 Juozas Gruodis su žmona Stase Petrauskaite-Gruodiene Nuotrauka iš M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus rinkinių |
Metų pabaigoje minėsime kompozitoriaus, pedagogo, dirigento Juozo Gruodžio 125-ąsias gimimo metines. Pavasarį (gegužės 15 d.) skaitytojams priminėme J. Gruodžio gyvenimą ir kūrybinę veiklą, pateikėme neskelbtų jo korespondencijos fragmentų iš M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje saugomo J. Gruodžio fondo. Šiame rinkinyje galime aptikti ir daugiau neskelbtų dokumentų, rankraščių, kuriuose atgyja J. Gruodžio gyvenimo epizodai bei jo name įkurto memorialinio muziejaus istorijos fragmentai.
J. Gruodis, 1924 m. baigęs Leipcigo konservatoriją, buvo pakviestas į Lietuvos valstybės operą antruoju dirigentu. Jis laikinai apsigyveno pas vieną operos choristą, nes rasti buto nepavyko. Stasė Petrauskaitė-Gruodienė tuo metu dirbo ir nuomojosi butą Mažeikiuose. Po kelių mėnesių J. Gruodis pagaliau rado butą. Apie jų gyvenimo Kaune pradžią pasakoja S. Gruodienės rankraštis, datuotas 1975 m. lapkričio 20 d. Rankraštis skelbiamas pirmą kartą. Jo kalba netaisyta.
„Iš Mažeikių persikėlėme į Kauną 1924 m. rudenį. Apsigyvenome Senamiestyje, bute, gautame su dideliu vargu ir išgyvenome ten labai nejaukioje aplinkoje, saulės nelankomame bute su nepaprastai įžūliai šeimininkaujančiomis žiurkėmis. Suvertos dvipusės durys ėjo į šeimininkų butą, iš kur nuolat girdėdavosi barniai, daugiausia balsas šeimininkės, sugrįžusios iš turgavietės, kur jinai didžiausią dalį savo gyvenimo praleisdavo. Kad būtų šilčiau, turėjo įprotį čierkutę vis išmesti. Bardavo vyrą, vis kartodama: „Brudzie ty brudzie – jak ciebie swięta ziemia nośi“1 ir panašiai. Jis ilgai tylėdavo, bet pagaliau ir jam pritrūkdavo kantrybės – jis imdavo kelti balsą. Pagaliau prasidėdavo „žaidimai“ su kėdėmis. Tokiose aplinkybėse nebuvo smagu žiemoti. Bet kurgi dėsies? O dar pirmyn sumokėta. Todėl, kai tik saulytė pakrypo į pavasario pusę ir ištirpo švarūs sniegai, mes, kiek likdavo laiko poilsiui, stengdavomės ištrūkti iš tos aplinkos. Bėgdavom iš namų, ieškodami saulės ir gero oro, kuris Gruodžiui buvo nepaprastai reikalingas. Dabar neišeidavo mums lankyti pažįstamus, užmegzti naujas pažintis ir atsidurti butuose, kad ir daug jaukesniuose. Gruodžio skrupulingumas būti svečiuose ir pačiam pas save nepaprašyti to neleisdavo.
Ir taip, pavasariui prašvitus, pradėjom iškylauti, kaip žmonės nepiktai sakydavo: „Gruodžiai valkiojasi užmiesčiais, jų nesugaudysi.“ Mes daug kur valkiodavomės pėstute, o vėliau pradėjom ir dviračiais naudotis. Trumpam išbėgdavom į krantinę, vadinamą „Cimbruvka“2, kur rytais sutikdavom J. Tumą-Vaižgantą su Maironiu, o dažniausiai – Tumą tik su šuniuku. Persimetę keliais žodžiais, eidavome katrie sau. Kartais sutikdavome Maironį su Naujaliu toje pat pakrantėje.
Įpusėjus gegužiui, vieną sekmadienio rytą išsiruošėm į kelionę. Dabar mūsų tikslas buvo su Neries pakrantėmis susipažinti. Praėjom kabantį tiltą, jungiantį senamiestį su „Slabotka“3 – Vilijampole. Einant tolyn krantine, skardžiai atrodė vis įdomesni, aukštesni. Priėjom sraunų upeliūkštį, pas mus tokį grioviu vadintų, bet tas „griovys“ būdavo kartais ir nelabai ramus. Upeliūkštis tekėjo į Nerį, kirsdamas Jonavos gatvę; per jį buvo nedidokas tiltas pastatytas ir čia pat, nuo kalno pusės, prie upeliuko stovėjo koplytėlė. Nustebom, radę mieste, Kauno mieste, koplytėlę su šv. Jonu Krikštytoju. Visai kaip kaime! Nudžiugom, lyg iš tikrųjų būtume atsidūrę sodžiuje. O reikia žinoti, kad ypač Gruodis nemėgo miesto, brangindavo kaimą ir tai, kas jį jam primindavo. Prie pat upeliūkščio, ant Neries kranto, prie pat grįsto kelio, kuris ėjo nuo stataus kalno, buvo didelė kalkduobė. Čia tai aš jau iš vaikystės tų duobių žinovė ir paaiškinau Juozui, kam jos ir kaip kalkės deginamos.(...)4 Ir taip mes tuo keliu pradėjom kopti į viršų. Pamatėme nemažą kalną, iš apačios apžėlusį krūmais, o viršuje visai pliką. Gruodis sako, kad iš ten būtų matyti toli ir gražių vaizdų. Aš jau žinojau dar iš Jaltos ir Vokietijos laikų, kad jis buvo didelis mėgėjas užlipti kuo aukščiausiai, kad ir rizikuodamas, ir iš ten gėrėtis aplinkiniais vaizdais. Bet, norint užkopti ten, reikėjo pereiti per tą upeliuką. Na, peršokti ne taip jau lengvai peršoksi. Turėjome paieškoti patogesnio perėjimo. Mums beieškant, teko batus prisisemti ir man kojines susiplėšyti, apsidraskyti, nes visokių pinklių lyg užtvarų būta. Vis tik užkopėm iki pat tos plikos viršūnės ir, nors nelabai dar seni buvome, pavargome dėl to nepatogaus karstymosi. Užtat nuo kalno atsidengė toksai gražus reginys, kad išpirkti buvo visi kančių keliai, kol jį pasiekėm. Ilgai čia išbuvom. Toli matėm, nuostabių vaizdų matėm! Stebėjom, kaip mūsų šimtmečiais apdainuotas gražuolis Nemunas plaukia puošniomis sodriomis pavasariškomis spalvomis pasipuošusiomis krantinėmis, pilną vagą vandens nešdamas į jūrą. Čia Neris skuba jam į talką, piktai nerimaudama pliuškina tą permestą per ją plūduriuojantį tiltą. O toli toli vos įžiūrimi miškai matosi. Atrodė, kad pusė žemės rutulio buvo mūsų pasigėrėjimo dispozicijoje.
Vis tik žmogus toksai sutvėrimas, kaip ir kiti gyviai, kuriems iš vidaus primenama, kad reikia kažkuo pasipildyti, jei dar nori gyventi, dirbti – vienu žodžiu, pasistiprinti, kad tas malonumas nevirstų nuovargiu. Čia tai mano dalykas, nes Juozas nemėgdavo tampytis su maistu. Dažnai aš slapčia daugiau paimdavau, iš patyrimo žinodama, kad pravers. Užkandę, dar kurį laiką grožėjomės apylinkėmis. paskui šiaurės puse pradėjom leistis žemyn į pakalnę. Ten matėsi išmėtyti medžiai, vis vaisiniai – obelys ir kriaušės – pilname žydėjime. Baigdami nusileisti, sutikom senuką. Pasisveikinome, bet jis neatsakė į mūsų pasveikinimą, tik pradėjo plūsti, kam mes čia valkiojamės, nes čia jo sodas. Turbūt atėjom apžiūrėt, ar daug vaisių, kad vėliau pasivogtume. Pasiūlė mums net lazdų. Bet su juo nesiginčijome, išėjom ir daugiau čia neatėjom, kol pagaliau sužinojom, kad tas ir tikrai tas pats sklypas, skirstant sklypus namams statyti, atiteko mums.“5
1931 m. J. Gruodis miesto pakrašty (dabar Salako g.) įsigijo sklypą (beveik 1 ha ploto), kurį sudarė gana statūs, kylantys aukštyn šlaitai. Didelė šlaito dalis buvo nukasta ir paruošta aikštelė gyvenamojo namo statybai. 1932 m. pastatytas 2 aukštų medinis namas (pagal architekto Felikso Vizbaro projektą). Šis namas buvo septintasis Gruodžių būstas Kaune.6 Šlaite kompozitorius įveisė sodą (pieštuku jo paties braižytas sodo planas saugomas muziejaus fonduose). Sodininkystės aistringai ėmėsi ir S. Gruodienė, kuri tuo tikslu baigė specialius kursus Prienuose. Abu jie studijavo vaismedžių atmainas ir, anot S. Gruodienės, „karštligiškai sodino medelius“. Sodas žydėjo, vedė vaisius. Deja, 1939–1940 m. žiemą didžioji sodo dalis iššalo. S. Gruodienė dienoraštyje rašė, jog iš 300 medelių liko ne daugiau 10%. Po kelerių metų sodas atgijo. Apie tai pasakoja S. Gruodienės dienoraštis: „O sodas šį pavasarį nepaprastai gražus. Vienuose žieduose visi mūsų auklėtiniai. Pirmą sykį sodas taip sužydo po tų 1939–40 m. didžiųjų šalčių, kada visi buvo išmirę. Gruodį filmavo, vaikščiojantį po sodą tarp žydinčių obelų, šeriantį beržo šakute savo mylimą ožkytę, su kuria jis buvo didelėj prietelystėj. Ožkytė buvo mūsų pačių užauginta. Atskyrę ją nuo ožkos7, neturėjom kur laikyti. Kad jinai su savo mama nesusitiktų garaže, reikėjo išnešti. Pasirodė mums, kad ir per šalta jai bus garaže. Pradžioj net mano kambary pagyveno kiek laiko, bet paskui persikėlė į koridorių už virtuvės miegoti ir taip ten buvo iki pat rudens. Jinai kaip šunytis priprato vaikščioti po kambarius. Kai Gruodis po pusryčių ar pietų priguldavo valgomajam ant kušetės pailsėti, ir jinai tuoj užšoks ir atsiguls prie šono. Taip iki vėlyvo rudens jinai išgyveno namuose, naktį gulėdama koridoriuje. Tik iš ryto, kai jinai pradėdavo smarkiai trypti, reikėdavo ją išleisti laukan, tai jokių pėdsakų jinai nepalikdavo, kambary irgi elgdavosi padoriai. Tik kartais užeidavo jai koks tai padūkimas, tada užšokdavo ant stalo. Sykį net perėjo per visą stalą su gerais indais svečiams. Palydėjom svečius pro duris ir apie ožką užmiršom, o jinai atsidūrė ant stalo. Išgirdau tik, kad barška indai, o kai sušaukiau, jinai tuoj nušoko, bet nieko nesudaužė. Susipykdavo su šunimis8, nenorėdama prileisti jų prie Gruodžio, o tie irgi gretindavosi prie kušetės. Tada jinai duodavo jiems! Kad ir ragų neturėjo, bet kakta smūgį skaudžiai mokėjo įkirsti. Šunys bijojo, o gal ir būtų grūmęsi, bet jiems tai buvo uždrausta ir jie klausė, nors lauke tai ją už uodegos patampydavo ne sykį.“
 Juozo Gruodžio namas apie 1938 m. Nuotrauka iš M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus rinkinių |
Visi bendravusieji su J. Gruodžiu įsiminė jo sodybą, į kurią vedė tiltelis, vadinamas „beždžionių tiltu“. Jo viduryje stovėjo rakinami varteliai su skambučiu. Vėliau, numelioravus upeliūkštį, aprašytą S. Gruodienės pasakojime, romantiškojo tiltelio neliko.
Šioje sodyboje J. Gruodis su žmona gyveno iki mirties 1948 m. balandžio 16 d.
1967-aisiais S. Gruodienė parašė pareiškimą, kuriuo remiantis, namas 1969 m. buvo perduotas Kauno miesto DŽDT VK (Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto) Kultūros skyriui. S. Gruodienei skirtas butas Kęstučio 87–1. Keletą metų Gruodžių name veikė muzikinė biblioteka, o 1974 m. įsteigtas J. Gruodžio memorialinis muziejus, kuris tampa K. Petrausko memorialinio muziejaus (dabar M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus) filialu. 1984 m. minint J. Gruodžio 100-ąsias gimimo metines, atidaryta pirmoji ekspozicija. 1994-aisiais ekspozicija atnaujinta, papildyta gausia, iki tol neskelbta J. Gruodžio archyvine medžiaga. 2000 m. muziejus įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą ir paskelbtas kultūros paminklu. Kiekvienas, pirmą kartą čia apsilankęs, nustemba, kad Kaune yra tokia dvasinga istorinė vieta. Lankytojų įspūdžius liudija svečių knyga. Ypač emocingi jaunimo, moksleivių įrašai: „Šis muziejus dvelkia kilnia ir jausminga Juozo Gruodžio siela. Malonu ją pajusti per gausią ekspoziciją“, „Dieve duok mums stiprybės kaip ir J. Gruodžiui…“, „Yra jauku ir šilta čia, malonu jausti muzikos, Gruodžio dvasią. Džiaugiamės čia apsilankę, nepaprastai gera pabūti kartu su Gruodžiu, pajusti jo namų jaukumą, šilumą“, „Taip gera vaikščioti po šiuos kambarius ir „matyti“, „girdėti“, kaip čia grojo, kūrė J. Gruodis. Nepakartojama patirtis!..“ J. Gruodžio sodybą pagyvina įvairūs muzikiniai renginiai, vykstantys jo darbo kambaryje. Čia koncertuoja Muzikos ir teatro akademijos studentai ir pedagogai, muzikos mokyklų moksleiviai (nuo mažiausiųjų iki abiturientų). Moksleiviškų koncertų prasmę atspindi nuoširdūs atsiliepimai svečių knygoje: „Dėkui muziejui už galimybę mažiesiems muzikantams paragauti koncertavimo malonumo. Džiaugiuosi ir tikiu, kad mažam koncertui šis stebuklų namelis suteikė žavią dvasią, o mažieji smuikininkai sugrąžino namui gyvybę“, – rašė Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius Andrius Žiurauskas 2004 02 20. Daugybė įrašų byloja apie įvairaus amžiaus lankytojų susižavėjimą muziejumi ir jame vykstančiais renginiais: „Jūsų muziejuje skambėjusios kalėdinės giesmės labai derėjo prie šių namų auros“ (Janina ir Staselė, 2006 m.), „Nuostabu, kad mūsų muziejininkai nepamiršta iškiliausių Lietuvos žmonių. Juozo Indros jubiliejus buvo nuostabus“ (Bernarda Petravičiūtė, 2008 03 18), „Malonu, malonu! Pabuvojome J. Gruodžio name! Prisiminėme mūsų Juozą Indrą, grįžom į jaunystę, į mūsų teatro jaunystę. Buvo puiku, kūrybinga!“ (Daina Klimauskaitė, 2008 03 18), „Sukyla Jausmai! Prabyla širdis, suskamba Muzika. Ir žmonėse pažadina Meilę vienas kitam.“ (Elona Šiugždinytė, 2009 03 31).
____________________________________
1 Bjaurybe, tu bjaurybe, kaip tave šventa žemė nešioja (lenk.).
2 Nemuno krantinė prie Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų – Vytauto Didžiojo bažnyčios.
3 Sloboda (rus.) – priemiestis. Taip buvo vadinama Vilijampolė.
4 Praleistas su kalkduobe susijusio nelaimingo atsitikimo aprašymas.
5 Kauno apskrities archyve saugomi dokumentai liudija, jog 1927 m. J. Gruodis buvo rašęs prašymą Kauno miesto statybos komisijai dėl leidimo statyti medinį namą Žaliakalnyje netoli Radijo stoties ir Vytauto parko. Kauno miesto valdyba, atsakydama į prašymą, pranešė, kad tas sklypas priklauso miesto mūriniam kvartalui, todėl jame bus galima statyti tik nedegamos medžiagos trobesius.
6 Gruodžiai dar nuomojosi butus Maironio g., Vytauto pr., Dzūkų g. 8 ir Dzūkų g. 4.
7 Karo ir pokario metais, kad lengviau būtų prasimaitinti, Gruodžiai laikė ožką.
8 Gruodis turėjo du šunis – Dis ir Aitvarą.