Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-16 nr. 3255

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROBERTAS KETURAKIS.
Išgyvensim – iškęsim
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose

POKALBIAI 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Atšauksim genocidą ir žaizdų neliks?
4

LITERATŪRA 
• REGIMANTAS TAMOŠAITIS.
Pasakojimo suardymas
8
• KAROLIS BAUBLYS.
Literatūros kritika: nuo subtilių užuominų iki atviro puolimo
6

KINAS 
• KAROLIS BAUBLYS.
Ko verti jaunųjų pažadai?
• RIDAS VISKAUSKAS.
Kur plaukia dokumentinio kino upės

DAILĖ 
• SAULIUS KRUOPIS.
15-asis Nidos tapybos pleneras
41

MUZIKA 
• KRISTINA MIKULIČIŪTĖ-VAITKŪNIENĖ.
Juozo Gruodžio jubiliejui artėjant
3

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Karaliaus Ūbo karūna ar dubuo?
• Scenos debiutų serija Menų spaustuvėje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kino Babelis
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Manija
9

PROZA 
 ROMAS DAUGIRDAS.
Atkarpos

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Ana matematikos pasaulyje
14

VERTIMAI 
• DONALD BARTHELME.
Pokalbiai su Goethe

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
•  ERIKA VYŠNIAUSKAITĖ.
Šiaurės šalių kompozitoriai: „Kine svarbus ne tik vaizdas“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• „Polifonija“ skleidžia muziką pasauliui

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JUOZAS ŽITKAUSKAS.
Atbilda tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“

KRONIKA 
• SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Paroda keičia Šiaulių įvaizdį
• AURELIJA ČEREDAITĖ.
Prancūzai myli lėlių teatrą
2

SKELBIMAI 
• Filologijos ruduo6

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• JONAS JAKŠTAS.
Šeši centonai*
10

PROZA

Atkarpos

ROMAS DAUGIRDAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

OAZĖ

Kai optimizmo šuorai išprovokuodavo eilinį silpnaprotystės priepuolį, mes nusipirkdavome įvairaus kalibro alkoholinių gėrimų ir eidavome į polikliniką. Gal iš sentimentų senam anekdotui (moteris turi būti kaip poliklinika – švari, visiems prieinama ir t. t.), o gal todėl, kad kas nors papasakojo apie ten esančią gana saugią oazę.

Nepastebimai prasmukdavome į amžinai remontuojamą laiptinę ir čia išdėliodavome savo turtą. Ir gerdavome į neužkaltų durų sveikatą, ir kviesdavome moterų dvasias, kurios turėjo nuvalyti purvinus langus, bet nežinia kodėl apsiribojo smulkmenom – nukirpo mūsų ilgus plaukus.

Ir svaigome nuo iliuzijų, kad greit susirgsim, tačiau kas antras numirė, nespėjęs išprotėt.

ŽODŽIŲ ATRADIMAS

Jis skirstė moteris į stacionarines ir neakivaizdines. Ir jas numeravo. Ta, apie kurią kalbėsime, buvo neakivaizdinė Nr. 3.

Su pirmąja sėdėjo ant gretimo naktipuodžio vaikų darželyje, o su antrąja –­ tame pačiame mokyklos suole. Darželinukė prarado visus bruožus ir savybes. Dabar jos veidas – punktyriškas ovalas be akių, nosies ir burnos. Jei norėčiau pasipuikuoti dailės išmanymu, pasakyčiau, kokio dailininko moteris ji primena.

Antrąją sugraužė vėžys studijų metais. Tačiau jos veidas neišnyko iki šiol: apvalus, porcelianinis ir truputį kaltas.

Kodėl taip įsiminė trečioji? Nes buvo penkeriais metais vyresnė (o jam šešiolika)? Ar dėl barokiško Adžarijos gamtinio fono, kuris savaime dirgino jusles? Tikriausiai ne. Tiesiog po aštuonerių metų totalinio panirimo į knygas jis pirmą kartą išsiveržė į realybę. Ir apstulbo. Nes nebemokėjo kalbėti. O reikėjo bent verbaliai nokautuoti išrinktąją ir pabėgti nuo savo infantilaus amžiaus (tarp 16 ir 21 – milijonas kilometrų). Tačiau jis tik žiopčiojo. Kiekviena pasakyta frazė (net buitiškiausia) atrodė kaip vienos ar kitos knygos citata. Argi gali kartotis, kai tau 16? Jis dar nemokėjo be žodžių pereiti prie veiksmų. Ir neišmoko.

Paliko Kaukaze taurų savo atvaizdą – ant uolos mykiančio ožio, kurį sprogdina užkietėję viduriai. Šis vaizdas persekiojo, kol stacionarinė Nr.2 surado klizmą ir išvalė kitų suvirškintą pasaulį. O jis –­ turbūt iš drovumo ar dėkingumo – tai įvardijo savaip.

TAPATYBĖ

Dažnai sakydavo, kad yra kairiųjų pažiūrų – kai šlapinasi, laiko penį tiesiai, o srovė vis tiek krypsta kairėn. Bet tąkart reikėjo šokti dešinėn. Iš penkto aukšto lango į gretimą balkoną. Nes už jo esančiame kambaryje užsirakino kažkoks niekingas prielipa su vos prieš pusvalandį užverbuota brodo šlifuotoja. Taip, ją sužvejojo šio tekstuko herojus. Bet užteko tik penkioms minutėms nusiplauti (baigėsi cigaretės), ir iniciatyvą perėmė tas, kuris buvo pakviestas vien tam, kad kambarys neatrodytų taip kryptingai tuščias (lova ir – lova) ir bent kiek uždengtų tuštumą tarp pagirių ir nežinia kur aprašyto gražaus pasaulio.

O juk galėjo vėl išeiti į gatvę ir užkabinti neištikimybei prisirpusią mirštančią gulbę. Ir ją atgaivinti.

Jei jus domina, kodėl pasiryžo skristi pro kaimynų langą visai nereikalingo objekto link, pasiskaitykite kulinarijos vadovėlį, adaptuotą psichologams.

(Galėjo viskas pasibaigti ir kitaip: po kojom pasipainioja žurnalistas ir klausia, kas yra laimė. Tada būtų jį pasiuntęs į lemtingąjį balkoną. Gal ir toliau.)

Jūs jau supratot, kad jis nuslydo nuo balkono turėklų ir nukrito. Tokios žanro taisyklės – Holivudui čia per šalta.

Ir tik krisdamas pamatė – trečio aukšto lange – tai, ko labiausiai trūko – stiklinėmis akimis jį atstumiančią moterį. Ir –­ kryptelėjo kairėn, ir nukrito jau būdamas savimi.

APSINUODIJIMAS POEZIJA

Mes mylėjomės pagal ritmą seniai išnykusios grupės. Ant stogo mašinos, kuri lėtai važiavo stadiono taku. Iš įrėmintos elipsės, tarsi kiaušinio, kalėsi senatvės daigai – balti ir beveik nerealūs.

Mums atrodė, kad net ateiviai trumpam nutraukė kiekybinę žmonių analizę. Kad pamažu atsilupa ir krenta nuosėdos, veikiamos išcentrinės jėgos. Kad tamsa iš jų suplaka kokteilį, kurį išgers jau kiti. Ir išklysti neleis. Ir artėsim ten pat.

Jaunas mėnulis mums pjaustė ant nugarų daugtaškius tarsi punktyrinius upės krantus, kurie kada nors susiglaus.

RECEPTAS

Jei jus domina, kaip išsaugoti erelio polėkį ir dvasinę brandą, galime pasiūlyti receptą:

1. skaičiuokite garsiai nuo 19 iki 113; visus nelyginius (skaičius) paaukokite nelaimingos meilės atminimui; tada lyginiai skaičiai turės gražų foną;

2. visada važiuokite dviem taksi; jūs sėdite antrajame, pirmajame – niekur nepabėgantis tikslas;

3. nesistenkite karštai neigti anksčiau paminėtų punktų, nes išprovokuosite kitų atsiradimą ir baigsite orgazmą nuo gyvenimo per daug anksti.

POKALBIS

...tarsi kalbėtum su priešais stovinčia „atsuktuvo“ stikline – ji visad tyli – tikriausiai tau pritaria. Gali nusišnekėti (po šeštos porcijos – tai neišvengiama). Uždegti žvakę ir nusimauti glaudes, kad šaknim jaustum šilumą.

O dar, sako, jei supjaustysi užuolaidą penkiakampėm žvaigždutėm ir po vieną jas mėtysi pro langą, ir melodingu klyksmu palydėsi kiekvieną skiautę, – tada tikrai kas nors pasikeis. Pavyzdžiui, ateis rūstūs mimanso artistai ir suskaičiuos, kiek „pagavai gaidžių“, ir pareikalaus alaus, bet neparsiduos taip pigiai – išgaudys visas žvaigždes.

Iki kitų bus dar toli. Daug toliau nei iki septintos „atsuktuvo“ stiklinės.

IŠSIGELBĖJIMAS

Atsilapojo marškinius, apsinuogino krūtinę ir išrovė devynis ten augusius plaukus.

Vėl klaidžiojo burlaivy, kurį kaliniai „išaugino“ butely. Tarsi artėjo prie išėjimo, bet labai sudėtingai, nes trūko orientyrų – žmonių, kuriuos galėtų apspjauti. Jautė – neklystamai jautė – išsiverš tik tada, kai priverks visą butelį. Tada ašarų banga atplėš nuo dugno laivą ir išplukdys pro kakliuką, išstumdama kamštį.

Viską gadino supratimas, kad permato savo ateitį kiaurai – ne tik pro stiklą, bet ir pro mirtį, kuri tyvuliuoja aplink kaip ežeras.

Jis plaukė ratu virš nuskendusio butelio – mirties paviršiuje. Bet kodėl paviršiuje, jei neprabudo?

NUŽUDYTA MINTIS

Sėdėjo pasiskolintame peizaže ir blefavo, kliedėdamas saulės, mėnulio išvaržom. Kol pažastyse pradėjo augti gėlės, o smėlis išstūmė akis. Kol jo seilėm apsodinta mylimosios siela apsivertė pilkąja puse į viršų, bet vis tiek „neįsirašė“ į peizažą.

(Tuo metu nežinomo miesto gyventojas nuslinko iš kambario į virtuvę, pamatė ant sienos sutraiškytą musę ir grįžo atgal).

Jis išėjo iš peizažo ir pagalvojo: vakare tai užrašysiu dienorašty. Ir užrašė, užmušdamas pirmą artėjančią mintį.

SIENA

Visada tas pats vaizdas. Didelė tuščia aikštė. Ją reikia perbėgti ir ranka paliesti kitoj pusėj stūksančio namo sieną. Kaip lenktyniaujant vaikystėj. Ir tada viskas pasikeis. Išsipildys. Išsilukštens. Išsiners. Aplinkos fragmentai nustos chaotiškai suktis aplink tavo minkštėjančią galvą. Susivers ant šarnyrų ir susiklijuos į kažką, kas bus daugiau nei dekoracijos. Ir gal netgi švilps, ir nustelbs tolstančių žingsnių aidą.

Lietus šlifuoja aikštės grindinį. Kad slidinėtum, bėgtum lėčiau ar net sukluptum. Kad tave ilgiau matytų vaidinantį kvailį, kad suspėtum į šį vaidmenį įsigyventi, nors tai paprasta – užtenka būti savimi.

Ir dar. Reikia neišsiduoti, kad tau būtina pasiekti kitą aikštės pusę. Todėl geriau judėti valso žingsniu ar zigzagais. Ir neaplenkti balų – kad neatrodytų, jog vengi likimo pastatytų užtvarų.

Didžiausia problema – finalas. Jei vėliau ar anksčiau suabejosi savo žygio prasme, paliesta siena pradės loti. Ir tu suvoksi per daug. Pavyzdžiui, kad ji kartoninė. Kad apskritai nereikėjo bėgti.

SKYLANTIS PROTAS

Galvoja, kad po žiemos ateina pavasaris. Kad tik baltą spalvą gali pakeisti bet kuri kita. Kad jau išmoko džiaugtis su kliūtimis...

Ir tiek daug išmanydamas, nuplėšė nuo sienos įstaigos pavadinimo lentą. Kaip kovotojas už teisybę (antra stadija) ar skaisčių fasadų fanatas. O gal tiesiog šlapimas mušė į galvą. Bet nepajėgė tos lentos išmesti – įdėjo į aplūžusį vaikišką vežimėlį. Ir stūmė. Per daug tiesiai –­ nesugebėdamas pabėgti nuo saulės. Tarsi tai būtų supelijęs likimas, kurį taip norisi panaudoti dar keletą kartų. Ar vainiko juosta, grasinanti ramybės potvyniu.

(Ten, už posūkio, pulsavo nežinomos –­ tikriausiai gyvos – moterys, apkritusios musių pažymėtais lapais. O skaistykloje prasidėjo atranka į saviveiklos būrelius –­ reikia skubėti.)

TRENAŽAS

Jei saulėlydy išmirkysi meilės prisipažinimą, padidinsi tamsių plunksnų skaičių. Bet vis tiek „meilė padės išspręsti laisvalaikio problemą“. Ir nereikės senų patefonų – nuvalkiotos širdies antikvariato. Ar pigiu vynu aušinti širdį.

Prijaukintas voras sujungs pauzes į tylą. Valandos išbrinks ir jų nebenorėsi valgyti – tik čiulpti lyg saldainius. Bet tai –­ tarp kita ko.

Jei kartosi kas dešimt minučių – nemiegosiu ant kryžiaus, ir kiekvienoj kišenėj nešiosi po varlę, ir netvarkingom akim žvelgsi į priekį, ir jei pasiseks – gal tapsi neprotingas. Ir tau neprireiks blaivumo antsnukio.

SKIRTUMAS

Kuo skiriasi mėlynos akys nuo baltų? Aišku, spalva. Ir dar tuo, kad pastarųjų vyzdžiai pakyla aukštyn, ir jų nebesimato. Štai šviesdamas tokiom –­ atmerktom –­ akim (lyg prožektoriais) miega žmogus, su kuriuo mes norėjom keliauti į horizontą. Ir sužadina norą pabėgti. Fundamentaliai. Kartu su savim nešant pianiną. Be aliuzijų į muziką – tik į svorį.

Arba ryžtingai prišlapinti kelnes, atidarius bent vieną liūdesio šliuzą. Ir kaire koja ant smėlio parašyti savo liekanos adresą. Kad į svečius ateitų ne vien mirtis, bet ir draugo į dangų riedantys vyzdžiai, kaip jonvabaliai, nušviečiantys sankryžą tarp atėjimo ir išėjimo.

Arba priimti tai kaip dvasios šokį su mėsa, kurį visad matai vienpusiškai.

SAVITARNA

Apkabino jos šlaunis ir palygino su kolonomis. Jos priminė jaunystės draugę, kuri vienintelė turėjo kantrybės skaityti (klausyti garsiai skaitomus) jo pirmuosius poetinius kliedesius (kiti praeiviai taip pat nepagailėdavo savo dvasios išrūgų). Turbūt per sunki buvo šiukšlių surinkėjos dalia – išėjo anksčiau už tuos, nuolat besituštinančius.

Pasijuto lyg eklektiškas namas, dulkėmis besiginantis nuo apibrėžimo. Ausyse sudilgsėjo nerimo mikrofonai ir privertė šokti per savo sukandžiotą sielą, o vėliau –­ dėl pusiausvyros – per gimnastikos ožį.

Niekas nepadėjo. Todėl išlindo tarp jos šlaunų į kitą erdvę. Kur sumažėjo žiūrovų, bet padidėjo tikimybė apsirikti. Kur pabaiga apkaišyta spalvotais balionais ir galima pasikarti ant savo rankos.

ATKARPA

Bedančiai ir nuogi senukai (lyg naujagimiai) sėdėjo ant parko suolų. Tarsi lauktų, kol medinės atramos pavirs plaustais ir išplukdys į paviršių. Kaip į kraštą

a) nežinomą,

b) sumeluotą poetų,

c) aprioriškai gražų.

Kur nervai, išlindę pro odą, rangysis, ieškodami pojūčiams maisto. Bet tikriausiai neras, todėl virškins šešėlius tolimos praeities ir susipins į kasas. Jos kaip antenos gaudys laiką, kuris krenta lašais viduje ir išteka, ir išdžiūsta ant upės kranto.

Kol debesys kaip veidrodžiai iškels aukštyn ir pakartos kelionės akarpą, kad apsiprastų su nebetolstančia horizonto linija. Kad prijaukintų ją, kaip kaklaraištį ant kaklo.

ATIDĖTA AVARIJA

Tragiškai trūko degtinės – užsikabinome. Nuo mūsų šlapimo galėjo apsinešti net šventųjų statulos. Atrodė, kad kūnas skaidrėja ir nebepaklūsta Niutono dėsniui. Kad esi tik mazgu surišta virvė. Ji slopina atodūsius, kurie vis tiek atsilieka nuo vėjo. Ar įstrigęs tarp liepos šakų, apkarpytų vienodai. Ir t. t., ir t. t. Bet greitai ištirpo ir šie estetizuotos savianalizės briketai.

Tada atėjo Kalėdų Senelis ir pasiūlė iškart tris butelius, jei rytoj nuvešiu į miestelį kitapus sienos.

Grįžtant – jau Lietuvoje – mus sustabdė. Snieguolė sėdėjo ant narkotikų maišelio ir kvailai šypsojosi. Jos vienintelės uniformuoti vaikinai nepaprašė išlipti iš automobilio.

Prasidėjo lietus. Ir tarsi surinko į ankstesnę formą išskydusias baimės skaidulas. Jos dar mėšlungiškai trūkčiojo, bet veikiau iš inercijos.

Artėjo miestas lyg amorfiškas pabaigos taškas. O gal didelė akis, kuri retkarčiais mirkteli ir trukdo patikėti, kad iki priemiesčių pamatysim ką nors daugiau nei žalią pievą, prismaigstytą betoninių stulpų – tvarkingomis eilėmis. Kad tai trumpam susilpnins norą trenktis iš visų jėgų į šiuos pilkus spyglius.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
5:20:56 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba