Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-01-12 nr. 3125

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rūta Burbaitė.
STOTELĖS PAVADINIMAS: UŽSNIGTAS
68
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮTEIKTA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS PREMIJA1
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIAI1
• 1,00 KLIMO, ARBA MILIJONAS SĄŽINĖS GAISRŲ1
 Ona Bartkiūtė.
VARDAI, PASLĖPTAS RASIZMAS, EUFEMIZMAI IR...
13
• Algis Uždavinys.
DVEJOPI SANTYKIAI SU TRADICIJA

KNYGOS 
• Monika Kutkaitytė.
BŪTI ŠALIA MIEGANČIO GROŽIO
1
• Neringa Debesytė.
VIDINĖ TEKSTO PUSĖ
• Inga Tuliševskaitė.
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO MIESTŲ SIELAS
• VISKAS NUŠVIESTA
• NIUJORKO TRILOGIJA
• TRYS SAVO GYVENIMO DAINIAI: CASANOVA, STENDHALIS, TOLSTOJUS4
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Jonas Bruveris.
DANIELIAUS SADAUSKO MAIRONIS
10
• Ona Narbutienė.
„JIS BUVO MISIJOS ŽMOGUS“

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė, Audronė Davainienė.
RESTAURUOTOS PAPARČIŲ BAŽNYČIOS XVIII A. SKULPTŪROS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE PRIKLAUSOMYBĘ, „ŠEIMOS GYVENIMU“ VADINAMĄ
1
• „ATVIRA ERDVĖ“ – ŠANSAS JAUNIEMS SCENOS MENININKAMS

POEZIJA 
• Nijolė Kliukaitė.
MODIFIKUOTAS PASAULIS
2
• ARTŪRAS VALIONIS2

PROZA 
• Gasparas Aleksa.
IŠĖJAU Į TRASĄ
4

VERTIMAI 
• Fañch Peru.
Į SŪRIĄJĄ DELTĄ
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• JAUNO AKTORIAUS LAIKAS
• Darius Piraitis.
NUODINGI KVEPALAI
4

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS IR SMURTAS
11

FOTOGRAFIJA 
• Remigijus Venckus.
APIE FOTOGRAFĄ, FOTOGRAFIJĄ IR PREZENTACIJĄ

KRONIKA 
• TELEVIZIJA ANT LEDO
• GRAŽINA DIDELYTĖ 1938 10 02–2007 01 02

DE PROFUNDIS 
• LPP72
• EVENKŲ KRAŠTO ISTORIJOS24

AKTUALIJOS

VARDAI, PASLĖPTAS RASIZMAS, EUFEMIZMAI IR...

Ona Bartkiūtė

[skaityti komentarus]

O žemėje ramybė, o žemėje ramybė geros valios žmonėms...

(Iš bažnytinės giesmės – pabraukta O.B.)

Ne pirmą kartą laikraščiuose ar per televiziją bei radiją pasigirsta frazių dėl mūsų žmonių nesugebėjimo savo vaikams išrinkti vardų. Visų klaipėdiečių mylimam Seimo nariui Vytautui Čepui kadaise ėmė ir užkliuvo „Klaipėdoje“ net Lukas. Nejaugi, juokaudama klausiu, jis nėra vartęs Naujojo Testamento? Gal nepatiko, kad tai apaštalo vardas (per pretenzingas(?), bet juk yra ir Petras...), kad kilęs iš lotynų kalbos, kad reiškia ne Lietuvos, o Lukanijos (Italijos srities) gyventoją? Itin lietuvišką vardą turinčiam tai būtų gal ir pagirtinas dalykas... Tačiau tada iš mūsų vardyno tektų išguiti ir kitus su krikščionybe bei visapasauline kultūra pas mus atkeliavusius vardus, o su pavardėmis, kurias pagal jų buvusią funkciją senieji dzūkai ir tebevadina pravardėmis, būtų dar liūdniau. Tik žemaičiai yra išlaikę daug pavardžių, sutampančių su gražiais lietuviškais vardais – Jomantas, Vismantas, Gedgaudas, Norvilas, Montvydas... Bet ir Žemaitijoje pilna Kazlauskų, Arlauskų, Čerkų... Lietuviškai skambėtų gal kaip Ožiniai, Ereliniai bei Taurės... O kaip sutvarkyti Kandrotų, Kondrotų, Kundrotų, paties Čepo ar Čapo, Čiapo bei mano pavardes? Taigi pavardės, atėjusios iš hebrajų, graikų, germanų, slavų, skandinavų ar kitų kalbų vardų, per kelias kartas įvairiose tautose, tų tautų tarmėse ir mūsų „raštingų“ raštvedžių tvarkytuose dokumentuose taip pakito, kad pats kipšas sprandą nusisuktų jas etimologizuodamas...

Lietuviškos pavardės dažnai sukelia mums nepatogumų ir dėl per didelio jų lietuviškumo, nes ne viena jų yra grynos pravardinės kilmės. Gerai, jei tai Kalvaitis – kalvio vaikas. Miela, jog tarp mūsų tebevaikšto ir Bičiulis, ir mitinis Dievulis. Bet kai reikia į juos kreiptis... Ar nesutrinkame dabar?.. Bubilas, Dundulis ar Kaukas irgi gražu, nes šių pavardžių „dieviškumas“ daugeliui lietuvių pamirštas. Lieka tik linksmos regimosios ar girdimosios asociacijos. Kai esame Apuokai, Katinai, Kiškiai, Raudžiai, Rauckiai, Apželtys ar Žiliai, Žaliai bei Labukai, Labučiai, tai jau be „vertimo“ suprantame, kad kadaise mūsų protėviai kai kam asocijavosi su išvardintais gyvūnais, buvo raudi (raudonų veidų ar rudų plaukų), plaukuoti ar žili, žali (tik ne žalios, o žalos=rudos plaukų spalvos), mėgo, matyt, sveikintis mažybine forma – kiek nuotykingų situacijų yra buvę jiems prisistatant... Taigi esame paprasti ir juokingi... Ar ne todėl gal ne vienas Lietuvos „tualetų darbuotojas“ (groteskiškasis J.Švarco „Kaino XVIII“ eufemizmas), „pametęs „varniukę“, virto Sūdžiumi (gal ir Teisėju – tegu ir slavišku), o Blusius nusprendė elgtis atvirkščiai – ėmė tą „varniukę“ ir „užsidėjo“... Na ir ką? Iš tikrųjų tapo „solidesnis“... (Remiuosi konkrečiu atveju iš tolimųjų 1961 metų. Tik kaimynų žentas pareigūnų pasiūlytos paslaugos garbingai atsisakė.) O dėl pavardės Pamakštys kartą vieną lituanistą žaismingai ir ilgai kamavo rusistas. Neprisimenu, bet kažkur skaičiau, kad kažkas piktinosi rastu poezijoje žodžiu makštis... Tačiau tai mūsų kalboje oficialiai įteisintas daugiareikšmis terminas. Tiesa, aš, tik gerokai per dvidešimt perkopusi, sužinojau, kad taip vadiname ne tik peilio ar kardo dėklus. Kaip tada iš tikrųjų elgtis su pavardėmis?

Taip draugiškai pajuokaudama noriu pasakyti, kiek peno literatūrinėms improvizacijoms – žaidimams tekstais – ir giluminiams kalbos bei kultūros klodams sujudinti yra čia pat... Tačiau pradedu ir nelinksmą pokalbį apie itin intymią kultūros sritį – vardą. Vienoje Zitos Kelmickaitės laidoje apie keiksmus mene buvo ištarta frazė, kad anksčiau Lietuvoje baisiausias keiksmas buvo žmogaus pravardė, ir iki šiol tebereiškianti kito suniekinimą bei atvirai konstatuotą fizinę ar protinę negalią, – Kušlius, Bekojis, Kuprius, Kaušas, Glušius, Berazumis... Šiais atvejais suluošinto žmogaus likimas iš tikrųjų galėjo būti pastūmėtas dar ir dvasinės griūties link, o mūsų laikais net literatūrologai nesibodi savo „priešininkų“ apdovanoti „diagnozuojančiomis“ psichines (sielos) negalias pravardėmis (tokių dalykų senasis Lietuvos kaimas vengė labiau nei maro) – skaitome recenzijose, o ir humanitariniuose (!) žurnaluose bei knygose „epitetus“, skirtus konkretiems asmenims: pavargusios dvasios, ekshibicionistas, dvasios skurdžius... Anksčiau tik satyrinė literatūra manipuliavo įvairiais Durakais, Kruglodurovais (absoliučiai protiškai neveiksniais). Gerai, kad bent kūrinių, skirtų tik vaikams, tekstuose tokių „tirščių“ vengta. Kaip ir populiarių vardų. Užtat ir atsirado Meškiukai Rudnosiukai, o ir Tepliukai Vėpliukai... Tik dabar ir vaikų knygose visa tai pamiršta, o net ir Vytė Nemunėlis, „įsiutęs ant rusų“, „prie vokiečių“ (!) parašė: „Mūsų klasėj Timotejus – pats didžiausias tinginys“...

Pyktis yra pyktis – jis visada gana destruktyvus. Ką tik iš eilėraščio vaikams cituota frazė yra jau ir nešvanki, nes ja pasisakoma ne prieš okupacinę politiką, bet prieš tautą... Tautų, etninių regionų vardų tarimas – iškalbinga informacija. Įsiklausykime atidžiau į mūsų pačių, į mūsų politikų sakinius. Intonacijos iškalbingos (o mimikos bei gestų juo labiau nepaslėpsi). Kiek mumyse paniekos vienoms tautoms, o kiek keliaklupsčiavimo prieš kitas... Puiku tik, kad pagaliau mokomės romų tautybės žmones vadinti romais... Bet, deja, pažiūrėkim bent į „reprezentacines“ „Duokim garo“ (dabar „Gero ūpo“) laidas – lyg ir geranoriškas... Vedėjai visus Lietuvos etnografinius regionus sugeba pristatyti pagarbiai – tik ne Pietų Aukštaitiją. Kai tik apie šį kraštą ima kalbėti, nebelieka nei senosios Dainavos, nei dabar įprastesnių dzūkų, bet telieka pabrėžtinai sumenkinti, intonaciškai suniekinti dzūkeliai – visoj Lietuvoj taip nuo seno pašiepiamos ir kai kurios tautos: žydeliai, ruseliai, gudeliai, ruskeliai, lenkeliai... Mažybinės žodžio formos, norint kitą suniekinti, vartojamos itin rafinuotai. Net ir „su didžiausia užuojauta“! Niekaip mes, lietuviai, nesuprantame, kad, keldami save kaip vieną daiktą „ant šakių“ ir smeigdami tomis pačiomis šakėmis kitus, didesni ir gražesni nepasidarome. Tačiau grįžkime prie žmogaus vardų...

Kartą įtakinga ponia su pagieža ėmė skųstis, kad vieno universiteto lituanistė išsityčiojo iš jos dukros vardo, siedama jį su konkrečia tautybe. Kalbininkė „taip traumavo vaiką“, jog už tai tikrai „reikiamai sumokės“. Tada pagalvojau, kad galingos mamytės dukrelė gal tik nesuprato dėstytojos pajuokavimo. Tačiau per tą pačią Z.Kelmickaitės laidą girdžiu, kad kitai Lietuvos filologei kažkodėl užkliuvo Gitana, nes tai reiškią „čigonė“, „čigonaitė“. Šiek tiek pažįstu tą moterį – šaunų žmogų. Tačiau šįkart jos nesupratau. Kuo prasti romai – čigonai? Na, gyvena gal mums ir neįprastai, gal ir skurdžiai (?). Gal mus akiplėšiškai ir apmulkina. Gal ir į prekybą narkotikais labiau už mus įklimpę (spaudoje buvo rašyta, kad romams įsidarbinti Lietuvoje beveik neįmanoma). Bet ar tai duoda teisę niekinti tautą? Gana plačiai Lietuvoje paplitę vardai Gitana bei Gitanas („Klaipėdos“ „Duryse“, – 2006 12 27, radau straipsnį apie vieną jų) neįtraukti ir į „Lietuvių vardų kilmės žodyną“. Kodėl? Ar žodyno sudarytojų čia nesiremiama tik asmeninėmis simpatijomis ir antipatijomis? Kaip kad buvo ir su žinomo kalbininko vardu – Aldonas? Keisti dalykai dedasi mūsų šalyje.

Žinoma, jei davėm dukrai vardą „čigonė“ ar „čigonaitė“, o mūsų mergaitė balta baltutėlaitė, tai vardo ir išvaizdos neatitikimas gal ir juokingas. Kaip kad ir varno juodumo plaukų, o ir tamsios odos žmogui „netiktų“ vardas Albinas ar Albina (iš žodžių „šviesus“, „baltas“). Bet ar žmogus vertinamas tik pagal išvaizdą? Galbūt kerinčių juodų akių ir plaukų Albina savo dvasios giedra yra šviesiausia tarp šviesiausių, o blondinė Gitana gal – tikras žavios ir čigoniškai vylingos šokėjos įsikūnijimas. Juk tėvai, duodami savo vaikams vardus, jau kuo nors remiasi, turi kokį nors idealą. Vieni jį susikuria iš šventųjų asketiško gyvenimo istorijų ar iš filmų apie ugningąsias šokėjas. Kiti klausydamiesi gerų dainininkų ar skaitydami knygas. Treti žiūrėdami „Gulbių ežerą“ ar „Mindaugą“ – religija ir menas (bei masinė kultūra) visada buvo itin stiprūs vardų pa(si)rinkimo impulsai. Ketvirti susižavi kaimynystėje augančiu vaiku – juk ne vardas žmogų puošia, o žmogus vardą. Dvi bendrakursės prisiekė viena kitai, kad dukras būtinai pavadins Ramunėmis, nes uždarbiaudamos darželyje tiesiog įsimylėjo vieną mergytę. Taip ir padarė. Jau seniai užaugo dar dvi Ramunės. Ar jos panašios į laukų gėles? Kitas klausimas. Tačiau kartais žodžio reikšmės nežinojimas sukelia ir nepageidaujamų pasekmių.

Vardus aiškinančių žodynų Lietuvoje atsirado neseniai. Dabar žmonės gali juos pavartyti, jei nenori nemalonumų. Aš susidūriau su komiška situacija – giminaitis ėmė baisėtis Aušromis ir Rasomis. Nesupratau – kodėl. Tik vėliau paaiškėjo, kad tuos vardus jis laikąs pernelyg pretenzingais – juk aušra ir rasa lietuviams tebėra šventi gamtos reiškiniai. O čia šalia graudžiai magiškų ir tyrų dainų žodžių skamba gana tamsaus gymio ir dar padykusių mergaičių vardai – Aušrelė, Raselė. Jam tai atrodė nepadoru. Bet jo sūnaus vardas – Algis. Itin religingam vyrui buvęs nebeatsekamos reikšmės, todėl labai mielas. Ėmiau tad ir žiauriai atverčiau kaimo žmogui žodyną, kuriame aiškinama, kad „Algis – dievų pasiuntinys, šauklys.“ „O! Kad būčiau žinojęs... “ – sudejavo mano gentainis. Gerai, kad minimas Algis šviesus vyras užaugo. Juo labiau kad ir porą šaunių vaikų jau yra užauginęs. Tad gal ir išsipildė tai, ko mano giminaitis taip troško, o juk buvo išsigandęs – kad puikybė nepasireikštų per jo vaiko vardą.

Žodynai tėvams gali padėti. Tačiau žodynai sau, o genai ir gyvenimas sau. Išrinko pažįstama dukrai vardą. Žinojo, kad jis yra susijęs su „mintijimu“, „sumanumu“. Bet, praėjus mėnesiui nuo krikštynų, gydytojai diagnozavo smegenų ligą, dar įsčiose kūdikiui „įstabaus tėvelio“ fizinio smurto (smaugimo), o ir tėvelio „idealios sesutės“ dvasinių patyčių sukeltą. Mat motina nutraukė įsčiose tebesančios mergytės „tėvelio“ ir „tetulės brolelio“ lytinį malonumą su Giminei daug Reikalingesne. Iš svarbiausios to įvykio „veikėjos“ ir dar diplomuotos slaugytojos (!) (jos mergautinė pavardė maloniškai kūniška ir I.Simonaitytei buvusi itin patraukli), tuomet titulavusios teisėtą žmoną ir nėščią moterį Kreiva, gyvenimas neišsityčiojo. Gyvenimas išsityčiojo tik iš minimos mergaitės motinos iliuzijų. Gyvenimas išsityčiojo iš niekuo dėto kūdikio. O ta kūniška „Mergelė“, sulaukusi net trisdešimt penkerių, laimingai ištekėjo ir dabar yra užsiauginusi sveiką dukterį. Tačiau grįžkime prie vardų. Kitai kitos mamos mergytei buvo parinktas vardas, susijęs ir su romantinės literatūros legenda, o per garsyną ir su gražumu. Bet ligos diagnozė, kuri paaiškėjo gerokai po krikštynų, buvo baisesnė nei pirmuoju atveju. Kas čia kaltas, gal ir pats Dievas nežino. Taigi žodynai ir vardai...

Nuskambėjo kažkur žmogui vardas – Dovydas. Gražiai nuskambėjo, bet atsivertė žodyną, o ten aiškiai parašyta, kad žodis kilęs iš hebrajų kalbos. Juk dar iš karo laikų ne vienam lietuviui tebešviečia Lietuvoje ant pasmerktų nužudyti krūtinių ir nugarų geltonos žvaigždės – kas savo vaikui gali linkėti tokios lemties? O buvo nutaręs vaikų vardus pradėti tik „D“. Savo nuostatų negalėjo atsisakyti, tai sūnų net nebevartęs žodynų pakrikštijo Deividu – kaip kaimynai savo berniuką. Ir nesusimąstė šeima, kad ji savo vaiką tebevadina Dovydu – Mylimu, tik jau per anglų kalbą neatpažįstamai iškraipytu. Kiti irgi atsisakė Dovydo ir pasirinko Aurimą. Baltišką vardą (bent žodynai taip teigia). Tik kad vėl rinkosi jį ne dėl baltiškumo, o dėl žodžio pirmosios raidės – jei ne „D“, tai tada tik „A“, nes abiejų tėvų vardai prasideda irgi „A“. Bet ar norėjo jie, kad pirmasis žodžio dėmuo reikštų „nuo, be, šalin“? Sudėkim dabar abu dėmenis – bus vardas, reiškiantis žmogų be ramumo, toli nuo ramumo, genantį šalin rimtį. Vadinasi, gal net apimtą nerimo. Gerai, jei kūrybinio. Bet jei agresyvaus (šiuolaikinėje visuomenėje tokie patys perspektyviausi – sarkastiška ironija), dvasiškai ardančio, žlugdančio? Tokia šeima turi būti neprietaringa – netikėti lemtimi. Bet kodėl net dvi mano žinomos taip prisirišo prie „D“? Vadinasi, įvairūs prietarai yra tebegajūs. Tad ir apie tai.

Vadiname savuosius šventųjų vardais. Aišku, kad dėl „amžinojo gyvenimo“. Tačiau nepagalvojame, kokias kančias mūsų išrinktieji patronai yra iškentėję, kas jie yra buvę žemėje – pavyzdžiui, kad ir Marija iš Magdalos. Taigi per savo tikėjimą vaikus ir pasmerkiame?! Ir paleistuvystei, ir tokioms pačioms kančioms, kokias dangiškieji globėjai kentėjo, iki dvasiškai ištobulėjo. Ar norime to? Ar krikštas apsaugo nuo to? Juk tebetikime, kad krikštaduktė paveldi ir dvasinį, ir fizinį krikštamotės turtą (net luošumą – I.Simonaitytė) bei dalią, o jei krikštaduktė dar ir nesantuokinė, vadinasi, yra „mergos vaikas“ arba, pasak tos pačios I.Simonaitytės, „kekšutė“, tai iš krikštamotės atima ir laimę. Dar ir dabar motina tokios mergytės (ypač Žemaitijoje) nesiūlys krikštyti savo seseriai ar kitai artimai giminaitei. Kaip ir „nešvariai“ pradėto berniuko savo broliui, pusbroliui ar dėdei. Va taip.

Renkamės vardus ir iš pasakų. Pavyzdžiui, Eglė. Bet kokia dalia teko šiai mūsų mito moteriai? Pagalvokime, ar norime, kad mūsų dukra būtų sudeginta žarijų duobėje, klastingai paslėptoje po slenksčiu, kai jai skiriame vardą (taigi ir lemtį) Sigutė iš mitologinės pasakos? Juk šiais laikais „kalaitės“ jai nepadės – kaip tik taip „krimstelės“, kad naivi kvaišelė pati į duobę kaipmat lėkte įlėks. Ir nelyžtelės karvutė – nei juoda, nei žala – žalia seilė tad nedryktelės, nors antimi ana kryktelėtų. Juk šiais laikais, nors tebegyvename su visais prietarais, tačiau viską „sveriame“ jau tik pragmatiškai bei „realiai“. Pavyzdžiui, viena „negiminiškos giminės“ moteris, besiskųsdama sutuoktinio sadistiškumu ir egoistiškumu, staiga linktelėjo manęs link ir graudžiai pasiteiravo: „O gal jis toks yra tik dėl tokio vardo?!“ Jos vyro vardas Alfonsas. Negatyvų šį vardą padarė literatūra – visoje nors kiek pasimokiusioje Europoje žinomas moterų sąskaita parazitavęs don Alfonso. (Panašiai Prancūzijoje atsitiko su automobiliu „Žiguli“ – atsisakė prancūzai jo pavadinimo dėl asociacijų su žigolo.) Šiaip Alfonsas yra germaniškos kilmės ir reiškia Kilmingas+Ūmus, Karštas. Bet komiškai paaiškėja, kad tos „giminaitės“ būta teisios: toks vardas, matyt, ir „nulėmė genetiškai“ itin pažeidžiamą ego – „karališką“ savimeilę, garbės troškimą, o ūmus būdas pasireiškė smurtu, aišku, tik prieš silpnesnį – pirmiausia moterį ir jos vaikus. Biologinis genetinis vyro egoizmas – savęs mylėjimas – pavertė jį dar ir alfonsu. Meninė literatūra nieko neišgalvoja. Ji tik meistriškai apibendrina iš gyvenimo paimtus faktus. Tačiau mūsų religingi valstiečiai prieš Antrąjį pasaulinį karą tokių vardo Alfonsas subtilybių dar nelabai žinojo – vardus jie rinkosi labiau remdamiesi „Šventųjų gyvenimų“ istorijomis, kaimynų ir giminių skoniu ir nuostata, kad ne vardas žmogų puošia, o žmogus vardą. (Teisybės dėlei reikia pridurti, kad ta pati moteris, „giminaitė“, sutikta šiemet, džiaugėsi savo Alfonsu – neatpažįstamai susitvarkęs senatvėje jis ir kaip sutuoktinis, ir kaip tėvas, ir kaip senelis. Gal tik gudriai suprato artėjantį savo bejėgiškumą?) Bet reikėtų stabtelėti dar prie vienos itin jautrios srities – prie vardų tarimo.

Vardas ir pavardė, dar kartą pabrėžiu, yra intymi žmogaus gyvenimo sritis. Prie jų prirašykime ir vietovardžius. Bet štai kas vyksta gyvenime ir kalbotyroje (aišku, kad tik „bėgančioje“ paskui gyvenimą). Kai reikalaujama tarti žmonių vardus, tai tarsi remiamasi aiškiomis, kanonizuotomis taisyklėmis: privaloma išmokti sakyti Marijà, Neringà, Deimantė, Rūtà, Ievà, Astà, Vma, ma ar net ir Ołga – kiek priešiškumo lituanistai sulaukia iš mokinių vien dėl to (čia neminimos dar ir linksnių kirčiavimo subtilybės). Bet kai pereinama prie pavardžių ir vietovardžių, pasirodo, kad tai giminės ar apylinkės tradicijų reikalas. Štai viena kalbininkė kito mokslininko pavardę ištarė Saukà – kaip, pavyzdžiui, Gedà. Bet ji padarė didžiulę klaidą. Reikia pirmąją pavardę tarti tik Sauka, o jei ištarsime Gẽda – tai bus jau prastai. Pasižiūrėkime, kas dedasi vien su Gedos pavarde. „Lietuvių pavardžių žodynas“ tokios pavardės nėra radęs, o enciklopedijose sukirčiuotas tik jos vardininkas. Tai gal reikia tarti Gdos? Maga paklausti Gdą, kaip jis nori kirčiuoti savo pavardę? Iš literatūrologų lūpų girdėjau ją ištartą net ketveriopai. Ne kartą girdėjau, kad klaipėdiečiai mokslininkai kirčiuoja savo kolegų pavardes ne Kaũkas, Kaukiẽnė, o tvirtapradiškai – pirmajame skiemenyje. Yra dar vienos Klaipėdos universiteto dėstytojų poros pavardė. Ir jų kurso draugai taria (bent porą neseniai girdėjau), ir „Lietuvių pavardžių žodyne“, ir net „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ parašyta Bukantis – taigi ir Bukanti (to paties universiteto dėstytoja Jūratė Lubienė per vieną praktinę kalbos mokymo konferenciją davė pastabą prie mokytojų net prof. Audronei Kaukiẽnei, kad kirčiuojant pavardes enciklopedijos reikalavimams būtina paklusti). Tačiau šią pavardę taip tardami mes, pasirodo, įžeidžiame Joną Bukantį ir Janiną Bukantienę – reikia, pasirodo, kirčiuoti tik pirmąjį jų pavardės skiemenį. Iš ko ir kaip tą gali sužinoti net lituanistas, baigęs ne dabartinį Klaipėdos universitetą (visi „doc. A.Jakulio laikų katedros“ dėstytojai aptariamąją pavardę kirčiuodavo tik priesagoje), dirbąs Lietuvos kaime ar net pačiame Vilniuje? Kam tada reikalingi įvairūs žodynai bei enciklopedijos, jeigu jie sau, o gyvenimas sau?

Tas pats pasakytina ir apie vietovardžius. Štai viena mano prosenelė buvo kilusi iš Anglininkų, bet kalbininkai pareikalavo tarti Anglininkai. Matot, aukštaičiai – ne žemaičiai. Tik žemaičiai gali tarti vietovardžius taip, kaip jie nori tarti. O ką mes padarėme su savo brolių latvių vietų vardais? Jei gerbiam žemaičių teisę atitraukti kirtį žodyje Plateliai, tai gerbkime ir kitus baltus. Kodėl mokome lietuvius tarti kaimynų sostinę ne Ryga, o Ryga? Ar taip sunku nuosekliai laikytis tautose bei tarmėse gyvastingos pavadinimų kirčiavimo įvairovės? „Klaipėdoje“ (2004 m. kovo 30 d.) viena kalbininkė rašė, kad uostamiesčio Laukininkų gatvę privalome kirčiuoti pirmajame skiemenyje, bet „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (2000 metų leidimas) teigia atvirkščiai. Jame visos šio žodžio reikšmės (net ir ta, kuri žymi tualetą) kirčiuotinos priesagoje. Atsiverčiu didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ – ten tas pats, bet pridėtas ir antrasis kirčiavimo variantas. (Netikiu, kad kalbininkai neatsiverčia šių žodynų, – tik reikėjo laikraštyje pridurti, kad jie tuomet provokavo tarpusavio polemiką. Tačiau kam neišspręstomis kalbotyros problemomis kvaršinti galvas paprastiems piliečiams?) Kuo tokiu atveju man, plepei moteriškėlei, pasitikėt? Kalbininkų publicistika ar dviem pačiais solidžiausiais žodynais? Tačiau yra ir dar vienas „bet“...

Ar galima didmiestyje išlaikyti tarmių tradicijas? Viena docentė kadaise mums kalė į galvą, kad didmiesčiai tarmės negali turėti – optimalu būtų, kad jų gyventojai kiek galima tobuliau išmoktų bendrinę kalbą. Taigi uostamiestis (net slavai) išmoko kirčiuoti minėtos gatvės pavadinimą priesagoje – tad kam kalbininkai stengiasi mus permokyti? Lietuvininkų šnektos didmiestyje vis tiek neatgaivinsime – padarykime bent taip, kad iš Laukinin nenuvažiuotume į Laukininkų gatvę – visai kitą ir tą pačią... Tas pats ir su Žardininkais. Pasiklysim ir mes, ir net taksistai, nes šio toponimo gali būti jau net ne du, o trys variantai. Kas man, diletantei, įrodys, kad žardininkas gali būti kilęs ne iš žodžio žardas? Visi trys variantai užfiksuoti žodynuose, visi jie gali būti norminiai. Tai kodėl, įsigaliojus vienai šio žodžio kirčiavimo formai, vėl mums „knisamas“ protas? Man baisesni uostamiestyje ir pajūryje aukšti katalikiški kryžiai – mažosios architektūros svetimkūniai, o ne lietuviškų vietovardžių kirčiavimo įvairovė. Man nejauku darosi, uostamiestyje regint leidyklos pavadinimą su žodžiu Memelensis. Vėl nebežinau, kaip turiu vadinti upę, per uostamiestį tekančią. Danė ar Dangė? Antrojo žodžio spaudoje atkakliai pageidauja toks K.Demereckas. Kas pagaliau mus privers ir pamario kaimą vadinti Minija ar Mine, bet ne Minge – germanizmu?

Kai kas Lietuvoje esame kilę ir nuo Trakų, bet turime bent porą vietovardžių, buvusių okupuotoje lenkų teritorijoje, užtat, bent patį garsiausią tardami, ar ne lenkų kalbos paveikti („Trōki“), dabar privalome tarti Trakai, Trakų... – pagal lietuvišką antrąją kirčiuotę (kaip ratai, ratų...). Turintis puikų kalbos jausmą trakiškis rašytojas R.Kasparavičius viename romane dėl to tiesiog linksminasi... O visa Lietuva jau neberanda ir lietuvių kalbos takų į Trakus. Kaip puikiai visi mokėjome kirčiuoti šį galininką, kol kirčiavome jį pagal ketvirtąją kirčiuotę (kaip žodį takai). Dabar net universitetuose kalbos kultūrą dėstantys (!) žmonės yra išversti iš balno. Tą tik patvirtino netikėtai atsiverstas A.Kunevičienės, L.Pečkuvienės, V.Žilinskienės vadovėlis „Specialybės kalbos kultūra“ (Vilnius, 2003), skirtas Lietuvos teisės universiteto studentams, aprobuotas Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijos ir recenzuotas dviejų universitetų docenčių – daktarių R.Kliukienės ir L.Grumadienės. Čia, 39 puslapyje, penktoje eilutėje nuo apačios, kaip klaida (!) akcentuojama taisyklinga galininko Trakus tarimo forma pagal antrąją kirčiuotę (Trakams – Trakus). Viena Klaipėdos universiteto lektorė (doktorantė), bent prieš porą metų dar buvusi atsakinga ir už žodžių tarties mokymo metodiką, imdavo dažnai ir „išvažiuodavo“ tik į „TrAkus“. Taigi...

Yra dar viena kalbos sritis – grožinė literatūra. Meninė klausa žodį eilėraštyje reikalauja kirčiuoti taip, kaip jį sukirčiavo poetas. Štai S.Gedos eilėraščio eilutės: „Ten, kur laukas, – Laukuvà. Ten, kur šilas, – Šiluvà...“ Tačiau gal kaip tik aš dabar padariau pačią didžiausią klaidą? Vadovėliai moko mūsų vaikus kirčiuoti tik pirmuosius paminėtų čia vietovardžių skiemenis. Taip taisomas pedagogų ir K.Binkis, ir Maironis. Ar ne todėl ir „rėkia“ literatūros mokytojai bei rašytojai (pavyzdžiui, A.Zurba ar vėl ir S.Geda): „Kuo greičiau atsisakykime mokykloje tekstų interpretacijų!” Apkurtinti įvairių gramatikų reikalavimų ar gali mokytojai ir vaikai suprasti, kaip jiems elgtis su meniniu tekstu? (Tačiau prašom atkreipti dėmesį, jog visas pastabas rašau tik kaip nespecialistė, – toks „titulas“ KU Pedagogikos fakulteto man suteiktas faktiškai oficialiai.)

Vienur, pasak kalbininkų, žmogui psichologinis komfortas būtinas, kitur, kai kalbame, pakartoju, apie asmens vardą, žmogaus dvasinės savijautos absoliučiai nebepaisome – tarties taisyklės tada ypač griežtos. Kur nuoseklumas, kur nors kiek konkretesnės kalbos, kaip sistemos, suvokimo gairės? Dabar Lietuvos vietovardžius ir pavardes įmanoma įsimint tik iškalus atmintinai. Dėl pavardžių „būtina pasikonsultuoti individualiai dargi su kiekvienu jų „savininku“ (kad ir visai praradusiu kalbos jausmą – buvau sutikusi porą tokių matematinės krypties „ikimokyklinukių“). Viena profesorė linksminosi pagal Platelį ėmusi kirčiuoti ir kitų mūsų kūrėjų pavardes: Šavelis, Gavelis... Tačiau juk turime ir skulptorių – jau ne Majorą, bet Majorą... O kai kas šią pavardę, remdamasis dabartinėmis transkripcijos taisyklėmis, perskaito laikraščiuose ir kaip Meidžorą... Anot S.Nėries, – „kas uždraus, kas uždraus...“ Mano ironija šioje vietoje jau itin sarkastiška.

Pakalbėkime dar apie žmonių vardų „čigoniškumą“, „žydiškumą“ ir taip toliau. Bijome Gitanų, Gitų (iš senųjų Indijos epų pažįstamų), Juditų, Judų (Judėjos gyventojų), jau minėtų Dovydų. Bet su malonumu vadiname savo dukras žydiškai Onomis – Patraukliomis, Žaviomis (vaje, kokių mano artimųjų ambicijų būta – gaila, kad to jie nežinojo!), Ievomis – Gyvybėmis, Gyvenimais, Rūtomis – Draugėmis... (Kas, nepiktai pasišaipant, Biblijos laikais, kai buvo laikomasi kanonizuoto požiūrio į moteris, žydams galėjo būti „nepriklausoma“ „draugė“ – svetimšalė moteris? Aišku, kad tik vergė ir sugulovė. Bet puiku, kad viena rūta izraelitams ar kitiems semitams savo ypatingo gudrumo galia tapo net Rūta – valdove. Tad ir turime mielą lietuviams nekaltybės simbolį. Kai kada moterims rūta yra ir mediciniškai „ypatinga draugė“ – yra aprašymų, kad iš tikrųjų ji geba naikinti „kaltybę“.) Vadiname Lietuvoje moteris indiškai Daivomis – Lemtimis, Daliomis, Duotomis, germaniškai Adolfinomis – Kilmingomis Vilkėmis. (Ar ne todėl kai kurios pastarojo vardo turėtojos, dabar pasižiūrėjusios į žodynus, diktuoja kitiems jį jau kaip Adelę – Kilmingą+Romią. Tą pačią Vilkę – tik jau Avies kailiu. Smagiai nusijuokiu ir neminiu Adolfų vien todėl, kad Adelių tarp jų neradau.) Vėl tik indiškai ir žydiškai vadiname mergaites Zitomis, Magdalenomis – Sidono, Magdalos gyventojomis, o berniukus lotyniškai Donatais – Dovanotais=Lemtais, Duotais (žinau, kad vienoje šeimoje jau yra ir Daiva, ir Donatas – vadinasi, jie jau turi vienos reikšmės vardus, o jei, įsivaizduokim, ten atsiranda dar ir Dalia?) arba žydiškai Adomais – Žmonėmis, Iš Žemės, Moliais, Tadais=Judais, taigi kilusiais iš tos pačios Judėjos.

Tai kodėl vienos tautos ir regioninės žemės mums priimtinos, o kitos ne? Kodėl vienos vardų formos bei reikšmės atrodo lyg ir ypatingos, visai nepretenzingos, o kitų – tik niekingos ar tiesiog šokiruojančios pasipūtėliškumu? Ar tai nėra tik mūsų sąmonės atavizmas bei eufemizmais pridengtas naivumas ir net kvailumas („Ko nežinau, nesuprantu, neištariu, to ir nėra“)? Kai tik ironiškai išverčiau kai kurias vardų prasmes, kas išėjo? Nenorėdama išsijuokti nė iš vieno aukščiau minėto ir tikrai kiekvieno gražiai skambančio vardo (tarp jų ir manasis), vis dėlto bandau įrodyti, jog daug mįslių sau užmintumėm, jei imtumėmės pernelyg gilintis į kiekvieną jų, daug „savo lemčių išsipranašautume“... Todėl gal neskubėkime nieko atmesti, neskubėkime šaipytis iš to, ko nesuprantame. Ypač kad net su savų vardų tarimu dar nesusitvarkome. Ir jau visai šlykštu per atavistines vardo fobijas propaguoti akivaizdų rasizmą. Tebesinešioti dvasiose atvirai šviečiančius „geltonus lopus“ (pasak I. Mero) – panieką nepriimtinam vardui ar tautai ir net norą žmogų ar visą jo gentį (pokary irgi dažnai kvietėm „muštis“ ne su bolševikais, o „su rusais“) sunaikinti. Ar, būdami tokie įnoringai išdidūs, neatrodome kitiems tik kvailai juokingi? Duok Dieve, kad atrodytume tik taip. Tačiau mes juk atrodome ir pretenzingai agresyvūs – ir jau ne vien žydams ar rusams. Ar tokiai mažai mūsų tautai bei valstybei tai nėra dar ir be galo pavojinga?

 

Skaitytojų vertinimai


34101. Nauja :-( 2007-01-15 10:56
Straipsnis sudomino dėl temos, tačiau tiek tema, tiek pats tekstas pasirodė tuštokas, varginančiai ilgas ir pretenzingo stiliaus. Dėkui autorei už vieną kitą įdomesnę mintį, tačiau apie rasizmą ar eufemizmus vis tiek nelabai yra ką kalbėti.

34105. ragana Kornelija2007-01-15 13:28
išvis neaišku, kas norėta pasakyti. perskaičiau, veltui taip ilgai eikvojusi viltį susinervinau, o kai dar kartą žvilgtelėjau į pavadinimą, suėmė juokas: na ir pretenzijos :)) :)) :))

34125. krankt2007-01-15 20:29
is didelio rasto iseita is krasto

34201. Klausimas2007-01-17 07:18
Kas yra Ona Bartkiūtė?

34209. ragana Kornelija 2007-01-17 11:06
pavardė tokia nelabai tikra - gal slapyvardis. kas žino?

34211. Klaipedietis2007-01-17 11:47
Is minimu klaipedietisku realiju, lengvo stilistinio chaoso ir pabreztinai sakomo titulo "nespecialiste" ("Tačiau prašom atkreipti dėmesį, jog visas pastabas rašau tik kaip nespecialistė, – toks „titulas“ KU Pedagogikos fakulteto man suteiktas faktiškai oficialiai") sprendziu, kad tai Sigitos Kondratienes tekstas.

34217. ragana Kornelija 2007-01-17 15:50
nu jeigu tai parašė dėstytoja... nei kompetencijos, nei savo neišmanymo suvokimo.

34598. karoliniina :-( 2007-01-28 12:42
labai ilgas net per daug ... atsibosta skaityt ://///

34599. lialia :-) 2007-01-28 12:45
juokauju man net nepatiko :DDD

35626. aigle :-( 2007-03-03 01:47
O del Egliu, tai ju yra ir Italijoje, ir Graikijoje (kalbu apie senaji zemyna, nes naujuosiuose galva bet kas nusisuktu, siekadamas atrasti saknis ir kilme), taip kad - nereikia lia lia ;) + ypac sovietiniais laikais tai buvo ir savo lietuviskumo, tautiskumo isryskinimas :)

36681. rima :-) 2007-04-04 17:42
perspeju ,neturiu didziuju raidziu . atsizvelgiant i jauno amziaus to sraipsnio specialiste ,straipsnis parasytas issamiai deja daug kur priestaraujanti sau .daug vardu esame atsinese is istorijos tai dar nieko nereiskia ,kad tuo metu /nesvarbu kokiu /nuveike ar iskrete turetu elktis taip pat siuo metu gyvenantis zmogus ...puse prancuzijos mergaiciu vardai /zanos/visos tos merginos turetu buti kovotojos...ir cia ,niekaip netinka-ne vardas puosia zmogu ,o zmogus...niekas nieko cia nepuosia .tiesiog isrinko tevai ir kvit.tu pats jautiesi gerai su juo ir joks laikas ,istorija taves nepakeis .nepatinka-gali uz nedidele suma pasikeisti /kiek zinau tokiu/ o is esmes nieko nepasikeite...

39107. Ignas :-( 2007-06-13 00:47
Gal ir yra gerų minčių, tačiau straipsnio rašytoja kiek pernelyg švaistosi tarptautiniais žodžiais, stokoja minčių tvarkus, per daug išryškina savo neapykantą. Šiaip ne visiškai supratau, kas norėta pasakyti, tačiau, mano nuomone, lietuviški vardai bei pavardės yra geriausi, kokia jų reikšmė bebūtų.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:20 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba