Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-19 nr. 2993

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
IŠ NAMŲ BIBLIOTEKOS
13
• TRUMPAI
• KITAS NUMERIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI5
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• NEPAKANTUMO APAŠTALAS10

DATOS 
• VILNIAUS IMBROGLIO, ARBA DUKRA APIE TĖVĄ1
• ANTANUI ULPIUI SKIRTA KONFERENCIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS KARČIAUSKAS4

PROZA 
• Povilas Vaitkevičius.
KAČIŲ MOTINA
1

VERTIMAI 
• TONINO GUERRA
• CHARLES BUKOWSKI9

KNYGOS 
• Goda Lučiūnienė.
KOKS TAVO VARDAS TAMSOJE?
6
• Nerijus Brazauskas.
PLACEBIŠKOSIOS REALYBĖS SPĄSTUOSE
5
• IŠNARA1
• PRIEŠ IŠSKRENDANT TAU IR MAN12
• ATSPINDŽIAI
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
• Solveiga Daugirdaitė.
LYGIOSIOS TRUNKA AKIMIRKĄ? PRASILENKIMO VALANDA?
22

DAILĖ 
• Vika Ryžovaitė.
TIKROVĖ TOKIA, KOKIA YRA
1
• Jurgita Ludavičienė.
METALINĖ ABĖCĖLĖ
1

FOTOGRAFIJA 
• Virginija Vitkienė.
DAR DU ŽVILGSNIAI Į RYTUS
2

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
ŠILUVOS MADONA
1
 Regimanta Stankevičienė.
NAUJAS ŽVILGSNIS Į ŠILUVOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO BAZILIKOS STEBUKLINGOJO PAVEIKSLO ISTORIJĄ
1

MUZIKA 
• Tautvydas Bajarkevičius.
TARP NENUSTATYTŲ DAŽNIŲ
46
• Jolita Kiseliauskaitė.
FRANKFURTE – PASAULINĖ O.NARBUTAITĖS KŪRINIO PREMJERA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Alminas.
JUODRAŠTINIS VOJARIZMAS
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DAVIDAS ELLIS: SPONTANIŠKAS KARTOGRAFAS IŠ DIDŽIOSIOS BRITANIJOS10
• GARSO ZONA: RELOADED13

KRONIKA 
• MOTERYS IR VYRAI
• in memoriam.
VLADO BULAVO ATMINIMUI
• NEBYLIOJO KINO FESTIVALIS "TYLOS GARSAI"1

DE PROFUNDIS 
• SĄŽINĖS SEGMENTO DISLOKACIJA2
• Michał Komar.
LIMONADAS
3
• Feliksas Žertva.
EPIGRAMOS
5

PAVELDAS

NAUJAS ŽVILGSNIS Į ŠILUVOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO BAZILIKOS STEBUKLINGOJO PAVEIKSLO ISTORIJĄ

Regimanta Stankevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paveikslas "Šiluvos švč. Mergelė Marija" po restauravimo
Aloyzo Petrašiūno nuotrauka

Šiluvos švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios, dabar bazilikos, istorija yra susijusi su ryškiau nei kitur pasireiškusiomis tarpkonfesinėmis XVI–XVII a. kovomis, ypatingu švč. Mergelės Šiluvos paveiksle gerbimu, Marijos Apsireiškimo Šiluvoje garsėjimu, dėl ko ši vieta tapo vienu svarbiausių Lietuvos katalikų sanktuariumų. Sovietmečiu siekta jei ne sunaikinti, tai bent sumažinti Šiluvos vaidmenį, bet tos pastangos buvo bevaisės. Šiluvos paveikslas "Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu" per laiką įgavo savus, su buvimo vieta susijusius pavadinimus: "Šiluvos švč. Mergelė Marija", "Šiluvos Dievo Motina","Šiluvos Madona", "Dievo Motina su Kūdikiu". Apie Šiluvą, pradedant XIX a. viduriu, rašyta daug daugiau nei apie kurią kitą buvusios Žemaičių vyskupijos bažnyčią ir bene panašiai kaip apie garsiausias Vilniaus šventoves. Šiluvos bažnyčios istorija, dar labiau – garsiojo jos paveikslo kilmė ir ankstyvoji istorija kuo toliau, tuo labiau tapo suvokiamos ne vien istoriniais dokumentais pagrįstų įvykių, bet ir iš pradžių pasakojimais sklidusio, vėliau užrašyto, vis pakoreguojamo ir galop nekintančia tradicija tapusio pasakojimo apie švč. Mergelės Marijos Apsireiškimą Šiluvoje kontekste. Kritiškai peržiūrėti paveikslo istoriją bandyta, tačiau "Šiluvos švč. Mergelė Marija", kaip meno kūrinys, iki šiol dėmesingiau netirta. Paveikslo restauravimas suteikė progą nuodugniau pastudijuoti paveikslo istoriją, jo sukūrimo laikotarpio meninį ir ikonografinį kontekstą, kuris susijęs ne tik su Lietuvos dailės, bet ir su paveikslų gerbimo visoje Katalikų bažnyčioje istorija. Išanalizuota skelbta literatūra apie Šiluvą, daugybė archyvinių šaltinių, surasta duomenų apie kitus panašius Švč. Mergelės paveikslus. Ne viską, kas ketinta, pavyko atlikti: tyrimus dar reikia tęsti. Vis dėlto Šiluvos paveikslo istorinis ir meninis kontekstas tapo aiškesnis.

Šiluvos bažnyčią 1457 m. fundavo didikas Petras Gedgaudas. Jai sudegus, po 1500 m., tuomet Šiluvą valdęs Jonas Zaviša pastatė naują šventovę. Statytojo broliui Merkeliui Zavišai, Šiluvą gavusiam 1532-aisiais, šioje vietoje įkurdinus kalvinus, dar tebeveikė ir katalikų bažnyčia: Martyno Mažvydo ganytiniai apie 1551 m. per Marijos atlaidus vyko į Lietuvos bažnyčias, taip pat ir į Šiluvą. XVI a. antroje pusėje katalikų bažnyčia Šiluvoje sunyko. Sofija Vnučkienė 1592 m. buvusias katalikų valdas įteisino kaip kalvinų turtą. XVII a. Lietuvos katalikų bažnyčiai ėmus kovoti dėl prarastų pozicijų, Šiluva buvo viena iš tų vietų, kur katalikai anksti susigrąžino savo teises. 1602-aisiais vyskupo Merkelio Giedraičio pradėtą Šiluvos katalikų bažnyčios atgavimo bylą 1622 m. baigė pirmas (po atgavimo) šios parapijos klebonas kanauninkas Jonas Kazakevičius. Jis pasirūpino laikinos bažnyčios (stoginės) surentimu apie 1623–1625 m. ir didesnės medinės bažnyčios, išstovėjusios iki dabartinės Šiluvos bažnyčios sumūrijimo, pastatymu 1640–1641 metais. Tarpkonfesiniai nesutarimai Šiluvoje tuo nesibaigė ir tapo ilgalaikiu, šimtmetį užsitęsusiu konfliktu. Dėl katalikų aktyvumo, bažnyčios atgavimą lydėjusių ypatingų įvykių bei švč. Mergelės teikiamų malonių Šiluvos bažnyčia ėmė garsėti kaip ypatingas katalikybės židinys. 1625 m. Žemaičių vyskupo reliacijoje Šv. Sostui rašoma apie sunkų, bet sėkmingą šios bažnyčios atgavimą. 1646-ųjų reliacijoje vyskupas Jurgis Tiškevičius jau praneša apie bažnyčioje esantį malonėmis garsų Švč. Mergelės paveikslą. Tai anksčiausia istorinė žinia apie šį kūrinį. Nuo 1748 m. kai kuriuose švč. Mergelės Apsireiškimo Šiluvoje istorijos variantuose nurodoma, kad paveikslas kartu su dokumentais rastas skrynioje, kuri iškasta po Apsireiškimo įvykių. Tačiau anksčiausiame, 1661 m. užrašytame pasakojime apie Apsireiškimą ir Šiluvos bažnyčios atgavimą minimi tik iš žemės iškasti dokumentai. Dar pridurta, kad seni žmonės kalbą apie girioje rastą, bet kalvinų sunaikintą Marijos paveikslą. XX a. kartais skelbta, kad stebuklingąjį paveikslą, gal atsivežtą iš Romos, bažnyčiai galėjo dovanoti pirmasis jos fundatorius, tačiau šį teiginį paneigia jau vien tai, kad paveikslas nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, o tokia technika išplito vėliau. Dar minėtina, kad Šiluvos paveikslas iš pradžių buvo mažesnis, jo apačia vėliau pridurta. 1674 m. padaryti metaliniai aptaisai taikyti jau dabartiniam kūrinio dydžiui. Neįtikima, kad būtų reikėję didinti paveikslą, skirtą mažai laikinai bažnytėlei. Tad jis galėjo būti padidintas apie 1641 m., perkeliant į naują, didesnę bažnyčią, arba 1670 m., perkeliant į naują didįjį altorių. Paveikslo istoriją nuo XVII a. aštuntojo dešimtmečio iki šių dienų atspindi gausybė išlikusių dokumentų ir aprašymų literatūroje, tačiau negalima pasakyti, kad visa aišku. Pavyzdžiui, paveikslo karūnavimo 1786 m. rugsėjo 8 d. istorija lyg ir gerai žinoma, tačiau juk leidimas šį aktą atlikti buvo gautas 1775-aisiais, o visa įgyvendinta tik po 11 metų. Miglotos yra ir dar kai kurios paveikslo istorijos detalės.

iliustracija
Romos paveikslas "Romiečių Globėja" ("Salus Populi Romani")

Kaip matome, istoriniai duomenys teleidžia teigti, kad paveikslas sukurtas prieš 1646 metus. Tuomet jau buvo garsus, bet XVII a. paveikslai išgarsėdavo labai greitai, tačiau nei greitas, nei lėtas šlovės augimas nebuvo standartas, taigi šitai nepadeda datuoti. Istorines žinias papildė duomenys apie Šiluvos paveikslo pirmavaizdį, palyginimas su ikonografiniais bei stilistiniais analogais. Šiluvos paveikslas yra kopija Marijos paveikslo – ikonos, kuri yra ne tik garsiausias Romos miesto, bet ir vienas labiausiai žinomų katalikiškų Marijos atvaizdų. Maloningų šventų paveikslų kopijos, bent jau praeityje, nebuvo visiškai tikslios, tačiau iš kompozicijos ir svarbiausių detalių pirmavaizdį jose visada galima atpažinti. Šiluvos paveikslo pirmavaizdis yra Romos švč. Marijos Didžiosios bazilikos koplyčios (Capella Paolina) altoriaus paveikslas, vadinamas "Romiečių Globėja" ("Salus Populi Romani"), taip pat "Švč. Marija Didžiąja" ("S. Maria Maggiore") ir "Švč. Marija Sniegine" ("S. Maria ad Nives"). Paveikslo kilmė siejama su šv. Luko pieštu Marijos atvaizdu. Žinoma, šis paveikslas sukurtas vėliau, bet yra labai senas, nes jau IX a. pertapytas. Šiluvos paveikslo pirmavaizdis labai svarbus tuo, kad jis tapo pirmu maloningu Marijos atvaizdu, kurį imta organizuotai kopijuoti ir skleisti po visą katalikišką pasaulį. Iki tol tiksliai kartoti maloningus paveikslus netgi drausta. Pirmosios "Švč. Marijos Didžiosios" bazilikos paveikslo kopijos sukurtos Pijaus V leidimu 1569 metais. Šis popiežius Katalikų bažnyčioje įvedė ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės šventę. Romiečių Globėjos paveikslui ypatingą dėmesį rodė beveik visi XVI a. II pusės–XVII a. pr. popiežiai. Kelios pirmosios kopijos buvo atgabentos į Lenkijos jėzuitų kolegijas, pagal jas arba raižinius pradėjo kurti vietiniai tapytojai, paveikslų iš Romos buvo atsivežta Klemenso VIII (1592–1598) pontifikato metu. Bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje "Švč. Marijos Didžiosios" kopijas platino bažnyčios hierarchai, jėzuitų, dominikonų, karmelitų ir unitų bazilijonų vienuolijos. Nuo maždaug 1570 iki 1621 m. tokios kopijos Lenkijoje ir LDK (tik čia, turimais duomenimis, mažiau) jau buvo išplitusios, o vėliau dėl kai kurių priežasčių plitimas dar labiau sustiprėjo, ir tai truko dar porą šimtmečių. Tarp gausybės Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir Latvijos valstybėse tebesančių tokių paveikslų daugiausia bendrų bruožų su Šiluvos Marijos atvaizdu turi tie, kurie nutapyti paskutiniais XVI a. dešimtmečiais Italijoje arba XVII a. I pusėje jau Abiejų Tautų valstybėje. Pats panašiausias yra tarp 1594–1597 m. iš Romos atvežtas, nuo 1606 m. Letyčovo (Letycziw, Ukraina, Podolė) dominikonų bažnyčioje buvęs paveikslas (dabar yra Liubline). Šis, Podolėje garsėjęs, ir Šiluvos paveikslas itin panašūs net detalėmis. Tiesa, šiluviškis kūrinys per laiką paaukštėjo, buvo apipjautas pagal arkos altoriuje linkius. Dailininko maniera ir stilistinis kontekstas bus nulėmęs tai, kad labiau pakeisti Marijos veido bruožai. Be Letyčovo paveikslo, su Šiluvos Marijos atvaizdu galime lyginti ir dar vieną kitą Lenkijos, Baltarusijos, o ir Lietuvos paveikslą. Provincinės dailės požymiai rodo, kad Šiluvos paveikslas sukurtas vietinio dailininko pagal tokį pat arba beveik tokį pat Marijos atvaizdą, koks buvo Letyčove.

iliustracija
Buvęs Letyčovo dominikonų bažnyčios paveikslas "Letyčovo Švč. Mergelė Marija"

Pirmavaizdžio istorija bei analogų nustatymas patvirtina turimus istorinius duomenis, kad paveikslas sukurtas XVII a. I pusėje, iki 1640–1641 metų. Tikriausiai jis nutapytas atgautai Šiluvos bažnyčiai, nors gali būti ir ankstėlesnis. Kas ir kieno užsakymu nutapė paveikslą, kada tiksliai paveikslas atsirado Šiluvoje, tebelieka paslaptis. Jos neišsiaiškinę, nieko neprarasime. Svarbiau yra suvokti, kad paveikslas sukurtas epochoje, kurioje apsisprendimus lydėdavo ne tik kovingumas (davęs ir teigiamų, ir neigiamų vaisių), bet ir dvasinis aktyvumas, susikaupimas, harmonijos siekis. Šią laikotarpio savybę ir atskleidžia Šiluvos paveikslas, kuris sukurtas akademijose neištobulinta maniera, tačiau yra kupinas įtaigos, subtilumo, taurumo.

 

Skaitytojų vertinimai


42615. l m :-) 2007-11-21 16:27
saunu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:18:55 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba