Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-06-10 nr. 3052

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Birutė Mar.
TREMTIES PASAKOS
25
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• UŽRAŠAI IŠ NIUJORKO3
• Su penkių romanų autoriumi JURGIU USINAVIČIUMI kalbasi rašytojas ALGIRDAS POCIUS.
KŪRĖJAS IR JO AUTOBIOGRAFIJA
1
• GEDULO IR VILTIES, OKUPACIJOS IR GENOCIDO ATMINTINŲ DIENŲ RENGINIAI TRAGIŠKOMS NETEKTIMS IR PASIPRIEŠINIMUI ATMINTI

KONFERENCIJOS 
• Jūratė Baranova.
KODĖL DELEUZE’AS ŠIFRAVO PROUSTĄ?
25

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
TEKSTO IR KONTEKSTO GRUMTYNĖS
1
• Dalia Striogaitė.
AR SUSITIKOME SU KAZIU BORUTA?
• PASIRODĖ NAUJI "VILNIAUS" ŽURNALO NUMERIAI
• RYTĄ GIEDRĄ
• PABĖGĘS DVARAS
• KETVERTO TAISYKLĖ
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
 Beata Leščinska.
KANKINTI (NE) REIŠKIA MYLĖTI
13

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
SĖKMĘ LEMIA INDIVIDUALUS STILIUS
• Salomėja Jastrumskytė.
PLĖVĖS IR TRAFARETO ATITIKIMAS TIESAI

SUKAKTYS 
• Skirmantas Valiulis.
LAIKAS EINA PER KINĄ

TEATRAS 
• IŠ ESTIJOS SUGRĮŽUS1
• "SENIAUSIŲ PROFESIJŲ ŽMONĖS"1

PAVELDAS 
• Regina Urbonienė.
RADVILŲ RŪMUOSE – PRANO GAILIAUS RETROSPEKTYVINĖ PARODA
1

MENO DIS/KURSE* 
• Julie Salamon.
GERBIAMAS MUZIEJAU, KONTRKULTŪRA TAU SKAMBINA IŠ SENELIŲ PRIEGLAUDOS

ESĖ 
• Nijolė Kepenienė.
TEKSTINĖ KLAUSA SU TRIAUKŠČIAIS LOTYNIŠKAIS

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA16

PROZA 
• Vytautas Rimkevičius (1930–1991).
NEŽINOMOJI

VERTIMAI 
• Vahagnas Grigorianas.
LAVONAS
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• AMŽINAS PAAUGLYS11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Arnas Vitkus.
HENRI CARTIER-BRESSONAS MENO INTERPRETACIJOS IR VERTINIMO FONE
10

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas.
VIENOS DIENOS MOKYKLA

KRONIKA 
• APIE LAIMĘ
• VYTAUTAS ALEKSANDRAS CINAUSKAS (1930.VI.6–2005.VI.7)
• "SANTAROS–ŠVIESOS" KONFERENCIJOS PROGRAMA

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA

DE PROFUNDIS 
• Jacek Matecki.
VYRIŠKA DRAUGYSTĖ
2
• PASIŪLYMAI EUROPOS SĄJUNGOS KONSTITUCIJAI , KAD PAKARTOTINIAME REFERENDUME PRANCŪZAI BALSUOTŲ "UŽ"4
• MIŠKO POLITKOREKTIŠKUMAS5
• Jonas Mačiukevičius.
EILĖRAŠTIS KŪMUI IR SAU
4
• Vyturys Jarutis.
POEZIJA

MUZIKA

KANKINTI (NE) REIŠKIA MYLĖTI

Beata Leščinska

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Dezdemonos" scena

Sadistiniai santykiai be kankinimų neišsiverčia. Tiesa, Simone de Beauvoir savo esė apie markizą de Sade’ą aiškina, kad jis kankino moteris ir tyčiojosi iš jų, pirma, dėl savo slopinamo ir visuomenės smerkiamo polinkio į homoseksualumą, antra, norėdamas pasipriešinti įprastų normų – tiek moralinių, tiek socialinių – spaudimui, trečia (ir tai svarbiausia), siekdamas "išreikšti save", įtvirtinti savo ego. Mylėti Sade’as apskritai nesugebėjo, nes meilė reikalauja atjausti kitą žmogų, o sadistui "partneris" tėra instrumentas jo egoistiniams troškimams patenkinti.

Visa tai – apie Jagą kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo ir choreografo Kirilo Simonovo balete "Dezdemona", kurio pasaulinę premjerą gegužės 22 d. pamatėme Lietuvos operos ir baleto teatre Vilniaus festivalio metu. Šioje Williamo Shakespeare‘o tragedijos versijoje Dezdemoną (Eglė Špokaitė) pasmaugia Jagas (Eligijus Butkus), tiksliau, ji smaugiama dukart. Pirmą kartą nesėkmingai tą bando padaryti Aurimo Paulausko Otelas (jis visgi myli!), o Dezdemonai atsigavus, juodą darbą iki galo padaro Jagas, įkūnijantis patį pavydą. Dvigubo smaugimo idėja tarsi atskiria meilę ir pavydą, tiesa, muzikoje, kompozitoriaus teigimu, smurtu nė nekvepėjo. Vis dėlto choreografo sprendimas pagrįstas – nėra reikalo toliau mitologizuoti ydingo ryšio tarp "myli" ir "muša"! Bet ką čia supaisysi, kai kalbama apie žmonių santykius... O nuo Shakespeare’o juo labiau nepabėgsi. Tad Otelas čia arba kaip koks "mužikas" talžo Dezdemoną – judesių tikroviškumas vertas Holivudo, arba ją myli. Meilės, sąmonės prošvaisčių (jei pavydo konvulsijas traktuosime kaip sąmonės užtemimą) scenos įstringa į atmintį, finalinė vyro atgaila taip pat griebia už širdies tiek šokėjų sceninio meistriškumo, tiek choreografo vaizduotės dėka: Otelas vizijoje pamato Dezdemoną, kokią ją buvo sutikęs pirmą kartą. Gražu, nostalgiška, lyriška. Imponuoja ir oriai, vyriškai Aurimo Paulausko kuriamas herojaus paveikslas, ir Eglės Špokaitės Dezdemonos trapumas – jos herojė nenorom kelia tiek susižavėjimą, tiek neapykantą.

Bet myli ir Jagas! Jo baisią paslaptį išduoda bučinys baleto finale. Negalėjęs Dezdemonos pabučiuoti gyvos, jis ją pabučiuoja mirusią, jo paties nužudytą. Ir išsineša atšalusių lūpų prisilietimą kaip brangiausią gyvenimo dovaną… Kvepia perversija, kaip čia neprisiminsi Simone de Beauvoir samprotavimų apie Sade‘ą, juolab kad iki paradoksalaus finalo gali įtarti Jagą pavyduliaujant pirmiausia Otelo dėmesio. O kur dar kupini aistros duetai su demoniškąja Emilija (Miki Hamanaka). Beje, charakteriniu amplua netikėtai blykstelėjo Miki Hamanakos temperamentas, šiuolaikiškesnė choreografija ir ryškesni personažo bruožai jai tinka. Netikėtas šįkart buvo ir lyrinis Kasijaus vaidmenį kūrusio Aurelijaus Daraškevičiaus amplua – švelnus jaunuolis, tarsi aklas kačiukas besiblaškantis tarp "skepetaitę" (iš tiesų – didelę raudoną skarą) pametusios Rūtos Kudžmaitės Bjankos ir Dezdemonos. Jagas stengiasi visais manipuliuoti – taikliai Eligijaus Butkaus sukurtas vaidmuo. Čia veikia ir charakteringa plastika, ir kostiumas, juntamas ir vidinis užtaisas, sava interpretacija. Iš tiesų baletas galėjo vadintis "Jagas", bet šiuo atveju – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, nes spektaklis pavykęs.

Kaip visuma, kaip "meninis produktas" baletas "Dezdemona" yra užbaigtas. Pirmasis veiksmas – subtilesnis, labiau niuansuotas, čia susipažįstame su herojais, užsimezga intriga. Yra laiko ir erdvės įsiklausyti į muziką, įsižiūrėti į plastiką, pajusti atmosferą. Beje, pradedamas spektaklis tyloje – girdime tik šokėjų puantų kaukšėjimą, kuris man, beje, nė kiek netrukdė, kaip ir žinojimas, kad tokia baleto pradžia – ne naujiena. Nebylus prologas baigiasi, kai, Dezdemonai smogus Jagui į pilvą, išgirstame netikėtą orkestro akordą. Veiksmas prasideda. Pakyla iki tol sceną dengusi permatoma juoda uždanga, kurios nė nebuvau pastebėjusi. Emilio Kapeliušo scenovaizdis, kuriantis paslapties dvasią, abstraktus ir kartu labai vaizdingas, tamsių, bet sykiu sodrių ir išraiškingų spalvų, nuo pat pradžių sudomino ir bent jau mane nuteikė pozityviai. Stefanijos Hanaldos Graurogkaitės kostiumai, sakytum, kuklūs, bet stilingi, taikliai pabrėžė kiekvieno herojaus charakterį.

iliustracija
"Dezdemonos" scena
Michailo Raškovskio nuotraukos

Pirmame veiksme stengiausi įdėmiai klausytis Anatolijaus Šenderovo muzikos, mintyse žymėtis jos būdingąsias savybes. "Dezdemonos" muzika stoja lygia greta su kitais kompozitoriaus simfoniniais opusais, kaip Šenderovas ir deklaravo. Suprantama, kompozitoriui buvo nepaprastai svarbu, kad "Dezdemoną" diriguotų jo, kaip ir daugelio nūdienos lietuvių kompozitorių, bendražygis Robertas Šervenikas. Ką gi, sudiriguota, kūrinys parengtas puikiai, ir nebuvo justi, kad griežia ne "koncertinis" simfoninis, bet LNOBT orkestras. Savitų spalvų muzikai suteikė ir Arkadijaus Gotesmano perkusija. Tikro džiazisto, turinčio ir džiazroko patirties, muzikos pojūtis yra impulsyvesnis, ir kai reikia būtent tokios kokybės, tik iš natų grojantis muzikantas vargu ar galėtų ją išgauti.

Kalbant apie stilių, matyt, prasminga būtų ieškoti sąsajų su kitais Šenderovo kūriniais. Visgi man baleto muzika labiau siejosi, viena vertus, su Sergejaus Prokofjevo "Romeo ir Džuljeta" – galbūt nuo šio kūrinio galima būtų brėžti žanro "kilmės" liniją. Beje, Eglės Špokaitės Dezdemonoje taip pat mačiau tiek Džuljetos, tiek Karmen bruožų. Kita vertus, ryškiom temom, tarsi kažkur girdėtom intonacijom, atpažįstamais instrumentuotės niuansais, santykiu su vaizdu "Dezdemonos" partitūra priartėja prie filmų muzikos specifikos. Netgi pasakyčiau – prie Ennio Morricone‘s stilistikos. Turėčiau pridurti, kad ankstesnių dviejų Šenderovo baletų – "Mergaitė ir mirtis" (1981) bei "Marija Stiuart" (1987) – nesu mačiusi. "Dezdemonos" muziką galima pavadinti tradicionalistine, čia kompozitorius neeksperimentavo, neieškojo radikalių naujovių. Turint galvoje, kad baleto publika pas mus itin konservatyvi, kad nė vienas modernesnis, abstraktesnis spektaklis teatro repertuare ilgai neišsilaiko, minėtos muzikos savybės vertintinos kaip privalumai.

Vis dėlto mąstyti apie spektaklio komponentus "turėjau laiko" tik pirmame veiksme; antrame taip įsitraukiau į sceninio vyksmo sūkurį, kad jau nebegaudžiau nei muzikinių, nei plastinių ar vaizdinių idėjų ištakų. O ir Simonovas, mano požiūriu, labai muzikaliai įvaizdino Šenderovo partitūrą. Taip, antras veiksmas yra iliustratyvus, audeklai virš šokėjų galvų čia plevena ne pirmą kartą mūsų teatro baleto istorijoje (netgi nacionaliniame "Eurovizijos" ture pleveno). Dezdemonos lagaminas – gal iš "Raudonosios Žizel", nors man asocijuojasi su Matso Eko "Kažkas tarytum", kurį praeitų metų Vilniaus festivalyje rodė Varšuvos didžiojo teatro baleto trupė. Visa tai matai ir supranti, kaip ir suvoki šeimyninio smurto scenų natūralizmo priežastis – tokios scenos nenorom prikausto dėmesį, kaip trileriuose (nors jų nemėgstu). Tačiau emocinis krūvis, nulemtas, viena vertus, nepaprastos atlikėjų – šokėjų ir muzikų – įtaigos, kita vertus, gerai apgalvotos visumos logikos, tą racionalų supratimą, ką į kokį stalčiuką padėti ir kaip čia manipuliuojama žiūrovais, užlieja kaip banga. Spektaklis palieka ryškų įspūdį. Nežinau, ar tai šekspyriška tragedija, bet tą įspūdį norėčiau patirti dar kartą.

 

Skaitytojų vertinimai


17083. r2005-06-15 02:22
nieks neprivers manes tai perskaityti

17100. slapta2005-06-15 22:50
p.Leščinskos rašiniai pilasi kaip iš gausybės rago, žodžių srautai, viską žino, net ir baletą...Tuoj pakvips grafomanija...

17101. ...2005-06-16 09:58
Ir spekuliacijomis kvepia. Simone de Beauvoir, markizas de Sade`as...

17102. zr2005-06-16 13:27
O man patiko, geras straipsnis.

17103. del muzikos2005-06-16 19:04
man irgi patiko, ir stebina nuomoniu skirtumai. Zvelgiant labai pavirsutiniskai, grynai muzikiniu poziuriu man antras veiksmas zymiai vientisesnis ir "simfoniskesnis", lyg kompozitorius butu pradejes nuo antrojo veiksmo ir spejes ji "parasyti". Tuo tarpu pirmasis - toks sulipdytas is atpazistamu gabaliuku ir tikrai labai montaziskas, kaip seno filmo muzika. Spektaklis gal ir neblogas, bet kiek anachronistiskas, ne stilingas

17106. Jis2005-06-16 22:54
Ar jau nebėra kam rašyti apie baletą, nebėra baleto žinovų? Autorės naivumas užmuša.

17114. kvapai2005-06-17 07:39
vis kas nors kvepia... o gal pamegintumet konkreciau straipsneli sudirbti?

17123. t2005-06-17 13:25
"Pirmame veiksme stengiausi įdėmiai klausytis ...muzikos, mintyse žymėtis..." Kam reikalingas šis ilgas sakinys? Tai ir yra jūsų pareiga, jei rašysit recenziją! Puikiausiai užtenka:"Dezdemonos" muzika stoja lygia greta..." Dar - skaitytojui visai nesvarbu, ar jūs pati mėgstat trilerius, čia ne interviu apie jus. Prilyginot scenas trileriui, ir viskas aišku.

17124. L to t2005-06-17 13:27
Jei skaitytojui nesvarbu, ka megsta autore, tai kokia prasme isvis uzsakineti kazkam tekstus? Gal uztektu pressrelease`u arba Eltos pranesimu, kad spektaklis ivyko?..

17144. atsitiktinis2005-06-18 12:59
o ko jūs nervinates?

17152. akcija:2005-06-18 18:58
N.E.S.I.P.A.R.I.N.K.

17271. fui2005-06-22 12:02
silpnas tekstas. Autore apie baleta ne velnio neismano. fui o ka litmenis jau negali geresniu autoriu priviliuoti?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:19:53 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba