Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-19 nr. 2993

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
IŠ NAMŲ BIBLIOTEKOS
13
• TRUMPAI
• KITAS NUMERIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI5
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• NEPAKANTUMO APAŠTALAS10

DATOS 
• VILNIAUS IMBROGLIO, ARBA DUKRA APIE TĖVĄ1
• ANTANUI ULPIUI SKIRTA KONFERENCIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS KARČIAUSKAS4

PROZA 
• Povilas Vaitkevičius.
KAČIŲ MOTINA
1

VERTIMAI 
• TONINO GUERRA
• CHARLES BUKOWSKI9

KNYGOS 
• Goda Lučiūnienė.
KOKS TAVO VARDAS TAMSOJE?
6
• Nerijus Brazauskas.
PLACEBIŠKOSIOS REALYBĖS SPĄSTUOSE
5
• IŠNARA1
• PRIEŠ IŠSKRENDANT TAU IR MAN12
• ATSPINDŽIAI
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
• Solveiga Daugirdaitė.
LYGIOSIOS TRUNKA AKIMIRKĄ? PRASILENKIMO VALANDA?
22

DAILĖ 
 Vika Ryžovaitė.
TIKROVĖ TOKIA, KOKIA YRA
1
• Jurgita Ludavičienė.
METALINĖ ABĖCĖLĖ
1

FOTOGRAFIJA 
• Virginija Vitkienė.
DAR DU ŽVILGSNIAI Į RYTUS
2

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
ŠILUVOS MADONA
1
• Regimanta Stankevičienė.
NAUJAS ŽVILGSNIS Į ŠILUVOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO BAZILIKOS STEBUKLINGOJO PAVEIKSLO ISTORIJĄ
1

MUZIKA 
• Tautvydas Bajarkevičius.
TARP NENUSTATYTŲ DAŽNIŲ
46
• Jolita Kiseliauskaitė.
FRANKFURTE – PASAULINĖ O.NARBUTAITĖS KŪRINIO PREMJERA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Alminas.
JUODRAŠTINIS VOJARIZMAS
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DAVIDAS ELLIS: SPONTANIŠKAS KARTOGRAFAS IŠ DIDŽIOSIOS BRITANIJOS10
• GARSO ZONA: RELOADED13

KRONIKA 
• MOTERYS IR VYRAI
• in memoriam.
VLADO BULAVO ATMINIMUI
• NEBYLIOJO KINO FESTIVALIS "TYLOS GARSAI"1

DE PROFUNDIS 
• SĄŽINĖS SEGMENTO DISLOKACIJA2
• Michał Komar.
LIMONADAS
3
• Feliksas Žertva.
EPIGRAMOS
5

DAILĖ

TIKROVĖ TOKIA, KOKIA YRA

Vika Ryžovaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rafaelis Cidoncha. "Pakabos". 1978

Šiek tiek intro... Kovo 9 dieną Rotušėje atidaryta žymaus ispanų dailininko Rafaelio Cidonchos tapybos paroda – apie 60 paveikslų. Tikslas – supažindinti Lietuvos publiką su Ispanijos menu – tyčia ar netyčia sutapo su Ispanijos ambasados įkurtuvėmis Lietuvoje. Sveikinam (dviguba proga švęsti) pietietiškos kultūros invaziją į lietuvišką terpę. R.Cidoncha – vienas garsiausių šiuolaikinio meno atstovų Ispanijoje, laikomas naujosios figūratyvizmo srovės dailininku. Ši kryptis atsirado XX a. 6-7 dešimtmetyje kaip atsvara abstrakčiajam ekspresionizmui, jai būdingas daiktiškosios tikrovės vaizdavimas ir kontrastingų ar tamsių, ramesnių spalvų koloritas. Ispanui R.Cidonchai artimas pastarasis variantas: santūrus koloritas, realistinė tapymo maniera, lygiai užtapyti plotai, kruopščios, smulkmeniškos daiktų studijos, dėmesys linijai ir šviesai. Kas nebūdinga Ispanijos dailei ir pietietiškam temperamentui – saikas ir ramybė, – čia sklinda iš kiekvieno paveikslo. Parodoje eksponuojami natiurmortai, keli piešiniai, mažo ir didelio formato peizažai, kuriuose pavaizduoti mėgstami dailininko motyvai – Maroko ir Andalūzijos pakrantės, gimtosios Galicijos vaizdai. Didelio formato peizažai primena skendinčius šviesoje prancūzų impresionistų darbus, nutapytus drąsiais potėpiais. Išskirtinis bruožas – R.Cidonchos darbuose rasi viską: nuo kvepalų buteliuko iki molberto ar miniatiūrinių dažų tūbelių, vaisių ir stiklinių prieskoninių ar kalnų ir griuvėsių, išskyrus homo sapiens. Ir gerai – nėr čia ko tuos dvikojus padarus kišti į paveikslo erdvę ir taip sugadinti visą vaizdą, verčiau įkvėpimo ieškoti užsiropštus ant kalno viršūnės arba kontempliuojant oranžinį moliūgą ir pipirinę ...

Šiek tiek apie paveikslus. Žanrai – natiurmortas, peizažai. Kaip Cezanne’as mėgdavo tapyti gimtojo Provanso kalvotas apylinkes, taip R.Cidoncha – Galicijos vaizdus. Didelio formato peizažai daugiaplaniai, tapyti nuo kalnų viršaus. Žiūrėjimo taškas – iš viršaus į apačią. Kai žvelgi į paveikslą, regis, pats stovi ant aukšto kalno ir regi į tolį nusidriekiančią panoramą: žalius laukus, medžius, kur ne kur išsimėčiusius baltus namukus ar griuvėsius ir, žinoma, horizonte boluojančius kalnus, paskendusius debesyse. Paveikslo erdvė dalinama į dvi dalis – žemė ir dangus. Europos tapyboje peizažo žanrui tapus savarankiškam (XVI–XVIII a. pr.), dangus ir žemė iš tiesų buvo dominuojantys kūrinių elementai, tačiau nuo XIX a. išplito tendencija maišyti dangų su žeme (ypač tai kultivavo impresionistai). Visgi R.Cidonchos peizažuose dangus ir žemė kartais susipina vienas su kitu: horizonte stūksančių kalnų kontūrai kartais neatskiriami nuo lengvų ir šviesių debesų. Spalvos? Skaidrios, pastelinės, jaukios, lengvos – gaiviai žalsvos, vanilinio kremo gelsvumo, graikinių riešutų rusvumo, vaiskiai melsvos. Visiška priešingybė vizgirdiškiems ar gudaitiškiems mistiniams tankmių peizažams, kupiniems tirštų spalvų ir lapijų. Santūrus koloritas. Daug šviesos. Mažo formato peizažai ne tokie efektingi ir išraiškingi; verčiau autorius tegu braidžioja po kur kas didesnius plotus, kur geresnės galimybės atsiskleisti šviesos ir šešėlių žaismui, lengviems potėpiams, spalvų niuansams.

Natiurmortai tiesiog prašėsi suskirstomi į "gėlinius", "virtuvinius" ir "bibliotekinius". "Gėlinių" natiurmortų grupėje vyravo kruopščios kambarinių gėlių studijos. Būdinga centrinė kompozicija, gėlės vazose ant kėdės, palangės ar grindų, antras planas dažniausiai vienos spalvos (ryškesnio ar ramesnio kolorito), nenorint atitraukti dėmesio nuo pagrindinio objekto – gėlės. Aišku, visas dėmesys centrinei kompozicijos figūrai – gėlei, kuri jautriai ištapyta plonu teptuku, spalvomis modeliuojant formas, šviesų ir šešėlių niuansus vos ne iki kuokelių ar piestelių. Vienišų gėlių kolekcija.

Yra tokia knyga "Mažmožių dievas". Žiūrėdama "virtuvinius" natiurmortus, aš R.Cidonchą pavadinau "mažmožių meistru". Jūs tik pažvelkit, kaip jautriai ištapyti tie visi miniatiūriniai indai, puodeliai, lėkštutės, stiklinės, druskinės ir pipirinės, vyno stiklinės ar vonios daikčiukai: skutimosi peiliukai, nepilni kvepalų buteliukai ir taip toliau. O rytinių pusryčių stalas su kruopščiai nutapytais vaisiais – prinokusiom violetinėm vynuogėm, prisirpusiais sultingais persikais ar saulėtu moliūgu, kurio net rusvos dėmelės pavaizduotos! Jau ir fotorealizmu dvelktelėjo – tikroviškiau nebūna, taip ir maga ištiest ranką ir nugvelbti kokį pernokusį persiką ar milžinišką citriną. Panaši "natūralistinė" tapyba buvo būdinga mūsiškiam A.Švėgždai, kuris kiekvieną pasirinktą daikčiuką tiesiog "išmylėdavo", tarsi sukurdavo kopiją, tikresnę už originalą. Ir R.Cidoncha siekė kuo tiksliau perteikti daiktų formas, faktūras, atspindžius. Abu menininkai tapė aplinkos daiktus, kalbančius apie šiuolaikinio žmogaus kasdienybę, tik A.Švėgždos natiurmortai transcendentiškesni, kuriantys stiprų meditacinį lauką, o R.Cidoncha – tipiški tikrovės atspindžiai, be jokios gilesnės filosofijos. Tarsi iš gyvenimo išplėšta ir gražiai pateikta kasdienybės akimirka. Akimirkos gali būti lengvos ir trapios, nebūtinai apraizgytos konceptualiais ir filosofiniais voratinkliais. Kaip sakė žymus ispanų filosofas J. Ortega y Gassetas: "Štai aplink mus kasdienė mūsų realybė. Ką iki tol darė jai tapyba? Iškreipdavo, perdėdavo, išpūsdavo, išgražindavo ir klastodavo. Kas bus daroma ateity? Viskas priešingai: ji bus palikta tokia, kokia yra, t.y. bus tapomas jos paveikslas".

iliustracija
Rafaelis Cidoncha. "Kiparisų sodas". 2001

Pagaliau pereinam prie trečios natiurmortų grupės, kuri, mano manymu, yra įdomiausia visoje šitoje paveikslų virtinėje, – prie "bibliotekinių" natiurmortų (darbų serija "Atsiminimai"). Kodėl? Šiuose paveiksluose "veisiasi" didžiulės krūvos žurnalų, laikraščių, knygų. Tikras makulatūros rojus. Spauda, knygos suguldytos, tvarkingai pastatytos ar chaotiškai sumėtytos ant grindų, stalų, sugrūstos lentynose. Jeigu tai knyga, gali net pavadinimą ant nugarėlės perskaityti, jei laikraščiai ar žurnalai, – tai būtinai pasendinti, lyg apdulkėję, gelsvo "rankraštinio" kolorito. Atrodo – nieko ypatinga (pamanykit, dokumentuota tikrovė – lyg bandymas sustabdyti istoriją, vaizduojant knygas, spaudą, dokumentus). Mat iš visos parodos "bibliotekiniai" natiurmortai išsiskiria ne preciziška tapyba, kas būdinga visiems R.Cidonchos darbams, ar ramiu koloritu (rusvu, gelsvu, pilkšvu, žalsvu). Tačiau kurgi daugiau pamatysit tokias įspūdingas krūvas laikraščių ar knygų, su didele jėga "užvaldžiusių" visą paveikslų erdvę? Bibliotekoje – be abejo, paveiksluose – ne. Peršasi mintis (gal rimtai, o gal ne), kad menininkas knygas mėgo labiau tapyti, negu skaityti, arba kad visi ispanai – baisūs eruditai, jausmingai mylintys ne tik moteris (paplitusi teorija), bet ir gėles, vaisius, kalnus…

Šiek tiek apie ŠįBeiTą (de facto). Su kuo asocijuojasi žodis "Ispanija"? Aistringa Karmen, erotiški flamenko ritmai, kraują kaitinanti korida ir temperamentingi toreodorai, karštis, ryškios spalvos ir vynas… Kažko panašaus ir tikiesi eidamas į šią parodą. Nerandi. Kad geriau suprastumėt šių paveikslų nuotaiką, siūlau prieš užsukant į Rotušę per daug neįsiaudrinti, klausantis ugningų ispaniškų melodijų, o verčiau paklausyti ramios, kubietiškos mielų senukų grupės – "Buena Vista Social club" – muzikos. Tokia paveikslų nuotaika. Čia atskleista kitokia Ispanija – rami, santūri, snūduriuojanti (ar tikrai tokia yra?). R.Cidonchos darbuose pasigendi juslingumo, vitališkumo, šėlsmo ir net intelektualumo. Nesiginčysiu – jis yra tobulai įvaldęs realistinę tapymo manierą, estetiką, pasiekęs nepaprasto preciziškumo. Tai liudija kiekvienas smulkmeniškai nutapytas daiktas (rodos, gerai įsižiūrėjus, net daiktų atomai pradeda vaidentis), bet kas iš to? Nesutinku su parodos kuratore V.Villalobos, kad "viskas atsiduria po mistikos ir paslapčių skraiste…". Jokios mistikos ir paslapties čia neįžvelgiu – tobulai atkartoti kasdieniai daiktai, lyg tikrovės atspindžiai. Veidrodinis efektas. Kam šiuo atveju kurti nereikalingus daugiaprasmius kodus, kad galėtum pateisinti paveiksle atsiradusią įskilusią lėkštutę su pūpsančiu ant jos persiku ar skutimosi peiliuką, nukopijuotą iki pat surūdijusių geležčių? Kokia prasmė viską vynioti į paslapties ar mistikos vatą, kai atsakymai pateikti, net nebandant kelti klausimų? Akivaizdu, kad R.Cidoncha – "mažmožių meistras", kuriam svarbu kurti ne ieškant atsakymų į amžinus būties klausimus (ir taip daug pasiklydusių), o per daiktus fiksuoti šiuolaikinio žmogaus kasdienybę, buitį. Svarbu – ne kodėl ar kam, o kaip. Kaip modeliuoti šviesą ir šešėlius ant daiktų paviršiaus, kad jie taptų dar tikresni, kaip pasirinkti tinkamą koloritą, motyvą ir panašiai. Na, patinka jam smulkmeniški teptuko žaidimai tapant daiktus, gėles, molbertus iš serijos "Tapau tai, ką matau". Taigi, nuėję į parodą, nepulkit ieškoti kokios nors kantiškos ar nyčiškos filosofinės prasmės, susigūžusios vazono ar arbatinio puodelio dugne, ir nesistenkite pajusti meditacinio virpulio, žvelgdami į Ispanijos peizažus. Grožėkitės ar keiksnokitės – jūsų reikalas, atvirai sakant, man vis vien – štai kasdienybė, tokia, kokia ji yra. Ispaniška? Įvairi.

Retorinis klausimas. Ar tikrai "gražu tai, kas aišku"? (Pasak režisieriaus Karolio Jankaus.)

 

Skaitytojų vertinimai


7002. control2004-03-22 15:42
rasai apie ispanija nes pati primeni karmen?:) straipsnis patiko, ypac pabaiga kur porini savo isvadas, bet paroda kaip supratau ne kas-neisiu.p.s. kodel begioji ir neleidi saves nufotkint?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:19:15 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba