Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-01-12 nr. 3125

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rūta Burbaitė.
STOTELĖS PAVADINIMAS: UŽSNIGTAS
68
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮTEIKTA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS PREMIJA1
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIAI1
• 1,00 KLIMO, ARBA MILIJONAS SĄŽINĖS GAISRŲ1
• Ona Bartkiūtė.
VARDAI, PASLĖPTAS RASIZMAS, EUFEMIZMAI IR...
13
• Algis Uždavinys.
DVEJOPI SANTYKIAI SU TRADICIJA

KNYGOS 
• Monika Kutkaitytė.
BŪTI ŠALIA MIEGANČIO GROŽIO
1
• Neringa Debesytė.
VIDINĖ TEKSTO PUSĖ
• Inga Tuliševskaitė.
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO MIESTŲ SIELAS
• VISKAS NUŠVIESTA
• NIUJORKO TRILOGIJA
• TRYS SAVO GYVENIMO DAINIAI: CASANOVA, STENDHALIS, TOLSTOJUS4
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Jonas Bruveris.
DANIELIAUS SADAUSKO MAIRONIS
10
• Ona Narbutienė.
„JIS BUVO MISIJOS ŽMOGUS“

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė, Audronė Davainienė.
RESTAURUOTOS PAPARČIŲ BAŽNYČIOS XVIII A. SKULPTŪROS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE PRIKLAUSOMYBĘ, „ŠEIMOS GYVENIMU“ VADINAMĄ
1
• „ATVIRA ERDVĖ“ – ŠANSAS JAUNIEMS SCENOS MENININKAMS

POEZIJA 
• Nijolė Kliukaitė.
MODIFIKUOTAS PASAULIS
2
• ARTŪRAS VALIONIS2

PROZA 
• Gasparas Aleksa.
IŠĖJAU Į TRASĄ
4

VERTIMAI 
• Fañch Peru.
Į SŪRIĄJĄ DELTĄ
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• JAUNO AKTORIAUS LAIKAS
• Darius Piraitis.
NUODINGI KVEPALAI
4

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Stasys Katauskas.
MENAS IR SMURTAS
11

FOTOGRAFIJA 
• Remigijus Venckus.
APIE FOTOGRAFĄ, FOTOGRAFIJĄ IR PREZENTACIJĄ

KRONIKA 
• TELEVIZIJA ANT LEDO
• GRAŽINA DIDELYTĖ 1938 10 02–2007 01 02

DE PROFUNDIS 
• LPP72
• EVENKŲ KRAŠTO ISTORIJOS24

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

MENAS IR SMURTAS

Stasys Katauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Edvardo Rimkaus iliustracija

Prieš keletą savaičių Maskvoje buvo uždažyta Viktoro Cojaus siena. Rytą pro šalį ėję žmonės pamatė, kad siena, kuri iki tol buvo aprašinėta ir apipiešta 1991-aisiais Latvijoje autoavarijoje žuvusio dainininko gerbėjų, – uždažyta juodai, o ant jos užrašyta Art destroy project – destruktyvaus meno projektas. Nemanau, kad ten tikrai buvo meno projektas, bet šis įvykis kažkaip priminė, kad egzistuoja ir destruktyvus meno poveikis. Menas gali ir griauti, skatinti agresiją, nukreiptą tiek prieš atskirą žmogų ar žmonių grupę, tiek prieš pačius menininkus.

Prieš keletą metų per Laisvosios Europos radiją teko girdėti pasakojimą apie vieno ispanų menininko sukonstruotą kankinimo kamerą, kurioje kankinama menu, joje neįmanoma nei visiškai išsitiesti, nei atsisėsti, nei patogiai atsigulti. Tačiau ji sukurta atkartojant itin meniškas architektūrines formas. Ant vienos sienos visą laiką stambiu planu rodoma akies obuolio perpjovimo scena iš Luiso Bunuelio filmo „Andalūzijos šuo“, kameroje visą laiką skamba itin dirginantis praeito šimtmečio kompozitoriaus, berods Alfredo Šnitkės, muzikos motyvas. Kitų žiaurybių (visa tai, kas yra toje kameroje, – pripažintų meno kūrinių fragmentai) nepamenu, bet ir to užtenka įsivaizduoti, kokia klaikiai nežmoniška ši kamera. Laimė, ji nenaudojama, bet įtikina, kad menu galima išvesti žmogų iš proto ar net nužudyti. Kamera buvo sukurta kaip meno kūrinys.

Daug smurto galima išvysti kino ekranuose. Kinas itin paveikus menas, ir jo įtaka jauniems (ir ne tik) protams paprastai būna didesnė nei kitų meno formų, išskyrus nebent literatūrą. Todėl nieko keista, kad tai, kas vyksta ekrane, kartais atsikartoja anapus ekrano. Manau, daugelis esate matę Didžiojoje Britanijoje uždraustą Stenley’o Kubricko filmą „Mechaninis apelsinas“. Filmas (pagal Anthony Burgesso romaną „Prisukamas apelsinas“) gvildena laisvės rinktis gėrį ar blogį klausimą ir vaizdžiai parodo, kad prievarta brukamas gėris iš tikrųjų yra blogis. Tuo pačiu S. Kubrickas paliečia ir žmoguje slypinčią susinaikinimo galią, o jo filmas kino meno istorijoje turi kur kas didesnį svorį negu A. Burgesso romanas literatūros pasaulyje. Neįmanoma paneigti fakto, kad tai gilus, daugiaprasmis, puikus filmas, o jo poveikis kiekvienam žmogui priklauso tik nuo paties žmogaus, ir ne režisierius kaltas, kad ne visi žiūrovai padaro teisingas išvadas.

Tačiau neįmanoma paneigti ir to, kad rafinuotų, bet nepaprastai žiaurių jaunuolių kompanija, savo malonumui mušanti, žudanti, prievartaujanti niekuo nekaltus žmones, atrodo velniškai patraukliai, o jos lyderis ir idėjinis vadas Aleksas - simpatiškas ir net mielas. Todėl ir filmo poveikis, šiam pasirodžius, atitinkamas. Anglijos miestuose atsirado panašiai besirengiančių ir, kas blogiausia, panašiai besielgiančių jaunuolių gaujos; galiausiai filmas buvo uždraustas, o jo poveikis jauniems protams pamažu sumenkėjo.

Tie, kas skaitė A. Burgesso romaną, turbūt pamena, kad jame pilna rusiškų žodžių (jų gausu ir lietuviškame vertime). Pamenu, antrame kurse mes su kambario draugais perskaitėme tą romaną ir kelias savaites vartojome tokius posakius, kaip „nuplėšiu tau platjė“, „einam išgerti moloko su peiliais“ ir kitus. Juokais, žinoma, bet vis dėlto. A. Burgessas yra prasitaręs, kad rusiški posakiai romane (beje, ir pats romanas apie rafinuotų išsilavinusių jaunuoliu žiaurumą) atsirado tada, kai jis, lankydamasis Sovietų Sąjungoje, tuometiniame Leningrade, iš arti matė futbolo chuliganų muštynes. Tikriausiai jos buvo žiauresnės negu Didžiojoje Britanijoje, nors būtent anglų futbolo chuliganai labiausiai žinomi pasaulyje.

Futbolo chuliganų yra beveik visoje Europoje. Štai Švedijoje, atrodytų, tokioje laisvoje ir tolerantiškoje, ramių žmonių valstybėje egzistuoja keletas futbolo chuliganų grupuočių. Nuožmiausia jų – „Fyrnan“, Stokholmo AIK klubo aistruoliai, nešiojantys oranžiniu pamušalu į viršų išverstas striukes, vadinamas bomberiais; maždaug prieš metus muštynėse su IFK Geteborgo klubo futbolo chuliganais užmušė vieną geteborgietį, o labiausiai visoje Švedijoje išgarsėjo 1992-aisiais, kai vykdami į tą patį Geteborgą palaikyti savo komandos (t. y. pasimušti su vietos futbolo chuliganais) pakeliui sudegino mažo provincijos miestelio bažnyčią. Kaip manote, ką gi šios grupuotės vyrukai laiko savo idealais? Atspėjote – S. Kubricko filmo herojus.

Kitokios reakcijos į savo kūrybą sulaukė garsus bosnių kilmės režisierius Emiras Kusturica. 1995-aisiais pasirodžius tragikomiškam filmui „Pogrindis“, kuriame apmąstomas sudėtingos Jugoslavijos istorijos paveiktas įvairių kartų gyvenimas, Belgrade užsiliepsnojo E. Kusturicos namas. Pasaulyje populiarus kino kūrėjas buvo priverstas išvykti iš šalies. Negali sakyti, kad režisierius tame filme kaip nors tyčiojasi iš savo tėvynės, tačiau būtent taip jo subtilų santykį su istorija interpretavo Balkanų karų įaudrinta minia Serbijos sostinės gatvėse. Tarp namo padegėjų, beje, buvo ir Serbijos futbolo chuliganų.

Žinoma, chuliganizmą gatvėse ar šalia futbolo stadionų lemia daugybė veiksnių. Kino bei apskritai meno indėlis iš esmės nulinis, bet vis dėlto ir menas kartais gali tapti agresijos, nukreiptos prieš kitus ar net prieš save, priežastimi. Užtenka prisiminti būrelį jaunuolių, dar aštuonioliktame šimtmetyje nusprendusių savo valia pasitraukti iš gyvenimo po to, kai perskaitė Wolfgango Goethe’s romaną „Jaunojo Verterio kančios“.

Kartais patys menininkai savo kūryboje naudoja drastiškas formas: išsivolioja gyvulių kraujyje ir eksponuojasi pririšti prie kryžiaus, perka lavonus ir rodo juos meno galerijose, nuogi prisiriša prie kėdžių, kviečia ateiti žiūrovus ir daryti su jais, kas ką nori, ima kraują iš savo venos ir susileidžia jį į užpakalį ir panašiai. Yra toks slovėnų menininkas ar greičiau „menininkas“, kuris elektros prietaisais sustabdo savo širdies plakimą, o šalia stovinčiam draugui paspaudus mygtuką, „menininkas“ gauna elektros, ir jo širdis vėl ima plakti. Tiesa, tokios jo „kūrybos“ nepanoro į savo galerijas įsileisti nė viena Vakarų Europos šalis, bet Slovėnijoje šita veikla vis tik pripažinta kaip menas. Tokie patologiniai meno pasaulio atvejai.

Indų kilmės rašytojas Salmanas Rushdie, gyvenantis Anglijoje, augęs musulmoniškoje šeimoje ir puikiai pažįstantis Indiją, 1981m. išleido romaną „Vidurnakčio vaikai“, kuriame kaltina tuometinę Indijos premjerę Indirą Ghandi (romane ji vadinama juodąja našle). Už šį romaną S. Rushdie apdovanojamas Booker of Bookers premija, tačiau knyga uždraudžiama Indijoje. Po kelių metų pasirodo kitas S. Rushdie romanas „Gėda“, kurį galima vadinti literatūrine Pakistano valdžios kritika. Romanas uždraudžiamas Pakistane. 1989-aisiais pasirodo garsiausias S. Rushdie romanas „Šėtoniškos eilės“. Po kelių savaičių jis deginamas islamiško pasaulio gatvėse ir musulmoniškuose Vakarų miestų priemiesčiuose. Irano ajatola Chomeini paskelbia rašytojui mirties nuosprendį ir paskiria milijoninę premiją už S. Rushdie galvą, o Didžiosios Britanijos vyriausybė iki šiol saugoja rašytoją nuo pasiryžusiųjų tą nuosprendį įvykdyti. Grasinama ne tik S. Rushdie, bet ir romano leidėjams, vertėjams į kitas kalbas. Nereikia nė sakyti, jog romanas uždraustas visose musulmoniškose šalyse.

Tie, kas skaitė „Šėtoniškas eiles“ tikriausiai pastebėjo, kad romane retkarčiais sušmėžuoja ir paties Chomeini figūra. Kas ten žino, ar ne tai buvo tikroji tokio įtūžio priežastis (būtent Chomeini reakciją atkreipė musulmonų pasaulio dėmesį į šią knygą)? Kita vertus, sunku nematyti, kad S. Rushdie skaitytojams leidžia suprasti (nors tiesiogiai tai ir nėra pasakyta), jog pranašas Mahometas įsakymus ir nurodymus girdėjo ne iš Alacho, o iš šėtono. Tai reikštų, kad visa islamo religija yra ne Dievo, o velnio garbinimas. Didesnio įžeidimo doram musulmonui sugalvoti turbūt neįmanoma.

Vakaruose religija jau seniai nebevaidina tokio vaidmens kaip Artimuosiuose Rytuose. Prabėgo beveik dešimt metų, kai Lietuva neįsileido amerikiečių menininko Andreso Serrano, dar 1987-aisiais žmogaus šlapime panardinusio krucifiksą. Kilo šioks toks skandalas, buvo nemažai kalbų, kad taip šalis parodė savo provincialumą, atsilikimą, nesugebėjimą atsiverti pasauliui. Bet juk ir Lietuvoje, kaip, beje, ir JAV ar Vakarų Europoje, dar yra žmonių, kuriems Dievas ir tikėjimas šį tą reiškia. Ar tas amerikiečio darbas nėra savotiškas smurtas, nukreiptas prieš religiją? O gal tai priklauso tik nuo interpretacijos? Tačiau kad ir kaip interpretuotume, vis tiek liks tūkstančiai tikinčiųjų, kurių religinius jausmus A. Serranas įžeidė.

Totalitarinėse valstybėse menas valdžios dažnai buvo suvokiamas kaip paveiki propagandinė priemonė. Istorijoje pilna pavyzdžių, kai menininkas sulaukdavo liūdno likimo, išdrįsęs kurti nepaklūstantį valdžioje atsidūrusiems žmogžudžiams meną. Naikinami buvo tiek menininkai, tiek jų darbai.

Kita vertus, nė vienoje totalitarinėje valstybėje netrūko ir tokio meno, kuris šlovino esamą santvarką. Pasikeitus aplinkybėms toks menas taip pat sulaukė neigiamo vertinimo, o kartais net ir agresijos dėl daugeliui žmonių keliamų skaudžių praeities asociacijų. Agresija netoleruotina, bet būtų neteisinga vienareikšmiškai vertinti neigiamą reakciją į tokį meną.

Komplikuotas meno santykis su politinėmis ideologijomis būdingas ir demokratiškoms Vakarų pasaulio valstybėms. Tiesa, čia niekas nežlugdo menininkų ir nedraudžia jų meno vien todėl, kad tai neatitinka oficialios valdžios politinės linijos.

Knygų, filmų, skulptūrų ar kitų meno kūrinių, kuriuose galima įžiūrėti tai, kas skatina smurtą prieš menininką ar kūrinio įtakotus agresijos proveržius įvairiose visuomenėse, daugybė. Tačiau smurtinę reakciją nulemia ne pats kūrinys, o tai, kaip jis yra interpretuojamas. Deja, daugeliu panašių į čia suminėtus pavyzdžius situacijų neįmanoma išvengti radikalių meno kūrinio interpretacijų, skatinančių agresijos proveržį. Tokiais atvejais beprasmiška kalbėti apie menininko atsakomybę vien todėl, kad riba, skirianti meninę tiesą nuo pavojingo jos poveikio žmonėms, visada liks skirtinga. Ir visada bus žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalinčių suvokti meno kūrinio subtilumo, ypač tada, kai paliečiamos jautrios visuomenei temos. Kartais tai virsta smurtiniais proveržiais, kurių aukomis gali tapti tiek menininkai, tiek niekuo dėti žmonės.

V. Cojaus siena Maskvoje buvo tarsi kokia šventenybė šio dainininko gerbėjams. Kas žino, ar jos uždažymas nepaskatins dalies V. Cojaus gerbėjų smurto prieš Art destroy project autorius, jei pirmieji tuos autorius ras? Tada destruktyvaus meno projektas atsisuktų prieš pačius autorius. Nuo tikro meno Art destroy project skiriasi tik tuo, kad jame sunku įžiūrėti kokią nors tikrai aktualią prasmę, nebent skatinti smurtą. Visais kitais atžvilgiais tai puikiausiai galėtų būti konceptualus meno kūrinys. Tačiau tikro meno intencija niekada nėra smurtas. Norisi palinkėti daugiau tikro meno. Ir mažiau smurto 2007-aisiais.

 

Skaitytojų vertinimai


34095. katunzk menininkas2007-01-14 23:27
eik tu nach..j su tokius atrsipsniu!!!

34100. Korra2007-01-15 09:04
Stiprus :( komentaras.

34123. varna2007-01-15 20:25
Puikus straipsnis.

34131. krankt2007-01-15 20:55
Labai idomi tema ir gerai parasytas straipsnis. Aciu.

34137. Korra2007-01-15 23:53
Šiaip niekiam tikriausiai mano nuomonė nesvarbi (gal tik išskyrus tą kvailį AišV), bet straipsnis labai jau skystas.

34141. krankt > Korra2007-01-16 00:40
Kodel skystas?

34204. Korra2007-01-17 08:45
O kod4l vanduo skystas?

34220. krankt Korrai2007-01-17 17:11
Siaip jau vanduo tai gyvybes saltinis, bet palikime vandeni ramybeje. Geriau pasakyk, ka pati galvoji apie smurta mene arba mena smurte. ;)

34298. krankt2007-01-20 02:33
Ajaijai, Korriuk, ne veltui tave i LPP sekretoriata isrinko. :)

37834. ash :-) 2007-05-10 15:06
skystu nepavadinciau.ir daugeliui minciu pritarciau. viskas priklauso ne nuo kurinio,o nuo interpretacijos. filmas,knyga, daina ar tapybos darbas -tai tik baltas popieriaus lapas,o kas jame atsiras tai ce jau nuo musu priklauso.

52419. Juste :-) 2009-04-11 00:54
vat cia tai buvo. puiki medziaga,viskas labai normuotai,tiksliai ir kokybiskai. puiki medziaga ruosiantis iskaitai.as kalbesiu apie mena..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:21 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba