Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-06-10 nr. 3052

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Birutė Mar.
TREMTIES PASAKOS
25
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• UŽRAŠAI IŠ NIUJORKO3
• Su penkių romanų autoriumi JURGIU USINAVIČIUMI kalbasi rašytojas ALGIRDAS POCIUS.
KŪRĖJAS IR JO AUTOBIOGRAFIJA
1
• GEDULO IR VILTIES, OKUPACIJOS IR GENOCIDO ATMINTINŲ DIENŲ RENGINIAI TRAGIŠKOMS NETEKTIMS IR PASIPRIEŠINIMUI ATMINTI

KONFERENCIJOS 
• Jūratė Baranova.
KODĖL DELEUZE’AS ŠIFRAVO PROUSTĄ?
25

KNYGOS 
 Elena Bukelienė.
TEKSTO IR KONTEKSTO GRUMTYNĖS
1
• Dalia Striogaitė.
AR SUSITIKOME SU KAZIU BORUTA?
• PASIRODĖ NAUJI "VILNIAUS" ŽURNALO NUMERIAI
• RYTĄ GIEDRĄ
• PABĖGĘS DVARAS
• KETVERTO TAISYKLĖ
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Beata Leščinska.
KANKINTI (NE) REIŠKIA MYLĖTI
13

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
SĖKMĘ LEMIA INDIVIDUALUS STILIUS
• Salomėja Jastrumskytė.
PLĖVĖS IR TRAFARETO ATITIKIMAS TIESAI

SUKAKTYS 
• Skirmantas Valiulis.
LAIKAS EINA PER KINĄ

TEATRAS 
• IŠ ESTIJOS SUGRĮŽUS1
• "SENIAUSIŲ PROFESIJŲ ŽMONĖS"1

PAVELDAS 
• Regina Urbonienė.
RADVILŲ RŪMUOSE – PRANO GAILIAUS RETROSPEKTYVINĖ PARODA
1

MENO DIS/KURSE* 
• Julie Salamon.
GERBIAMAS MUZIEJAU, KONTRKULTŪRA TAU SKAMBINA IŠ SENELIŲ PRIEGLAUDOS

ESĖ 
• Nijolė Kepenienė.
TEKSTINĖ KLAUSA SU TRIAUKŠČIAIS LOTYNIŠKAIS

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA16

PROZA 
• Vytautas Rimkevičius (1930–1991).
NEŽINOMOJI

VERTIMAI 
• Vahagnas Grigorianas.
LAVONAS
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• AMŽINAS PAAUGLYS11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Arnas Vitkus.
HENRI CARTIER-BRESSONAS MENO INTERPRETACIJOS IR VERTINIMO FONE
10

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas.
VIENOS DIENOS MOKYKLA

KRONIKA 
• APIE LAIMĘ
• VYTAUTAS ALEKSANDRAS CINAUSKAS (1930.VI.6–2005.VI.7)
• "SANTAROS–ŠVIESOS" KONFERENCIJOS PROGRAMA

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA

DE PROFUNDIS 
• Jacek Matecki.
VYRIŠKA DRAUGYSTĖ
2
• PASIŪLYMAI EUROPOS SĄJUNGOS KONSTITUCIJAI , KAD PAKARTOTINIAME REFERENDUME PRANCŪZAI BALSUOTŲ "UŽ"4
• MIŠKO POLITKOREKTIŠKUMAS5
• Jonas Mačiukevičius.
EILĖRAŠTIS KŪMUI IR SAU
4
• Vyturys Jarutis.
POEZIJA

KNYGOS

TEKSTO IR KONTEKSTO GRUMTYNĖS

Elena Bukelienė

[skaityti komentarus]

Mykolas Sluckis savo apsakymų knygą "Su skrybėle Kurfiurstendame" pristato kaip meninio žodžio žvilgsnį į nenuspėjamą trečiąjį tūkstantmetį – kaip jį mato ir supranta jautri individo sąmonė, jaučianti ir mąstanti itin neįprastai, subjektyviai, bet vis dėlto "susiurbianti ne vien asmeninius įspūdžius". Vadinasi, autorius siekia subjektyvios ir objektyvios tikrovės sintezės, vienovės. Tai lyg kokia metaforinio stiliaus paraiška, stiliaus, kuris, kaip žinome, visada buvo išskirtinai būdingas M.Sluckiui. Metafora pirmiausia ir jungia išorinį ir vidinį pasaulį, kaupia savyje maksimumą informacijos, susieja praeitį ir dabartį, ramybę ir judėjimą. Aliuzija, asociacija, palyginimas ir metafora yra iki spindesio nugludintas, visa apimantis M.Sluckio diskurso kūrimo būdas, leidžiantis jam maksimaliai panaudoti konteksto (istorinio, kultūrinio, socialinio) galimybes. Pasitelkus subjekto regą ir jutimus, nebereikia atskiro kalbėjimo apie istorinį ar dabarties laiką ir erdvę. Viskas telpa sakinyje, pastraipoje. Trumpame, koncentruotame eilėraščio tekste toks principas nekelia abejonių. Tačiau prozoje, turint galvoje neprofesionalų skaitytoją, platesnę auditoriją, toks sudėtingas, ryškiai estetizuotas, greičiau menininko ambicijas tenkinantis negu veikėją apibūdinantis kalbėjimas vienu reiškiniu per kitą nėra pats efektyviausias. Čia jo tiesiog pasidaro per daug. Kai kuriuose apsakymuose, ypač tuose, kurie stokoja ryškesnės veiksmo dinamikos ir yra sukoncentruoti į subjektyvių būsenų atspindžius ("Daiktas savyje", "Nemiegančių žmonių sapnai", "Pasiutligės privalumai", "Idėja"), autorius, absoliutindamas perkeltinių prasmių galimybes, priartėja prie pavojingos ribos, už kurios teksto sankabos suyra, į visas keturias puses pasklinda savarankiškos konteksto prasmės. Užkoduoti signalai siunčiami iš karto keliomis bangomis. Adekvati, rišli psichologinė realybė nebepasiekia skaitytojo sąmonės. Kartais norėtųsi, kad rašytojas prilaikytų išlavintą maestro esteto ranką vardan paprastumo, aiškumo, vardan atpažįstamos žmogaus psichologinės būsenos ar dvasios judesio. Bet rašytojui, matyt, svarbesnė nepriklausoma laikysena, noras išlikti savimi šiuolaikinės populiarios pramoginės literatūros jūroje. Metafora, be abejonės, – rašytojo jėga, bet ...ir silpnybė.

M.Sluckis yra šiuolaikinio didmiesčio žmogaus vaizduotojas. Jam artimas meno pasaulis, o jame – vyriausios kūrėjų kartos išgyvenimai. Tiesą sakant, didesnėje dalyje apsakymų apmąstoma senų žmonių nelengva dvasinė ir socialinė situacija mūsų dienomis.

Novelėje, kurios pavadinimas duotas ir knygai, pasakojama apie lietuvį profesorių menotyrininką, išgyvenantį dvasios sumaištį, kuri gena jį iš namų ieškoti nusiraminimo, aiškumo, vidinės pusiausvyros. Keliauti paskatina anoniminis E.Dega paveikslo "Pašnekesys" plagiatas. Menotyrininkas nori dar kartą pamatyti originalą. Vasaros vidurys. Norvydas atvyksta į Berlyną pas savo draugą, kuris, deja, išvykęs. Dega paveikslas taip pat keliauja per pasaulio parodas. Taip atsiranda galimybė nepriklausomiems individualiems subjekto potyriams. Jį pasitinka audra.

Nieko, ničnieko neįmanoma nuspėti. Nė neįsivaizdavai, Mensch, tokio gamtos siautėjimo viduryje didelio miesto, tegul ne geografiniame, tačiau visais kitais atžvilgiais tikriausiame Europos centre. Galvos krestelėjimu nusipurtė nuo nosies čiurkšlę. Kas tu, susigūbrinęs, vos ne keturiomis įsikibęs į slystančią, kažkur velkamą žemę, kas šis miestas – jokia vėtra, joks orų siautulys nebaisus milžinui, išstovėjusiam ne vieną karą ir pokarį trypiamam tų, kuriuos pats negailestingiausiai trypė, apgirtęs nuo juodų aistrų ir nekrofiliškos didybės, galiausiai su kaupu patyręs, kas yra betono siena širdyje, dar ir dabar plakančioje aritmiškai, nors nebebaisus sau ir kitiems (p. 29).

Audra yra pamatinė apsakymo metafora, siejanti lietuvio dvasios būseną ir jo regimą Europos situaciją. Mažo ir didelio priešprieša kelia prasmingų aliuzijų. Paimtas vienas aspektas – šių laikų meno santykis su klasika, su ankstesnių epochų menininkų palikimu. Intelektualai prie alaus bokalų diskutuoja, ar gali plagiatas pralenkti, ar gali bent prilygti originalui? Ar gali besidarkantys Shakespeare’o statytojai "patobulinti" Shakespeare’ą? Lietuvis menotyrininkas santūriai pamoko laisvę suabsoliutinusius vakariečius: "Šekspyras – vis dar Šekspyras, nepaisant visų pastangų jį pagerinti!". Įdomu, kad R.Granausko "Metuose" išspausdintos naujos apysakos "Skustuvas ir paletė" (2005, Nr.4) centre – irgi meno autentiškumo problema. Net pats dailininkas nebegali antrą kartą savęs pakartoti, teigia rašytojas. Kopijoje nėra dvasios, kūrėjo dvasinės energijos išlydžio. Apie tokią nematomą, bet jaučiamą paveikslo jėgą, gyvybę kalba ir M. Sluckis: "iš stiklo pūtėjo, abu žinom, daug ko gali išmokti, tačiau ugnį savyje įplieksti ir iš savęs išspjauti – poetai, aišku, gražiau pasakytų! – turi, deja, pats kaip drakonas..." Bet šiuolaikinio meno erdvėje atsiranda ir kontroversiškų klausimų, nebeturinčių vienaprasmių ir tik negatyvių atsakymų. Ar tikrai jau išpurentoj dirvoj iškylančios kontraidėjos ir alternatyvos nebegali niekuo nustebinti – nei forma, nei turiniu? Lietuvis rėkia: "Šekspyrą statysime be jo poezijos, Toską be kiaurai veriančio Pučinio dramatizmo! Jo niekaip neišgiedosim, Toskai ir Skarpijai vartantis ant grindų, vienai čiulpiant, kitam varant į saują". Tačiau greitai pats išsigąsta savo konservatyvumo. Rašytojas, matyt, pajunta tokios, gal net šiek tiek provincialios pozicijos vienpusiškumo pavojų, nes ir iš tikrųjų kūrybiškas rėmimasis pirmtakų palikimu yra davęs įspūdingų rezultatų. Užtenka prisiminti D.Velasquezo "Popiežiaus Inocento X" portretą (1650) ir F.Bacono perdirbinį (1953), kuriame klasikinės rimties poza sėdintis popiežius virsta klykiančia, siaubą keliančia figūra – apsitaškiusia krauju, kančios iškreipta burna, bejėgiškai sugniaužtais kumščiais. Tokia deformacija, atverianti šiurpias pasąmonės gelmes, turi didelės jėgos ir įtaigos. Ji prabyla kitos epochos žmogaus kalba, teigia kitokią, jau mūsų laikų, tiesą. O XIX amžiaus tikslus fotografinis piešinys, kad ir meistriškai pakartotas, bet be individualybės žymių, nebegali turėti įtakos meno raidai; toks menas šiandien tinkamas tik komercijai – gatvės prekeiviui ar gerai apmokamam turtuolių šeimos grupiniam portretui...

Iškalbi apsakymo pabaiga ("Audra daug ką sujaukė Berlyno tyruose, galvoje mintys siūbuos pavojingiau nei pirma..."). Istorinė audra, išgriovusi Berlyno sieną, grąžinusi Lietuvą į Europą, vis dar plečia lietuviui naujų patirčių ir galimybių erdvę.

Vieni stipriausių knygoje yra ir kiti apsakymai apie menininkus, ypač – "Tobulos moters portretas" ir "Kelionė dviese". Pirmajame pratęsiama mintis apie tikrąjį meną, kuris nežino senaties, bet yra nepakartojamas. Šiame apsakyme įtaigus psichologinis seno dailininko Zigmanto paveikslas. Jo jaunystė ir brandos metai praėjo anoje priklausomybės epochoje. Tų laikų kūrybos palikimas, virtęs jaunųjų patyčių objektu, slegia kaip kaltė, kurią sunku nusiplauti. Ji virsta kūrėjo ir žmogaus nevisavertiškumo kompleksu, baime ir nepasitikėjimu. Gelbsti tik atsigręžimas į tikrus dalykus – į keturių moterų portretus, simbolizuojančius tobulos moters paieškas. Tai vidinės kaitros ir meilės įkvėpti darbai, kurie pažadina jų autorių naujam kūrybiniam polėkiui, ir jis imasi įkūnyti viso savo gyvenimo viziją, pagaliau suvokęs, jog tobulas gali būti tik visų keturių nuostabių jo gyvenimo moterų derinys. Kaip dažno šio rinkinio apsakymo, įspūdinga ir šio pabaiga. Dailininko šlovės valanda ateina po jo mirties. Parodos centre – jo paskutinis darbas – keturios galvos ant vieno kaklo. Visi žavisi seno meistro rankos tvirtumu ir drąsa. "Jei ko ir pasigedo, tai visiško, visiško, visiško išbaigtumo, kurio, pasirodo, nėra, kad ir kaip būtų apmaudu, jokiame iš pirmo žvilgsnio nepriekaištingame gamtos ar meno kūrinyje. Nėra, nes tai įmanoma tik Folio verso – kitame puslapyje, suprask, kitame pasaulyje".

Apsakyme "Kelionė dviese"‘ meistriškai sukurtas virš realybės iškilęs seno dailininko Beno A. regėjimas, kuris, plėtojamas paraleliai su realiais veikėjo veiksmais ir elgesiu, suteikia pasakojimui gyvumo, dinamikos ir efemeriško skaidrumo. Vienišą, apleistą ir apsileidusį senį išjudina aplankęs senas draugas poetas Eugenijus L. Vidinio išgyvenimo spyruoklę įtempia vėlgi anų laikų prisiminimai. Tariamam pokalbyje su draugu paguodą teikia ne kolūkinės tematikos "Peizažas su aukštos įtampos stulpu", už kurį gavo orderį ir raktus, o tikros kūrybos paveikslas "Kelionė dviese", kuris buvo pasmerktas ("Juodas paukštis, draskantis baltą, nežinia ką simbolizuojantį debesėlį, – ne, šito negalėjo būti"). Eugenijus guodžia, kad gyvenimas nepraėjo veltui, – jo šedevrą "Kelionė dviese" matęs danguje. Tik apsakymo pabaigoje Benas, gerokai prisivaišinęs parke su trimis labai šiuolaikiškais jaunuoliais (įdomus seno ir jauno derinys), staiga pastebi, kad šalia nebėra jo draugo, ir prisimena, jog šis jau prieš penkiolika metų iškeliavęs į dausas. Vykusiai pasiekta netikėtumo efekto.

"Pasiutligės privalumuose" poetą gydantis gydytojas, norėdamas paguosti kūrėją, samprotauja apie meno ir sveikatos sąsajas:

Visokios sveikatos anomalijos, jaunuoli, sakė jis, mirgėdamas sidabro gijomis, kaip koks senovės žynys šalia altoriaus, neretai pasitarnauja menui. Neminėkim šizofrenikų, epileptikų ir nekrofilų. Chrestomatinis pavyzdys – genialus luošys Tulūz Lotrekas. Arba Skriabinas, kankinamas sinestezijos. Arba Jonas Biliūnas ir Lesia Ukrainka, tirpę nuo tuberkuliozės kaip vaško žvakės. Devynioliktame amžiuje – o tai juk vakar, ar ne? – nestigo menininkų, užsikrėtusių tuo metu nepagydomu sifiliu, kad pragariškos kančios kurstytų mintis ir pojūčius, spalvines ir garsines vizijas, nė nesisapnuojančias normaliam, statistinės medicinos požiūriu, žmogui (p. 211–212).

Kas svarbiau kūrėjui – normaliai gyventi ar savo gyvenimo kaina pelnyti nemirtingumą?

Vaizduodamas senųjų pasaulį, paskutiniuosius jų žingsnius miesto gatvėje, troleibuse, užeigoje, pas gydytoją, studentų auditorijoje, rašytojas suveda juos akistaton su praeitimi, iš ten į dabartį atėjusiais amžininkais. Dažno apsakymo kompozicija paremta kontrastu – buvęs eiliakalys dabar geria su gatvės valkata ("Auksakalys tamsoje"), buvusi meilė, buvusi gražuolė, išdidi, nepasiekiama, kupina jos vertos ateities vilčių, šiandien vos atpažįstama apgailėtina griuvena, tragikomiška figūra jau vien dėl to, kad savo varganą dabartį ar visą nenusisekusį gyvenimą bando slėpti ("Diena, nei šiokia, nei tokia", "Gražuolės sugrįžimas").

Novelėje simbolišku pavadinimu "Keleivis" pasakojama apie nežinia kur troleibusu važiuojantį, po miestą klaidžiojantį ne tik savo vardo ir pavardės nebeprisimenantį, bet ir visą savo gyvenimą pamiršusį žmogų (neatpažįsta savo mokinio, mylimosios), Jis bėga, jį gena nerimas, nes nebegali atsakyti į klausimą, kas jis toks ("Tarp svetimų saugiau negu pačiam su savimi"). Dėkinga situacija ne tik temstančios sąmonės psichologiniams vaizdiniams, bet ir susidūrimui su šiuolaikine realybe parodyti. Grėsmingų vaikinų smūgis užbaigia keleivio klaidžiojimus – "Tuoj tuoj sužinos, kas jis ir iš kur, ir bus pašauktas tikruoju, nemariuoju vardu".

Bejėgė senatvė ir agresijos kupinas gatvės gyvenimas – ne vieno apsakymo situacija ("Gailestingumas", "Auksakalys tamsoje"). Santūri rašytojo šypsena lydi senatvės negalią. Jokių sentimentų ir graudenimų. Tačiau tos apleistos, vienišos, bejėgės figūros kalba pačios už save ir nuteikia refleksijoms.

Keistą eksperimentą primena apsakymas "Nemiegančių žmonių sapnai". Iš ko suregzti intrigą, pasakojant apie vieną taksi vairuotojo darbo naktį? Ne šio rašytojo duona kriminaliniai įvykiai, detektyvo verti nuotykiai, šiurpinantys siužeto posūkiai. Visuose kūrinėliuose svarbiausias yra vidinis įvykis, gavęs impulsą praeityje arba reikalaująs reakcijos į dabar besikuriančią situaciją, individui sukiojantis daugiau ar mažiau įprastoje aplinkoje. Nieko išmušančio iš vėžių lyg ir nėra atsitikę ir šios novelės herojui. Autorius net stengiasi gludinti aštresnius kampus. Ir vis dėlto vairuotojo nuotaika neįprasta. Jis apimtas neaiškaus nerimo, baugių nuojautų. Naktinis darbas alina, nuovargis, nors neakcentuotas, matyt, vertintinas kaip pagrindinis iškritimo iš realybės į sapną atmerktomis akimis argumentas. Herojus nuolat girdi balsą (savo paties, kažkieno kito?):

"…Užmušti... užmušti velnią…" Suvokiame tai kaip iš pasąmonės kylančią savigyną, pasipriešinimą vieno nuolatinio keleivio atliekamam tyrimui – testavimui, anketavimui, įkyriems klausimams, smelkimuisi į intymiausius žmogaus sielos užkaborius. Autorius fiksuoja nejučia, nesąmoningai bręstančią neišvengiamybę – žmogžudystę. Tačiau, priartėjus lemtingai valandai, mašinoje atsiranda keista būtybė, ieškanti nors laikino prieglobsčio, bet visų atstumiama. Pasivažinėjusi ir likusi skolinga vairuotojui šimtą litų, ji vėl paslaptingai dingsta. Tačiau laikas praleistas. Senis nenužudytas. Herojus džiaugiasi ("Man atlyginta su kaupu"). Nei psichologiniu, nei kitokiu realizmu čia nedvelkia, tačiau sumanymas įdomus. Mistinis žaidimas sužaistas, nors skaidrumo jam šiek tiek trūksta dėl perkrautų žaidimo taisyklių.

Naujoji M.Sluckio apsakymų knyga "Su skrybėle Kurfiurstendame" liudija mūsų vyresniosios kartos gyvybingumą. Autoriaus vaizduojama dviguba – praeities ir dabarties tikrovė yra vienodai gerai jam pažįstama. Rašytojas nėra užsidaręs praėjusiame laike, jis jaučia nūdienos dvasią, girdi jaunų žmonių balsus, puikiai įvaldęs jų leksikoną. Beveik visų apsakymų išorinio veiksmo vieta – gatvė, viešojo gyvenimo erdvė, leidžianti tiksliausiai pajusti laiko pulsą, žmonių svetimumą vienas kitam, vienišumą minioje. Senųjų paskutinės dienos nuspalvintos tylaus, bet dėl to ne mažiau tikro dramatizmo. Šioje knygoje M.Sluckis ypač akivaizdžiai demonstruoja savo estetinį credo – išskirtinį dėmesį sudėtingai meninės kalbos struktūrai.

_____________________

Sluckis M. SU SKRYBĖLE KURFIURSTENDAME. – Vilnius: Vaga, 2004.

 

Skaitytojų vertinimai


17088. Nelietuvis2005-06-15 13:07
Labai teisinga mintis: "Tačiau prozoje, turint galvoje neprofesionalų skaitytoją, platesnę auditoriją, toks sudėtingas, ryškiai estetizuotas, greičiau menininko ambicijas tenkinantis negu veikėją apibūdinantis kalbėjimas vienu reiškiniu per kitą nėra pats efektyviausias." Pas mus vis dar situacija, kai humanitarai leidžia knygas humanitarams. Ir net didžiosios leidyklos vadovaujasi šia psichologija. Todėl nenuostabu, kad knygos parduodamos tik apgailėtinu 1000 vnt. tiražu. Tada sakoma, kad žmonės neskaito, neturi pinigų... O veiklūs, pasiturintys žmonės skundžiasi, kad toje humanitarinėje gausybėje neturi ką skaityti. Jie ir kalti? O gal Z.Froidas geriau tai paaiškina: kūriniai yra dienos sapnai, ir veikliems žmonėms nereikia didesnio, humanitarams būdingo, sublimacijos lygio.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:19:52 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba