Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-19 nr. 2993

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
IŠ NAMŲ BIBLIOTEKOS
13
• TRUMPAI
• KITAS NUMERIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI5
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• NEPAKANTUMO APAŠTALAS10

DATOS 
• VILNIAUS IMBROGLIO, ARBA DUKRA APIE TĖVĄ1
• ANTANUI ULPIUI SKIRTA KONFERENCIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS KARČIAUSKAS4

PROZA 
 Povilas Vaitkevičius.
KAČIŲ MOTINA
1

VERTIMAI 
• TONINO GUERRA
• CHARLES BUKOWSKI9

KNYGOS 
• Goda Lučiūnienė.
KOKS TAVO VARDAS TAMSOJE?
6
• Nerijus Brazauskas.
PLACEBIŠKOSIOS REALYBĖS SPĄSTUOSE
5
• IŠNARA1
• PRIEŠ IŠSKRENDANT TAU IR MAN12
• ATSPINDŽIAI
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
• Solveiga Daugirdaitė.
LYGIOSIOS TRUNKA AKIMIRKĄ? PRASILENKIMO VALANDA?
22

DAILĖ 
• Vika Ryžovaitė.
TIKROVĖ TOKIA, KOKIA YRA
1
• Jurgita Ludavičienė.
METALINĖ ABĖCĖLĖ
1

FOTOGRAFIJA 
• Virginija Vitkienė.
DAR DU ŽVILGSNIAI Į RYTUS
2

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
ŠILUVOS MADONA
1
• Regimanta Stankevičienė.
NAUJAS ŽVILGSNIS Į ŠILUVOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO BAZILIKOS STEBUKLINGOJO PAVEIKSLO ISTORIJĄ
1

MUZIKA 
• Tautvydas Bajarkevičius.
TARP NENUSTATYTŲ DAŽNIŲ
46
• Jolita Kiseliauskaitė.
FRANKFURTE – PASAULINĖ O.NARBUTAITĖS KŪRINIO PREMJERA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Alminas.
JUODRAŠTINIS VOJARIZMAS
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DAVIDAS ELLIS: SPONTANIŠKAS KARTOGRAFAS IŠ DIDŽIOSIOS BRITANIJOS10
• GARSO ZONA: RELOADED13

KRONIKA 
• MOTERYS IR VYRAI
• in memoriam.
VLADO BULAVO ATMINIMUI
• NEBYLIOJO KINO FESTIVALIS "TYLOS GARSAI"1

DE PROFUNDIS 
• SĄŽINĖS SEGMENTO DISLOKACIJA2
• Michał Komar.
LIMONADAS
3
• Feliksas Žertva.
EPIGRAMOS
5

PROZA

KAČIŲ MOTINA

Povilas Vaitkevičius

[skaityti komentarus]

Mieste ką tik buvo dosniai paliję, ore tvyrojo tas malonus, drėgnas kvapas, medžiai ir žolė lyriškai atsiduso, tačiau dangus dar neskubėjo giedrytis. Retkarčiais pro nukąstą debesies kraštą trumpam išlįsdavo saulė, pasigrožėdavo savo atspindžiais balose ir tuojau pat, lyg nedrąsi paauglė, vėl pasislėpdavo. Viskas buvo taip, kaip turi būti, – suglaudžiami skėčiai, permirkę batai ir šlapi plaukai. Nepamirštant susivėlusių žvirblių čiauškėjimo aplink beviltiškai sudrėkusį batono gabalą.

Kačių Motina tyliai stebėjo visa tai, panirusi į dulsvą tarpuvartės šešėlį. Pirmas pusvalandis po lietaus buvo jos mėgstamiausias laikas. Ne, ne, skirtas anaiptol ne pasivaikščiojimams – juk vis dėlto dar diena, ir gatvėse vaikšto gana daug žmonių. Tačiau štai taip, kaip dabar, pasitelkus visas apdairumo pajėgas, visgi buvo galima sau tai leisti. Truputėlį pasidairyti. Pagaliau turbūt kiekvienam net ir didžiausiam asketui, nusibostų ilgą laiką lindėti visokiuose užkaboriuose – apleistuose kiemeliuose, velniaižin kokį amžių menančiuose sandėliukuose ir kiaurose pastogėse. Taip, taip, šios vietos irgi gali daug ką papasakoti, tačiau įvairovė taip pat per daug nekliudo.

Įvairovė… Velnias, kažkur viduje ir pajuto tą gerai pažįstamą, kartkarčiais atsirandantį dilgčiojimą. Neapibrėžtą ilgesį, tirštuose rūkuose plaukiojančią Nostalgiją violetiniu nuometu. Kačių Motina bandydavo tai nuvyti, užsimiršti savo pasaulyje, kalbėdamasi su senais pastatais ir miauksiančiomis katėmis. Dažniausiai tai pavykdavo, tačiau kuriam laikui vis dar likdavo kartėlis. Lyg liežuviu jaustum ausų sierą.

Už nugaros pasigirdo gerai pažįstamas balsas. Kačių Motina atsisuko ir pamatė jos link elegantiškai iškelta uodega artėjančią Kleopatrą. Ji pritapseno prie Kačių Motinos kojų ir švelniai pasiglaustė. Meilumo kodas.

"Atėjai kviesti manęs atgal?" – nepraverdama burnos paklausė Motina. Kleopatra sumurkė teigiamą atsakymą. Be abejo, laikas būtų grįžti, per ilgai jau jos užsibūta šioje tarpuvartėje. Dar kas nors susigalvos užsukti. Aišku, tai mažai tikėtina – šitas kiemas, apleistas, pilnas šiukšlių, aprūdijusių gelžgalių bei durų, atsiveriančių į niekur (geriausiu atveju – į prišnerkštą patalą, kadaise vadintą kambariu), per daug neviliojo. Tačiau atsarga gėdos nedaro – būtent į tokias vietas ir užeinama, netikėtai prispaudus reikalui.

Perėjusi žliugsinčias balas, Kačių Motina atvėrė vienas tokias duris, pirma savęs praleido įliuoksėti Kleopatrą ir įžengė pati, iš paskos uždarydama cypiančią geležį bei užstumdama velkę. Priešaky buvo laiptai. Apdulkėję, stūksantys vos perregimoje prieblandoje, nusėti nuolaužomis, plytgaliais, lentgaliais ir kitokiais galais. Neatrodė tai perdėm jaukiai, tačiau prie to ji pripratusi. Pripratusi? Ne tas žodis. Štai, pavyzdžiui, Kleopatra, liuoksinti priešais, net nesuprastų tokio klausimo.

Kačių Motina lipo laiptais viršun, kol pasiekė paskutinį aukštą. Tada – kopetėlės ir durelės išeiti ant stogo. Netrukus ji jau tupėjo ant dumbančios skardos nuolydžio. Būti pamatyta ji nesibaimino – iš gatvės pusės ją užstojo stogo kraigas. Be to, jau ilgą laiką taip gyveno, taigi buvo išsiugdžiusi tikrai pavydėtiną sugebėjimą keliauti tokiais keliais.

Ji sekė paskui Kleopatrą, kuri įlindo pro nedidelį langą išlūžusiais rėmais. Kad ir būdama Kačių Motina, ji neturėjo tokio lankstumo, kaip jos keturkojės dukros, taigi slinko kiek lėčiau. Tačiau tikrai greičiau už bet kurį žmogų.

Kačių Motina krūptelėjo, apsidairė, nužvelgdama šlapius stogus bei kaminus, vėlei atsigrįžo ir įsliuogė vidun.

* * *

Būstas. Guolis. Pro nešvarų palėpės langelį vidun vangiai skverbėsi šviesa. Ją pasitiko daugybės kačių miauksėjimas, murkimas, kniaukimas… Motina jautėsi pavargusi – ji šiandien ilgokai bastėsi, vejama kaži kokio jaudulio, nuojautos, neapibrėžtų, bemaž neegzistuojančių įtarimų. Jai susirangius savo didžiulėje pintinėje, iškart apspito daugybė nesiglaustančių ilgaūsių gyvūnėlių. Katės trynėsi, baksnojo snukučiais, taisėsi patogiau atsigulti. O ji sustingusi žvelgė į lubas, bandydama atsipalaiduoti. Net alkį pamiršo. Tiesą sakant, jo ir malšinti beveik nebuvo kuo – aplinkinės pelės jau seniausiai pavirto praeitimi (nepaisant to, kad jai buvo sunkoka suvirškinti žalią mėsą), o senuko atneštą dešros gabalėlį ji atidavė neseniai naują vadą pagimdžiusiai katei. Dabar lėkštelėje ant dulkinos palangės tebegulėjo pora riekelių duonos ir minkštutėlis obuolys. Senukas tikriausiai pasirodys tik rytoj… Jis buvo vienintelis žmogus, žinantis, kur gyvena Kačių Motina. Taip pat vienintelis, kuriam ji leido save pamatyti. Iš dalies jį būtų galima vadinti netgi jos globėju – vargu bau ar būtų ji išgyvenusi, jei senis ja nebūtų rūpinęsis. Nebyliui ir vienišiui kadaise atsitiktinis susitikimas (nežinia, ar tai galima vadinti pažintimi) su Kačių Motina tikriausiai tapo paskutine galimybe dar ką nors kam nors duoti. Aišku, vienas bendras ir svarbus dalykas buvo tas, kad jis taip pat beprotiškai mylėjo kates… Nors ir pats versdavosi ganėtinai sunkiai, jis vis ištaikydavo retkarčiais atnešti prie šios palėpės durų ko nors pavalgyti. Retais atvejais jis užeidavo vidun, ir jie abudu sėdėdavo prieblandoje, apsupti kačių, žiūrėdami tai vienas į kitą, tai bendra kryptimi. Būtent šičia senis ją ir užtiko. Iš esmės tai nebuvo atsitiktinumas, nes jis pats gyveno šio apgriuvusio namo pirmame aukšte. Jam netikėtai pravėrus duris, Kačių Motina buvo pasiruošusi pulti pro langą, tačiau kaži kodėl susilaikė. O ir senis suprato daugiau, negu parodė. Tada buvo praėję visai nedaug laiko nuo jos pabėgimo.

Kačių Motina vėl krūptelėjo. Kažkas jos galvoje uždarė dureles prie tos vienos įkyrios minties, ir, tiesą sakant, jinai visai netroško jų atverti. Tai buvo susiję su kažkuo skaudžiu, tačiau kartu ir be galo artimu. Dvasios gelmių šulinyje blaškėsi supratimas, jog kažkas vis vien yra šiek tiek ne taip, kaip turėtų – ar galėtų – būti. Na gerai, pagaliau ji su katėmis, to ir tetroško visą laiką, pagaliau jos vadina ją Kačių Motina, pripažįsta ir myli. Pagaliau ji nukirto visas gijas, siejusias su anuo svetimu, keistu pasauliu.

Tačiau būtent tada ir sukirbėdavo abejonė – ar tikrai?

Ir po keleto akimirkų vos ne tokia pati abejonė suspurdėjo širdyje, kai visai netikėtai atsivėrė palėpės durys.

* * *

Aplinkinių namų gyventojai dar ganėtinai ilgai kalbėjo apie šį įvykį – kurgi ne, tik įsivaizduokite, sanitarai pagaliau užtiko jau vos ne legenda (šypsena) tapusią ligoninės pacientę. Ją rado apspistą daugybės kačių, apsigobusią nenusakomos spalvos skudurais, karštligiškai žibančiu žvilgsniu spoksančią į juos. Apie kvapą, tvyrojusį palėpėje, neverta net kalbėti. Keista, tačiau išvežama ji nesipriešino. Kelios katės kurį laiką miauksėdamos bėgo paskui mašiną, bet jas greitai išvaikė vaikėzai. Keista, kaip jinai taip ilgai sugebėjo išgyventi, kalbėjosi žmonės ir įtariais žvilgsniais varstė to apgriuvusio namo, po kurio stogu ir surado pabėgėlę, pirmo aukšto gyventoją, kada jis su katėmis žvelgė į tolstantį baltą furgoną. Sanitarai bandė iš jo ką nors išpešti, bendrauti gestų kalba, tačiau pamatę, jog reikalas bergždžias, numojo ranka. Kitą dieną pensijas išnešiojanti laiškininkė rado senį gulintį prie savo buto durų be gyvybės ženklų.

O lietingos dienos atsitraukė, ir danguje kuriam laikui įsigalėjo saulė. Atėjo bobų vasara.

 

Skaitytojų vertinimai


49159. Linas Jurciukonis :-) 2008-10-18 23:47
na isties labai patiko,, gal del to ,kad pazinojau panasia kaciu motina...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:18:57 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba