Manija

BEVEIK ŠVENTA DIDELĖ PELĖ ŠALTAME PASAULYJE

Jei būčiau žiurkinas, gyvenčiau ne kanalizacijos šulinyje – esu mėlyno kraujo, tad savigarba neleistų. Amerikiečių rašytojo iš Pietų Karolinos Samo Savage’o (g. 1941) pirmasis romanas, parašytas priartėjus suvaikėjimo etapui, tik patvirtina mano nuomonę apie žiurkių gyvenimą: jis pernelyg liūdnas, o turėtų būti kitaip. Pavyzdžiui, kad ir taip, kaip jis aprašomas „Firmine“. Dėl žiurkino vardo pasirinkimo esama dvejonių: tai gali būti furman (fur+man, taigi „kailiniuotasis“), o gali būti ir užuomina į šv. Firminą (dar vadinamą šv. Ferminu; lot. Firminus) – tarp 272 ir 303 metų gyvenusį šventąjį, kelių Prancūzijos, Baskijos ir Ispanijos miestų globėją, aprašytą Ernesto Hemingway’aus ir susietą su bėgančiais įsiutusiais buliais.

Keli pagiriamieji žodžiai žiurkėms ir žiurkinams. Senovės romėnai neskyrė žiurkių nuo pelių, todėl pirmąsias vadino Mus Maximus (didelė pelė), o antrąsias –­ Mus Minimus (maža pelė). Meno saloje sakyti žodį „žiurkė“ draudžiama, tai – tabu (šio gyvūno paminėjimas gali sukelti audrą).

Rytuose žiurkės gerbiamos. Kinų zodiake žiurkė užima garbingą vietą kartu su kitais vienuolika gyvūnų. Žmonės, gimę Žiurkės metais, laikomi kūrybingais, sąžiningais, ambicingais. Indijoje žiurkės laikomos beveik šventomis – jos lydi Ganešą (Dramblį), šventikai žiurkinus maitina pienu ir grūdais. Jei žiurkė palietė maistą, jis laikomas palaimintu Dievo.

Vakaruose žiurkės nelabai mėgstamos. Žiurkėmis vadinami išdavikai, jos asocijuojasi su maru, nešvara, moksliniais eksperimentais. Vakaruose yra ir žmonių, kurie žiurkes laiko kaip naminius gyvūnėlius ir jas giria už švarą, protą ir žaismingumą.

Žiurkė yra tapusi ir propagandos įrankiu: Antrojo pasaulinio karo metu JAV leido plakatus, kuriuose Japonijos imperija buvo vaizduojama kaip žiurkė. Vakarų literatūroje žiurkė dažniausiai yra neigiamas herojus: Briano Jacqueso „Raudonojoje sienoje“, Robino Jarviso „Deptfordo pelėse“, H. P. Lovecrafto kūrinyje „Žiurkės sienose“, George’o Orwello „1984-uosiuose“, E. A. Poe „Šulinyje ir švytuoklėje“.

S. Savage’ui žiurkinas anaiptol nėra nei blogio įsikūnijimas, nei išdavikas. Puikiai iliustruotas romanas (iliustracijos – Fernando Krahno) ir žiūrimas, ir skaitomas gerai, nors originalus viršelis atrodo įspūdingiau: knygos kraštai atrodo tarytum apgraužti. Kadangi knygos pradžioje cituojama Chuang Tzu sapno apie drugelį istorija, galime nujausti, kad žiurkinas nėra paprastas. 15 skyrių, beveik 50 išnašų rodo, jog knyga pretenzinga. „Firminas“ – gera knyga visiems kiek suvaikėjusiems žmonėms. Lietuviškajame internete geriausias, kokį pavyko aptikti, šio romano apibūdinimas buvo: „Knyga niam“. Italų dienraštis „La Repubblica“ tarsi praplėtė šią mintį: „Dabar jau visi turi žinoti Firminą“ (kiek juokinga: italai jo vardą pakeitė į skambų Firmino).

S. Savage’as greičiausiai „Firminą“ rašė visoms knygų žiurkėms (ir žiurkinams), nes ir romano herojus mėgsta graužti knygas (dažniau netiesiogine prasme, yra skaitymo maniakas). Rašytojas yra prisipažinęs: „Šis žiurkinas išlaisvino mane.“

Pastaba vertėjai. „Ištisos absurdiškos kelionės Ultima Thule“ (p. 12) turi ir kitą prasmę, ne tik, kaip rašoma paaiškinime, – „Toliausiai į Šiaurę“. Ultima Thule, kaip rašė prancūzų intelektualas René Guénonas, – svajonių šalis, į kurią galima įžengti tik atlikus iniciaciją (naciai suprimityvino šią idėją iki „arijų tėvynės“). Kitaip tariant, žiurkinui tai yra nepasiekiama svajonė, kuri vis dėlto reali.

Manau, kad kiekviena(s) turi perskaityti „Firminą“. Man tai – nuostabi knyga, ypač jauku ją skaityti, kol neprasidėjęs šildymo sezonas ir jautiesi tarytum žmones išdavusių valdžios žiurkinų įkaitas. Laimė, Firminas –­ kitoks žiurkinas. Ir nors „žiurkės neverkia“, jos skiria „sausą ir šaltą pasaulį“ nuo „gražių žodžių“ (p. 227).

WTF?*

Kai man bus galima pritaikyti patarlę „Žilė galvon, velnias – uodegon“, ko gero, parašysiu romaną (ar apsakymą), kurį pavadinsiu: „Stotyje tyliai pakampėse paryčiais krebžda lapės“. Panašiai padarė ir toks Paulas Robertas Smithas, parašęs romaną „Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“. Knygos viršelis – vienas prasčiausių, kokius teko matyti. Lyg ir aliuzija į „Ežiuką rūke“, bet, perskaičius knygą, pasidaro aišku, kodėl viršuje nupieštos vaikiškomis kojinėmis apmautos mergaitės kojos. Tiesa, originalus viršelis patrauklesnis (nejaugi Lietuvoje nebėra gerų knygų iliustratorių?).

Filosofijos mokslų daktaras Bentonas Kirbis primena nesusitupėjusį emo paauglį, kuriam nesiseka, nes sužadėtinė miršta, naminiai gyvūnėliai žudosi, brolis juodu taksi po Londoną vežioja Mirtį. Vėliau tas Bentonas užmezga romaną su skaisčia korėjiete, ištroškusia sekso nuotykių. Aliuzijų į pedofiliją apstu. „Tai nelegalu, kvailiuk“ (p. 17), – sako aštuonmetė tokio pat amžiaus vaikėzui. „Tu matei savo tėčio pimpą?“ –­ „Taip, – tarė ji, – mama iš jo gėrė“ (p. 14). „Dar valandą vaikštinėjau gatvėmis, laukdamas, kol sumažės erekcija. (...) Skaudėjo kiaušinius“ (p. 18). Aštuonmetis su valandą trunkančia erekcija?

P. R. Smithas gyvena Australijoje. Tai – pirmasis jo romanas, kurio kokybės negalima lyginti su pirmuoju S. Savage’o romanu. Turiu negerą nuojautą, kad tas ežiukas, kuris minimas knygos pavadinime, kadaise yra užkritęs ant P. R. Smitho galvos. Traumuotas žmogus, seksualinis maniakas. Tai atsispindi kone kiekviename romano puslapyje. Knygos herojaus motina turi vienuolika brolių, o tėvas, būdamas 22-ejų, jau turėjo tris vaikus. Nežinau, kaip ten Australijoje, bet nejučia prisimenu anekdotą apie vyrą, po mirties atgimusį Australijos triušių fermoje, kur jo vienintelis rūpestis, mandagiai kalbant, – tęsti giminę.

Knygos herojui patinka, kai jam į išangę kiša pirštą. Romano autorius, kalbant studentiškais terminais, –­ azabočennas, visos jo mintys sukasi apie seksą. „Atsiprašau, kad trukdau, bet labai prašyčiau, gal galėtumėte mane išdulkinti?“ (p. 90)

Fuck yourself. Čia – už nepagarbą vaikams ir „Ežiuką rūke“.

TIESIOG GĖLĖS

Olivier Bleys (g. 1970, Lione) – prancūzų rašytojas flamandiška (olandiška; kitas paplitęs jos variantas –­­ Bleijs) pavarde, 12 knygų (romanų, kelionių dienoraščių) autorius, gyvena Paryžiuje, mėgsta keliauti, yra sodininkas. Šioje knygoje atskleidžiama ne tik jo manija sodininkauti, bet ir visuotinė olandų manija (šių jie turi nemažai – olandams patinka malūnai, sūris, karalienė, laisvas gyvenimas) tulpėms. Nors jos Nyderlanduose iki šiol mėgstamos, prieš beveik keturis šimtmečius tulpenmanie buvo pasiekusi apogėjų. Semper Augustus (lot. „visada Augustas“; galvoje turėtas pirmasis Romos imperatorius Gajus Julius Cezaris Augustas) – brangiausia, gražiausia tulpė. 1635–1638 m. daugybė olandų į tulpes sudėjo visas viltis – šios gėlės buvo brangios, o vėliau jų kaina staiga krito. Ekonominis burbulas ne vieną olandą pavertė skurdžiumi. Vis dėlto meilė tulpėms Nyderlanduose neišnyko.

Pirmąsyk „tulpių maniją“ išgarsino škotų žurnalistas Charlesas Mackay’us (1814–1889), 1841-aisiais aprašęs ją knygoje „Ypač populiarios iliuzijos ir masių beprotybė“. Jo teigimu, už Semper Augustus svogūnėlį būdavo mokama žeme, tiksliau, jis Nyderlanduose kainuodavo 5 hektarus žemės.

Tulpė į Europą buvo atvežta XVI a. viduryje iš Osmanų imperijos. Labiausiai šias gėles pamėgę olandai masiškai jas auginti ėmė 1593 metais. Netrukus tulpės tapo socialinio statuso lakmuso popierėliu. Jos vadintos net admirolų, generolų ir didikų vardais.

Romano veiksmas suskirstytas į tris skyrius, pavadintus „sezonais“, ir epilogą. Aprašomos aštuonios konkrečios dienos 1635–1638 metais. Tai – neva 1641 m. olando Jaspero van Deruiko rašyta istorija, skirta jo dėdei Žeri. Įdomu skaityti gerai išverstą istoriją, nukeliančią mus į gana tolimus laikus, bet primenančią ir nuosavus ekonominius burbulus. Knygos pabaigoje cituojamas XVII a. pradžios Olandijos poetas Petrus Hondius, kurio eilėraštis tinka visiems laikams: „Kvailiai tie visi vien tulpių svogūnus sapnuoja. Vieninteliu noru jų protai ir širdys alsuoja. Bet jas įsigiję tie mulkiai mums sukelia juoką. Nes patys aiškiausiai pamato, kad laimė kartoka“ (p. 341).

Puikus eilėraščio vertimas; romaną vertusi Asta Toleikytė neblogai susidorojo ir su prancūzišku jo tekstu, ir su olandiškais terminais. Estetiška knyga apie tai, kad gėlės yra gėlės, o ne tik prekės.

____________________________________
* WTF – angliškos frazės „What the fuck?“ santrumpa, kurią šiuo atveju versčiau taip: „Kas per ežys kelnėse?“