Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-16 nr. 3255

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROBERTAS KETURAKIS.
Išgyvensim – iškęsim
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose

POKALBIAI 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Atšauksim genocidą ir žaizdų neliks?
4

LITERATŪRA 
• REGIMANTAS TAMOŠAITIS.
Pasakojimo suardymas
8
• KAROLIS BAUBLYS.
Literatūros kritika: nuo subtilių užuominų iki atviro puolimo
6

KINAS 
• KAROLIS BAUBLYS.
Ko verti jaunųjų pažadai?
 RIDAS VISKAUSKAS.
Kur plaukia dokumentinio kino upės

DAILĖ 
• SAULIUS KRUOPIS.
15-asis Nidos tapybos pleneras
41

MUZIKA 
• KRISTINA MIKULIČIŪTĖ-VAITKŪNIENĖ.
Juozo Gruodžio jubiliejui artėjant
3

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Karaliaus Ūbo karūna ar dubuo?
• Scenos debiutų serija Menų spaustuvėje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kino Babelis
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Manija
9

PROZA 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Atkarpos

PROZA/Apsakymo konkursas 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Ana matematikos pasaulyje
14

VERTIMAI 
• DONALD BARTHELME.
Pokalbiai su Goethe

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
•  ERIKA VYŠNIAUSKAITĖ.
Šiaurės šalių kompozitoriai: „Kine svarbus ne tik vaizdas“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• „Polifonija“ skleidžia muziką pasauliui

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JUOZAS ŽITKAUSKAS.
Atbilda tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“

KRONIKA 
• SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Paroda keičia Šiaulių įvaizdį
• AURELIJA ČEREDAITĖ.
Prancūzai myli lėlių teatrą
2

SKELBIMAI 
• Filologijos ruduo6

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• JONAS JAKŠTAS.
Šeši centonai*
10

KINAS

Kur plaukia dokumentinio kino upės

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Upė“

Spalio 3 d. Vilniuje, kino centre „Forum Cinemas Vingis“, įvyko Rimanto Gruodžio ir Julijos Gruodienės dokumentinio kino filmo „Upė“ premjera (studija „Periferija“).

Kuo ilgiau galvoju apie šį paprastą, į didelį „kino meną“ nepretenduojantį lyrinės intonacijos filmą, kuris užgauna emocines stygas tyliu liudijimu, kaip ir kuo gyvena vieno nykstančio Lietuvos kaimelio žmonės, tuo labiau įsitikinu, kad jis skirtas ne tiek žiūrėti, kiek įdėmiai klausyti. Vaizdu čia „piešiama“, kokiame peizaže gyvena nuo Jonavos 14 kilometrų upe atkirstos kelios šeimos, kokia tų šeimų kasdienė buitis ir vargai. Kaimelio istorija ir žmonių neskubrus gyvenimo būdas – it monotoniška lėta upės tėkmė – būdingas mūsų kraštui: socialinių pervartų laikas, persiskirstė darbo rinka, vadinamieji „pertekliniai“ žmonės emigravo į didmiesčius ar į užsienį, tad čia beliko kelios šeimos, daugiausia gyvenančios iš pensijų ir įvairių socialinių išmokų. Rajono valdžia ne tokia turtinga, kad užsiimtų jų buities problemomis – spręstų, kaip organizuoti susisiekimą su Jonava. O ir prieš „Achemos“ dūmus, kurie, anot filmo herojų, kartina kasdienybę, nepapūsi... Be to, niekas žmonių už kojų pririšęs nelaiko prie šių vietų. Kiekvienas šiais laikais – už save...

Matyt, upę ir šalia gyvenančius žmones kūrėjai filmavo per kelias ekspedicijas įvairiais metų laikais. Tačiau pagrindines problemas pasakoja jų įrašytų balsų montažas už kadro.

Ypač nuoširdūs, atviri vaikai. Viena paauglė, klausinėjama už kadro, svajoja: „Norėčiau gyventi Paryžiuje. Sako, ten meilės miestas...“ Kita žvelgia pragmatiškiau: „Norėčiau gyventi Baltarusijoje, ten mokyklose talonus maistui duoda.“ Pati mažiausia herojė mokyklos dar nelanko ir jos vienos kelionėn upe niekas neišleidžia, tad mergaitės godos paprastesnės, bet ne mažiau skaudžios: „Tik Eglė man parneša bandelę... o Sandra neša neša ir – suvalgo...“

iliustracija
„Daržas“

J. ir R. Gruodžių filmas – lietuviškai nuolankus savo herojų ir socialinių problemų atžvilgiu. Štai per JAV dokumentinių filmų peržiūras naujame Vilniaus kino teatre „Pasaka“ (rugsėjo 20–spalio 7 d.) rodytas Scotto Hamiltono Kennedy’o emocingas ir dinamiškas filmas „Daržas“. Raiški šio filmo dramaturgija: JAV megapolio centre ruošiamasi nušluoti nuo žemės vienos etninės bendruomenės per dešimtmetį išpuoselėtą daržą. Filmo kūrėjai fiksuoja žmonių kovą dėl daržo (kokie įdomūs charakteriai!), kuris juos sutelkė kaip bendruomenę, kuris daugeliui tapo ir išgyvenimo šaltiniu. Iki paskutinės filmo minutės užgniaužę kvapą stebime, kuo baigsis „daržininkų“ sukilimas pilietinėmis raiškos formomis prieš miesto valdžios vidaus intrigas ir turčių manipuliacijas miesto žeme. Finalas: kova dėl žemės pralaimėta, bet žmonių pasitikėjimas savimi ir orumas liko nepalaužtas.

Negretinu šių dviejų filmų. Tačiau amerikiečių filmas, kurio autoriams – ne vis vien, kaip susiklostys jų herojų likimas, akivaizdžiai kovingesnis. Filmas tiria bendruomenės krizę įvairiais aspektais ir užkrečia žiūrovus jauduliu dėl pilietiškai aktyvių žmonių likimo. „Upėje“ galima nerimauti nebent dėl vaikų ateities (teatre prieš kelerius metus panašią temą iškėlė „Atviro rato“ spektaklis pagal Marijos Korenkaitės pjesę „Pabėgimas į Akropolį“), o dieneles tempiančių girtuoklėlių griuvinėjimai lipant į valtį kelia vien šypseną...

iliustracija
„Traukinys stovi penkias minutes“

Beje, ar nestokojame kovingo socialiai angažuoto lietuvių dokumentinio kino? Ar sudėtingos socialinės temos – tik televizijų publicistikos laidų medžiaga?

Gal įtakos atsiribojimui nuo skaudesnių realijų turi ir filmų finansavimo sistema? Juk teikiant paraiškas kitiems metams, lengviau imtis „lėtų“ temų, kurioms nufilmuoti nereikia šimto filmavimo pamainų. Be to, įvykių, kurie neretai rutuliojasi žaibiškai, nesuplanuosi iš anksto. O sudėtingesnės temos tyrimui reikia ilgai rengtis: tyrinėti archyvinę medžiagą, ieškoti liudininkų, kalbinti juos. Kiekviena gamybos diena –­ papildomi pinigai...

Galimas ir kitas kelias. Štai Janina Lapinskaitė naujame savo filme „Traukinys stovi penkias minutes“ į apibendrintą miestelį Š. pažvelgė kaip į galimybę plėtoti savo kino viziją. Kaip spaudos konferencijoje sakė režisierė, jai svarbus klausimas: „Ką nori pamatyti žmoguje, kokį brangakmenį?“ Išties esama skirtumo tarp to, „ką nori pamatyti“, ir to, kuo realiai gyvena žmogus... O režisierė miestelyje Š. „pamatė“ masiškai nieko kita neveikiančius, tik akordeonu grojančius žmones – laukuose prie balta staltiese dengto stalo, traukinių perone, mokykloje... Pamatė ji ir plaukti ar dangun kažin kokiu aparatu pakilti bandančią keistuolių šeimyną, kuriai šie nuotykiai neretai baigiasi komiškai. (Žmogui nesėkmė – žiūrovams džiaugsmas.) Dar – kaip lentpjūvėje darbuojasi vyrai, kaip „išsilaisvina“ ilgai įstrigęs didžiulis akmuo... Sakytumei, kūrybiškų žmonių, jų svajonių, kūrybos idėjos išaukštinimas. Viskas labai gražu, poetiška, tik kuo čia dėtas tas miestelis Š.?..

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
5:20:55 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba