Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-16 nr. 3255

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROBERTAS KETURAKIS.
Išgyvensim – iškęsim
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose

POKALBIAI 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Atšauksim genocidą ir žaizdų neliks?
4

LITERATŪRA 
• REGIMANTAS TAMOŠAITIS.
Pasakojimo suardymas
8
• KAROLIS BAUBLYS.
Literatūros kritika: nuo subtilių užuominų iki atviro puolimo
6

KINAS 
 KAROLIS BAUBLYS.
Ko verti jaunųjų pažadai?
• RIDAS VISKAUSKAS.
Kur plaukia dokumentinio kino upės

DAILĖ 
• SAULIUS KRUOPIS.
15-asis Nidos tapybos pleneras
41

MUZIKA 
• KRISTINA MIKULIČIŪTĖ-VAITKŪNIENĖ.
Juozo Gruodžio jubiliejui artėjant
3

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Karaliaus Ūbo karūna ar dubuo?
• Scenos debiutų serija Menų spaustuvėje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kino Babelis
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Manija
9

PROZA 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Atkarpos

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Ana matematikos pasaulyje
14

VERTIMAI 
• DONALD BARTHELME.
Pokalbiai su Goethe

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
•  ERIKA VYŠNIAUSKAITĖ.
Šiaurės šalių kompozitoriai: „Kine svarbus ne tik vaizdas“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• „Polifonija“ skleidžia muziką pasauliui

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JUOZAS ŽITKAUSKAS.
Atbilda tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“

KRONIKA 
• SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Paroda keičia Šiaulių įvaizdį
• AURELIJA ČEREDAITĖ.
Prancūzai myli lėlių teatrą
2

SKELBIMAI 
• Filologijos ruduo6

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• JONAS JAKŠTAS.
Šeši centonai*
10

KINAS

Ko verti jaunųjų pažadai?

KAROLIS BAUBLYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Kryžiažodis“

Šiais metais festivalis „Vilniaus kino šortai“ ketvirtąjį kartą pristatė žiūrovams įvairių šalių trumpametražius filmus. Kaip per spaudos konferenciją skelbė rengėjai, šiais metais gauti net 182 filmai iš 21 šalies, į festivalio programą buvo atrinkta virš 60 filmų. Šiųmetinio festivalio naujovė – kūrybinės dirbtuvės. Greta įvairių programų parengtos ir dvi lietuviškų filmų programos, pavadintos „Lietuviškais peizažais“. Vienoje iš jų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir TV režisūros specialybę baigę jauni režisieriai pristatė žiūrovams diplominius darbus. Į pagalbą pasitelkę tiek žymius ir patyrusius, tiek jaunus ir talentingus Lietuvos aktorius, režisieriai pasakoja savitas, drąsias, kartais kiek keistas, bet kartu ir įtraukiančias istorijas, netikėtu rakursu žvelgdami į herojų kasdienybę ir patirtis.

Ievos Veiverytės „Kryžiažodis“ –­ Michailo Choromanskio novelės ekranizacija. Siužetas įdomus – vieną sekmadienio rytą jaunas psichoanalitikas Jurgis Hišas (jį suvaidino Marius Jampolskis) atsibunda su ramybės neduodančia mintimi: jo pacientas Franekas jį užmuš... Vis augant baimei ir bejėgiškumo jausmui, Jurgio namuose netikėtai pasirodo ir pats Franekas, nešinas gražiai supakuota dovana. Psichoanalitikas turi atspėti, kas lypi raudonai įpakuotoje dėžėje. Psichoanalitikas ir pacientas tarytum susikeičia vietomis –­ klausimus uždavinėja pacientas, o atsakinėti privalo karščiuojančios sąmonės psichoanalitikas, balansuojantis ant beprotybės ribos. Filme nuolat fiksuojama patologiška psichoanalitiko būsena, kuri atskleidžiama iškreipto vaizdo ar užtamsintų erdvių formomis. Didžiausias filmo privalumas – darni, apgalvota kadro kompozicija, žaidimas šviesotamsa, šėšėliais (nuolat fiksuojami patamsyje skendintys veikėjų veidai), tokiu būdu išreiškiant kliedesio, dvasinio chaoso atmosferą. Sveikintinas režisierės dėmesys veidrodžiui – bene svarbiausiam psichoanalizės įrankiui. Filmo pradžioje psichoanalitikas žvelgia į savo atspindį veidrodyje, atspindį suvokdamas ne kaip save patį, bet kaip kitą. Jis įvertina save kito akimis. Asmenybės viduje įvyksta skilimas tarp dviejų „aš“ pusių – psichoanalitiko ir paciento. Filmas vizualiai įkūnija tapatybės skilimą. Franekas – tai tarytum jo paties, kaip paciento, projekcija. Franekas iškyla kaip teisėjas, vertinantis netinkamą gydytojo elgesį, prasilenkimą su sąžine. Nors filmas turi stiprų užtaisą, finale psichoanalitiko savižudybė lieka miglota, filmas nepateikia svarių argumentų, motyvuojančių šį žingsnį. Jaunos režisierės darbas, turėdamas didelių pretenzijų, virsta veikiau išorine patologinių būsenų iliustracija (nors formos lygmuo kelia įspūdį). Esmė – herojaus vidujybė – taip ir lieka skeveldrų, atplaišų mozaika, ji menkai teįtikina, atrodo pernelyg miglota, net kiek dirbtina ar perspausta. Istorija, pasibaigianti savižudybe, – bene sunkiausia užduotis režisieriui: toks finalas žiūrovui palieka tuštumoje gaudžiantį klausimą – kodėl?

iliustracija
„Laisvas kritimas“

Pesimizmo triumfu galima apibūdinti Roko Eltermano filmą „Laisvas kritimas“, pasakojantį apie šių dienų jauną žmogų, nusivylusį dabartimi ir netikintį ateitimi. Pagrindinis personažas Vilius – nihilistas, jo pasaulėjautą puikiai išreiškia jo paties atliekamos dainos žodžiai: „Aš nežinau, ko man reikia, bet žinau, ko man nereikia.“ Visa, kas aplink jį, yra uždaras kritimo į bedugnę ratas: Vilius studijuoja istoriją, kuri jam nerūpi, turi merginą, tačiau nežino, ar ji jam rūpi, dirba kelio darbuose, nes reikia išgyventi, groja roko grupėje, nes tai užsiėmimas, kurio jis neprivalo daryti ir kartais jam tai malonu. Alkoholis, nešvankybės ir gilus būties beprasmiškumo jausmas –­ tokia Viliaus kasdienybė. Žiūrint šį kūrinį, kyla asociacijos su J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ar Jacko Kerouaco „Kelyje“, nors nei meniniu lygiu, nei intelektualiniu užmoju R. Eltermano filmas, be abejo, šiems pasaulinio lygio tekstams neprilygsta. Filme stipriai išreikšta jauno žmogaus vertybių krizė, pasimetimas svetimame pasaulyje ir savyje, bet nepateikiama kitokio gyvenimo galimybė, neįvyksta esminis – tapsmo, kismo – veiksmas, pagrindinis personažas taip ir lieka sumaištyje. Filmo pabaigoje veikėjai išgeria už kritimą į bedugnę, tokiu būdu prisijaukindami esamą egzistenciją, pripažindami ją kaip vienintelį įmanomą buvimą. Filmas išsiskiria tiksliai apgalvotu, puikiai suderintu montažu (ypač tai matyti pagrindinio personažo vienatvę atskleidžiančiose scenose, pavyzdžiui, scenoje, kai veikėjas maudosi vonioje), bet dialogai neįtikina, jie kiek dirbtinoki, ir tai veikiau ne aktorių, o scenarijaus kaltė. Filmo veiksmas primena trypčiojimą vietoje, lyg nežinant, kuria kryptimi judėti toliau. Net ir istorijos čia tarytum nėra, paskiri kadrai veikiau fiksuoja Viliaus sutrikimą, vizualiai įkūnija pabrėžtinį „ką noriu, tą darau“ principą. Pasibaigus filmui, žiūrovui lieka klausimas: „O kas toliau?“ Jei jaunasis režisierius ir toliau gilinsis į kino meno subtilybes, neapleisdamas grožinės literatūros studijų, galbūt ateityje sulauksim kino menininko, verto dėmesio.

iliustracija
„Lernavan“

Stipriausias iš jaunųjų – armėnų kilmės Maratas Sargsyanas – filme „Lernavan“ pasakoja alegorinę istoriją apie tėvo ir sūnaus kelionę į gimtąjį Lernavan miestą. Tėvas (jį įtikinamai įkūnijo Vytautas Šapranauskas) nori įgyvendinti troškimą supažindinti sūnų (jaunasis aktorius Martynas Jasevičius) su jo šaknimis. Tačiau autobusų stotyje paaiškėja, kad į tėvo gimtąjį miestą nebevažiuoja nė vienas autobusas, o stoties darbuotoja sakosi pirmą kartą girdinti tokį neįprastą miesto pavadinimą. Netikėtai prie tėvo ir sūnaus privažiuoja senas keistas autobusas su dar keistesniu vairuotoju. Autobusas vyksta į Lernavan. Keleiviai įsėda, bet pasiekę kelionės tikslą išvysta ne vyro atmintyje išlikusį miestą, o tik tuštumą, apsuptą tylių baltų kalnų. Šioje keistoje vietoje tėvas ir sūnus bando atrasti dingusią savo praeitį ir suteikti vilties ateičiai. Jaunojo režisieriaus filmas – tai poetiška alegorija apie tėvynės ilgesį, apie „kelionę į savo šaknis“, o sykiu – apie kelionę išminties link, į susitaikymą. Filmas sukonstruotas iš archetipinių vaizdinių (kelionė, tėvas ir sūnus, namai, sapnas, baltas vilkas...), kurie kūrinyje įgyja neįtikėtiną poetinę galią. Tai išjaustas, išgyventas kūrinys, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų: ar įmanomas sugrįžimas? ar kelionė į praeitį – tai kelionė į niekur? Filme suderinti visi pamatiniai lygmenys: įtaigi muzika, vaizdo plastika, taupus, koncentruotas žodis. Pabaigos epizodas – medžio sodinimas – kitame kontekste atrodytų banalus vaizdinys, bet šiame filme jis tampa motyvuota, logiška atomazga, metaforiškai išreiškiančia personažų dvasinį susitaikymą ir viltį. Filmas autobiografiškas: režisierius Maratas Sargsyanas 15 metų gyveno Lietuvoje, ilgėdamasis gimtosios Armėnijos. Simboliška, tačiau režisierius negalėjo dalyvauti filmo peržiūroje „Skalvijos“ kino centre, nes tuo metu buvo... Armėnijoje. Filmą įvertino ir festivalio vertinimo komisija – „Lernavan“ buvo išrinktas kaip geriausias vaidybinis „Vilniaus kino šortų“ filmas.

Pasižymintys skirtingu braižu, turintys savitą pasaulėjautą, jaunieji režisieriai teikia vilties: galbūt ateityje Lietuvos kinas sulauks menininkų, kurie išlaisvins vietinį kiną iš provincialumo, suteiks jam universalių europietiškų dimensijų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
5:20:58 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba