Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-09 nr. 3099

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Artūras Valionis.
PAVASARIO IŠŠAUKIMAS
43
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jaroslavas Melnikas.
RAŠYTOJAS IR BARMENĖS: MANIFESTAS
32
• Stasys Stacevičius.
KAIP SAPNAS JOTVOJ
4

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
10
• ILGIAUSIŲ METŲ!

LM PAŠTAS 
• POETIŠKOS JULIAUS KAUPO PASAKOS APIE KAUNĄ2

POKALBIAI 
• DIEVAS UŽSIĖMĘS17

KNYGOS 
• KOLEKCININKŲ KOLEKCININKĖ3
• O KAS PO TO?45
• LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
KONSTRUKTYVUS CHOPINAS IR ROMANTIŠKAS HINDEMITH’AS

DAILĖ 
• KALBĖTA APIE IŠEIVIŲ NUOPELNUS LIETUVOS KULTŪRAI2
• Jurgita Ludavičienė.
ATVAIZDAI, ATSPINDŽIAI
2

TEATRAS 
 Ridas Viskauskas.
GAL NUSUKIME LĖLYYYTEI SPRANDĄ?!
1

ŠOKIS 
• Eglė Kačkutė.
APIE ŠIUOLAIKINĮ ŠOKĮ KITUR
1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
PLENERAS, SUJUNGĘS KALININGRADO IR KLAIPĖDOS MENININKUS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS20

PROZA 
• Stanislovas Abromavičius.
Į NEŽINIĄ
3

VERTIMAI 
• Dorota Masłowska.
LENKŲ IR RUSŲ KARAS SU BALTA-RAUDONA VĖLIAVA
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Marcinkevičius.
KORESPONDENCIJA/ STRAIPSNIS/ KOMENTARAS ETC. DEBILINIMAS
5

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE ROMANTINĘ PASAULĖJAUTĄ IR JOS KRITIKĄ M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJOJE
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Rasa Kriščiūnaitė.
MITU – V INTERNACIONALINIS UNIVERSITETŲ TEATRŲ FESTIVALIS GRANADOJE
• Marija Dautartaitė.
KAI MENAS TAMPA KONSERVŲ DĖŽUTĖS VAIDUOKLIU
3

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI1
• Iš KUR MERGAITEI TIEK DRĄSOS?21
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA
• DALIA TAMULEVIČIŪTĖ 1940.IX.30–2006.VI.11
• ALYTAUS TEATRO PREMJERA

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA Į PLAČIĄJĄ KOALICIJĄ NEIS3
• Irena Rimkevičienė.
ODĖ ŠUNIUI, MIGRAVUSIAM IŠ BŪDOS Į MIESTĄ
• LABA DIENA4
• MALONIAI ATSAKOME CASTOR&POLLUX, "ŠIAURĖS ATĖNUOSE" (NR. 20, 2006.V.27) BYLOJUSIEMS APIE KULTŪRINĘ SPAUDĄ18

TEATRAS

GAL NUSUKIME LĖLYYYTEI SPRANDĄ?!

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Senelės pasaka"
Nuotrauka iš Kauno valstybinio lėlių teatro archyvo

XVI tarptautinio festivalio "Šypsos lėlės ir vaikai" (V.26–28, Kauno valstybinis lėlių teatras) įspūdžiai

Savo "vaizduotės teatre", kuris su tikrove nelabai turi ką bendra, puoselėju tokią tarptautinio lėlių teatro festivalio viziją: festivalis – konkursinis (keliami tam tikri reikalavimai spektakliams), rengiamas kas porą metų, provokuojanti tema; festivalio struktūra – nacionalinė programa, atspindinti esamą lygį, užsienio šalių lėlių teatrų – lyderių spektakliai, jaunųjų eksperimentai, laboratorijos, vieši spektaklių aptarimai, išplėtoti viešieji ryšiai, bendradarbiavimas su teatrologijos studentais... Žinoma, norint tokį festivalį surengti, reikėtų keleriopai didesnio biudžeto nei dabar, rimtesnių organizacinių pajėgų, glaudžių ryšių su užsienio lėlių teatrų žinovais. Svarbiausia – noro keisti ir keistis, pastangų su­pras­ti, kuria linkme lėlių teatro procesai vyksta svetur, kokius iššūkius lėlių teatrui meta šiuolaikinis pasaulis. Gal kada, veikdami sutelktai, žingsnis po žingsnio, ir turėsime tokį festivalį?

Nenoriu sumenkinti festivalį "Šypsos lėlės ir vaikai" rengiančio Kauno valstybinio lėlių teatro pastangų, bet šiųmetis renginys įspėja: reikia permainų. Juk festivalio programa – savotiška "dramaturgija", rengėjų (ar aplinkybių?) valia išryškinanti tam tikrus lėlių teatro "veikėjus", "įvykius", "temas" ir "konfliktus"... Kaip susigaudyti toje "dramaturgijoje", kaip ją interpretuoti, jei vaidinami net gero dešimtmečio senumo spektakliai, kurių nesieja nei tema, nei išraiškos priemonės, nei kūrėjų idėjinės nuostatos (požiūris į vaiką ar į lėlių teatrą, tarkim)? Spektaklių vertinimo kontekstas darosi miglotas.

Galima pajuokauti, kad kartais dėl įvairių priežasčių spektaklio adresatas – maži vaikai – tarsi... pakiša koją spektaklio kūrėjams. Tarkim, jei režisierius Algimantas Stankevičius (Kauno valstybinis lėlių teatras), kurdamas "Žvaigždės vaiką" pagal Oscaro Wilde’o pasaką, būtų atsiribojęs nuo pareigos sukurti mažiesiems suprantamą vaidinimą, gal būtų tik laimėjęs. Klausydamasis spektaklyje O.Wilde’o teksto, nuščiuvau: temos ir potekstės – nusikaltimas, bausmė ir atgaila; tikrovė ir iliuzija; savęs vertinimo metamorfozės ir likimo rykštės – anaiptol ne iš mažutėlių gyvenimo! O.Wilde’o biografai dar kaži kokias prasmes iškeltų!.. Medžiagos – kelioms teatrinėms paradoksalioms filosofinėms sakmėms! O spektaklyje visa tai – adaptuota, t.y. sunaivinta ir apauginta buitinio teatro apnašomis. Vitalijaus Mazūro lėlių buitinėmis nepavadinsi (ypač stilizuotas "antikinis choras" paveikus nebylioje scenoje spektakliui baigiantis), bet vaidinime jos veikiau yra papildoma aktorių vaidybos priemonė.

Vilniaus "Lėlės" teatrui ir spektaklio "Senelės pasaka" kūrėjoms – scenarijaus autorei ir režisierei Kata Csato (Vengrija) bei dailininkei Julijai Skuratovai – nepadeda neapsisprendimas, kas yra jų spektaklio adresatas. Dabar tarsi sėdima "ant dviejų kėdžių", ir spektaklis kol kas – nei suaugusiems (jiems per daug aiškinimo, naivumo), nei vaikams (šiems neaktualios suaugusiųjų gyvenimo peripetijos, ir likimo – folklorinio juodo varno – įvaizdis gan miglotas).

iliustracija
"Angelų pasakos"
Nuotrauka iš Kauno valstybinio lėlių teatro archyvo

Julija Skuratova impulsų kūrybai ieško autentiškose žmonių biografijose (retas atvejis mūsų lėlių teatre). Šiuo požiūriu prisimintina rusų animacijos meistro Jurijaus Noršteino bei gruzinų marionečių teatro kūrėjo Rezo Gabriadzės kūryba, kai žmonių likimai, tiesmukai neiliustruojami, tampa mitais, poezijos ir nostalgijos kupinais filmais, spektakliais. "Senelės pasaka" pasakoja (veikiau norima papasakoti) apie moters ir dviejų vyrų likimų lūžius istorijos pervartose. (Koks jautrus aktorės Elvyros Piškinaitės santykis su atgaivinama trapia moters lėle! Reikia matyti aktorės, išgyvenančios savo personažo dramą, kai moters vyrą nusineša varna, akis...) Tik, manyčiau, jaunos merginos (Sigita Mikalauskaitė) prisiminimų (kaip formos, į kurią "įvyniojama" žmonių drama) sureikšminimas, juodo varno pavertimas įkyroku, žmones persekiojančiu paukštpalaikiu su blizgučiais ir pasaldintos širdelės ("meilė – visagalė"...) "nuleidimas" spektaklio pabaigoje "Senelės pasaką" padaro kiek naivoką... Bet man, dailininkės gerbėjui, svarbu, kad ji kiekviename spektaklyje sprendžia vis naujas plastikos užduotis. Šiame spektaklyje jau vyrauja lėlių judesys, o ne dramos aktorių vertinimai, kaip būdavo ankstesniuose spektakliuose. Neįprastai komponuojama vaidinimo erdvė: aktoriai paslėpti tokiame besisukančiame daugialangiame objekte. Naujas langas – nauja veiksmo vieta, taip sustiprinama vaizdo dinamika. (Kaip ten aktoriai Elvyra Piškinaitė, Lijana Muštašvili, Deivis Sarapinas ir sutelpa tokioj ankštoj erdvėj? Juk nuo jų veiksmų dermės priklauso spektaklio sėkmė.)

Kita J.Skuratovos kūrybos savybė – atvirumas ir imlumas įvairioms kultūroms. "Senelės pasakoje" remiamasi vengrų nacionaline kultūra. Būtų įdomu pamatyti, kaip šis spektaklis – bendras projektas su teatru "Griff" (Zalaegersegas) – atgis vengrų scenoje. O gal jame kūrėjos aiškiau apsibrėš ir adresatą?

Ir dar. Šiame spektaklyje J.Skuratova nuosekliai artėja prie savo svajonės – bežodžio spektaklio, grindžiamo vien vaizdo kaita.

P.S. Po savaitės spektaklį žiūrėjau Vilniuje. Kaip žiūrovai koreguoja spektaklio gyvenimą! Kaune publiką sudarė daugiausia kolegos lėlininkai, tad S.Mikalauskaitei tarsi stigo žiūrovų atsako. Vilniuje į spektaklį aktyviai įsitraukė vaikai: jie komentavo balsiai, ką mato, žavėjosi išdykaujančia varna, o vienas pyplys net išsiruošė į sceną padėti aktorei sutvarkyti butaforijos reikalų... S.Mikalauskaitė buvo labai jautri tarpininkė (savotiška vertėja?) tarp lėlių istorijos ir publikos. Bet išryškėjo ir dramaturgijos schematiškumas bei skurdumas: vyras joja pas moterį, ten jį išveja kažkoks dėdulis (kuris vėliau spektaklyje nebepasirodo...), moteris su vyru susitinka paslapčia, tuomet prasideda karo tema. Šešėlių teatras vaizduoja Pirmojo pasulinio karo karius; matome, kaip žūva vyro arkliukas, jam vyras pastato... kryžių! "Langai" keičiasi – regime daug kryžių. Vyras grįžta pas moterį, ir jiedu gyvena ilgai bei laimingai, susilaukia vaikelio... Spektaklis baigiasi. "Per lengvai abu surado laimę", – konstatavo vienas augesnis žiūrovas. Bet gal tai lėlių teatro režisūros diplomantės iš Bialystoko K.Csato nepatyrimas? Neminint pavardžių, yra tekę matyti daug silpnesnių dramos režisierių diplominių spektaklių...

iliustracija
"Arbata dviem"
Nuotrauka iš Kauno valstybinio lėlių teatro archyvo

Jaunystė – praeinanti bėda. O vis dėlto talentingų jaunųjų spektakliai skatina ir vyresniąją kartą nuolat permąstyti savąją lėlių teatro sampratą. Kaip vienoje laidoje "Kviečia teatras" apie kartų santykį kalbėjo režisierius Jonas Vaitkus (cituoju ir atminties), "jie mus palaidos, jie – mūsų duobkasiai"... Festivalyje jauna komanda – Klaipėdos lėlių teatras – parodė Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį "Angelų pasakos" (Vytauto V.Landsbergio kūrinių motyvais). Režisierė tęsia aktoriaus ir lėlės plastinių santykių ieškojimus (prisimintinas jos spektaklis "Kiškio pasakos" Valstybiniame jaunimo teatre). Kadaise G.Radvilavičiūtė dievagojosi, kad ji "ne dailininkė". Gal jau esama pagrindo manyti kitaip? Šįsyk angelų, vaiko lėlės – gana abstrakčių formų, jas tarsi pratęsia, papildo aktorių rankos ir kojos. (Tik šaržuojamų "kandidačių į vaiko mamytes" lėlių stilizacija ne tokia ryški.) Lėlių plastinių galimybių stygių tarsi kompensuoja aktorių kūno judesiai, jų ritmas ir piešinys.

Kaune aktorės Renata Kutaitė, Aušra Daukantaitė ir Vida Narveišytė spektaklį suvaidino tarsi vienu atsikvėpimu, lengvai. Atskirus epizodus dar galima tobulinti, bet G.Radvilavičiūtės kūrybinio braižo, jos humoro nesupainiosi su kitų kūrėjų maniera.

Likimo ironija: perspektyvus, jaunos energijos ir sumanymų kupinas teatras gyvena kaip entuziastų grupė, tuo tarpu valstybė remia rimtų kūrybinių reformų reikalaujančias "bekraujes" trupes. Juokauju: sulaukęs kokio 100 metų, parašysiu straipsnį "Teatro išsigimimas", kuriame atskleisiu teatro – kunkuliuojančio kūrybinio organizmo – virsmą teatru – sustingusiu hierarchiniu socialiniu junginiu, kuriame svarbiausia – socialinė sauga ir gerovė...

Vijos Blūzmos spektaklis "Viena maža turkų pupa" (Latvijos valstybinis lėlių teatras; dailininkas – Pavilas Šenhofas) išties skirtas patiems mažiausiems. Aktoriai Audra Šidlauska (beje, ji vaidino lietuviškai!) ir Pėteris Šogolovas su publika bendrauja labai švelniai, meiliai. (Tik kaži kaip tokio pobūdžio spektakliai ilgainiui profesiniu požiūriu veikia aktorius? Juk jie pernelyg rodo, kad "žaidžia", kad jiems "linksma". Ar aktoriai patys savotiškai "nesuvaikėja"?..) Lėlės spektaklyje – nors į lovą prieš užmiegant dėkis! – minkštučiai žaislai (katinas, zuikis, paukštukai visokie...).

Kaip priešnuodį prieš infantilumą, tykantį lėlių teatro kūrėjų, vertinčiau Bialystoko lėlių teatro spektaklį "Raudonkepuraitė". Aktoriai Andrzejus Zaborskis ir Ryszardas Dolinskis vaidina spektaklį it farsą: ilgai trukdo vienas kitam pradėti vaidinimą, kvailioja, o su vaikais bendrauja kaip Makarenkos pasekėjai – gan griežtai, net pasišaipydami! Kai bjauriai spigiu balsu čirškianti Raudonkepuraitė (lėlė) jiems įgrysta savo slėpynėmis, kaprizais ir išdaigomis, aktoriai vos (tiesiogine prasme) jai nenusuka sprando! Gaila, aktorių kvailiojimai ilgainiui atleidžia veiksmo spyruoklę, istorija "ištįsta". Festivalio buklete premjeros data (kaip ir visų spektaklių) nenurodoma, bet minima, kad vaidinimo atnaujimo režisierius – A.Zaborskis. Gal tokius spektaklius vertėtų pažymėti rubrika "Retrospektyva", o spektaklių kūrėjams pasiūlyti, tarkim, festivalio klube daugiau papasakoti, kaip tokie spektakliai buvo vertinami anuometiniame lėlių teatro kontekste?

iliustracija
"Negrabuolis iš Vertepo"
Nuotrauka iš Kauno valstybinio lėlių teatro archyvo

"Retrospektyvai" priskirtinas ir Gardino apskrities lėlių teatro spektaklis suaugusiems "Arbata dviem". Režisieriaus Olego Žiugždos pradinio sumanymo būta įdomaus: teatro – baro padavėjas (O.Žiugžda) ir moteris (Larisa Mikulič) vaidina 10 retrominiatiūrų, kurias sieja įvairūs vyro ir moters santykių aspektai. Svarbiausia čia – lėlių animacija. Gaila, spektaklyje vaidintojų santykiai nerutuliojami, nepakylama iki vyro bei moters santykių apibendrinimo.

Keletas žodžių apie erotiką lėlių teatre, tiksliau, apie sąlygiškumo įtaką meniniam rezultatui. Žiūrėti miniatiūrą, vaizduojančią, kaip iš lėto nusirenginėja natūralią moterį kopijuojanti lėlė, buvo nejauku, – vulgarokas įspūdis. Tuo tarpu kitoje miniatiūroje, pasakojančioje apie vyro ir moters pažintį pajūryje, žmones vaizdavo abstrakti forma – žmonių rankos (iki riešo). Ir šių dviejų "nuogalių" pažintis buvo išties žaisminga, komiška ir išraiškinga.

Pažintiniu požiūriu prasminga buvo pamatyti Užkarpatės apskrities lėlių teatro (Ukraina) spektaklį "Negrabuolis iš Vertepo" (rež. Aleksandras Kucykas, dailininkas Jaroslavas Danylivas). Tai vizualiai puošnus spektaklis-koncertas, sukurtas remiantis ukrainiečių teatro paveldu, jų kaimo kultūra. Kiek netikėtos pasirodė spektaklyje pasitelktos sovietinio gyvenimo realijos (tarkim, gudrių kaimiečių komiška "marksizmo-leninizmo" dogmų traktuotė), kurios mums jau – praeitis, o ukrainiečiams – dar gyva medžiaga. Spektaklis įsiminė dėl išradingo apšvietimo (kodėl kartais valstybiniai teatrai, turintys geresnes darbo ir technines sąlygas nei privatūs, nevalstybiniai teatrai, tokie nedėmesingi šviesų partitūrai?) ir puikių išorinių duomenų (aukšto, plastiško, žavingos šypsenos herojaus) aktoriaus Mikolos Karpenko energijos bei charizmos.

Festivalis baigėsi, o lėlių teatro gyvenimas tęsiasi. Jau paaiškėjo, kad šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dramos aktorių (lėlių teatro specializacija) kursą renka Algirdas Latėnas. Palinkėkime jam darbščių, smalsių ir kūrybingų studentų.

 

Skaitytojų vertinimai


28429. wer2006-06-17 20:22
sekmes Ridai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:18:24 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba