iš šv. Dominykui būdingų atributų pasirinkta knyga ir kryžius, kaip labiausiai derėję prie figūros judesių bei rankų padėties. Plaštakos atkurtos, laikantis skulptūros drožybos stilistikos bei porinės skulptūros „Šv. Tomas Akvinietis“ plaštakų formų ir proporcijų.

Abejonių kėlė ir nulūžusio šv. Tomo Akviniečio dešinės rankos smiliaus atkūrimas. Iš sukauptos ikonografinės me­džiagos matyti, kad šventasis šį pirštą dažnai laiko iškėlęs į dangų, tokiu judesiu lyg teigdamas, kad jo rašiniai įkvėpti Aukščiausiosios Galios. Tapybos darbuose į šventojo laikomą atverstą knygą iš dangaus kartais srūva šviesos spindulių pluoštas. Tuo remiantis pasirinkta naujai išdrožto smiliaus padėtis.

Figūrų dekoro sluoksnio netektys atkurtos įterpiant restauracinį gruntą į ištrupėjusias polichromijos vietas, juo gruntuoti ir naujai išdrožti figūrų fragmentai. Iki reikiamo aukščio priaugintas gruntas nušlifuotas ir tonuotas. Skulptūrų paviršius uždengtas apsaugine danga.

Suprantama, buvo galima tik drožinių rekonstrukcija. Pirminio abiejų skulptūrų dekoro vaizdo atkurti nepavyktų, nes nebeįmanoma nei regeneruoti oksiduoto sidabro lakštelių, nei jų uždengti aukso danga.

Taigi sustabdytas tolesnis skulptūrų dekoro irimas, jos įgavo ekspozicinį vaizdą. Tinkamomis sąlygomis laikomi, šie meno kūriniai dar šimtmečius džiugins akį, smalsesnį žiūrovą vers susimąstyti apie tolimą praeitį, kurios liudininkai jie yra, apie to laikmečio žmonių pasaulio sampratą, išgyvenimus ir siekius, atsispindinčius meno palikime. O gal laikui bėgant pavyks įminti ir skulptūrų sukūrimo mįslę.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:22 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba