Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-19 nr. 2993

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
IŠ NAMŲ BIBLIOTEKOS
13
• TRUMPAI
• KITAS NUMERIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI5
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• NEPAKANTUMO APAŠTALAS10

DATOS 
 VILNIAUS IMBROGLIO, ARBA DUKRA APIE TĖVĄ1
• ANTANUI ULPIUI SKIRTA KONFERENCIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS KARČIAUSKAS4

PROZA 
• Povilas Vaitkevičius.
KAČIŲ MOTINA
1

VERTIMAI 
• TONINO GUERRA
• CHARLES BUKOWSKI9

KNYGOS 
• Goda Lučiūnienė.
KOKS TAVO VARDAS TAMSOJE?
6
• Nerijus Brazauskas.
PLACEBIŠKOSIOS REALYBĖS SPĄSTUOSE
5
• IŠNARA1
• PRIEŠ IŠSKRENDANT TAU IR MAN12
• ATSPINDŽIAI
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
• Solveiga Daugirdaitė.
LYGIOSIOS TRUNKA AKIMIRKĄ? PRASILENKIMO VALANDA?
22

DAILĖ 
• Vika Ryžovaitė.
TIKROVĖ TOKIA, KOKIA YRA
1
• Jurgita Ludavičienė.
METALINĖ ABĖCĖLĖ
1

FOTOGRAFIJA 
• Virginija Vitkienė.
DAR DU ŽVILGSNIAI Į RYTUS
2

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
ŠILUVOS MADONA
1
• Regimanta Stankevičienė.
NAUJAS ŽVILGSNIS Į ŠILUVOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO BAZILIKOS STEBUKLINGOJO PAVEIKSLO ISTORIJĄ
1

MUZIKA 
• Tautvydas Bajarkevičius.
TARP NENUSTATYTŲ DAŽNIŲ
46
• Jolita Kiseliauskaitė.
FRANKFURTE – PASAULINĖ O.NARBUTAITĖS KŪRINIO PREMJERA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Alminas.
JUODRAŠTINIS VOJARIZMAS
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DAVIDAS ELLIS: SPONTANIŠKAS KARTOGRAFAS IŠ DIDŽIOSIOS BRITANIJOS10
• GARSO ZONA: RELOADED13

KRONIKA 
• MOTERYS IR VYRAI
• in memoriam.
VLADO BULAVO ATMINIMUI
• NEBYLIOJO KINO FESTIVALIS "TYLOS GARSAI"1

DE PROFUNDIS 
• SĄŽINĖS SEGMENTO DISLOKACIJA2
• Michał Komar.
LIMONADAS
3
• Feliksas Žertva.
EPIGRAMOS
5

DATOS

VILNIAUS IMBROGLIO, ARBA DUKRA APIE TĖVĄ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kira Gałczyńska su gėlėmis, už jos – Lenkų teatro studijos (Vilnius) meno vadovė Lilija Kiejzik
Nuotrauka iš Lenkų instituto archyvo

2003-ieji Lenkijoje buvo paskelbti K.I.Gałczyńskio metais. Jo dukra, Kira Gałczyńska, žurnalistė, kelių biografinių knygų apie K.I.Gałczyńskį autorė, nors jau ir garbingo amžiaus, mielai dalyvauja susitikimuose su poeto eilių mylėtojais. Prieš porą savaičių ji viešėjo Lietuvoje ir mielai pasakojo apie poeto gyvenimą Vilniuje, kalbėjo, koks tai buvo žmogus ir kūrėjas.

Konstantas Ildefonsas Gałczyńskis (1905–1953), Kiros Gałczyńskos žodžiais tariant, "visada buvo tarp populiariausių lenkų poetų. Tačiau taip pat jis buvo ir yra dažniausiai puolamas praeito šimtmečio kūrėjas – už estetiką, už vadinamąsias politines eiles ir už didelį populiarumą. Mat poeto šlovė vis dar būna įtartina. Gałczyńskio legendą sukūrė jo gerbėjai, atleidę poetui daug ką, netgi, sakyčiau, viską. Ir puolamas jis buvo visų pirma už tą išskirtinį, kitiems neduotą sugebėjimą užburti pasaulį".

Poetas priklauso tam būriui lenkų inteligentų, kurių biografijose įrašytos nuolatinės klajonės. Ne veltui viename eilėraštyje jis rašo:


Nuolat bėgame. Iš miesto į miestą.
Inteligentai.
Ilgesio nacija. Nykstanti klasė.

"Nuolat bėgame"

Tas inteligentų bastymasis, poeto supratimu, – savo vietos pasaulyje ieškojimas, saugios, sielai artimos erdvės ieškojimas. Gałczyńskis taip pat važiavo iš miesto į miestą. Gimė Varšuvoje, o gyveno Berlyne, Vilniuje, Paryžiuje, Krokuvoje ir Ščecine. Vilnius ir poeto biografijoje, ir kūryboje turėjo išskirtinę vietą. Į šį miestą jis atvyko 1934-ųjų sausį ir gyveno beveik dvejus metus – iki 1936-ųjų liepos. Po nenusisekusios diplomatinės karjeros Berlyne sugrįžęs į gimtąjį miestą, patyrė kūrybinį fiasko: Lenkų teatras atmetė jo dar Berlyne parašytą pjesę "Williamso muziejus" ("Muzeum Williamsa"), periodika (ypač "Wiadomości Literackie") nespausdino jo poezijos, kabaretai nenaudojo jiems parašytų tekstų. Būtent tada gimė mintis persikelti gyventi į Vilnių, apie kurio žavesį buvo jau šį tą girdėjęs.

VAISTAI NUO VIENATVĖS

Kai tėvas sunkiu jam metu nauja apsistojimo stotele pasirinko Vilnių, – pasakoja Kira Gałczyńska, – mano motina pirmą kartą pasakė: "Ne! Nevažiuosiu į nepažįstamą, man svetimą miestą, liksiu Varšuvoje. Atvažiuosiu pas tave tada, kai įveiksi visus kasdienius rūpesčius ir būsi įsitikinęs, kad tai, ko ieškai, yra čia. Negalima būti visą gyvenimą bastūnu…" Taip ir buvo.

Tėvas atvažiavo vienas ir… labai greitai atsikratė vienatvės jausmo. Jį pakerėjo ir šio miesto nepaprasta architektūra, ir žmonės. Mokėsi pažinti Vilnių daug vaikščiodamas jo gatvelėmis, kartais įsėsdavo ir į autobusą. Labai greitai susibičiuliavo su jaunais Vilniaus kūrėjais, buvo kviečiamas į susitikimus ir diskusijas universitete, Konrado celėje, kavinėse, jam atsivėrė redakcijų durys. Jerzis Zagórskis¹ taip jį atsimena: " Atvažiavo jau būdamas garsiausias to meto jaunosios kartos poetas. Jį aplenkdamos ir jam iš paskos sklido legendos apie jo gyvenimo peripetijas, pradedant ambasada, konsulatu Berlyne, kur ant jo rašomojo stalo stovėjo lapelis su užrašu "Noli me tangere"², iki satyrinės skilties savaitraštyje "Pion"³, kuri niekada nepasirodė".

Vilniuje poetas rado naują veiklos barą – radiją. Taigi nuojauta jo neapgavo: jis atsidūrė pačiame jaunų, jautrių menininkų centre, kai kurie jų buvo gerokai jaunesni, bet jau susiformavę kaip kūrėjai, turintys savo skaitytojus. Žmonės buvo nuoširdūs, elgėsi paprastai, o būtent šitai jis labai vertino, daugelis jų rašė gerą poeziją ir prozą, kūrė puikius tekstus kabaretams, spektaklius, taigi Gałczyńskis labai greitai susidraugavo su tais, kurie sudarė įdomų, kūrybingą, naujas idėjas skatinantį intelektualų elitą. Būtent tokioje aplinkoje, nuolatos "verdančioje" atmosferoje jis galėjo dirbti daug ir kūrybingai.

Į K.I.Gałczyńskį buvo žiūrima kaip į žmogų, visiškai nesugebantį susitvarkyti savo kasdienės buities. Ir stebuklas: jis susirado jaukų butą senamiestyje, netoli Šv. Onos bažnytėlės, Malūnų gatvėje, iš kurio "durys į gatvę, o langai į sodą, o sode auga dvi obelys, o šalia Vilnelė, mažutė, triukšminga, kūkčiojanti juodai, tamsiai, rusiškai (…) ir tokie tilteliai ant Vilnelės, kad žudytis ant jų – gryna romantika…"

Pradėjo rašyti ir rašė daug, lengvai, o svarbiausia – buvo patenkintas savo kūriniais. Kiekvieną savaitę paruošdavo radijui feljetoną "Ketvirtis paniurėliams" ("Kwadrans dla ponurych"), Vilniaus spauda mirgėjo jo eilėraščiais. Į Varšuvą kartu su šūsniu laiškų jis išsiuntė ir eilėraštį, tarsi gražų kvietimą žmonai – "Laimė Vilniuje".

Dar laimingesnis tapo, savo jėgomis išleidęs 50 egzempliorių tiražu (tik tiek turėjo pinigų) poemą "Liaudies žaidimas" ("Zabawa ludowa"). Jis kalbėjo, kad, aprašinėdamas sekmadieninius liaudies žaidimus priemiesčio miškelyje su karuselėmis, šaudyklomis, fokusininkų palapine, vilionėmis, degtine ir ginčais, sugebėjo šį tą parodyti iš mus supančio pasaulio nesąmonių. Šiandien šis leidinukas – balta varna bjauriais, plytinės spalvos, sąsiuvinio tipo viršeliais.

Tuo pirmuoju pavasariu Vilniuje K.I.Gałczyńskis su žmona Natalija mėgavosi iškylaudamas prie Žaliųjų ežerų, Verkiuose, sėdėdamas kavinukėse, o pirmąsias atostogas praleido Teodoro Bujnickio4 žmonos tėvų, Anelės ir Konstanto Pisanių, dvare. Paskui atėjo darbingas ruduo bei žiema, poetas susipažino su Hanka Ordonówna5 ir jau Kalėdoms išvažiavo į jos ir Michało Tiszkiewicziaus dvarą Arnionyse (dabar Molėtų rj.); ten žaviajai dainininkei parašė ne vieną eilėraštį, kurį ji pavertė daina. Čia susipažino ir su jaunu kompozitoriumi Romanu Padlewskiu, žavingu jaunuoliu, kuriam draugiją tuo metu palaikė jo mama rusė, ponia Nadežda (Romanas žuvo pirmosiomis Varšuvos sukilimo dienomis), su kompozitoriumi Tadeuszu Szeligowskiu, dailininku Grocholskiu bei su Jerziu Giedroycu. Po daugelio metų ponas Jerzis prisipažino: " Man labai patinka Gałczyńskio poezija, jį, beje, pažinojau asmeniškai, kai jis gyveno Arnionyse, Vilnijoje, pas Misių Tiszkiewiczių, iš kur man siųsdavo netgi savo eilėraščius, ar tik ne "Laišką nuo Limpopo upės" ("List znad rzeki Limpopo"), kurį išspausdinau turbūt dar "Jaunųjų maište" ("Bunt młodych")…

Parvykęs iš Arnionių, poetas persikėlė gyventi į didesnį butą Polocko gatvėje, nes Natalija laukėsi abiejų trokštamo kūdikio… Tenai apsigyveno ir du katinai: didžiulis Salomonas, ištisas dienas murksantis virtuvėje, ir liesas, amžinai alkanas Andriuša, kuris nesiteikdavo nulipti nuo poeto rašomojo stalo…Gałczyńskis jį vadino "rusų emigrantu".

Tačiau vilnietiškasis laikotarpis ėjo į pabaigą. Poetą kvietė bendradarbiauti Stanisławas Piaseckis, literatūrinio savaitraščio "Prosto z mostu" redaktorius, Zbignewas Mitzneris ir Erykas Lipińskis jam siūlė nuolatinį darbą naujai Varšuvoje besikuriančiame satyriniame savaitraštyje "Szpilki". Taigi 1936 metais Gałczyńskiai persikėlė į Varšuvos priemiestį – Aniną.

Į miestą, kuriame poetas buvo iš tikrųjų laimingas, daugiau jam neteko sugrįžti. Liko tik jį menantys eilėraščiai.

TAI, KAS KIRAI LIKO IŠ LIETUVOS

Vilnius, 1936 m. balandžio 27 d.

Mylima mamyte,

sekmadienį, balandžio 26 dieną, t.y. vakar, 2.55 rytą Nata pagimdė gražią dukrytę. Dukrytė turi ilgus tamsius plaukus, aiškius antakius, dailias ausis ir nosytę. Ją atpažintum tarp tūkstančio naujagimių. Kūdikis atėjo į pasaulį smagiai klykdamas. Sveria normaliai. Nata kentėjo skausmus tik 24 valandas. Gimdė žiūrėdama į mėnulį. Dar yra klinikose ir bus ten turbūt iki gegužės 6 dienos. Nata jaučiasi labai gerai, nes ji yra geriausiuose lenkų gimdymo namuose, ja rūpinasi žymiausias lenkų ginekologas profesorius Jakowickis. Tuo tarpu širdingai bučiuoju tavo rankas, brangioji mama, tavo sūnus, taip pat vyras ir tėvas.

Tai K.I.Gałczyńskio, laimingo tėvo, savo mamai Annai Gałczyńskai rašytas atvirlaiškis į Prahą. Ką gi, į šio žmogaus gyvenimą mėnulis buvo taip labai įsipainiojęs, kad jis būtinai turėjo atsirasti ir atlikti savo vaidmenį net ir man gimstant… Aš nepažinojau savo senelės, nes ji 1930 m. išvažiavo iš Lenkijos, ją supiršo jos vyresnioji sesuo, teta Stasia, kuri jau gyveno Prahoje, su savo gana keistoku svainiu. Taip mano senelė ištekėjo antrą kartą. Taigi tetos Stasės, vyriausios iš trijų seserų Gałczyńskių giminėje (kitos mirė anksčiau), dėka išliko visi prieškario laiškai, visos nuotraukos. Būtent todėl, kad ji gyveno Prahoje.

Nors į Vilnių, šį stebuklingą miestą, kuris yra vis labiau užburiantis, šiandien, po gerų dešimties nebuvimo jame metų, suspėjau tik prabėgomis žvilgtelėti, dar kartą suvokiau jo nepaprastumą. Miestas pakerėjo mano tėvą taip, kad jis tiesiog "nutapė" jį savo poezijoje: nuostabūs eilėraščiai, išreiškiantys anų laikų su niekuo nesulyginamą Vilniaus atmosferą, jo labai savitą dvasią. Aš iš šio miesto išvažiavau vos kelių savaičių, o grįžau po daugybės metų. Nors tik gimiau, bet neaugau šiame mieste, jo grožis kažkokiu, gal net nesąmoningu būdu visą laiką kerėjo mane. Manau, kad jį suvokiau per tėvo eilėraščius, per įvairiausias senas to meto nuotraukas, per poeziją, kuri buvo čia keletą šimtmečių kuriama. Pirmą kartą atvykusi į Vilnių, vaikščiojau su senovišku žemėlapiu, ir man atrodė, kad jau esu čia buvus, viskas man gerai pažįstama. Atradau vieną po kitos pačias gražiausias vieteles.

Mano tėvas Vilniuje gyveno vos dvejus metus su trupučiu, bet labai jį pamilo. Taip jau susiklostė, kad jo jaunystės pažintys tarsi atgijo po daugybės metų. Staiga atsiliepė Teodoro Bujnickio4 vaikai, ir mums bendraujant susidarė įspūdis, lyg būtumėm pažįstami jau labai seniai. Profesorius Tadeuszas Bujnickis padovanojo man savo tėvo archyvų dalį, susijusią su Gałczyńskiu. Tai nepaprasta dovana. Iki to laiko buvau tikra, kad 1934–1936 m. Gałczyńskio rašytos laidos Vilniaus radijui buvo viso labo seniai dingęs akimirkos menas. O pasirodo, kad ponia Anna Bujnicka, Teodoro Bujnickio žmona, pasitraukdama iš Vilniaus, surinko savo nuožiūra pačius vertingiausius vyro užrašų segtuvus ir atsivežė į Lenkiją. Juose buvo nemažai ir Gałczyńskio rankraščių. Tai didelė retenybė, nieks nesitikėjo, kad kokie nors užrašai per karą būtų galėję išlikti.

Beje, gaunu vis daugiau ir nuotraukų. Tai tokios gana nepaprastos istorijos. Iš ponios A.Bujnickos gavau nuotraukas, darytas 1934 metais. Tai atspindys tos vasaros, kurią tėvas parašė "Malūnėlį kavai" ("Młynek do kawy") – linksmą pasaką vaikams. Nuotrauka daryta ponios A.Bujnickos tėvo Kostanto Pisanio dvare. Poetas Pisanį vadino dėdule, ir yra toks jo eilėraštis "Miegok, dėdule…". Šiame dvare buvo sukurta ir tokia nepaprasta laida "Stebukladarys iš Maišiagalos" ("Cudotwórca z Majsziagoły"). Jos rankraštį radau minėtame Teodoro Bujnickio segtuve.

Šiandien jokių to dvaro pėdsakų nėra, o aš turiu keletą mėgėjiškų, nežinia kaip ir kur išsaugotų nuotraukų: didelėje verandoje sėdi smagi draugija, joje galima atpažinti profesorių Pisanį, Gałczyńskį ir Nataliją. Iš šios nuotraukos pasidariau mažyčius savo tėvų portretėlius, nes juk šiuolaikinės technikos dėka net ir iš tokios mažos, neaiškios fotorafijos galima išgauti gana geros kokybės vaizdą. Iki tol aš turėjau tik jų vaikystės portretus, o dabar turiu vienintelius ir iš jų pirmųjų atostogų drauge.

GAłCZYŃSKIAI – GELEŽINKELININKAI?

Dar vienas senas dokumentas, keliavęs iki manęs tiesiog neįtikėtinais vingiais, yra mano senelio Konstanto Gałczyńskio mokyklos baigimo pažymėjimas. Jis 1894 m. baigė Varšuvos geležinkelininkų mokyklą. Tada buvo statomas Varšuvos–Vienos geležinkelis, ir Konstanto tėvai, paprasti valstiečiai, sumanė, kad sūnus privalo įgyti būtent šios prestižinės specialybės diplomą. Mokykla buvo Chmielnos gatvėje, pačiame Varšuvos centre, paskui ji persikėlė į Szczęśliwickos gatvę, kur yra lig šiolei. Žinoma, nuvažiavau į ją ir radau gana įdomų dalyką, tokį mokyklinį laikraštuką, kuriame giriamasi, kas tą mokyklą baigė. Tarp kitų atradau ir tai, kad ją baigė Konstantas Ildefonsas Gałczyńskis, na, o kad 1894 metais – tai tokia nereikšminga smulkmena… Paaiškinau mokyklos direktoriui, kad tai vis dėlto ne Konstantas Ildefonsas, o Konstantas Gałczyńskis, mano senelis, poeto tėvas, joje mokėsi. Direktorius šią žinią sutiko gana niūriu veidu, nes jam tiesiog atėmiau vieną garsenybę, vis dėlto, mano paprašytas, leido man pamatyti mano senelio atestatą. Jis nuvedė mane į mažytį mokyklos muziejų, kuriame buvo gražiai išlygiuoti per 150 metų (nes būtent tiek metų šiai mokyklai šiemet sukanka) išduoti pažymėjimai šios mokyklos absolventams. Įsivaizduokit, kiek kovų, sukilimų per tą laiką persirito per Varšuvą, 1944 m. po griuvėsiais dingo puikiausios bibliotekos, muziejai, o Geležinkelininkų muziejaus turtai liko nepaliesti nuo pirmųjų jo įkūrimo metų iki šių dienų.

Mažasis Kostukas tą pačią mokyklą lankė dvejus metus, bet, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Gałczyńskių šeima buvo evakuota į Maskvą, ir jis niekada į šią mokyklą negrįžo, geležinkelininku netapo. Tačiau jis visą gyvenimą graužėsi nuvylęs savo tėvą. Aš klausiau: kodėl tu taip kankinies? "Na, žinai, juk aš sulaužiau giminės tradiciją: visi Gałczyńskių šeimos pirmagimiai buvo krikštijami Konstantais bei gaudavo pagyrimus už gerą geležinkelininko darbą". Na, gerai, tai labai vertinga, bet ką gi ponai Gałczyńskiai darė anksčiau, kai dar nebuvo išrasta garo mašina? Mano tėvas nė kiek nedvejodamas atsakė: "Kaip tai ką, mano brangus vaike? Diližanų stotyse dirbo". Gerai, gerai, bet jie atsirado XVIII amžiuje, o ką iki to laiko ponai Gałczyńskiai darė? Tada tėvas šiek tiek sutriko ir sako: "Žinai, tai buvo labai seniai, nieks neatsimena, bet esu šventai įsitikinęs, kad jie vaikščiojo apsigobę tokiais ilgais baltais rūbais, ant jų nugaros buvo daug pūkų, susiklosčiusių į mums visiems gerai pažįstamas formas, ir jie grojo labai gražiais instrumentais…"

iliustracija
Konstantas Ildefonsas Gałczyńskis

Pradėjusi rašyti biografinę knygą apie tėvą "Kostantas, Konstanto sūnus", turėjau ką nors padaryti su ta "angeliška" Gałczyńskių genealogija. Peržiūrėjau įvairiausius archyvus, perskaičiau šūsnis dokumentų ir, nukeliavusi atgal maždaug iki XVI amžiaus, supratau, kad mano stebuklingasis tėvelis viską išsigalvojo. Mano senelis Konstantas Gałczyńskis buvo pirmas ir vienintelis geležinkelininkas visoje Gałczyńskių giminėje. Aš privalėjau pagarbiai pasižiūrėti į šį tėvo susikurtą pasakojimą, jo tvirtą tikėjimą geležinkelininkų giminės legenda, tačiau šalia taip pat turėjau pateikti tikruosius dokumentus, visą genealoginį giminės medį.

Tai dar ne viskas. Prie mano darbo stalo kabo toks senas, stačiakampio formos geležinkelininko žibintas. Su šiuo žibintu, kuriame degė žvakelė, kadaise geležinkelininkas išlydėdavo traukinius. Tėvas kažkur, tarp kažkokių sendaikčių pamatė tą žibintą, parsinešė namo, kruopščiai iki spindėjimo nuvalė, įstatė į jo vidų žvakelę ir tada iškilmingai pareiškė: "Tai mano tėvo žibintas". "Na ką tu čia kalbi? – sakiau jam. – Tavo tėvas niekada neišlydėdavo traukinių, jis dirbo visai kitą darbą". "O iš kur tu žinai, ką jis dirbo? Jis privalėjo turėti tokį žibintą".

Taigi žibintas kabo virš mano galvos, jame dega žvakelė. Dieve gink aš jo neperdirbau taip, kad galima būtų įsukti elektros lemputę, ir kiekvieną kartą į jį pažvelgusi nejučiom pagalvoju: taip, tai mano senelio žibintas.

KUR GYVENO POETAS?

Visuose vadovuose po Vilnių yra nurodoma, kad Konstantas Gałczyńskis gyveno tame ilgame name Malūnų gatvėje Nr.2. Šios gatvės numeracija nepakito – ir dabar pirmasis namas nuo upės pažymėtas antruoju numeriu. Tačiau ar tai tas pats namas? Žiūrint į topografinius žemėlapius, yra šiokių tokių nesutapimų. Taigi ar iš tikrųjų tame name gyveno poetas?

Aš pripratau prie minties, kad būtent tame ilgame name gyveno tėvai. Vaikštinėjau aplink jį, žiūrėjau į medžius, Vilnelę ir nutariau: tai yra būtent šitas namas. Čia taip pat, kaip su tuo žibintu. Pirmas prie Vilnelės stovintis namas, iš kurio vienos pusės matėsi tilteliai, iš kitos – upė ir senosios obelys, kurios dar gali atsiminti labai tolimus laikus, kai aš gimiau, – labai man tiko. O iš tikrųjų aš nežinau, kuris namas. Turbūt reikėtų peržiūrėti archyvinius dokumentus ir įsitikinti, ar esu teisi. Ko gero, tėvai gyveno tame name, kuris dabar apgriuvęs, su užkaltais langais, nes poetas visą laiką mini nedidelį namelį (o ne ilgą pastatą) ir sodą jo kieme…

Apie Gałczyńskio pėdsakus Vilniuje, išlikusius eilėraščiuose, prozoje, laiškuose ir, žinoma, žmonių širdyse, aš dar vis tikuosi suspėti pastatyti filmą. Galbūt mums pavyks su kūrybine grupe atvykti šį pavasarį, kai Vilnius pats gražiausias, ir pradėsime filmuoti. Tėvas šiame mieste paliko dalį širdies, niekada į jį negalėjo sugrįžti, nes žinome, kokie tai buvo laikai. Todėl norėčiau, kad tai būtų kupinas sentimentų (nors Gałczyńskis niekada nebuvo sentimentalus) sugrįžimas į tuos laikus, kai poetas buvo jaunas, kai jo bičiuliai buvo jauni, kai jų galvose virė tiek daug nepaprastų planų, idėjų. Man atrodo, kad poetas ir šiandien yra kažkur visai šalia, gal nuo tų sniego pilnų debesų žvelgia į mus, džiaugiasi, kad šis miestas šiandien toks gražus.

BUVUSIOS EPOCHOS MIKROPĖDSAKAI

Gałczyńskio švarraščiai parašyti didžiulėmis aiškiomis raidėmis. Jam rūpėjo, kad rinkėjas nevargtų spaustuvėje skaitydamas tekstą. Juk rašomoji mašinėlė atsirado tik paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Taigi viename popieriaus lape jis parašydavo maždaug du eilėraščio posmelius. Todėl jo rankraščių yra labai nedaug, nes jie keliaudavo į redakcijas ir jau niekada iš jų nesugrįždavo. Mano mama stengėsi atsekti tėčio rankraščių pėdsakus, ieškojo visur, kur, tikėjosi, jie dar galėtų būti. Aš pati, rinkdama Gałczyńskio laiškų tomelį, tiksliau – laiškų Gałczyńskiui, turėjau susitaikyti su tokia realybe, kad, tarkim, iš nuolatinio jo susirašinėjimo su "Przekrój" liko maždaug dešimt laiškų. Tiek jų buvo išsaugota. Iš pradžių, skaitydama tų laiškų fragmentus, maniau, kad tai toks "Žalios žąsies" pobūdžio susirašinėjimas, bet dabar, peržvelgus visą išlikusią korespondenciją, supratau, kad tai nepaprasti anų metų dokumentai, atspindintys, kaip poetas stengėsi išsaugoti savo rankraščių autentiškumą, kaip kiekvienas, be jo žinios padarytas keitimas jį nervindavo. Taip atsiskleidžia ta anuomet egzistavusi poeto priklausomybė nuo redaktoriaus, kuris buvo atsakingas už politinį eilėraščių "veidą", ir autoriaus noras įrodyti, kad jis anaiptol ne vien mėnesienos poetas. Taigi aš regėjau medžiagą apie praėjusią epochą. Aš tvarkau visus tuos laiškus, nes matau, kokia jų yra būklė, – jie privalo atsirasti profesionalų rankose, juos reikia išsaugoti kaip labai svarbią prieš 60–70 metų buvusio gyvenimo dalelę. Tai buvusios epochos mikropėdsakai.

Gaila, bet mūsų epochos jau neįmanoma bus rasti laiškuose, nes mes susirašinėjame elektroniniu paštu, kalbamės mobiliaisiais, neklijuojame ant vokų tokių nepaprastų pašto ženklų, kokius aš randu ant tėvo laiškų. Tuose ženkliukuose, pavyzdžiui, Bolesławas Bierutas atrodo taip, kaip karalienė Elžbieta: įvairių spalvų, įvairiose situacijose, ant įvairių nominalų. Labai įdomus rinkinukas. Aš radau du Gałczyńskio atvirlaiškius, rašytus iš Arnionių, skirtus bičiuliui Henrikui Ladoszui. Ir štai iš ten, kur jis tiek daug rašė Ordonównai (iš visų jai parašytų eilėraščių yra išlikę tik trys), atsiranda tie du atvirlaiškiai, primenantys puikų dvarą, prieš vakarienę uždegamas žvakes, išsirikiavusius tarnus… Visa tai, kas žinoma ne iš pačios geriausios literatūros, čia yra kasdienybė, kuri mano mamą visada labai šokiruodavo. Kad aš gavau šią pokario korespondenciją, ilgą Hankos Ordonównos laišką, – irgi atsitiktinumas. Susisiekiau laiškais su ponu Tadeuszu Wittlinu, gyvenančiu Vašingtone. Pasirodo, jis nuo jaunystės laikų buvo pažįstamas ir draugavo su mano tėvu. Jis yra knygos apie Hanką Ordonówną autorius. Peržiūrėjęs savo archyvą, jis nusprendė Gałczyńskio laiškus, rašytus šiai Varšuvos dainininkei, grąžinti į Lenkiją. Beje, minėtas laiškų rinkinys pasirodys kitais metais, Gałczyńskio 100-ųjų gimimo metinių proga.

REABILITACIJA

Mane dažnai klausia, kaip aš žiūriu į tai, ką Cz.Miłoszas rašė "Pavergtame prote" apie Gałczyńskį. Ar manęs tai nežeidžia. Ne. Tikrai ne. Tą nuomonę, kuri prilipo prie Gałczyńskio, aš nuolatos kiek galėdama stengiuosi atitaisyti. Nes iš tikrųjų toje knygoje nėra nė vieno žodžio teisybės. Visa tai yra kažkur šalia. Taip, šie ponai nelabai vienas kitą mėgo. Tai atsispindi ir abiejų kūryboje. Miłoszas teigė, kad "Poema apie išdaviką" ("Poemat o zdrajcy") buvo partinis užsakymas Gałczyńskiui konkrečioje situacijoje. Norėčiau priminti, kad 1950 ir vėlesniais metais Gałczyńskis nebuvo tas žmogus, kuriam aukščiausia Lenkijos valdžia būtų galėjusi duoti kokius nors nurodymus. Juk 1950-aisiais įvyko rašytojų suvažiavimas, kuris Gałczyńskiui atėmė teisę spausdinti savo kūrybą, atėmė skaitytojus. Taigi trenkė jam į pačią skaudžiausią vietą, nes tai buvo žmogus, kurio niekada nedomino rašymas į stalčių, pavėluotas (Norvido) pripažinimas. Jis rašė gyvam skaitytojui, tam, su kuriuo galima būtų kalbėtis, ginčytis. Kai neliko šio skaitytojo, visas darbas jam prarado prasmę. O darbas – labai svarbus dalykas šio žmogaus gyvenime. Gałczyńskio nuomone, gimtajam kraštui priklausė ir geras, ir blogas laikas. 1945-ųjų pabaigoje, 1946-ųjų pradžioje jis svarstė, ar turi grįžti į tėvynę, ar ne. Manė, kad galbūt galės atsikviesti į Vakarus žmoną ir vaiką. Pakanka perskaityti "Notatki z nieudanych rekolekcji paryskieh", kad suvoktum, jog jis neįsivaizdavo savęs, kuriančio emigracijoje. Jis jos paragavo, paragavo šito lenkų išeivijos gyvenimo ir suprato, kad tokioje terpėje jis nemokės nei dirbti, nei rašyti. Grįžo, žinodamas, kad lengva nebus. Bet jam niekada nebuvo lengva. Juk mirė sulaukęs vos 48 metų.

Cz.Miłoszas knygoje "Roku myśliwego" lyg ir toliau tęsia "Pavergtą protą": jis rašo, kad Gałczyńskis nusižudė, nes negalėjo susitaikyti pats su savimi ir su savo dvarininkiškumu. Tai visiška nesąmonė, absoliutus melas. Parašiau Miłoszui laišką, bet, deja, jis man neatsakė. Ir šiandien kai kurių autorių metami kaltinimai, kad, grįžęs iš emigracijos, Gałczyńskis nerašė knygų, nekūrė, kad tik rašinėjo į "Przekrój", laukdamas pigių aplodismentų, yra visiškai absurdiški. Pažvelkime į mano tėvo eilėraščius ir poemas. 1950 m. pasirodo poema "Niobe", tuo tarpu vienintelė to meto tema buvo 70-osios generalisimo gimimo metinės, Naujosios Hutos statyba ir kitos nesąmonės. Tada būtent jis rašo šią poemą. Kitais metais jis rašo poemą "Witas Stwoszas" ir turi ilgai aiškintis, kad tai ne klerikalinė poema, o mėginimas pavaizduoti dabartį. Tai, žinoma, nereiškia, kad jis nemėgino rašyti tokių eilėraščių, kokių iš jo buvo reikalaujama. Taip, mėgino, bet jam nieko gera iš to neišėjo, ir šiandien nieks tų eilėraščių neskaito, nieks jų nedeklamuoja. Jis puikiai žinojo, kad tai blogi eilėraščiai. Beje, kai pasirodys laiškų rinkinys, visiems bus aišku, kad ir kalbos apie tuos neva turtus, kuriuose maudėsi mano tėvas, – dar vienas melas, kurį labai mielai cituodavo Miłoszas. Jis ir mano motiną labai negražiai aprašė, todėl manau, kad turėčiau suspėti parašyti dar vieną knygą, kurioje pateiksiu tikrąjį Natalijos Gałczyńskos portretą. Tą neteisybę mėginu paneigti kiekvienoje savo knygoje, kalbu apie tai susitikimuose su jaunimu, o esu aplankius labai daug mokyklų, nes tokios lenkų kalbos pamokos man yra labai svarbios. Manau, kad tai mano pareiga, ir ją vykdysiu iki gyvenimo pabaigos. Trumpai tariant: egzistuoja faktai, ir aš turiu jų tema išsakyti savo poziciją. Daug metų pati dirbau žurnalistinį darbą ir visada stengiausi būti sąžininga, buvau ištikima vidinės disciplinos šalininkė. Todėl visokie rašinėjimai, remiantis savo simpatijomis ar antipatijomis, nesilaikant faktų, mane labai siutina. Aš negaliu rašyti, kad žalia yra raudona. Pradėjus rašyti knygas, turėjau būti dar atidesnė ir nepasiduoti tam tikroms pagundoms. Jau minėjau, kad tėvas buvo labai prisirišęs prie legendos apie savo – geležinkelininkų giminės vaiko – kilmę, o aš – prie Malūnų gatvės antruoju numeriu pažymėto namo. Galėjau viską patvirtinti, bet yra faktai, yra dokumentai, įrodantys, kad buvo vienas vienintelis Konstantas, miręs 1927 metais. Ir kad Gałczyńskiai nebuvo varšuviečiai, nes senelis buvo pirmasis, atvykęs iš kaimo į miestą mokytis ir čia pasilikęs. Taigi tėvas kilęs iš neturtingų, paprastų Dobrinės-Kujavų valstiečių. Ar turėjau visa tai nutylėti ir meluoti pritardama romantiškajai legendai?

BELAISVIO UŽRAŠAI

Vienas svarbiausių Gałczyńskio metų įvykių – trys stori jo "Raštų" tomai. Juose yra šiek tiek dar niekur neskelbtų eilėraščių, laiškų, o svarbiausia – poeto užrašai iš darbo stovyklos Vokietijoje, arbeitskomandoje 800, kai jis buvo belaisvis – žemės ūkio darbininkas pas ūkininką, bei "Laiškai žmonai". Juos, savo mamos prašoma, galėjau publikuoti tik praėjus 50 metų po tėvo mirties.

Belaisvis Gałczyńskis iš savo likimo draugo gavo sąsiuvinį, pieštuką ir ėmė kasdien (tai jam itin nebūdinga) šį tą užsirašinėti. Niekada nebūčiau įtarusi, kad jis šitaip sistemingai galėtų rašyti. Tai nepaprasti užrašai, atskleidžiantys mums visai nepažįstamą Gałczyńskį. Jie pradėti 1941 m. rugpjūčio 18 d., baigti tų pačių metų lapkričio 18 d. – kai baigėsi sąsiuvinis. Visi iki šiol manėme, kad jis, kaip poetas, prabilo tik 1942 metais, o pasirodo – daug anksčiau. Tokio Gałczyńskio nerasime jokiame eilėraštyje, jokiame feljetone, nei prozoje ar teatrui skirtame kūrinyje. Savo užrašuose jis kalba apie pasaulį, kuris iš jo buvo atimtas: muzikos, knygų, pokalbių pasaulį. Likęs jam tik į laukus vežamas mėšlas, 16–18 valandų darbas kiekvieną dieną… Tas žmogus, kurį mes pažįstame kaip mėnesienos žmogų, staiga ima rūpintis savo likimo draugais. Hitlerininkai tada labai intensyviai siūlė belaisviams tapti civiliais – gauti žemės ūkio darbininko statusą. Mano tėvas ryžtingai pasisakė prieš ir įkalbinėjo kitus belaisvius, kad jie neturėtų šitaip elgtis, nes belaisvių teises vis dėlto lyg ir gina Ženevos konvencija, o anoniminio žemės ūkio darbininko kažkokio vokiečio ūkyje plačiajame Reiche nieks negins. Jis reikalavo ir geresnio maisto, jeigu apskritai galima vadinti maistu tai, ką jiems duodavo ūkininkas, reikalavo vienos laisvos dienos, kad belaisviai galėtų pailsėti. Taigi tokios visuomeninės socialinės gaidelės labai netikėtai atsiranda poeto gyvenime – jis yra vienintelis tarp visų belaisvių (beje, jie buvo iš įvairiausių šalių), aiškiai, garsiai išsakantis savo nepasitenkinimą ir reikalavimus. Visa tai baigiasi bausme – perkeliamas į kitą, dar baisesnę vietą. Bet apie visa tai bus galima paskaityti minėtose knygose.

________________

1 Jerzis Zagórskis (1907–1984), poetas, "żagary" grupės narys, rašė eilėraščius ir poemas.

2 "Noli me tangere" – lot.neliesk manęs (mene: paveikslas, vaizduojantis iš numirusių prisikėlusį ir Marijai Magdalietei pasirodžiusį Kristų).

3 "Pion" – 1933-1939m. Varšuvoje leistas valdžiai lojalus literatūrinis savaitraštis, kuriame bendradarbiavo žinomi to meto mokslininkai, literatūros kritikai.

4 Teodoras Bujnickis (1907-1944), lenkų poetas, poetinės grupės "Żagary" narys.

5 Hanka Ordonówna (iš tikrųjų Maria Anna Tyszkiewicz; 1902-1950), dainininkė, šokėja, aktorė; Varšuvos kabaretų žvaigždė, vaidino operetėse, kabaretuose, komedijose; daugelio populiarių dainų atlikėja, vaidino filme "Šnipas su kauke" ("Szpieg w masce"), nuo 1942 m. gyveno užsienyje.

Kiros Gałczyńskos pasakojimą užrašė ir iš lenkų kalbos išvertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ

 

Skaitytojų vertinimai


7111. Korra2004-03-26 09:51
Kodėl nekomentuoja niekas tokios geros medžiagos?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:19:08 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba