Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-09 nr. 3099

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Artūras Valionis.
PAVASARIO IŠŠAUKIMAS
43
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jaroslavas Melnikas.
RAŠYTOJAS IR BARMENĖS: MANIFESTAS
32
• Stasys Stacevičius.
KAIP SAPNAS JOTVOJ
4

LITERATŪRA 
 Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
10
• ILGIAUSIŲ METŲ!

LM PAŠTAS 
• POETIŠKOS JULIAUS KAUPO PASAKOS APIE KAUNĄ2

POKALBIAI 
• DIEVAS UŽSIĖMĘS17

KNYGOS 
• KOLEKCININKŲ KOLEKCININKĖ3
• O KAS PO TO?45
• LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
KONSTRUKTYVUS CHOPINAS IR ROMANTIŠKAS HINDEMITH’AS

DAILĖ 
• KALBĖTA APIE IŠEIVIŲ NUOPELNUS LIETUVOS KULTŪRAI2
• Jurgita Ludavičienė.
ATVAIZDAI, ATSPINDŽIAI
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
GAL NUSUKIME LĖLYYYTEI SPRANDĄ?!
1

ŠOKIS 
• Eglė Kačkutė.
APIE ŠIUOLAIKINĮ ŠOKĮ KITUR
1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
PLENERAS, SUJUNGĘS KALININGRADO IR KLAIPĖDOS MENININKUS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS20

PROZA 
• Stanislovas Abromavičius.
Į NEŽINIĄ
3

VERTIMAI 
• Dorota Masłowska.
LENKŲ IR RUSŲ KARAS SU BALTA-RAUDONA VĖLIAVA
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Marcinkevičius.
KORESPONDENCIJA/ STRAIPSNIS/ KOMENTARAS ETC. DEBILINIMAS
5

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE ROMANTINĘ PASAULĖJAUTĄ IR JOS KRITIKĄ M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJOJE
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Rasa Kriščiūnaitė.
MITU – V INTERNACIONALINIS UNIVERSITETŲ TEATRŲ FESTIVALIS GRANADOJE
• Marija Dautartaitė.
KAI MENAS TAMPA KONSERVŲ DĖŽUTĖS VAIDUOKLIU
3

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI1
• Iš KUR MERGAITEI TIEK DRĄSOS?21
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA
• DALIA TAMULEVIČIŪTĖ 1940.IX.30–2006.VI.11
• ALYTAUS TEATRO PREMJERA

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA Į PLAČIĄJĄ KOALICIJĄ NEIS3
• Irena Rimkevičienė.
ODĖ ŠUNIUI, MIGRAVUSIAM IŠ BŪDOS Į MIESTĄ
• LABA DIENA4
• MALONIAI ATSAKOME CASTOR&POLLUX, "ŠIAURĖS ATĖNUOSE" (NR. 20, 2006.V.27) BYLOJUSIEMS APIE KULTŪRINĘ SPAUDĄ18

LITERATŪRA

SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE

Algimantas Bučys

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia 3097 numeryje

8. Nachmano iš Centro misijos "kronika"

Jau pirmieji Aarono "memuarų" puslapiai leidžia suprasti, kad pasislėpęs tualete kūrėjas turi ką prisiminti ir gali papasakoti didžiai šiurpių dalykų.

Pirmasis trijų puslapių epizodėlis "Nesvetingas kaimas" (p. 20–22) paliudija, kad Nachmano iš Centro bendražygiai ne tik pagerdavo ir lytiškai paištvirkauavo, bet ir vykdė klasikinį genocidą. Atžygiavę į "nesvetingą kaimą", kur žmonės nenorėjo net durų atidaryti nekviestiems Nachmano iš Centro pasiuntiniams, "draugai įsižeidė, supyko". Toliau – sarkazmo kupinas groteskas: "Draugas Bencikovičius pasiūlė užmėtyti akmenimis skalijančius šunis, o vėliau jau tyloj įsigauti į artimiausią tvartą ir išskersti nesvetingo kaimiečio gyvulius.

Draugai taip ir padarė (...) Draugui Zibertui kilo mintis padegti prašmatniausią trobą ir pažiūrėti, ar išties šis kaimas toks jau negyvenamas (...) Netrukus jau degė visas kaimas.

Išbėgę iš trobų pusnuogiai kaimiečiai norėjo gelbėti ir gesinti savo turtą, tačiau draugas Greifenbergeris stovėjo sargyboje ir nieko neprileido nei prie šulinio, nei prie šaltinio.

Netrukus jau liepsnojo ir apylinkės, buvo daug daugiau šviesos – tikra šventė.

Tada nebeliko kitos išeities, tik šiek tiek pamokyti tokius liguistai nesvetingus kaimiečius. Draugai suvarė juos su seniais, moterimis ir vaikais prie šulinio. Apsupo. Draugas Čarnas įsakė gerti užnuodytą vandenį, atsisakiusiems buvo sugrūsta rieškutėmis tiesiai į skrandžius.

Kai kurie iškart išleido dvasią, kiti vis dar kvėpavo, juokingai svirduliavo, stengėsi nepargriūti ir kuo ilgiau pagyventi – naivūs vis dėlto tie kaimo žmonės.

Reikėjo kažką daryti su ligoniais, kiekviena minutė tapo brangi. Draugas Duleckis norėjo sveikesnius čia pat parduoti į vergiją, tačiau tam nepritarė draugas Zibertas, jis buvo deportacijos šalininkas" (p. 21–22).

Ištraukėlę pacitavau keliais sumetimais, nes joje jau skleidžiasi keli Aarono "memuarų" interpretaciniai lygmenys. Viena vertus, tekstas yra kupinas visai konkrečių istorinių nuorodų, pradedant bolševikų pavardėmis ir baigiant užuomina apie "naivių kaimo žmonių" deportaciją, kurios lietuviams komentuoti nereikia.

Antra vertus, akivaizdu, kad "memuaristas" Aaronas absoliučiai nepretenduoja, o gal jau negali dėl pasimaišiusio proto ar sąmoningai vengia būti tikslus ir pendantiškas istorikas, bolševikų veiklos metraštininkas. Ir ne todėl, kad nežinotų istorinių faktų. Priešingai – mes jau žinome, kad Aaronas buvo ne tik liudininkas, bet ir Nachmano iš Centro bendražygis, visų įsakymų vykdytojas. Pats jis aiškiai vengia prisiminti savo žygius, tačiau jo mylimoji Odetė, svajojusi apie Aaroną, kaip antrąjį sekretorių ideologijai, kone iki galo (bent jau iki 180 puslapio) nešiojo širdyje šauniojo Aarono šviesų atminimą:

"Niekas kitas taip nemokėjo staigiai ir meistriškai susidoroti su naujos ir teisingos visuomenės atmatomis, tik Aaronas Dušanskis. Taikliausiai iš visų į padugnes šaudė Aaronas Dušanskis, nevengė durklo, dalgio, kalvio žnyplių. Negana to, turėjo vaizduotę: atskyręs replėmis dar gyvai atmatai genitaliją, įgrūsdavo ją į burną – šekis, turėkis, čiulpk, niekše. Tik tada, kai šunsnukis nukraujuodavo, šaudavo į kaktą besiraitančiai šiukšlei. Be to, nesislėpė Aaronas Dušanskis už draugų nugarų – atvirai, visiems matant miestelio aikštėje rodė žmonėms pavyzdį.

O kaip narsiai Aaronas mokėjo susidoroti su beveik dvigubai stambesniais už jį vyrais iš miško! – niekas negalėtų to pakartoti. Tik baksteldavo šautuvo durtuvu surištam į žarnyną, šis ir išskysdavo prie sienos.

Net moterims, kunigams, vaikams, vienuoliams nedarė išimčių Aaronas Dušanskis, buvo principingas. Seniams, jei tik turėdavo daugiau laiko, įkaitintu strypu pagerindavo regėjimą, o nenuoramoms nacionalistų vaikams – atšipusiu pjūklu trumpindavo kojas. Išpampusios buožių moterys, vengiančios kolūkio, stačiai meldė, klaupėsi ant kelių, kad Aaronas jas kuo greičiau pribaigtų, nesvarbu, kaip, kokiom priemonėm.

Odetė susižavėjo bebaimiu didvyriu" (p. 180).

Aarono "memuaruose" panašūs žygiai atitenka kitiems draugams, ir skaitytojas turi progą iki pat romano pabaigos šiurpti nuo kraupių, bet istoriškai atpažįstamų Nachmano iš Centro ir jo ištikimų partiečių veiklos būdų, naikinant nacionalistų "prietarus", miškinius, buožes, diegiant naują tvarką, kolūkius ir panašiai. Visi tie istoriniai terminai išlaikomi romane tekste ir, be abejo, meta savo prasmes į kursyvu išspausdintas teksto dalis.

Tačiau, kaip minėjau, pats Aaronas vengia kalbėti apie save, ir svarbu pabrėžti, kad vengia ne iš baimės ar noro, ką nors nuslėpti.

Mes nieko nesuprasim romane, jei nepastebėsim ar nenorėsim matyti, kad "memuarus" rašo jau ne Nachmano iš Centro fanatiškas bendražygis ir bendramintis, o priešingai – opozicijos žmogus, tegu ir visiškai gyvenimo sugniuždytas, prie beprotybės ribos atsidūręs, visų paniekintas, bet pasiryžęs užrašyti ir prisipažinti bent popieriui, ką jis matė ir kaip priėjo iki to, kad išdavė Nachmaną iš Centro jo priešams, kurių į galą susidarė jau nemažas margas derinys ("veidmainiai, sabotažininkai, skaistuoliai, diversantai ir kiti ideologijos grobstytojai", p. 196), kurie sučiupo Nachmaną iš Centro ir, visaip jo paties metodais iš jo išsityčioję, pagaliau nužudė.

Žinoma, dar kartą įsitikinau, kad esu sentimentalus idealistas, nes Aarono išdavystę buvau linkęs aiškinti kaip Vado bendražygio ir Ideologo praregėjimą, pasibaisėjus kraupiais Vado nusikaltimais. Net nuprotėjęs Aaronas daug paprasčiau ir gana ironiškai apibūdina savo "praregėjimo" priežastį: "Amerikos Imperializmas bei Izraelio Sionizmas, pasivertęs angies Monopolija, įėjo į mane, vieną iš Dvylikos draugų. Aš nuėjęs išvietėn tariausi su veidmainiais ir NKVD pavaldžia pasienio tarnyba, kaip jį išduoti" ir taip toliau.

Tačiau Aarono "memuarų" pabaiga, kuria ir baigiasi H.Kunčiaus romanas, vis dėlto leidžia man, kaip skaitytojui idealistui, guostis, kad beprotybės slenkstį pasiekęs Ideologas, buvęs savo nuožmaus Vado klusnus pasekėjas ir vėlesnis išdavikas, iš tiesų yra daug įdomesnė ir sudėtingesnė figūra visoje romano vaizdų sistemoje, negu paviršutinišku žvilgsniu galėtų pasirodyti.

Užsirakinęs tualete Ideologas baigia savo "memuarus" tikrai siaubingu įspėjimu, kad jo išdavystė neturėjo jokios prasmės: garsųjį Vadą pakeičia kiti vadai, lygiai tokie pat sadistai ir prievartautojai, taigi Vadas – nemirtingas! Paskutinis Aarono įrašas liudija, kad ne tik jis, bet ir dauguma žmonių jau suvokė tos kraupios ir amžinos karuselės neišvengiamybę: "visi prisiminė Nachmano iš Centro pažadą: "CK karalystės numylėtinis bus atiduotas į teisuolių rankas, pasodintas ant kuolo. Bet jis iš bet ko prisikels, tikėkite, prisiekiu – prisikels Nachmanas iš Centro" (p. 220).

Tuo baigiasi ir Aarono Dušanskio "memuarai", ir visas jo gyvenimo aprašymas, tačiau skaitytojas savo nuostabai gauna dar du paskutinius puslapius, pamokančius, kaip reikia suvokti ką tik perskaitytą knygą.

9. Instrukcija "Skaitytojau, nusiteikime šitaip..." (p. 221–222)

Necituosiu to teksto, prasidedančio "Skaitytojau, nusiteikime šitaip...", juo labiau kad jį beveik visą "Šiaurės Atėnuose" pateikė savo recenzijoje Just. Kubilius. Tačiau iš karto norėčiau atkrepti dėmesį į tariamą tekstelio anonimiškumą.

Čia jau ne Aarono Dušanskio "memuarai", ir ne knygos autoriaus pasakojimas apie Aarono Dušanskio nevykusį gyvenimą.

Čia kažkoks beasmenis raštininkas "iš aukščiau", tarsi "balsas iš dangaus" (vietoj visiems matomo Deus ex machina), nutaria paaiškinti man, varganam skaitytojui, ko "siekia Herkus Kunčius savuoju – jau septintuoju! – romanu" ir kaip aš, pagaliau prisikasęs iki romano pabaigos, turėčiau įvertinti H.Kunčaus knygą pagal instrukciją, kuri dar čia pat pavadinama "netekusio vilties postmodernizmo nuostata". Man primygtinai patariama "veiksmu, tekstu ir sąmone dekonstruoti, išardyti šį pasaulį, savąjį gyvenimą, viską sukeisti: išaukštinti tai, kas žema; pažeminti tai, kas kilnu; sureikšminti banalybę ir estetizuoti bjaurastį; niekį paversti vertu, o vertybes išniekinti, – kad ir vėl prie to paties grįžtume. be ko gyventi neįmanoma..."

Instrukcijos pabaigoje nesupratingam skaitytojui dar primenama, kad "nemažai sąmonės užtvarų, ne vieną tabu sulaužė šiuo tekstu Herkus Kunčius. Tebus jam atleista už drąsą" (p. 222).

Nesu joks detektyvas ir nesirengiu spėlioti, kas ar kieno (savisaugos instinkto? draugo? globėjo? užsakovo? mylimos žmonos? anoniminės simpatijos? etc.) patarimu parašė ar pasiūlė parašyti tą "tekstą iš aukščiau".

Mano reikalas – skaityti, kas ir kaip parašyta.

O tekste, jeigu net sutiksime, kad jame rimto šnekėjimo ir autoironijos santykis yra "fifty-fifty" (pasidalinęs pusiau), juodu ant balto išspausdinta: "autorius kuria šiuolaikinio Kristaus – Nachmano iš Centro – paveikslą".

Ir kad neliktų jokių abejonių, koks tas "šiuolaikinis Kristus", instrukcijoje pridedama charakteristika: "autorius kuria šiuolaikinio Kristaus – Nachmano iš Centro – paveikslą: veidmainio mokytojo, išradingo sielų prievartautojo ir ištvirkėlio, negailestingai sukto ideologo, sąmonės degenerato..." (p. 221).

Pradžioj pamaniau, kad įsivėlė kokia korektūros klaida – supainioti vardai ar kas praleista. Bet ne – leidyklos anotacija knygos gale kartojo maždaug tą patį: "septintuoju romanu modernistinės pakraipos autorius sukūrė išraiškingai sodrią Evangelijos ir partijos programos paralelę. Tai, kas vyko prieš du tūkstančius metų, kartojasi dabar ir nuolat, – visu tekstu teigia romanistas".

Mano nuostabai panašios nuomonės, pasirodo, laikosi ir Justinas Kubilius, redagavęs romaną ir savo recenzijoje gana kategoriškai pareiškęs, kad "nepaneigiamas yra ir Evangelijos bei Komunistų partijos manifesto mesianizmas (beje, esama pagrindo teigti, kad šiuo požiūriu K. Marxui didžiulį poveikį darė judaizmas). Kitaip tariant, dviejų struktūriškai identiškų ideologijų negatyvus veidrodinis atspindys. Juodo ir balto tapatybė". Just.Kubiliaus nuomone, "siužetinė Jėzaus ir Nachmano iš Centro paralelė išlaikyta preciziškai, tad pasipiktinimas autorių užgrius iš abiejų pusių. Vis dėlto tai perša negerą mintį: ar krikščionybės ir komunizmo panašumas yra tik struktūrinis, ar tapati ir jų gelmė, turinys, nors atspindys ir yra negatyvas... Ginčas galėtų būti ne tik scholastinis, bet ir prasmingas" ("Šaurės Atėnai", 2006.IV.15).

Labai gerbiu Just.Kubiliaus dvasinę poziciją, išreikštą taip pat jo recenzijos pastraipose apie "laiko dvasią" ir lietuviško elito nihilistinę savigyną, tačiau pats romano tekstas neleidžia sutikti su redaktoriaus ir recenzento interpretacija.

Neminėčiau blogu žodžiu ir scholastinio ginčo, – jei būtume paveldėję nors krislą didžiųjų viduramžių scholastų tradicijos, šiandien nebūtume pasmerkti nervingai ir neviltingai ieškoti prasmės arba matyti vien beprasmybę žodžiuose, kurių reikšmės jau nebežinome ir net nebandome bent kiek preciziškiau išsiaiškinti.

B. d.

 

Skaitytojų vertinimai


28166. nusibodo2006-06-12 07:37
Ir dar bus?????????????????Baikite.

28170. to nusibodo2006-06-12 08:16
Tai neskaityk :) Rado problemą.

28190. Sakiau gi :-))2006-06-12 11:04
Sakiau - bus iki Naujųjų :-) Okurat!!! Juokas juokais, bet iš to ir susideda lietuvių literatūros ir kritikos marazmas. Tai jau kaip liga, ir nieko čia nepakeisi... O jei be juokų - kam jau kam, bet tik ne Bučiui analizuoti tą epochą. Ir ne dėl to, kad tuomet jis buvo aktyvus tarybinis literatūro-"logas" - kas buvo, pražuvo. Svarbiau, kad jis nepjėgia tos sistemos ydingumo suvokti - suvokti gilesnių priežasčių ir sąsajų su dabartimi. Todėl tai, ką anksčiau garbino ir kėlė kaip "aukštesniojo sąmoningumo" pavyzdį, dabar tepa juodai - o tai paviršutiniška ir dirbtina. Gal tai savotiška atgailos forma?..

28191. BD2006-06-12 11:20
Puikus tekstas, bet mintis jį sukarpyti į daugybę gabalų nėra gera.

28238. Rasa :-) 2006-06-13 07:01
Kas nesupranta šito teksto, tikrai neturi polėkio. Tai puikus kūrinys pats savaime, o su literatūrologija turi kur kas daugiau sąsajų negu kruopštūs analitiniai blusinėjimai. Ir nėra ko rodyti "dėmių" – galima priminti vieną labai gerą patarlę apie akį ir rąstą.

28249. Sakęs > Rasai2006-06-13 10:38
:-)) "Kas nesupranta šito teksto, tikrai neturi polėkio." Kam tas polėkis? :-) Gal visgi geriau galva ant pečių? Ir smegenys, kurios pajėgia analizuoti? O jeigu to negali, tai, žinoma, reikia polėkio - nekritiško apkvaitimo, aklo pasitikėjimo autoritetu, jo sklandžiai surašytu tekstu :-)) Visiems jaunystėj taip būna: perskaitai knygą - teisinga, perskaitai visiškai priešingą knygą - irgi teisinga; po perkūnais, tai kas daros? Tai kur mano mintys, kur mano nuomonė? Deja, dar nėra - vien gyvenimas autoritetais ir jų tekstais. Kai kurie iš to niekad neišauga - taip ir lieka autoritetų jėgos suluošinti, pavyzdžiui, kaip Donskis ir Donskytė. Tad nenusimink, Rasa, tu ne viena, šalia daug gerbtinų žmonių.. :-)

28262. Rasa  Sakęs2006-06-13 15:47
Rasa  Sakęs Galvą ant pečių turi AMB. Tik klausimas, ar jis turi polėkį? Galbūt labai blaivų, be apkvaitimo: apie tai rašyta spaudoje, ir nemažai, ypač po Nepriklausomybės paskelbimo, kai jis kantriai kas dieną aiškindavo: Lietuva prie žlugimo ribos, rytoj nebeturėsime benzino, ir t.t. Polėkis įgimtas tik kūrybinės dvasios žmonėms… Be to, beviltiška aiškinti abėcėlę žmogui, kuris nekerta rašto. Kaip socdemams, kad negražu vogti.

28300. socdemas > Rasai2006-06-14 10:32
ponia Rasa, vogti yra grazu ir tai jums paaiskins bet kuris sumanesnis partijos narys. uztat jums ir Bucio tekstas toks grazus ir protingas.

28372. Korra2006-06-16 00:02
Kunčiaus tekstas yra puikus, jeigu jam tiek skiriama vietoos Buuuuuučio rašliavoje.

28383. atrodo2006-06-16 08:27
atrodo, kad yra taip: Kuncius sau, Bucys sau, komentatoriai sau. ir tarpusavy jie neturi nieko bendro. tiesiog visiems labai smagu kazka plepet.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:18:18 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba