APIE PRIKLAUSOMYBĘ, „ŠEIMOS GYVENIMU“ VADINAMĄ

Kauno valstybinis dramos teatras gyvena dinamišką, kūrybingą, nors darbo organizavimo požiūriu nelengvą, laikotarpį. Iš šalies įdomu (ir net pavydu) stebėti, kaip teatro žmonės užsidegę dirba įvairiausius darbus – rūpinasi sudėtingais teatro rekonstrukcijos reikalais, ieško naujų kontakto su įvairiomis žiūrovų grupėmis būdų, sprendžia repertuaro formavimo galvosūkius (po dažno spektaklio Vilniun pajuda keletas mašinų, kuriomis sostinėn grįžta aktorių ir teatralų grupės), ugdo būsimą aktorių pamainą. Žinoma, kasdienis procesas – ne vien laimėjimų viršukalnės. Taip jau yra, kad kiekvienas teatro (meno) vadovas, kiekvienas naujos teatro kartos lyderis tarsi iškelia, atsiveda į teatro realybę savo bendraminčius, savo aktorius, kurie geriausiai atliepia jo viltis ir poreikius. Nauji teatro herojai tarsi grumiasi su anksčiau buvusiais. Pastarieji, kaip rodo jų interviu įvairiomis progomis (tarkim, gavus nevienaprasmišką kaimyninės šalies vadovo apdovanojimą), linkę gyventi būtuoju laiku ir keiksnoti permainas. Ne visada pozityvias, žinoma.

Taigi pirmoji 2006–2007 m. sezono KVDT premjera – spektaklis „Pietūs su Liudviku“ (pagal Thomo Bernhardo pjesę „Ritter, Dene, Voss“) naujoje Palėpės salėje (penktame aukšte), į kurią lipdamas laiptais ir apžvelgdamas spektaklių nuotraukas tarsi susipažįsti su šio teatro istorijos fragmentais. Pasitelkęs dailininkę Martą Vosyliūtę, kompozitorių Giedrių Puskunigį, spektaklį režisavo Alvydas Vizgirda, kaip neramus žmogus geriau pažįstamas Klaipėdos teatralams (Pilies teatro įkūrėjas, „Šermukšnio“ festivalio sumanytojas, visokių gatvės akcijų atrakcijų fantazuotojas). Kiek yra tekę matyti šio režisieriaus spektaklių, galiu numanyti, kad jam artimos tragikomiškos pjesės, kurios nagrinėja painius artimų žmonių santykius, kartais net perversiškus, nestokojančius absurdo bruožų. Spektaklis „Pietūs su Liudviku“ – ne išimtis.

Th. Bernhardo pjesė nėra „patogi“ kūrėjams: žodinga, veikėjų santykiai nepasižymi dinamiškais posūkiais; be to, reikia pasukti galvą, kaip interpretuoti veikėjų poelgių motyvus bei siekius, kokį pasirinkti spektaklio žanrą.

Pirmoje spektaklio dalyje susipažįstame su keistokus tarpusavio žaidimus žaidžiančia šeimynėle: vyresnioji sesuo Dene (Daiva Stubraitė) „verbuoja“ sąjungininkę – sesę Ritter (Goda Piktytė) savotiškai „kovai“, – kad pamišęs filosofuojantis brolis Liudvikas (Sigitas Šidlauskas) būtų sugrąžintas iš ligoninės pasaulio į „normalų“ gyvenimą namuose. Tiesą sakant, tarpusavio žaidimai, kartais komiški, kartais žiaurūs, žavi dviprasmiškumu, nes pasakyti, kas šiuose namuose – sveikuolis, o kas – ligonis, neįmanoma. Akivaizdu, jog žmogus žmogui šioje šeimynoje – vaistas nuo savų dvasios ligų. Uždaroje namų erdvėje atmosfera kaista sulig kiekviena scena: trumpalaikes veikėjų sąjungas keičia išdavystės, prieraišumo priepuolius – agresyvios pastangos vaduotis iš įtartinos globos, tyčionės iš artimo silpnybių.

Ko gero, įdomiausias vaidmuo spektaklyje – Daivos Stubraitės. Jos Dene – tragikomiška moteris, savotiška šių namų teatro artistė, kurios pastangos įvesti savo tvarką finale patiria fiasko. Aktorė su graudžia ironija kuria savo heroję – mylinčią artimuosius (egoistiškai, žinoma), bet atsako iš jų nesulaukiančią.

Godai Piktytei, regis, labiau norisi vaidinti dramatišką heroję; šiek tiek ironiško žvilgsnio į savo personažą artistei nepakenktų: juk aukštų idealų Ritter nesiekia? Ji mielai kartu su broliu smaginasi, kai šis erzina, net žemina vyresniąją seserį…

Sigito Šidlausko Liudvikas spektaklyje man liko mįslė. Ligonis? Kartais – taip, o kartais tik simuliuojantis ligą. Sveikesnis už „sveikąsias“ seses? Kai kuriose scenose – taip, bet tuomet koks Liudviko santykis su liga? Gal liga – tik priemonė valdyti artimuosius?.. (Beje, režisieriams reiktų atkreipti dėmesį į vienodėjančias aktoriaus intonacijas įvairiuose spektakliuose, į jo įprotį „pakelti“ intonaciją sakinio pabaigoje.)

Antra spektaklio dalis suvokimo „kortas“ tik sumaišo. Liudvikas namuose „paima valdžią“ ir krečia nelabai juokingus juokus. Ritter per užsitęsusius pietus gerokai apsvaigsta… Dene baugščiai stebi, kaip tolsta namų idilė, kaip žeminamos jos pastangos suvienyti šeimą prie aristokratiško pietų stalo.

Žanro požiūriu psichologinių poteksčių tragikomediją keičia kažin koks farsas. Dvi dalys – du skirtingi spektakliai. Taip sumanyta ar taip „išėjo“?..