Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-19 nr. 2993

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
IŠ NAMŲ BIBLIOTEKOS
13
• TRUMPAI
• KITAS NUMERIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI5
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• NEPAKANTUMO APAŠTALAS10

DATOS 
• VILNIAUS IMBROGLIO, ARBA DUKRA APIE TĖVĄ1
• ANTANUI ULPIUI SKIRTA KONFERENCIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS KARČIAUSKAS4

PROZA 
• Povilas Vaitkevičius.
KAČIŲ MOTINA
1

VERTIMAI 
• TONINO GUERRA
• CHARLES BUKOWSKI9

KNYGOS 
• Goda Lučiūnienė.
KOKS TAVO VARDAS TAMSOJE?
6
• Nerijus Brazauskas.
PLACEBIŠKOSIOS REALYBĖS SPĄSTUOSE
5
• IŠNARA1
• PRIEŠ IŠSKRENDANT TAU IR MAN12
• ATSPINDŽIAI
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
 Solveiga Daugirdaitė.
LYGIOSIOS TRUNKA AKIMIRKĄ? PRASILENKIMO VALANDA?
22

DAILĖ 
• Vika Ryžovaitė.
TIKROVĖ TOKIA, KOKIA YRA
1
• Jurgita Ludavičienė.
METALINĖ ABĖCĖLĖ
1

FOTOGRAFIJA 
• Virginija Vitkienė.
DAR DU ŽVILGSNIAI Į RYTUS
2

PAVELDAS 
• Jūratė Senvaitienė.
ŠILUVOS MADONA
1
• Regimanta Stankevičienė.
NAUJAS ŽVILGSNIS Į ŠILUVOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO BAZILIKOS STEBUKLINGOJO PAVEIKSLO ISTORIJĄ
1

MUZIKA 
• Tautvydas Bajarkevičius.
TARP NENUSTATYTŲ DAŽNIŲ
46
• Jolita Kiseliauskaitė.
FRANKFURTE – PASAULINĖ O.NARBUTAITĖS KŪRINIO PREMJERA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Alminas.
JUODRAŠTINIS VOJARIZMAS
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DAVIDAS ELLIS: SPONTANIŠKAS KARTOGRAFAS IŠ DIDŽIOSIOS BRITANIJOS10
• GARSO ZONA: RELOADED13

KRONIKA 
• MOTERYS IR VYRAI
• in memoriam.
VLADO BULAVO ATMINIMUI
• NEBYLIOJO KINO FESTIVALIS "TYLOS GARSAI"1

DE PROFUNDIS 
• SĄŽINĖS SEGMENTO DISLOKACIJA2
• Michał Komar.
LIMONADAS
3
• Feliksas Žertva.
EPIGRAMOS
5

LITERATŪRA

LYGIOSIOS TRUNKA AKIMIRKĄ? PRASILENKIMO VALANDA?

Pasisakymas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusiame pokalbyje "Ar/Kas išliks?"

Solveiga Daugirdaitė

[skaityti komentarus]

1992 m. Violeta Kelertienė į lietuvių prozos antologiją "Come into My Time" iš moterų įtraukė tik Birutę Baltrušaitytę (spausdinti 8 autorių kūriniai), motyvuodama apgailėtina moterų prozos padėtimi (moterų poezija esanti gausesnė ir aukštos kokybės). Moterų proza tematiškai ir techniškai ne tokia narsi kaip vyrų kolegų. 2002 m. Laima Sruoginis į kitą prozos antologiją – "The Earth Remains" – įtraukė Dalią Grinkevičiūtę, Renatą Šerelytę, Bitę Vilimaitę, Vandą Juknaitę, Jurgą Ivanauskaitę (iš 13 autorių – 6 moterys). Ar moterų indėlis į šiuolaikinę literatūrą tampa vis labiau pastebimas dėl mados, kaip nesyk teko nugirsti?

Atrodo, kad per 13 nepriklausomybės metų priartėjome jei ne prie vyrų ir moterų autorių kokybinės ir kiekybinės prasilenkimo valandos, tai bent prie kažko panašaus į lygiųjų akimirką. Tokia hipotezė kilo skaitant 2003 m. išėjusias knygas. Kiek ši pusiausvyra truks ir kurion pusėn pakryps svarstyklių lėkštelė, nesiimu spėlioti. Tačiau tikėtina, jog moterų rašomos literatūros yris iš pakraščių į centrą nėra atsitiktinumas (kaip ir stiprėjantis dėmesys reiškiniams, laikytiems literatūros pakraščiais), bet taisyklė, raidos tendencija. Žinoma, reikia turėti omeny ir tai, kad skaitytojui ar kritikui dažnai atrodo, jog "nusipelnėme skaityti geriau", t.y. pernykštės literatūros vaizdas galėjo būti ir geresnis. Mintį, kad moterų kūrybos proveržis yra procesas, o ne norimo palaikymas esamu, skatina kitų Rytų ir Vidurio Europos kraštų literatūros aktualijos. Apžvalginiuose straipsniuose ("World Literature Today" galėtų būti laikomas reprezentaciniu leidiniu) apie naujausius čekų, rumunų, ukrainiečių, rusų literatūros procesus moterų pavardžių minima vis daugiau, ir vargu ar tai yra politinio mandagumo išraiška. Pvz., straipsnyje apie čekų 1990–2002 m. romaną – "World Literature Today", 2003, spalis–gruodis – iš pristatyti pasirinktų 10 romanų 4 parašyti moterų, net ir trumpos rusų šiuolaikinės literatūros apžvalgos pamini vieną kitą moterišką pavardę (Valeriją Narbikovą, Niną Sadur ar kitas, Vakarams geriau nei mums žinomas autores, kaip Tatjaną Tolstają). Apskritai lietuviškoje kultūrinėje žiniasklaidoje akivaizdžiai stinga ne "Vakarų", o "Rytų ir Vidurio" Europos literatūros refleksijos (vertimų, apžvalgų) – dėmesio kultūros procesams, kurie labai panašūs kaip ir pas mus, o mes, užsidarę savo kiaute, išrandam dviratį vis iš naujo. Apgailėtina vertimų iš latvių ir estų kalbų padėtis (gerai, kad turim Laimos Muktupavelos "Pievagrybių testamentą", bet beveik neversta, pvz., Gundega Repšė). Rusų rašytojai diskutuoja dėl to paties, dėl ko ir mes: stori dešimtmečius egzistavę žurnalai skaitytojams tampa nebeįdomūs, publikos dėmesys krypsta į žurnalizmą, ypač televizinį. Klesti komercinė literatūra, prieš kurią riečia nosį storų žurnalų autoriai. Bet jie neskaitomi. Masinės komercinės literatūros sėkmė, Boriso Dubino nuomone, yra kaina, kurią išsilavinusiam elitui tenka sumokėti už arogancijos ir narcizmo metus, paranojišką dėmesio sutelkimą į praeitį ir nesugebėjimą atsigręžti į šiandienos klausimus. Įžvalgūs kritikai sako, kad jau atsirado postliteratūrinė visuomenė (Roman Arbitman). Kitų nuomone, ekonomiškai ir dvasiškai išgyventi postimperinėje Rusijoje galima tik jungiant elitinę raštiją su masine išvaizda, pakuote, ką kadaise yra padaręs Grahamas Greenas, o Rusijoje geriausiai padarė Viktoras Pelevinas. (Įmanoma jo sesuo lietuvė būtų Jurga Ivanauskaitė, gimininga net ir tokiais konkrečiais dalykais kaip budizmo idėjų ir pulp fiction elementų kombinacija.) Simptomiška ir tai, jog šiuos rusų literatūros apmąstymus persakau iš angliško persakymo.

2003 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta rašytojai Bitei Vilimaitei – viso labo trečiai rašto moteriai nuo premijos įsteigimo 1989 m. (dar jos buvo paskirtos Viktorijai Daujotytei ir Nijolei Miliauskaitei). Nors premijos yra labai žemiškas dalykas, nelemiantis, kas išliks, vis dėlto, galvojant apie literatūros viršukalnes, šitoje draugijoje akivaizdžiai stinga Juditos Vaičiūnaitės, svarbiausios lietuvių poetės po Salomėjos Nėries. Tai dar vienas argumentas, skatinantis įvertinti įvairių neliteratūrinių veiksnių ir atsitiktinumo reikšmę formuojant literatūros kanoną.

Kad mąstymo inercija ar, švelniau tariant, tradicijos spaudimas dar ilgai kliudys rašytojas ir jų kūrybą laikyti ne išimtimi, o taisykle, liudija ir tai, kad, paprašyta skubiai suformuluoti šio pasisakymo pavadinimą, iš atminties gelmių nesugebėjau ištraukti moters kūrinio pavadinimo, kurį galėčiau pakartoti ar perfrazuoti. Tad vyrų (Icchoko Mero ir Mariaus Katiliškio) knygų pavadinimai čia lieka kaip simptomas, kad ir feministinė kritika – kam "deja", kam "laimei" – viena koja stovi ant patriarchalinių pamatų. Kitaip tariant, net ir gerokai pasiskaičius autorių, teigiančių, jog "(…) šiandieną rašymas – moterims" (Helene Cixous. "Išėjimai"), dar teks palaukti, kol moterų kūryba įeis į kasdienę apyvartą.

Galima mąstyti kitaip – galbūt kaip tik pernai vyrų laineris pateko į oro duobę ir smuktelėjo žemyn, gal veikė leidybos atsitiktinumai (juk mėginame įžvelgti judesį formaliai apribotoje laiko atkarpoje – tik 2003 m. išleistose knygose). Šiaip ar taip, menamas neigiamas nominacijas išdalijau vyrams. "Metų nuosmukiu" vadinčiau Romualdo Granausko romaną "Duburys". Retoriškai klausčiau: "Ar čia tas pats Granauskas, kuris parašė "Jaučio aukojimą"?, bet pati ir atsakyčiau – ne tas pats, jei visos žmogaus ląstelės, kaip teigiama, pasikeičia per septynerius metus... Taigi reikliam skaitytojui – nuovylis, o kad būtų skaitomas neišrankaus skaitytojo, šis romanas suvėlavo maždaug 15 metų. "Duburys" yra tai, ką vadiname rusišku terminu "černucha" ir kas "perestroikos" laikais bei pačioje dešimtojo dešimtmečio pradžioje padėjo dekonstruoti tarybinę literatūrą: šokiravo gerą literatūrinį skonį ir kūrė slegiantį pasaulį, nokautuodamas tarybinį optimizmo kultą. "Metų nesugrįžimas" man yra puikaus stilisto Valdo Papievio "Vienos vasaros emigrantai". Kaip klasikinė naivi mergelė – daug tikėjausi, mažai gavau. Bet ar tikrai "nieks kits čia nekalts"? Pernykštės vyrų poezijos knygos – taip pat be atradimų (nes į "atradimų" kategoriją, deja, nepakliūva seniai žinomų gerų poetų geros knygos, kad ir pagerbtasis A.A.Jonyno "Lapkričio atkrytis"). Akivaizdu, kad ir literatūros kritikų nuomonei vis daugiau įtakos turi žiniasklaidos sukeliamas triukšmas, o ne pati literatūra. Kaip ir rūbų rinkoje: vertinama etiketė. Turėčiau pacituoti tai, ką Valdas Kukulas mąsto apie Raimondą Jonutį, tik "autentiškų poetų" sąvoką verta išplėsti iki "autentiškų rašytojų":

(...) koks paradoksalus ir keistas kartais būna autentiškų poetų likimas. Niekas neabejoja dėl meninės R. Jonučio eilėraščių vertės, bet niekas iš profesionalų nėra atidžiai ir ramiai jų perskaitęs. (...) Poeto garsumas, triukšmas apie jį kuriasi, pildantis neįvardytiems visuomenės lūkesčiams, prasiveržiant iki tol slopintiems socialiniams ir politiniams jos troškimams, tuo tarpu visi tyliai ir garsiai pripažįstame, kad poezija nėra ir negali būti pavaldi laikui, kaip ir laikas jai nepaklūsta (...). (Valdas Kukulas. "Vienas tai daugiau negu nieko" ir Raimondas Jonutis. "Aušra kambary be langų".)

Tai tokie moterų knygų kontekstai. O tekstai? Iš prozos debiutančių (itin aktuali šio termino reikšmė – naujokė aukštuomenės baliuje, o balių tikslas, kaip žinoma, – rasti tinkamą partiją vedyboms) įdomiausia Undinės Radzevičiūtės "Strekaza", ypač – dėl humoro (dėl jo atleistinos net paralelės su "Bridžitos Džouns dienoraščiu", kurio pėdsakų galima įžvelgti ir kitų lietuvių autorių kūryboje; Helen Fielding bus atradusi šiuolaikinei moteriai parankią dienoraštinę tragikomišką pasakojimo strategiją). Radzevičiūtė įdomi ir dėl vartojamo "tuteišiško" paveldo ("gdzie my w tej nocie będziemy spali"), nors "tuteišių" substratas yra radęs atgarsį ir Jurgio Kunčino, ir kitų rašytojų kūryboje. Zitos Čepaitės "Moters istorija" ir Jurgos Ivanauskaitės "Placebas"  liudija, be kita ko, kad moteris išmokus juokauti, šaipytis, bent šypsotis (Kunčino šypsenos dar ilgai trūks mūsų literatūroje). Maža to, jos, žvelgdamos su šypsena, užgriebia ir socialines problemas. Kai su kolege Dalia Striogaite mėginome atrinkti į kitas kalbas verstinas naujausios prozos knygas ("Lietuviškų knygų" paprašyti, tai darė ir kiti literatūros mokslininkai), priėjome prie bendros nuomonės, kad vyrams nūdiena neparanki ar neįdomi. Jie pasirodė esą labiau linkę naršyti po praeitį (sovietmetį ar Sąjūdžio laikus – Granauskas, Avyžius, Sluckis) arba gyventi beveik belaikėje erdvėje, kaip "Paryžiuj pasiklydę" (taip prieškariu šaipytasi iš Juozo Tysliavos) Papievio herojai.

Laura Sintija Černiauskaitė su "Liučė čiuožia" sugrįžo literatūron kaip energijos pliūpsnis (man ypač patiko pjesės). Moterų žurnalų atvirybių išaugintos autorės (ši karta brendo agresyviausios Lietuvos "vesternizacijos" sąlygomis) savo kūrybos nebeįsivaizduoja be shopping and fucking elementų, kur reikia ir kur nereikia, bet Černiauskaitę gelbsti išmonė, humoras, šmaikštus dialogas. Kuo skiriasi kartų jausena, kalbėsena, vertybės, akivaizdu gretinant Černiauskaitės "Penkiolikmetę" su Dalios Urnevičiūtės "Leona" – kūriniu iš kito laiko, su kitais kalbėjimo kodais, bet panašia problematika (augančios moters). Interneto platybėse apie "Strekaza" radau nuomonę, kad autorė, sprendžiant iš nuotraukos (!), "nerealiai pasikėlusi". Žmonių kalba tai reikštų kažką panašaus į žiūrėjimą iš aukšto į kitus. Suprantama, mizantropė pasakotoja "pasikėlusi" dar daugiau. Pasakotojos žiūrėjimu iš aukšto buvo kaltinta ir Čepaitė. Bet kas uždraus herojei ar autorei taip jaustis? Juoba kad atrodo, jog tas "pasikėlimas" signalizuoja jau apie literatūrinį reiškinį (psichologiškai tokia laikysena veikiausiai ginamasi nuo žeidžiančio pasaulio).

Kaip visada, taip ir pernai daug "vidutinės" literatūros. Jau išmokta feminizmo laimėjimais naudotis gyvenime (pvz., Lyčių lygių galimybių kontrolierės tarnyba), jais žongliruojama ir literatūroje. Antai Nijolės Raižytės romano "Moterys ir sraigės" herojė dėsto:

- Ilgai galvojau ir nusprendžiau, kad ponia Visuomenė mūsų, moterų, nevertina. Reikia būti arba garsaus ir turtingo vyro žmona, arba meiluže. Tik tada gali tikėtis, kad tave pastebės ir įvertins.

Šventa teisybė, tik nė galvoti apie tai nevertėjo: jau bent porą šimtmečių tai yra nuolatinė feministinių debatų tema. Bet literatūros kūriniui tiesmukas didžių tiesų skelbimas, regis, dar niekad nebuvo į naudą.

Iš poezijos knygų verta minėti tyliai sutiktą Onės Baliukonės rinktinę "Akmuva" (užtat su kokia energija debiutuojančios visų galų meistrės stumia į spaudą pačių sukurptus pranešimus apie savo knygelytės sutiktuves ir organizuoja recenzijas!), Neringos Abrutytės "Neringos m.", tačiau apskritai turime susitaikyti su mintimi, kad poezija užleidžia savo aukštus reitingus prozai, ypač romanui. Dvikalbė Janinos Degutytės rinktinė (vertė M.G. Slavėnienė) su vertėjos ir Rimvydo Šilbajorio lydimaisiais žodžiais yra ne tik skolos grąžinimas Degutytei, kad jos poezija galėtų rasti platesnę auditoriją, bet ir dovana jos skaitytojams (turbūt labiau – skaitytojoms). Pačioms (-iems) ištikimiausioms (-iems), lydėjusioms (-iems) ją nuo 6-ojo dešimtmečio. Dabartiniai poetai nejaus tiek dėmesio, nebus taip gyvybiškai reikalingi.

Moterų literatūrinis aktyvumas duoda darbo ir vyrams. Sutuoktiniams ir draugams veriasi erdvė spausdinti žmonų nuotraukas (4-ajame viršelio puslapyje), kiti toliau formuoja moterų literatūrinės raiškos galimybes (per svarbiausius spaudos ir leidybos postus). Tad nenuostabu, kad, galima sakyti, neturime rimtesnės moterų kūrybos antologijos (taigi dar nepasivijome nė 1930-ųjų, kai išėjo Bronės Buivydaitės sudarytas "Aukštyn", mentaliteto; spragos neužtaiso nei tremtinių atsiminimų rinkinys "Ešelonų sesės", 1994, nei Frankfurto mugei skirtas "Five Lithuanian Women Poets").

Pati nemaloniausia pernykštė elgesio su moters tekstu istorija – Rimanto Vanago "Mylėti ir nemylėti". Violeta Kelertienė yra falsifikavimu pavadinusi Žemaitės redagavimą (kaimo bobelę mokyti vyrai taiso, t.y. verčia į suvalkiečių kalbą). Kita žinoma istorija (ji būtų juokinga, jei nebūtų graudi) – Liudas Gira pagal savo (ne)supratimą taip nuredagavo Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimą" (prieš tai dar buvo ištardęs, nuo ko ji tą knygą nusirašė), kad teko knygą duoti bent kiek klaipėdiškių tarmę išmanančiam (Klaipėdoje mokytojavusiam Antanui Venclovai), kad "atredaguotų". Nepaisant tekstologinės kultūros, išaugusios per 100 suvirš metų, Vanagas, gavęs iš autorės dukros "9 kaupinai, be paraščių" prirašytus mokyklinius sąsiuvinius, pasielgia kaip klasikinis "mokytas vyras" su "tamsia bobele":

Kad išvengtume pasikartojimų, skaitytojui mažai ką pasakančių nukrypimų ir smulkmenų, Elžbietos Augustauskaitės-Varatinskienės 1962-ais metais pradėtus užrašus naudosime savo nuožiūra, kaip pamatą tolesniam pasakojimui.

"Mokytas vyras" perrašo pasakojimą trečiuoju asmeniu, bet įdeda nuotraukas. Iš to, kas dar likę, matyti, kad knyga galėjo būti tokio autentiško grožio kaip Elžbietos Skuodienės "Kai vėluoja laimė". Kuo labiau "tikrovės" vietą užima simuliakrai, viešųjų ryšių ir videokultūros gaminiai, tuo labiau, kita vertus, kyla ir autentiškumo vertė.

 

Skaitytojų vertinimai


6975. Keturi vejai2004-03-21 19:20
Idomu, ar LT literaturos institute dar tyrinejama siuolaikine lietuviu literatura?

6986. penktas vėjas2004-03-22 10:30
Tyrinėjama, o ką?

6991. Keturi vejai2004-03-22 11:23
Labai malonu. Skelbkite dazniau L. ir M. straipsnius, komentarus, recenzijas.

7020. Cinikas2004-03-23 10:28
Kai talentas matuojamas moteriskumu, norisi begti gyventi i Abisinija...

7024. balkonu vagis2004-03-23 12:11
kai vyrai raso ...ujovai - irgi...

7025. susidomejes2004-03-23 12:29
o tai cia apie ka? "(užtat su kokia energija debiutuojančios visų galų meistrės stumia į spaudą pačių sukurptus pranešimus apie savo knygelytės sutiktuves ir organizuoja recenzijas!)"

7046. J. Zdanys2004-03-23 20:29
Labai samoningai, kartu su Janina Riskute, paruosiau Five Lithuanian Women Poets antologija 2002 m. -- ne tik Frankfurto mugei, bet uztai, kad labai reikejo musu poeciu kuryba platesniam pasauliui pristatyti; toje antologijoje yra ivadas, kuriame rasau placiau apie Lietuvos moteru literaturini veiksma. Su Janina apie tokia antologija pradejau kalbeti 1999 metais, ir tokia antologija minejau per radijos interviu, 1999 PDR sventes metu. 1995 m. Vaga isleido mano Four Poets of Lithuania, tarp ju Nijole Miliauskaite, kartu su ivadu; World Literature Today zurnale, 1998 m., paskelbiau straipsni The Poets of Druskininkai (tarp ju Nijole Miliauskaite); ir 1990 m., tam paciam zurnale, paskelbiau straipsni Configuring the Landscape: The Poetry of Nijole Miliauskaite. Visuose leidiniuose rasau apie Lietuvos rasytojas, megindamas sukurti kurybini bei kulturini konteksta. Zinoma, kol kas tiktai pradzia, bet pradzia yra ir jau, nors kiek as pats galiu padeti, demesis sukeltas. Aciu Dievui, kad nors kokio/kokios Lietuvos rasytojo/rasytojos kuryba skleidziasi pasaulyje. Manau, kad reiketu vis stipriau stumti visa musu kuryba, moteru ir vyru -- uztai, kad jei mes patys to nedarysime, tai niekas kitas demesio nekreips.

7051. keule :-) 2004-03-23 23:56
Njo, pagarba J.Zdaniui. Sekmės. Trūksta tokių kaip tu. Labai.

7053. vidurnaktis2004-03-24 00:39
Stilius perfect.

7056. mb2004-03-24 03:12
aciu, Zdaniui uz komentara...

7060. too mb2004-03-24 08:40
mb be savo kakucio negali - ar tu ta sraipsni, blyn, rasei, kad dekoji? ar po pasaulines poezijos dienos nurimt negali, o ateinantysis?

7062. mb`ui2004-03-24 09:13
keturi zodziai viena rasybos klaida.

7068. @2004-03-24 12:14
o tu padoru komentara parasyk ir tau padekos, nepaisant poezijos dienos.

7095. penktas vėjas - keturiems vėjams2004-03-25 10:21
Problema ta, kad mokslininkai (t.y. visi tie, kurie dirba universitetuose ir institutuose) turi sąrašą leidinių, kur jiems dera publikuotis, o tas sąrašas - tai mokslo žurnalai. Už spausdinimą juose mokslininkai gauna algą. O tame sąraše nėra ne tik LM ar ŠA, bet net ir "Metų". Todėl jei norite žinoti, ką veikia mokslininkai, skaitykite mokslo leidinius. Labai gaila, bet toks gyvenimas.

7107. penktam vejui2004-03-25 23:49
O gal zinai, kiek ir kokios apimties straipsniu jie per metus paraso, ir gali pasakyt, kiek tai yra puslapiu per menesi?

7114. Korra2004-03-26 10:09
"...šitoje draugijoje akivaizdžiai stinga Juditos Vaičiūnaitės, svarbiausios lietuvių poetės po Salomėjos Nėries"- kas tą svarbumą nustatė? Iš kur tokia beapeliacinė nuomonė? Gal institutas turi pasidaręs lentynas, kuriose visi suguldyti, sudėlioti ir nustatyti svarbumai, dydžiai? Aš mėgstu Juditos Vaičiūnatės poeziją, labai aukštai vertinu, tačiau kas gali kitiems manyti, jog svarbiausia po Nėries - Nijolė MIliauskaitė ar Degutytė,, ar dar kita kokia poetė?

7118. Keturi vejai2004-03-26 14:12
Suprantama, kad literatai mokslininkai savo darbus publikuoja rimtuose zurnaluose. Taciau LM skaitytojams skirti ju nemoksliniai komentarai ar nuomones labai pagyvintu literaturini gyvenima. Juk profesionalas parasyti du puslapius teksto kompiuteriu gali vienu prisedimu, tai paprasta, intriguoja ir labai idomu, ypac kai rasoma ne is pareigos. Tokiu tekstu labai truksta - siuo metu aktyviai raso i spauda muzikologai ir teatrologai.

7130. Korra2004-03-27 16:50
Literatūrologai - tinginiai, apsiš...kę sėdi institute ir pan. šiltose vietelėse ir literatūra beveik visiems jiems yra poch....i.

7194. genialus pasiūlymas2004-03-29 14:14
Na, LM pagyvina ir tokie komentarai, kaip štai Korros. :) O šiaip - jeigu kultūros leidiniai mokėtų neblogus honorarus, tai nebūtų autorių problemos, ar jie menininkai, ar mokslininkai, ar pensininkai, pinigų visiems reikia.

7851. Gelele:))2004-04-23 11:22
Del R. Granausko romano drisciau gincytis...As manau jis iki galo islaike savo pletojama tema "moraline zmogaus degredacija sovietizacijos laikotarpiu".Manau sveikintina, kad rasytojas sugebejo tai atskleisti per vieno zmogaus gyvenima...

27017. sandra :-) 2006-05-20 14:58
viskas yra gerai tik galetumete apibudinti jo knygas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
5:18:55 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba