Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-06-10 nr. 3052

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Birutė Mar.
TREMTIES PASAKOS
25
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• UŽRAŠAI IŠ NIUJORKO3
• Su penkių romanų autoriumi JURGIU USINAVIČIUMI kalbasi rašytojas ALGIRDAS POCIUS.
KŪRĖJAS IR JO AUTOBIOGRAFIJA
1
• GEDULO IR VILTIES, OKUPACIJOS IR GENOCIDO ATMINTINŲ DIENŲ RENGINIAI TRAGIŠKOMS NETEKTIMS IR PASIPRIEŠINIMUI ATMINTI

KONFERENCIJOS 
• Jūratė Baranova.
KODĖL DELEUZE’AS ŠIFRAVO PROUSTĄ?
25

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
TEKSTO IR KONTEKSTO GRUMTYNĖS
1
• Dalia Striogaitė.
AR SUSITIKOME SU KAZIU BORUTA?
• PASIRODĖ NAUJI "VILNIAUS" ŽURNALO NUMERIAI
• RYTĄ GIEDRĄ
• PABĖGĘS DVARAS
• KETVERTO TAISYKLĖ
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Beata Leščinska.
KANKINTI (NE) REIŠKIA MYLĖTI
13

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
SĖKMĘ LEMIA INDIVIDUALUS STILIUS
• Salomėja Jastrumskytė.
PLĖVĖS IR TRAFARETO ATITIKIMAS TIESAI

SUKAKTYS 
• Skirmantas Valiulis.
LAIKAS EINA PER KINĄ

TEATRAS 
• IŠ ESTIJOS SUGRĮŽUS1
• "SENIAUSIŲ PROFESIJŲ ŽMONĖS"1

PAVELDAS 
• Regina Urbonienė.
RADVILŲ RŪMUOSE – PRANO GAILIAUS RETROSPEKTYVINĖ PARODA
1

MENO DIS/KURSE* 
• Julie Salamon.
GERBIAMAS MUZIEJAU, KONTRKULTŪRA TAU SKAMBINA IŠ SENELIŲ PRIEGLAUDOS

ESĖ 
• Nijolė Kepenienė.
TEKSTINĖ KLAUSA SU TRIAUKŠČIAIS LOTYNIŠKAIS

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA16

PROZA 
 Vytautas Rimkevičius (1930–1991).
NEŽINOMOJI

VERTIMAI 
• Vahagnas Grigorianas.
LAVONAS
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• AMŽINAS PAAUGLYS11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Arnas Vitkus.
HENRI CARTIER-BRESSONAS MENO INTERPRETACIJOS IR VERTINIMO FONE
10

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas.
VIENOS DIENOS MOKYKLA

KRONIKA 
• APIE LAIMĘ
• VYTAUTAS ALEKSANDRAS CINAUSKAS (1930.VI.6–2005.VI.7)
• "SANTAROS–ŠVIESOS" KONFERENCIJOS PROGRAMA

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA

DE PROFUNDIS 
• Jacek Matecki.
VYRIŠKA DRAUGYSTĖ
2
• PASIŪLYMAI EUROPOS SĄJUNGOS KONSTITUCIJAI , KAD PAKARTOTINIAME REFERENDUME PRANCŪZAI BALSUOTŲ "UŽ"4
• MIŠKO POLITKOREKTIŠKUMAS5
• Jonas Mačiukevičius.
EILĖRAŠTIS KŪMUI IR SAU
4
• Vyturys Jarutis.
POEZIJA

PROZA

NEŽINOMOJI

Iš autoriaus parengto rankraštinio rinkinio "76 novelės apie meilę" (1989)

Vytautas Rimkevičius (1930–1991)

[skaityti komentarus]

Išretėjo oras. Kaip kalnuose.

Išretėjo.

Išretėjo.

Ne oras išretėjo. Aš išretėjau.

Reikia važiuoti pas Henriką. O aš negaliu.

Kai Jonas pasisuko ir nuėjo, kai pamačiau jo nugarą…

Taip tikėjau savo žodžiais, bet kai pamačiau nugarą, žingsnius – tolyn tolyn, norėjau šaukti, bėgti prie jo, atsiprašyti, maldauti.

Stovėjau. Išretėjusi.

O gal todėl nebėgau, kad žinojau: jis negrįš. Jisai toks. Niekados negrįš.

Niekas nesužinos, kas čia rašo. Niekados. Noriu būti atvira. Nors moteris net savo mintimis pati sau nebūna visiškai atvira. Tada, kai išretėjusi. Nes bijo. Bijo galutinio sprendimo. Nori palikti sau takelį tolyn. Pasistengsiu nugalėti save.

Kai myli, kai tiesiog alsuoji meile, – esi atvira, ir nereikia jokių rašymų! Kam?! Gyventi! Atviri visi plotai prieš akis. Neapakinta, anaiptol. Daug ryškiau viską matai. Joną visą mačiau, koks jis yra, – jo egoizmą, jo everestus. Mačiau, bet ėjau ir ėjau. Kol jau nebegalėjau.

Išretėjo.

Išretėjo.

Man dar toli ligi trisdešimties, o atrodo, kad viską patyriau, viską pergyvenau. Ir daugiau jau niekados nebus nieko nauja. Gyvenimas nugyventas. Baisu!

Kodėl aš vis prisimenu tą siūbuojantį tiltą Himalajų papėdėje! Jis – iš bambuko, surištas lianomis. Eini – linguoja, linguoja. Stveriesi glotnių bambuko turėklų. Po kojomis – almanti kalnų upė, akmenys. Linguoja, linguoja…

Ramybės noriu! Ramybės! Tegul nelinguoja tiltas!

Kaimas prie Blua Prancūzijoje. Upelis. Toksai panašus į mano tėviškės upelį, kai nuo jo padvelkia tėvų namų šiluma! Ir kitoks, nors ramybė, ramybė… Štai kaimo vyninė ant upelio. Ant plataus plataus tilto stovi toji vyninė. Staleliai virš upelio. Tuščia. Tik senas prancūzas sėdi prie stalelio, padėjęs skrybėlę šalia. Žilas. Butelis vyno. Jisai pamažu, labai iš lėto kelia taurę su raudonu vynu, pažvelgia saulėlydžio pusėn, nugeria gurkšnį, pastato. Tyla, gurga upelis, senukas mąsto. Ramybė, ramybė.

Per alksnynus gurga mano tėviškės upelis. Vanduo tenai toksai skaidrus, kai matai ant dugno miegančias žuvis. Eini takeliu basa, jauti, koks gaiviai vėsus tenai vanduo. Kažkur kažkas plaka dalgį, kažkur iš labai labai toli atneša upelis varpo din dan, vieną, antrą – daugiau jis nepajėgia nešti, nutilsta. Kvepia ramunės, avietės prie upelio, įšilusios per dieną. Tak tak tak plaka kažkas dalgį. Ramybė…

Tik per Joną aš mačiau ir Prancūziją, ir Himalajus. Man atrodo, jeigu tik jis pajėgtų, – visus visus tenai nuvežtų, žavėtųsi, pyktų, siustų, jeigu kas rikteltų ant šerpo – palydovo, nukritus į upę nešuliui, žengiant tuo linguojančiu tiltu.

O kaip tu elgeisi su manim! Kauno viešbutis, tas slapstymasis! Žmona – ramybei, aš – kalnams ir viešbučio lovai! Ne! Aš nepriekaištauju. Pati norėjau. Atvira, atvira būk! Juk norėjai! Geismas nešte užnešdavo laiptais. Nieko nepastebėdavai aplink. Tik savo geismą. Ir galvojau: nieko nėra geresnio pasaulyje, nieko! Gal ir šaukiau šitai. Aš nekalta, kad taip buvo. Tokia esu. Tik jis, vienas jis leido man šitai sužinoti. Ir vienas jis jautė visus mano norus. Aš norėjau, kad po to jis glostytų mano krūtis, glostytų. Bučiuotų visą, visą!

Ne! Jo vardas – ne Jonas. Aš pakeičiau. Ir niekur neprasitarsiu, kas aš. Aš – Nežinomoji.

Tokia buvau. Aš juk nepažinojau pati savęs. Jis padėjo man save pažinti. Jisai jautė, ko aš noriu, jautė! Pati niekados nebūčiau pasakiusi. Ir dabar, pakilusi nuo šio stalo, bėgčiau į viešbutį! Bėgčiau! Žinau. Tai ir yra baisiausia.

Kokios gražios mergelės lelijėlės dainose ir saldžiose apysakose bei romanuose! "Ji – purvina!" – sakytų jos apie mane ir rodytų pirštais. O mane traukia šis purvas. Argi tai – purvas! Žodžiai neturi jokios prasmės. Rankos! Kiek galima pasakyti rankomis! Jokie žodžiai niekados to nepasakys.

Degina ir dabar mane jo rankos. Jaučiu, kur jos buvo. Och!

Aš turiu važiuoti pas Henriką! Aš privalau nuvažiuoti pas Henriką. Nežinau, ar jis paims tuos menkus mano skatikus vaistams. Jo motinai paduosiu. Ji paims. Jinai jaučia mane. Mudvi abi jaučiame viena kitą.

Bet kaip gali būti! Vadinasi, aš myliu du.

Ir Henriko vardas visai ne toks!

Henriką – visai kitaip. Visados visai kitaip. Kai universitete jį buvo įsimylėjusios beveik visos merginos, aš pati nejausdavau savęs, kai kalbėdavau su juo. Lyg kokia kita kalbėtųsi, šypsotųsi, o aš pati stovėčiau toliau, stebėčiau, rausčiau ir laukčiau. Ko? Nežinojau. Bet laukiau. Jisai nejautė. Jisai su visomis elgėsi vienodai. Tada kankinausi, o dabar – gerai, kad nejautė. Man atrodo, kad dabar jaučia ir liūdnai šypsodamas sako: vėlu, saulė leidžiasi.

Viešpatie! Kaip pasikeitė jo veidas! Universitete – juodos blyksinčios akys, juodos garbanos, išdidus veidas, išdidus. Kodėl visi džiovos paženklinti būna tokie gražūs! Dabar – jo skruostų baltumas net melsvas, rankelės sunykusios – lyg vaiko. Aš jam galėčiau būti motina antroji. Toksai gailestis! Visų paliktas. Vienas. Visai vienas.

Žmonės! Juk miršta jūsų poetas!

Niekas manęs neišgirs.

Ūkininkai galvos apie bekonus, centrifugas, ne apie poetą. O buržujai – buržujams jis nereikalingas. Nes atvirai jiems sviedė į veidą: buržujai! Šito jam niekados neatleis. Vadins save Vytauto ainiais, kaups pinigus, damutės sėdės savo svetainėje. O poetas miršta be vaistų. Jo broliui ūkininkui jisai tik didelė našta, nes aišku, kuo viskas baigsis. Tai kad greičiau – ir jam, ir visiems geriau – taip mano broliukas. Motina sėdi prie jo lovos, žiūri, ir jos akys pilnos ašarų.

Atsirado oro. Po truputį atsiranda oro.

Henrikas sakė: lopšy viskas, visa mūsų kultūra dar lopšyje! Tad nesidėkime Palemono palikuonimis! Prieš du tūkstančius metų jie jau turėjo tai, ką mes pradedame. Bet turime du švyturius – Donelaitį ir Čiurlionį. Prie jų turime eiti. Jums, kurie toliau savo pilvo nemato, jums nusispjaut į Donelaitį ir Čiurlionį! Nors sakote apie Čiurlionį gražius žodžius: tautos dvasios reiškėjas! Jų dvasios, vadinasi, nes jie – tautos elitas. Tikrąją jūsų dvasią parodė mirštantis poetas. "Jis – ne patriotas!" – tarėte. Jeigu jau Maironis jus pavadino išgamom, tai jūsų reikalai prasti. Labai.

Niekas pas Henriką neatvažiuoja. O kaip plojo jam salėse! Kodėl tokia trumpa žmonių atmintis!

Kokie jie skirtingi! Jonas ir Henrikas. Vienas – veikla, kitas – mąstymas. Jo žodžiai buvo jo veikla, tikra, negailestinga, vardan aukščiausių vertybių.

Jonas, ko imdavosi, viską išjudindavo. Jonas, Jonas… Aš grįžtu ir, matyt, dažnai grįšiu prie šio vardo. Nors rytą nekenčiau jo visomis galiomis. Atrodė, net sunaikinti jį galėčiau. Baisu, kai šitokią save pamačiau. Visko, kas gali atsitikti žmogui blogiausia, jam linkėjau. O jis atsuko nugarą ir nuėjo. Tokie niekados nebegrįžta.

Vėl išretėjo.

Išretėjo.

Siūbuoja bambuko tiltas.

O sėdintis senas prancūzas prie stalelio atrodo tik miražas.

Ir mano tėviškės upelis kliokia drumzlinas, verpetuodamas, grauždamas krantus.

Ramybės noriu! Ramybės!

O visados man atrodė, kad ramybės aš nekenčiu.

Himalajus uždengė musoniniai debesys, ir nieko aš nematau. Nėra nei viršukalnių, nei atšlaičių. Miglose paskendo įkaitintos uolos ir amžinai šalti ledynai. Atrodo, tik sapnuose gėriau aromatą, smilkstant lazdelėms iš sandalo medžio. Nebuvo lamos, tokio panašaus į mano tėvą, su tibetietiška kepuraite ant galvos. Nėjau per džiungles, kurių tako nepaliečia saulės spinduliai, nes virš galvos amžina žaluma. Tiktai miglos, miglos, miglos. Ir nešaukia jo balsas mano vardo per miglas.

Viena. Viena.

Kaip aš norėdavau vienatvės, tylos. Vienatvė – nepakenčiama, tyla – spengia ligi skausmo ausyse.

Reikia važiuoti pas Henriką!

Aš jaučiu, kad jis laukia. Jis pasirems alkūne pagalvės, veide – tiktai akys, ir žiūrės žiūrės į mane. Mylėdamas ir atsisveikindamas.

Ne, aš nieko nenoriu pakeisti savo praeity. Nieko. Ji taip daug man davė, gal tik ne viską atseikėjo, kas man lemta.

Viešpatie! Vėl matau jo nugarą! Vėl!

Išnyk pagaliau! Jeigu nuėjai!

Aš nevariau!

Tiesą sakant, – variau. Negalėjau kitaip. Geismas patenkintas atvėsdavo, aš norėjau jo rankų, jo žodžio ir kitomis dienomis. Ne – jis niekados nesiskirsiąs. Palik man tada vaiką! Aš noriu nuo tavęs vaiko! Ne. Jam sąžinė neleidžianti palikti mane su vaiku. Nuostabus sąžiningumas! Egoisto sąžinė.

Oi, nereikia! Juk jis nebuvo egoistas kitiems. Visus už rankų tempė, savo pinigus leido – į Himalajus, į Himalajus, aš jus nuvesiu į kaimą kalnų papėdėje, dainuos indai dainas, ir jums melodija bus pažįstama iš senų mūsų liaudies dainų, ir jums atrodys, kad žodžius suprantate! Kai mūsų krepšininkai laimėjo Europoje pirmą vietą, jisai ėjo šokdamas nuo Halės ligi Laisvės alėjos ir toliau per visą alėją. Ko jis tik nedarė! Steigė aviaklubą, boksavosi, žaidė futbolą. Savo autolenktynine lėkdamas gatvėmis gąsdino Kauną.

Už seno prancūzo sėdėjo vaikinas ir mergina. Ji ilgai ir labai gražiai žaidė su gėle rankose jį viliodama. Paskui juodu apsikabino ir bučiavosi. Aš nenorėjau to prisiminti. Senukas nežiūrėjo į juos, tik į raudono vyno taurę.

Mano tėviškės upeli! Tu gražesnis ir mielesnis už visus upelius, bet kodėl prie tavęs niekados nesėdi senas žmogus, žvelgdamas į saulėlydžio vyną, ir niekas taip gražiai nežaidžia gėle! Plyšoja bernai dainą, klykauja merginos, kai tie jas lapauja; ant kranto, už langų – tingulys, bukumas, o kažkur netoli miršta poetas.

Tik dabar matau, kokie išgalvoti ir tušti Jono eilėraščiai. Žavėjausi jais – puiki forma, tempas, temos(!), šlovinami didmiesčių dangoraižiai. Forma – tuščias kevalas, ir dėkui dievui, kad pas mus nėra didmiesčių ir dangoraižių, kurie užstoja saulę. O yra dar upelis, yra motinų baltos skarelės, plaukiančios per žalumą, kai jos eina sekmadienį į bažnyčią, yra ritmingas dalgio plakimas vakaro prietemose ir šulinio veleno girgždesys, kai tamsu, kai nieko nematyti, o jisai šaukia mus namo, namolio.

Kodėl, kai myli, atsiranda žodžiai! Jie guldavo vienas prie kito klusnūs, gražūs ir geri.

Jis nieko nemyli šiame pasaulyje. Tik save. Ir nori puikuotis, spindėti. Ooo! Kaip aš jo nekenčiu! Sunaikinčiau, sudeginčiau žvilgsniu, atrodo.

Ne! Ne! Nusileidus nuo Himalajų, aš bučiavau jo apšalusias rankas, o jis tyliai, ilgai, švelniai glostė man plaukus.

Reikia važiuoti pas Henriką! Reikia važiuoti pas Henriką!

Dieve! Jeigu tu esi! Aš tau niekados nesimeldžiau, nekartojau vis tų pačių žodžių – juk nesi toksai tuščiagarbis, kad tau jie būtų reikalingi. Dieve! Aš pasimelsiu. Prailgink jo dienas, suteik jam stiprybės ir ištvermės, kad galėčiau jam padėti. Dieve! Prašau tavęs!

Aš patyriau, kas yra mirtis. Paėmiau jo ranką – ji buvo deganti, karštą. Vėso, vėso, ir aš jau laikiau rankose ledelį. Tie įdubę skruostai ir užmerktos akys. Aš pajutau, kas yra mirtis.

Jono glėby atrodydavo, kad nėra mirties, kad aš amžina, kad tai tęsis amžių amžius.

Šiandien aš pajutau mirtį ir Jono rankose. Jos turbūt buvo normalios, o man pasirodė šaltos šaltos. Šiurpau. Kai jis norėjo paglostyti man krūtinę, man buvo gėda. Tada pasakiau viską, ką apie jį manau. Aš jau nebijau tavo nugaros, Jonai!

Važiuoju.

Važiuoju.

Bet man vis trūksta oro. Oro! Oro!

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
5:19:51 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba