Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-01-12 nr. 3125

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rūta Burbaitė.
STOTELĖS PAVADINIMAS: UŽSNIGTAS
68
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮTEIKTA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS PREMIJA1
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIAI1
• 1,00 KLIMO, ARBA MILIJONAS SĄŽINĖS GAISRŲ1
• Ona Bartkiūtė.
VARDAI, PASLĖPTAS RASIZMAS, EUFEMIZMAI IR...
13
• Algis Uždavinys.
DVEJOPI SANTYKIAI SU TRADICIJA

KNYGOS 
• Monika Kutkaitytė.
BŪTI ŠALIA MIEGANČIO GROŽIO
1
• Neringa Debesytė.
VIDINĖ TEKSTO PUSĖ
• Inga Tuliševskaitė.
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO MIESTŲ SIELAS
• VISKAS NUŠVIESTA
• NIUJORKO TRILOGIJA
• TRYS SAVO GYVENIMO DAINIAI: CASANOVA, STENDHALIS, TOLSTOJUS4
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Jonas Bruveris.
DANIELIAUS SADAUSKO MAIRONIS
10
 Ona Narbutienė.
„JIS BUVO MISIJOS ŽMOGUS“

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė, Audronė Davainienė.
RESTAURUOTOS PAPARČIŲ BAŽNYČIOS XVIII A. SKULPTŪROS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE PRIKLAUSOMYBĘ, „ŠEIMOS GYVENIMU“ VADINAMĄ
1
• „ATVIRA ERDVĖ“ – ŠANSAS JAUNIEMS SCENOS MENININKAMS

POEZIJA 
• Nijolė Kliukaitė.
MODIFIKUOTAS PASAULIS
2
• ARTŪRAS VALIONIS2

PROZA 
• Gasparas Aleksa.
IŠĖJAU Į TRASĄ
4

VERTIMAI 
• Fañch Peru.
Į SŪRIĄJĄ DELTĄ
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• JAUNO AKTORIAUS LAIKAS
• Darius Piraitis.
NUODINGI KVEPALAI
4

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS IR SMURTAS
11

FOTOGRAFIJA 
• Remigijus Venckus.
APIE FOTOGRAFĄ, FOTOGRAFIJĄ IR PREZENTACIJĄ

KRONIKA 
• TELEVIZIJA ANT LEDO
• GRAŽINA DIDELYTĖ 1938 10 02–2007 01 02

DE PROFUNDIS 
• LPP72
• EVENKŲ KRAŠTO ISTORIJOS24

MUZIKA

„JIS BUVO MISIJOS ŽMOGUS“

Ona Narbutienė

[skaityti komentarus]

Gyvenimas. Veikla. Straipsniai. Laiš­kai. Sudarė Vytautė Markeliū­nienė. – V: Typo art, 2006.

Praėjusių metų pabaigoje, lapkričio 24 dieną, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo pristatyta muzikologės Vytautės Markeliūnienės knyga „Izidorius Vasyliūnas“, skirta šio pasišventusio savo misijai smuikininko, publicisto, pedagogo, muzikos veikėjo šimtmečiui.

Kas buvo šis menininkas? Autorė pažymi pratarmėje, kad „I. Vasyliūno, kaip interpretatoriaus, indėlis į mūsų krašto muzikinį gyvenimą, net jo pavardė šiandieninei muzikų kartai mažai težinomi“. Jį taikliai apibūdino žinomas žurnalistas, gerai pažinojęs I. Vasyliūną, Mykolas Drunga, kalbėdamas su knygos autore: „Vasyliūnas buvo misijos žmogus. Savo veiklą jis suvokė kaip misiją lietuvių išeivijoje, svetimųjų jūroje dirbančio kultūrininko, galinčio ką nors dovanoti kultūros labui. Jis reprezentavo lietuvių muziką, atlikdamas tuos kūrinius, kurių niekas kitas nebūtų atlikęs. Kita vertus, Vasyliūno veiklą pavadinčiau grynai partizaniška – jis pats užsisakydavo salę, išreklamuodavo savo koncertus ir galop pagrodavo, taigi buvo ir muzikas, ir impresarijus, ir vadybininkas, ir organizuodavo publiką – viską pats padarydavo“ (p. 63).

Nauja knyga apie muziką – visada įvykis ir šventė, nes jų sulaukiame retokai. Juo labiau jei tai pirmas jaunos autorės, bet jau puikiai užsirekomendavusios kaip aktyvios muzikos kritikės, darbas. Solidus (263 puslapių) netradicinio formato leidinys iš karto patraukia dėmesį menišku viršeliu (dailininkė Jūratė Rutkauskaitė), kuris nuotaikingai įveda į epochą ir herojaus pasaulį. Knygą sudaro trys skyriai, pratarmė ir priedai. Skaitydami pirmąją, monografinę, dalį, keliaujame Izidoriaus Vasyliūno (1906–1982) nelengvo ir spalvingo gyvenimo keliais – Rusija, Lietuva, Vokietija, Kolumbija, JAV. (Skaitytojus reikėtų informuoti, jog I. Vasyliūnas yra žinomos Lietuvoje muzikų Vasiliauskų šeimos atstovas ir jos „galvos“ – Leonardo Vasiliausko brolis.)

Knygos autorė pratarmėje pažymi: „Rašyti apie žmogų, ypač muzikos atlikėją, su kuriuo neteko bendrauti ar tiesiogiai klausytis jo koncertų, – nelengva užduotis.“ Tad autorei teko atlikti didelį darbą – peržiūrėti daugelio metų spaudą, daug dienų praleisti archyvuose, apklausti daugybę žmonių, kruopščiai išstudijuoti paties I. Vasyliūno archyvą, kurį saugo jo sūnus – mokslininkas fizikas ir vargonininkas Vytenis Marija Vasyliūnas, gyvenantis Vokietijoje. Iš tų mažyčių informacijų, žinučių ir nuomonių V. Markeliūnienei pavyko sukurti ryškų, patrauklų ir objektyvų savo herojaus portretą. Visada nelengva objektyviai vertinti aprašomą herojų, nes susigyveni su juo, jo siekiais, jo gyvenimu ir tarsi prarandi tam tikrą distanciją. I. Vasyliūnas buvo išvystęs labai intensyvią koncertinę veiklą, nepaprastai nusipelnė lietuvių muzikos sklaidai, jo atkaklumas ir idealizmas buvo išskirtinis. Kartu jis nebuvo koks nors ypatingas virtuozas, nes muzikos pradėjo mokytis vėlai ir turėjo problemų, apie kurias pats prasitarė savo dienoraštyje: „Neturiu flažoletinės technikos. Jos nebuvimas reiškiasi tuo, kad grojant trūksta laisvumo, trūksta skambesio bei lygumo, ir atsiranda kažkoks vidinis netikrumas, baimė. Vietoj to, kad gročiau ir interpretuočiau vidines veikalo nuotaikas, staiga atsiranda vien tik rūpestis technine dalyko puse“ (p. 66). Aišku, tai pačiam sau parašyti reiklaus profesionalo, sugebančio vertinti save, žodžiai, nes jis sulaukdavo gerų recenzijų ne tik lietuvių, bet ir užsienio spaudoje. Jose dažniausiai iškeliamas jo atlikimo nuoširdumas, patoso nebuvimas, lyrinė pasaulėjauta. Tai ypač akivaizdu 1949 m. užrašytose Jono Meko pastabose: „Jis grojo pačia širdimi. Kuklus lietuviškas bernelis, kuris nemoka, ir nepritiktų jam tai, itališkų pozų. (...) Tyras smuiko lyrikas“ (p. 38).

Siekdamas objektyviai įvertinti I. Vasyliūną, kaip atlikėją, autorė iškėlė jo didelius nuopelnus propaguojant kamerinį muzikavimą Lietuvoje bei JAV lietuvių kolonijose, kartu nepervertino jo interpretacijų. Ji subtiliai akcentuoja reikšmingiausius I. Vasyliūno, kaip menininko, bruožus, kuriuos iškelia jau pratarmėje ir vėliau tarsi leitmotyvą plėtoja visoje monografinėje dalyje: „Darbštumas, atkaklumas, sykiu ir kuklumas, giliai suvokta bei puoselėta akademinės scenos muziko ir lietuvių kompozitorių skleidėjo misija – visa tai susilydė į pagrindinį impulsą, skatinusį ištikimybę idealams, kurių svarbą I. Vasyliūno aplinka ne visada gebėjo adekvačiai įvertinti.“

Nesismulkinant norėtųsi iškelti keletą bendrų visai monografinei daliai dalykų. Nors pastaraisiais metais pasirodė daug knygų apie pokario išeivijos kultūrinį gyvenimą (ypač minėtini J. Vyliūtės darbai), V. Markeliūnienei pavyko rasti naujų detalių ir papildyti šį labai turiningą mūsų kultūrinio gyvenimo etapą. Naujų spalvų įgavo ir dar mažokai mūsų tyrinėtas vokiečių okupacijos metų koncertinis gyvenimas.

Ypač daug dėmesio skiriama I. Vasyliūno repertuaro formavimosi etapams. Smuikininko kūrybinis kelias prasidėjo nuo dalyvavimo kameriniuose ansambliuose ir per pavienius solinius pasirodymus vedė prie konceptualių rečitalių. V. Markeliūnienė pažymi: „nuo 1939 m., o dar intensyviau – karo, vokiečių okupacijos metais, Vasyliūnas daug jėgų skyrė repertuaro paieškoms, jo plėtrai, užmegzdamas glaudžius partnerystės ryšius su iškiliausiais to meto pianistais – A. Kuprevičiumi, J. Rajauskaite, A. Mrozinsku, B. Dvarionu, S. Vainiūnu“ (p. 22). Taip atsirado įdomūs, tuomet Lietuvoje mažai kultivuojami sonatų vakarai, skirti vienam autoriui (J. Brahmsui) arba įvairių, tarpusavyje derančių autorių kūrybai. Ir vis dažniau atliekama lietuviška muzika. „Dar Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo Vasyliūnas pasiryžo drąsiam žingsniui – greta pasaulinės muzikinės klasikos į savo koncertus įtraukti ir lietuvių kompozitorių kūrybą (...). Vokietijos laikotarpiu taip pat būta tokių mišrių programų, bet rados jau ir vien lietuvių muzikos koncertų, o Amerikoje Vasyliūnas ėmė sistemingai rūpintis ne tik mūsų kompozitorių kūrinių atlikimu, naujų kompozicijų atsiradimu, bet ir organizuoti rimtą jų sklaidą“ (p. 67).

Nors autorė aptaria įvairias grynai profesines temas, tekstas skaitomas lengvai, nes parašytas sklandžia gražia kalba.

Antrasis skyrius – „Publicistikos baruose“. Į šią veiklą I. Vasyliūnas įsitraukė 1946 metais Vokietijoje, matyt, norėdamas užtaisyti muzikos publicistikos spragas ir manydamas, kad tai tik laikinas jo darbas. Tačiau, kaip rašo V. Markeliūnienė: „vis dėlto publicistikai netrukus buvo lemta tapti dar viena reikšminga Vasyliūno muzikinės veiklos atšaka“ (p. 75). Jis bendradarbiavo su įvairiais lietuviškais leidiniais ir Bostono „Lietuvių enciklopedijai“ parašė 600 straipsnių. Knygos autorė labai vaizdingai charakterizuoja Vasyliūno publicistiką: „Jam būdingas mąstymas – ne tiek teorinis, kiek paženklintas asmeninės atlikėjo patirties, kalba – paprasta, lengvai suvokiama, paįvairinta patetinėmis arabeskomis. Samprotaudamas apie konkrečius muzikos kūrinius, jis nevengė ieškoti juose ryškių programinių vaizdinių, o epizodus, kuriuose nagrinėjo kūrinių struktūrą, neretai palytėdavo lyrine intonacija“ (p. 76).

I. Vasyliūno publicistiką autorė suskirsto į tris grupes: bendrų muzikos problemų gvildenimas, kompozitorių, atlikėjų portretai ir recenzijos. Ji taip pat pateikia įdomesnių straipsnių pavyzdžių. Paradoksalu, kad straipsniai, rašyti prieš 60 metų, daugeliu atvejų aktualūs ir šiandien. Sielodamasis dėl kamerinės muzikos nepopuliarumo lietuvių išeivių tarpe, I. Vasyliūnas šito reiškinio priežasčių ieško ir lietuvių spaudoje. Jo išsakytos mintys šiandien itin svarbios: „Jei dabarties atžvilgiu recenzija yra menininko interpretatoriaus įvertinimas ir viešosios nuomonės formavimas, tai ateities atžvilgiu recenzija yra svarbus dokumentas. Nes tik iš jos muzikos ir kultūros istorikai galės spręsti apie mūsų muzikinį judėjimą. (...) Ateities muzikas, žinodamas, ką mes grojome, galės spręsti ir apie mūsų kultūrą, ir apie skonį, ir apie bendrą veiklumą“ (p. 84).

Su kartėliu turime konstatuoti, kad tarpukaryje susiklosčiusios dienraščių tra­dicijos recenzuoti rimtosios muzikos koncertus bei aptarti kultūros renginius jau visiškai išnyko. O ir mūsų kultūrinė spauda nesistengia pateikti tikroviško kultūros vaizdo. Tad, Vilniui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine, laikraščių redaktoriams vertėtų paskaityti I. Vasyliūno straipsnių, parašytų 1946 m. Vokietijoje, DP stovyklose.

Trečias skyrius „Iš epistolinio palikimo“ turi du poskyrius – „Laiškai Izidoriui Vasyliūnui“, „Izidoriaus Vasyliūno ir Kazimiero Viktoro Banaičio korespondencija“. Šiame skyriuje autorė ėjo kitu keliu, nei įprasta mūsų muzikologinėse knygose. Ji neapsiribojo I. Vasyliūno laiškais, o pirmajame poskyryje pateikė nemažą pluoštą ir jam rašytų laiškų. Tai tarsi praplečia monografinę dalį, atsiranda naujų „herojų“, naujų temų. Kartu platėja kontekstas, susipažįstame su Vasyliūno bičiuliais ir pažįstamais, jų gyvenimo problemomis. Antrasis poskyris yra ypač įdomus ir vertingas tuo, kad čia skelbiami dviejų menininkų 1946–1961 metų laiškai. Retai pavyksta išsaugoti abipusę korespondenciją. Šioji labai autentiškai ir vaizdingai atskleidžia išeivių gyvenimo kasdienybę, buitį, o ypač kultūrinį gyvenimą. Kokiomis sąlygomis jie begyventų, jų mintys ir rūpesčiai sukosi apie muziką ir galimybes ją tobulinti. Kompozitoriaus K.V. Banaičio žodžiai viename paskutiniųjų laiškų dar kartą patvirtina Izidoriaus Vasyliūno pašaukimą: „Malonu Jus stebėti kaip didelio užsimojimo ir nuostabios energijos pionierių naujesnės lietuvių muzikos literatūros išpildymo srityje“ (p. 241).

Pabaigoje norėtųsi priminti, jog ši skoningai apipavidalinta knyga išleista sūnaus Vytenio Vasyliūno lėšomis. O jos autorė Vytautė Markeliūnienė, didelės erudicijos ir plataus kultūrinio akiračio mokslininkė, atliko darbą labai kruopščiai ir ypatingo pagyrimo verta dar ir dėl to, jog nėra abejinga lietuvių muzikos praeičiai (deja, tai ne itin būdinga jauniesiems) ir sugebėjo į ją pažvelgti objektyviai, su meile.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:21:18 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba