Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-16 nr. 3255

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROBERTAS KETURAKIS.
Išgyvensim – iškęsim
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose

POKALBIAI 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Atšauksim genocidą ir žaizdų neliks?
4

LITERATŪRA 
• REGIMANTAS TAMOŠAITIS.
Pasakojimo suardymas
8
• KAROLIS BAUBLYS.
Literatūros kritika: nuo subtilių užuominų iki atviro puolimo
6

KINAS 
• KAROLIS BAUBLYS.
Ko verti jaunųjų pažadai?
• RIDAS VISKAUSKAS.
Kur plaukia dokumentinio kino upės

DAILĖ 
• SAULIUS KRUOPIS.
15-asis Nidos tapybos pleneras
41

MUZIKA 
• KRISTINA MIKULIČIŪTĖ-VAITKŪNIENĖ.
Juozo Gruodžio jubiliejui artėjant
3

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Karaliaus Ūbo karūna ar dubuo?
• Scenos debiutų serija Menų spaustuvėje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kino Babelis
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Manija
9

PROZA 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Atkarpos

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Ana matematikos pasaulyje
14

VERTIMAI 
 DONALD BARTHELME.
Pokalbiai su Goethe

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
•  ERIKA VYŠNIAUSKAITĖ.
Šiaurės šalių kompozitoriai: „Kine svarbus ne tik vaizdas“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• „Polifonija“ skleidžia muziką pasauliui

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JUOZAS ŽITKAUSKAS.
Atbilda tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“

KRONIKA 
• SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Paroda keičia Šiaulių įvaizdį
• AURELIJA ČEREDAITĖ.
Prancūzai myli lėlių teatrą
2

SKELBIMAI 
• Filologijos ruduo6

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• JONAS JAKŠTAS.
Šeši centonai*
10

VERTIMAI

Pokalbiai su Goethe

DONALD BARTHELME

[skaityti komentarus]

1823 m. lapkričio 13 d.

Ėjau su Gete iš teatro namo, kai pamatėme nedidelį berniuką tamsiai violetinės spalvos liemene. Jaunystė, pasakė Getė, yra lipšnus obuolių sviestas ant gražios rudos galimumo duonos.

1823 m. gruodžio 9 d.

Getė atsiuntė man pakvietimą pietums. Kai įėjau į jo svetainę, radau bešildantį rankas priešais malonią ugnį. Mes aptarėme valgį, kurį netrukus turėjo patiekti, nes meniu planavimas jam buvo gera proga rimtam galvojimui, ir jį gerai nuteikė laukiami rezultatai, į kuriuos įtraukėme ėriuko kasą, paruoštą prancūzišku būdu su saliero šaknimi ir paprika. Maistas, pasakė Getė, yra pats svarbiausias degtuvas ant auksinio gyvenimo kandeliabro.

1824 m. sausio 11 d.

Vakarieniavom su Gete vieni du. Getė tarė: „Dabar patikėsiu jums kelias savo mintis apie muziką, tokį dalyką, apie kurį svarstau daug metų. Jūs atkreipsite dėmesį, kad nors tam tikri gyvūnų karalystės nariai skleidžia garsus, panašius į muziką, –­ žmonės kalba apie paukščių „giesmes“, ar ne? – bet nė vienas mums žinomas gyvūnas neįsitraukia į veiklą, kuri gali būti apibūdinta kaip organizuotas muzikinis atlikimas. Žmogus vienintelis tai daro. Aš klausiau savęs apie svirplius – ar, atsižvelgiant į tai, jų vakarinė kakofonija gali būti laikoma viena atlikimo rūšių, nors ir tokia, kuriai mūsų ausys teikia nedidelę reikšmę. Pasiteiravau apie tai Humbolto, ir Humboltas atsakė, kad jis mano, jog, kalbant apie svirplius, tai būtų tiktai kažkas panašaus į tiką. Didžiulės svarbos dalykas čia – toks dalykas, kurį galėčiau plėtoti kokiame nors kitame kūrinyje –­ yra ne tai, kad gyvūnų karalystės nariai visiškai nesusijungia šioje muzikinėje srityje, bet kad žmogus tai daro amžinam savo sielos nuraminimui ir garbei.

Muzika, pasakė Getė, yra sušalusi tapijoka1 ledinėje Istorijos krūtinėje.

1824 m. kovo 22 d.

Getė labai troško susipažinti su jaunu anglu, leitenantu Vitbiu, atvykusiu tada į Veimarą verslo reikalais. Aš nuvedžiau tą džentelmeną į Getės namus, kur Getė nepaprastai širdingai pasveikino mus ir pasiūlė vyno bei sausainių. Anglų, pasakė jis, yra absoliučiai puiki kalba, kuri daug metų teikusi jam giliausią malonumą. Įvaldęs ją anksti, jis pasakė mums, tuo tikslu, kad sugebėtų mėgautis Šekspyro, su kuriuo nė vienas autorius pasaulyje, –­ prieš ar nuo tada, – negali būti teisėtai lyginamas, pasakymų taiklumais ir tragiškomis gelmėmis. Mes buvome nepapras­tai malonios nuotaikos ir tęsėme pokalbį apie jaunojo anglo tėvynainių teigiamas savybes iki pat vėlumos. Anglai, pasakė Getė išsiskiriant, yra spindinti ruda politūra ant apgailėtinos civilizacijos šifonjerės2. Leitenantas Vitbis labai pastebimai paraudo.

1824 m. balandžio 7 d.

Kai aš vidurdienį įėjau į Getės namą, prieškambaryje stovėjo suvyniotas siuntinys. „Ir kas, kaip jūs įsivaizduojate, čia gali būti?“ – šypsodamasis paklausė Getė. Nors užmušk, negalėjau suvokti, kas tame siuntinyje galėtų tilpti, nes jis buvo labai savotiško pavidalo; Getė paaiškino, jog tai yra skulptūra, dovana nuo jo draugo. Van de Brooto, olandų menininko. Jis itin atidžiai atvyniojo ryšulį, ir mane apėmė susižavėjimas, kai man parodė tą labai gražią skulptūrą viduje: atvaizdas, bronzinis, jaunos moters, apsirengusios kaip Diana; savo lanką laiko nuleistą, bukas strėlės galas remiasi į templę. Mes kartu žavėjomės figūros tobulybe ir detalių subtilumu, o labiausiai iš visų – ta neapibūdinama dvasingumo atmosfera, kuria spinduliavo visas kūrinys. „Tikrai nuostabus!“ – šūktelėjo Getė, ir aš paskubėjau sutikti. Menas, pasakė Getė, yra visuomeninės gyvenimo obligacijos keturių procentų dalis. Jis buvo labai patenkintas ta pastaba ir pakartojo ją kelis kartus.

1824 m. birželio 24 d.

Getė turėjo didelių nemalonumų su viena savotiška aktore teatre, tokia persona, kuri įsivaizdavo, kad ji geriau nei Getė supranta, kaip jos vaidmuo turi būti atliekamas. „To negana, – kalbėjo jis dūsaudamas, – kad aš... tai pasigailėtinai būtybei... išreiškiau judesiais ir mimika kiekvieną gestą... kad pažymėjau... jog neliko nieko neaiškaus – ištyriau viską... tame personaže... kurį aš pats sukūriau... valios jėga priverčiau gyventi... Ji atkakliai laikosi to... ką apibrėžia kaip... „savo interpretacija“, kuri... žlugdo pjesę!“ Jis toliau aptarinėjo tuos rūpesčius, kurie iškyla, vadovaujant teatrui, net ir puikiausiam, ir tas išsemiančias jėgas smulkmenas, kurios turi derėti, kiekvieną pastabėlę ir dalelytę, kad spektaklis įtiktų išmanančiai publikai. Aktoriai, pasakė jis, yra škotiški straubliukai sąžiningų pastangų sūdytoje kiaulienoje. Tą dieną mylėjau jį labiau nei bet kada, ir mes išsiskyrėm, švelniai paspaudę rankas.

1824 m. rugsėjo 1 d.

Šiandieną Getė smarkiai plūdo kai kuriuos kritikus, kurie, – pasakė kaltinimą, – visiškai nesupranta Lesingo. Jis jaudinamai kalbėjo, kaip tokie bukapročiai paskutiniais metais dalinai paskelbė Lesingo darbus didžiai nemaloniais ir spėliojo, kad taip tikriausiai įvyko dėl to, kad Lesingas yra ir kritikas, ir dramaturgas, galvojo, kad tie užsipuolimai buvo labiau nuožmesni negu paprastai. Kritikai, pasakė Getė, yra įskilęs veidrodis didžiojoje kūrybinės dvasios pokylių salėje. Ne, pasakiau aš, greičiau jie buvo papildomas bagažas didžiajame konceptualaus progreso kabriolete. „Ekermanai3, – tarė Getė, – priturėk liežuvį.“

____________________________________
1 Tapijokà (isp., port., ind. tupi tarmės Brazilijoje) – maisto produktas, gaminamas iš manijoko šakniavaisių (atogrąžose atstoja bulves) miltų, taip pat vadinamų tipioca.
2 Šifonjerė (orig. shiffonier, pranc. chiffonier spintelė) – aukšta komoda su stalčiais baltiniams ir smulkiems daiktams laikyti.
3 Ekermanai – pasakotoju savo „Pokalbiuose su Goethe“ autorius pasirinko Johanną Peterį Eckermanną (1792–1854), vokiečių literatūros tyrinėtoją, o nuo 1823 metų – asmeninį Getės sekretorių. Naudodamasis F. J. Soret užrašais, parengė savo pokalbius su J.W. Goethe („Gespräche mit Goethe in den letzten Jahren seines Lebens“, 3 t., 1836–1848 / „Pokalbiai su Goethe: paskutiniaisiais jo gyvenimo metais“, 1999). Sudarė ir suredagavo J.W. Goethe’s raštus (40 t., 1839–1840)



Iš anglų kalbos vertė JERONIMAS BRAZAITIS
Versta iš DONALD BARTHELME. Forty Stories. – New York: Penguin Books, 1989.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
5:20:57 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba