Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-09 nr. 3099

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Artūras Valionis.
PAVASARIO IŠŠAUKIMAS
43
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jaroslavas Melnikas.
RAŠYTOJAS IR BARMENĖS: MANIFESTAS
32
• Stasys Stacevičius.
KAIP SAPNAS JOTVOJ
4

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
10
• ILGIAUSIŲ METŲ!

LM PAŠTAS 
• POETIŠKOS JULIAUS KAUPO PASAKOS APIE KAUNĄ2

POKALBIAI 
• DIEVAS UŽSIĖMĘS17

KNYGOS 
• KOLEKCININKŲ KOLEKCININKĖ3
• O KAS PO TO?45
• LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
KONSTRUKTYVUS CHOPINAS IR ROMANTIŠKAS HINDEMITH’AS

DAILĖ 
• KALBĖTA APIE IŠEIVIŲ NUOPELNUS LIETUVOS KULTŪRAI2
• Jurgita Ludavičienė.
ATVAIZDAI, ATSPINDŽIAI
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
GAL NUSUKIME LĖLYYYTEI SPRANDĄ?!
1

ŠOKIS 
• Eglė Kačkutė.
APIE ŠIUOLAIKINĮ ŠOKĮ KITUR
1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
PLENERAS, SUJUNGĘS KALININGRADO IR KLAIPĖDOS MENININKUS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS20

PROZA 
 Stanislovas Abromavičius.
Į NEŽINIĄ
3

VERTIMAI 
• Dorota Masłowska.
LENKŲ IR RUSŲ KARAS SU BALTA-RAUDONA VĖLIAVA
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Marcinkevičius.
KORESPONDENCIJA/ STRAIPSNIS/ KOMENTARAS ETC. DEBILINIMAS
5

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE ROMANTINĘ PASAULĖJAUTĄ IR JOS KRITIKĄ M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJOJE
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Rasa Kriščiūnaitė.
MITU – V INTERNACIONALINIS UNIVERSITETŲ TEATRŲ FESTIVALIS GRANADOJE
• Marija Dautartaitė.
KAI MENAS TAMPA KONSERVŲ DĖŽUTĖS VAIDUOKLIU
3

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI1
• Iš KUR MERGAITEI TIEK DRĄSOS?21
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA
• DALIA TAMULEVIČIŪTĖ 1940.IX.30–2006.VI.11
• ALYTAUS TEATRO PREMJERA

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA Į PLAČIĄJĄ KOALICIJĄ NEIS3
• Irena Rimkevičienė.
ODĖ ŠUNIUI, MIGRAVUSIAM IŠ BŪDOS Į MIESTĄ
• LABA DIENA4
• MALONIAI ATSAKOME CASTOR&POLLUX, "ŠIAURĖS ATĖNUOSE" (NR. 20, 2006.V.27) BYLOJUSIEMS APIE KULTŪRINĘ SPAUDĄ18

PROZA

Į NEŽINIĄ

Iš spaudai rengiamos apysakos apie poeto Antano Baranausko vaikystę "Nemuno potvynis"

Stanislovas Abromavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus fotografija

Rogės ir į jas pakinkyta Sartoji stovėjo sodybos viduryje, prie klėtelės. Buvo ankstyvas 1851 metų vasario septintosios, antradienio, rytas. Naktį pasnigo, tai kumelaitė kapstė kojomis nedidelę pusnį, o pusamžis žmogus, šios Anykščių Ažupiečių sodybos šeimininkas, nešė į roges glėbį šieno. Žiema rodė savo galias: kiemo pusnys siekė juosmenį, tarsi nuo naštos palinkusi apsnigta troba, tvartas. Kiek tolėliau miegojo boluojantys laukai ir kalvelės, o už kelio į Kavarską snaudė užšalusi Šventoji, matėsi pramintas takelis prie jos, be gyvybės ženklų buvo ir bendra ganykla, Eglėkalniu vadinama.

– Tik nevaryk kumelės per greitai, Joneli, – mokė Baronas roges vadelėti susiruošusį jauną vaikiną. – Iki Kauno gal visas šimtas varstų, kelionė trims pa­roms, o dar atgal tiek pat laiko sugaišti reikės… Va, po šienu galą maišo avižų įdėjau. Neišbarstyk, taupyk, tačiau nepamiršk po dienos vargo Sartajai po kelias saujas sušerti.

– Gerai, tėveli, nepamiršiu. Ne pirmą kartą į tokią kelionę važiuoju. Pamenat, užpernai, kai dar ir dvidešimties neturėjau, net iš Gelvonų klebonijos Antaną namo parvežiau? Važiavau iki Vilkmergės, paskui per Šventąją kėliausi. Aš gi, tėveli, gyvulius myliu, negi manai, kad Sartąją kankinsiu, pailsėti neduosiu?.. Žiūrėkit, pas mus viršaitis Adomas Urbonas ateina!

Gatvelėje pasirodęs pusamžis vyras riša arklį prie tvoros, eina atsargiai patvoriu jų kiemo link. Štai atidaro statinių tvoros vartelius, krato nuo veltinių ant nušluoto takelio sniegą, garsiai pasisveikina:

– Sveiki, labo ryto visiems!.. Važiuoju į valsčių ir galvoju, kad tik suspėčiau, kol Baronai dar į Kauną neišvažiavo, gal Antanukui gero kelio palinkėti suskubsiu?.. Tai pats, Jonai, matau, nevažiuoji, vaiką siunti? Tiesa, per savo durną galvą būčiau pamiršęs Antanui dokumentus įduoti… Ko gero, be šių popierių reikėtų iš Rūnų nosį nukabinus namo grįžti.

– Neduok Dieve, viršaiti, tokią bėdą prisišaukti, šitoks kelias, šitiek vargo! – išsigandęs žegnojasi šeimininkas, o po pertraukėlės tęsia: – Juk žinai, Adomai, kad pats negaliu važiuoti, reikia dėl mokesčių iš pradžių Puntuko, o paskui ir Niūronių kaimus apeiti. Gal dvidešimt varstų susidarys, gerų kelių nėra, o dar taip gausiai vakar pasnigo… Džiaugsiuosi, jei per dvi dienas skolininkus pereisiu. Nenueisiu, tai pats rūgosi, kad savo pareigų neatlieku.

– Aš, Jonai, gal ir nerūgočiau, jei Utena ir apskritis nespaustų. Kol rusai nebuvo atėmę iš Anykščių privilegijų ir herbo, patys tvarkėmės, o paskui… Man tik pradėjus dirbti valsčiuje, bandėm susigrąžinti prarastas teises. Kur berašėm, kur beėjom, viskas veltui… Manau, kad gerai padarei, jog paklausei manęs ir klebono. Bus Antanas kokio nors didelio valsčiaus raštininkas, turės pastovią algą, dar priedą iš valstiečių už prašymų rašymą gaus. Panorės – ir į Anykščius raštininku sugrįš. Mums savo žmogaus verkiant reikėtų... O ką jis Ažupiečiuos beraštis darys? Žemę dirbs, jei galva dėl mokslų pramušta? Girdėjau, ruošiasi Anykščiuose bajorišką mokyklą atidaryti, bet už mokslus ten reikės mokėti. Ar įstengsi? Rumšiškėse – viskas už dyką, tik vaikui reikės pasistengti. Paskui tegu pats į gyvenimą kabinas. Nenorės raštininku būti, tai aukštus mokslus kokiame nors Peterburke ar Varšuvoje baigs. Daktaras ar advokatas bus. Jei giria vaiką mokytojas Lebedevas, vadinas, žmogus gabus, vertas. Gal už kelerių metų ir tu, Jonai, vaikui daugiau padėti galėsi...

– Vaikas gabus, sarmatos nepadarys, – lyg neišgirsta viršaičio planų Baronas. – Tik labai toli tos Rumšiškės, sako, dar dvidešimt varstų už Kauno. O pats tam krašte ar buvai?

– Rumšiškėse tai būt neteko, bet Kaune du kartus buvau. Pameni, kai užpernai trys rekrūtai iš Liūdiškių į Uteną vežami pabėgo? Tada ir mane, ir Utenos načialniką gubernijos valdžia į Kauną kvietėsi, o ten labai barė, grasino vietoje pabėgusių mus grandinėmis sukaustyti. Ale, matyt, juokavo, nors su rusais menki juokai… O gal tu, Jonai, jaunystėje Kaune esi buvęs? – Ir, nesulaukęs atsakymo, Urbonas jau suka suktinę. – Miestas didelis, prie Neries ir Nemuno, kaip kelios Utenos, mūrinis. O bažnyčių didumas, gatvių ilgumas!

Šeimininkas nieko neatsako, liepia Joneliui prieš kelionę atnešti kumelei šilto vandens kibirą, dviem ruginių miltų saujom pagardinti, o pats tempia iš klėtelės kelioninį Antano kuparėlį, į kurį dar vakar žmona Teklė vaikui dvi poras marškinių, vilnones kojines, džiovintą sūrį ir lašinių šmotelį įdėjo. Pradžiai, "jei valdiško maisto trūktų", kaip ji sakė.

Kai Sartoji atsigeria, nuriša Jonelis nuo jos kaklo maišą su šienu, iš kurio jį atokvėpio minutėmis kramsnos, jėgas atgaudama. Galas rogių prikrautas tėvo iš klojimo atneštų šiaudų ir šieno. Jie irgi kvepia vasara. Paskui tėvas prieina prie trobos ir atsargiai pabeldžia į stiklą. Išeina Antanas su mama. Kandidatas į raštininkus liūdnas, vos ašaras besulaiko.

– Kas čia dabar, toks vyras, o ims ir tuoj pravirks? – sako viršaitis, tapšnodamas jam per petį. – Viešpats suteikia jam progą būti mokytu žmogum, o jis – lyg žemę pardavęs? A?

Vaikas – jau geras pusbernis, nieko neatsako, tik prisiglaudžia prie motinos. Ir mamą gerokai praaugęs, tačiau nerimo sukaustytas, blaškosi žvilgsniu po kiemą, savųjų veidus, tarsi laukdamas pagalbos. Ką atsakyti viršaičiui, jei žodžių savyje neranda?

– Anoks čia vyras, – užstoja vaiką Teklė Baronienė. – Sausio penktą šešioliktus baigė. Nuo namų vienas toliau niekada nesitraukė, tik pernai į Gelvonus buvome išsiuntę. Bet ten savas žmogus, kunigas Danevičius, prižiūrėjo. Pažinojom jį, kai Anykščiuose vikaru vaikščiojo. Toje raštininkų mokykloje visi svetimi bus. Ar bėda kokia, ar širdelės skausmas, tai prie ko vaikui glaustis?

– Kam, Tekle, vaiką graudini? Bus ten ir savų, draugų susiras, – nežinia ką, motiną ar vaiką, ramina viršaitis. – Štai Jurgis, Motiejaus Bagdonavičius sūnus, važiuoja į Rumšiškes, o vieną antrametį mokinį ten jau turime.

– Tai ačiū Dievui, bus lengviau, vis savas po ranka, jei bėda kokia...

– Kokia dar bėda? – nesupranta viršaitis. – Ten tik ne tingėti, o mokytis reikia. Ir pagerbtas visų būsi, ir mokytojai mylės. Jūsų vaikas pamaldus, gerą galvą turi.

– Į kuparėlį įdėjau spatkelį, puodelį ir medinį šaukštą, jei valdiškas būtų nuvalgytas. Kai valgysi, tai būtinai puodelį į spatkelį įsidėk, kad valdiškos staltiesės nesuteptum. Net rusai, ir tie juos naudoja – kai išbėga arbata iš puodelio, tai nenubėga ant stalo, ją iš jų geria, – moko sūnų mama. Paskui dar tyliai tik jam vienam ištaria: – Būk geras vaikas, netriukšmauk, mokytojų klausyk, gerai mokykis. Anykščiuose visi tave gyrė, tai ir ten pasistenk. Ne visi bus tau tokie geri kaip Lebedevas… Neužmiršk rytą ir vakare poterių sukalbėti, o jei laisvo laiko turėsi, be reikalo nedūk, o geriau su Dievuliu pabūk.

Vaikas klauso motinos pamokymų, tačiau sugeba tik galvą linktelėti. Jis ir pats nesupranta, kaip sėsis prie stalo, kai bus didelis būrys valgytojų, ar mokės tuo spatkeliu naudotis? Namuose tai ką: paimi į ranką medinį šaukštą, bulvę iš pastatyto ant stato puodo, o kai reikia – ir duonos riekę iš molinės lėkštės. Taip ir valgai tyloje, kartais svajonėse paskendęs. Juk su tylinčiais už stalo nepakalbėsi, kai tėveliai įvedė paprotį valgant nekalbėti, nesistumdyti? O mokykloje reiks tvarkos laikytis, svetimų klausyti. Lėkštutė, šakutė, šaukštas... Negi jis tų gudrybių namuose nemato?

Visi atsisveikina. Urbonas pataria Antanui rašyti tėveliams laiškus. Ir jo nepamiršti, kai tik laisvo laiko turės. Prašo perduoti Rumšiškių viršaičiui linkėjimus nuo jo, liepia, jei turės bėdų, jo vardu į viršaitį ir kreiptis. Pavardę vaikas tikrai įsimins – Obolevičius. Tėvas nieko nekalba, tik tvirtai, jau vyriškai paspaudžia Antanui ranką. Užtat motulė apglėbia rankomis vaikui kaklą, paskui žiūri, ar užsegiotos skrandos sagos, uždengia kojas senais kailiniais, kuriuos dar patėvis Antanas Steikūnas jaunas būdamas nešiojo, – juk trijų dienų kelionė – tai ne juokas… Jaunesnieji vaikai į kiemą neišeina: Juozukas, Rozaliutė, Anuprėlis spokso pro apšalusį trobelės langą, dar užsimiegoję, suveltais plaukais.

– Joneli, Kaune be reikalo neklaidžiokit, geriau žmonių paklausk, kur tie Valstybinių turtų ministerijos rūmai. Kiekvienas pasakys, nes jie pačiame centre, prie šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios, pačios didžiausios Kaune. Klauskit lenkiškai ar rusiškai, nes mūsiškai ten beveik nekalba. Rūmuose, Antanėli, tavo būsima valdžia sėdi, – jau kelintą kartą nusako Joneliui kelią viršaitis Adomas Urbonas ir drąsina vaikinus. – Ketvirtadienio vakarą pasieksit Kauną, Rūmų bendrabutyje pernakvosit, perduosit valdžiai šituos dokumentus, čia viskas surašyta. Patiems kalbėti daug nereikės. Ir tada keliauk, Joneli, namo. Sartoji kelią atgal jau pati žinos, nepasiklysi… Ir dar pasakysiu, kad dokumentai surašyti rusiškai, tai ir jūsų pavardė ne Baronai, o Baranauskai. Rusiškai – Baranovskij. Bet dėl to, Antanai, nesikrimsk – ten daugumos vaikų pavardės bus surusintos. Svarbu, kad pats žinotum, jog esi Baronas.

Matyti, kad Antanukas stovi lyg nesavas, nors bando vaidinti drąsų. Žinoma, Baronas, kokia ir šneka gali būti. Tik gerai, kad nauji draugai nežinos, jog jį piemenys Jurkštu Smalaūsiu pravardžiuoja. Pats nežino, už kokius nuopelnus pravardės prilipo. Gal dėl to, kad judrus buvo, pokštus krėsdavo. Net tokius, apie kuriuos pagalvojus ir dabar neramu. Kad ir tokius, kai į žydų maldos namus plytgalį paleido, o tas nekaltą moterėlę užkliudė... Visur norėjo būti pirmas, ne tik mokykloje. Jei nori, kad tave piemenys pirmu laikytų, reikia juk didesnės drąsos, nei pats turi. Tačiau naujoje vietoje tikrai bus ramus, senas išdaigas pamirš... Bet kaip nesinori važiuoti tokį kelią, nors ir vilioja galimybė mokytis. Ne, jau geriau jis liktų namuose... Dėl šios minties pasidaro nejauku, tarsi verkt norėtųsi. Tad nusisuka nuo savųjų, kad tie jo liūdesio nematytų.

Čia jau mama, pastebėjusi permainas vaiko veide, garsiai pravirksta.

– Vienus vaikus į tokį kelią išleidžiam! Neturėsiu sau vietos, Jonai, visą savaitę... Gal pats vaiką nuvežk, šaltis toks, pūga kiekvieną minutę gali prasidėti! Viešpatie Aukščiausias, jei nelaimė kokia, – visą gyvenimą save graušiu, kad sutikau vienus vaikus išleisti...

– O tu misliji – man širdies neskauda? Nors vilku kauk...

– Gal gerai Teklė sako? – sunerimsta jau ir Adomas Urbonas. – Pačiam reikia važiuoti... Juk iki vakaro Vilkmergę tokiu oru reikia pasiekti, ale iki jos net 35 varstai! Ne vasara... O dėl mokesčių surinkimo, tai kaip nors išsisuksime, liepsiu – raštininkas padės, darbais neapkrautas, aš irgi tavo žmones paraginsiu, a? Iki pirmadienio sugrįžtum...

Dabar jau ir šeimos galva savitvardą praranda– taisosi kepurę, trina delnus. Ir jam baugu vienus vaikus į tolimą kelią išleisti. Pagaliau apsisprendžia: nieko nesakęs pasuka į trobą. Paskui jį nutrepsi ir žmona, o po kelių minučių abu išeina. Jonas Baronas pasiruošęs ilgai kelionei: kailiniuotas ir pirštinėtas, šaliku kaklą apsisukęs.

– Ir gerai padarei, kad apsigalvojai, – sako viršaitis. – Vyras tai ne vaikas...

Tėvas kiša popierius į vidinę kailinių kišenę, kelis kartus patikrina, ar negali jie iškristi. Paskui atsisveikina su liekančiais, įsirita į roges, sėdasi ant padėtos vežėjui lentos, o Antanas įsitaiso šiene už jo nugaros. Rogės pajuda nuo Ažupiečių kalnelio. Antanas žiūri į tolstančią sodybą, dūminę trobelę, tvartą, klėtelę, klojimėlį, rankomis mojančius jam brangiausius žmones, ir jį toks liūdesys apima, kad net pats nepajunta, kai kelios ašaros nurieda ant senų Steikūno kailinių. Atsimena, kaip su tėveliais šventadieniais keldavosi anksti rytą giedoti rožančiaus ir gadzinkų, o sekmadieniais pusę dienos praleisdavo Anykščių bažnyčioje, klausydami vargonų grojimo, liūdnų klebono pamokslų apie meilę artimui ir Dievui, gerų darbų darymą, užuo­jautą svetimui nelaimėje. Po pietų mama išvirdavo bulvių su lupenomis, riebios kopūstinės, įmesdavo į ją mėsos gabalą, jei nebūdavo pasninkas. Valgydavo už stalo visi tylėdami, nes tėvelis nemėgdavo erzelio, tai gal dėl to mama garsiau prakalbusį drausdavo. Sakydavo, kad už stalo sėdėti reikia tyliai, neišdykauti, dėkoti Dievuliui už duodamas stalo dovanas. Sekmadieniais ką nors dirbti mamos buvo griežtai uždrausta. Vakare šventadienių malonumus užbaigdavo giesme apie praėjusią dieną, su padėka Viešpačiui. Ir šiokią dieną jų troba būdavo pilna maldos. Prie stalo dėkodavo Dievui už dovanas, o vakare – už laimingai praleistą dieną. Ne vieni Baronai tokie pamaldūs – visi sermėgomis apsirengę žmonės Lietuvoje dažną laisvą minutę maldas kalba.

Labai jau greitai baigėsi Ažupiečių gatvelė, sniego pusnyse rogių pravažinėtas kelelis vedė į nežinią. Antanas atsiminė, kad prieš kelerius metus, kai vyko į Gelvonus, daug drąsiau buvo. Žinoma, dabar su tėveliu važiuoja, tas viską sutvarkys, rusiškai gerai moka. O drąsiau tada buvo gal dėl to, kad spindėjo vasara, ošė pakelės gluosniai, plėšė giesmeles paukšteliai…

Taip beliūdint bėga valandos. Pravažiuoja Paryžių, Ryklikus. Pasirodė Kadrėnai. Čia, pakelės karčemoje, nutaria valandą kitą leisti Sartajai atsipūsti, o patys išgerti po puodelį karštos arbatos. Tada vėl į kelią. Taip ir padaro. Su šaltuku lyg ir apsiprato, be to, keliautojai šiltai apsirengę. Kai pūsteli šalto vėjo gūsis, Antanas susisuka į kailinius. Tik tėvui kiek sunkiau, nes jis vadelėja Sartąją, tad veido kailiniuose nepaslėpsi. Visa laimė, kad vėjelis pučia į nugarą... Dar po kelių valandų tarsi sušildo pasirodę Vilkmergės miesto namai. Tik iš toli atrodė, kad miestas didelis. Matėsi sinagoga ir pašto stotis, pastatytos nutiesus kelią iš Dinaburgo į Kauną, tačiau dauguma namų buvo mediniai, šiaudais dengti. Susitaria miestelio užeigoje sustoti tik pusvalandžiui, kad kumelė šilto vandens atsigertų: vėjas jau aprimęs, kelias į Kauną lengvas ir gerai išvažinėtas, tai Sartoji nuo kalnelio ir ristele nubėgs. Iki Kauno Baronams teks pravažiuoti traktu pašto stotis Pagelažiuose, Jonavoje, Turžėnuose.

Vakare sustoja Milašiūnuose, žydo Gosienskio karčemoje. Čia nutaria nakvoti. Sartoji gauna šiltesnį kampą tvarte, šieno glėbį ir avižų gorčių, jiedu valgo iš namų įdėtą maistą, geria šeimininko siūlomą miežinę kavą ir susiruošia miegoti ant dviejų suspaustų, kirvarpų suvarpytų senų suolų. Ant jų jau paklotas šiaudų čiužinys. Pasitiesia Steikūno kailinius, susiglaudžia, užsikloja žydo duota paklode ir savo skrandomis. Tėvas greitai užmiega, girdisi tik tylus jo kvėpavimas. Antanėliui vis dar stovi akyse Ažupiečių trobos, mamos nerimas, sesutės bei mažųjų broliukų akelės. Paskui viską užkloja tarsi balsvas rūkas, nutolsta tėviškės vaizdai...

Kitą rytą vėl šiek tiek pusto. Sartoji šiltame tvarte ir nuo šieno bei poros saujų avižų gerokai atsigavusi ir pasiruošusi dienos kelionei. Šeimininkas iškepa kiaušinienės, priraiko duonos iš didelio kepalo, išverda aviečių arbatos. Baronai valgo neskubėdami, žydas pataria arklio smarkiai neginti, nes vis tiek iki Kauno per vieną dieną nuvažiuoti nepasiseks. Teks nakvoti dar kartą, geriausiai Karmėlavoje. Už paslaugas žydui tėvas užmoka visą rublį, tai yra keturis auksinus…

Tiesus kelelis atveda iki Karmėlavos. Tai kelios dešimtys plyname lauke išsibarsčiusių sodybų. Tik viena tiesi gatvelė, suklupę, tarsi melstųsi, nameliai. Miestelis nuo Ažupiečių niekuo nesiskiria. Jau sutemę, Sartoji tik kartą, pusiaudienį, buvo sustojusi atgauti jėgų, todėl jie vėl užsuka į pakelės karčemą. Žydas mandagus, paslaugus, gudrus, sutinka išskėstomis rankomis, tarsi nuo paties ryto tik jų ir lauktų, – iš karto suprasi, kad miestas arti. Pamatęs, kad vaikas viskuo domisi, žydas papasakojo, jog 1792 m. miesteliui suteiktos Magdeburgo miesto teises, turi jis ir savo herbą: ant mėlyno vandens plaukiojančias dvi viena už kitos žalsvai melsvas lašišas. Miegoti pasiūlo dvigulę lovą su margu šiaudų čiužiniu. Keliautojai rytą anksti keltis neskuba, nes liko kelio tik pusei dienos. Pažadina tėvas Antaną tada, kai saulė jau iškilusi virš šilo medžių. Už paslaugą ir kaina miestietiška – net šeši auksinai, arba pusantro rublio…

Kauną, naujosios gubernijos centrą, Baronai pasiekė penktadienio antros dienos pusėje. Viršaitis Adomas Urbonas tiesą sakė, kad tai didelis miestas. Čia gyvena apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Antanui net sunku įsivaizduoti tokį skruzdėlyną, kai žmonės vienas kito nepažįsta ir nesisveikina rytais. Kalbėti su tėvu nebuvo kada, nes jam reikėjo atidžiai vadelėti kumelaitę. Pravažiavus Žaliakalnio girią ir jau leidžiantis nuo stataus kalno, pasimatė mūriniai namai, bažnyčios, zujo karietos ir rogės. Pro šalį einantis žmogus nurodė Baronams šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią, o paskui – ir Rusijos valstybinių turtų ministerijos Kauno gubernijos rūmus. Bažnyčia pasirodė tokia didelė, kad Antanukas jos net ir palyginti negalėjo su Anykščių, o dar labiau su Kavarsko, Rubikių ar Troškūnų šventovėmis, kuriose teko būti per atlaidus. Nebent jas visas kartu sudėjus... Kai jie privažiavo reikiamą vietą, buvusios rotušės, dabar pritaikytos pravažiuojančio caro rezidencijai, laikrodis garsiai išmušė keturis dūžius. Tik Antanas nesuprato šių garsų prasmės…

Rūmuose tėvą ir sūnų pasitiko šveicorius: buvo jis su kareivio uniforma, ilgais ūsais, rusiška sentikio barzda. Išgirdęs tėvo rusišką kalbą apie pisorius ir školą, nuvedė juos į didelį kambarį, kuriame už ąžuolinio rašomojo stalo sėdėjo pusamžis žmogus. Virš jo – caro, apsirengusio generolo uniforma, portretas. Baronai sustojo prieš juos su kepurėmis rankose, atsisagstę kailinius, Antanas – dar ir su kupariuku šalia, kurio niekur nenorėjo palikti. Vyriškis atsistojo, kaukštelėjo kulnimis:

– Sovetnik palaty Ivan Ivanovič Belinskij!

* * *

Atsikėlė Jonas Baronas anksti – dar visas bendrabutis miegojo. Sužinojęs, kad Rumšiškės, kur yra raštininkų mokykla, netoli, gal tik dvidešimt varstų, ir kad kitą dieną turi atvažiuoti iš ten mokyklos rogės, jis greitai susiruošė ir iškeliavo namo. Taip buvo susitarę, nes antradienį jau reikėjo sūnui su Sartąja dirbti miške, o jam keliauti po kaimus mokesčių rinkti. Tėvas dar lyg ir siūlėsi Antanuką nuvežti į Rumšiškes, tačiau šis atsisakė. Jei ne mokyklos, tai gal pakeleivingos ar pašto rogės paveš? Taigi liko jaunasis Baroniukas vienas svetimoje vietoje. Rytą išėjo į miestą, pasivaikščiojo prie Nemuno, nuklydo iki Vytauto pilies griuvėsių, nuėjo į šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią. Viduje tarp altorių ir besimeldžiančių pasijuto dar nelaimingesnis, tad prašė Viešpats sveikatos tėveliams, sesei ir broliams. O sau – tik laimingos kelionės iki mokyklos.

Vos sugrįžus į Rūmus pranešė, kad iš Rumšiškių rogės neatvažiuos. Tad Antanas ryžosi nelaukti kito ryto, o tuos dvidešimt varstų nueiti pėsčiomis. Juo labiau kad turi prisistatyti mokyklos valdžiai, nes pirmadienį prasideda pamokos, o ryt – jau šeštadienis, tai ar beras mokykloje ką nors? Ir keliauti pėsčiomis – jam jokia naujiena. Būdavo, vasaromis išbėga su vaikais anksti rytą, tai į namus dažnai tik pavakare sugrįžta, apsukę Anykščių šilelį, aplinkinius miškelius, išbraidę Šventąją. Čia – tik keturių, na gal penkių valandų kelionė. O gal ir ne savomis kojomis, bet pakeleivingu vežimu važiuos, kurį trauks gerai pašertas ūkininko arkliukas? Kas žino... Rūmuose praktiką atliekantys Rumšiškių raštininkų mokyklos mokiniai nupasakojo kelią, patarė jau pirmajame miškelyje susirasti lazdyno lazdą. Ir paaiškino, kad su lazda ir eiti bus lengviau, ir apsiginti būtų kuo, jei kaimų šunys užpultų... Atsipjovė Antanas nuo motinos įduoto kepalėlio storą duonos riekę, išsiėmė lašinių bryzą, paskubomis maistą suvalgė, išgėrė puodelį arbatos ir išsiruošė į kelią. Liūdesys jau buvo praėjęs, vaikiną stūmė noras tapti mokytam…

Buvo saulėtas, bet šaltas rytas. Antanui išėjus į kiemą, caro rezidencijos rūmų laikrodis išmušė vienuolika dūžių. Vaikinas jų prasmę jau žinojo. "Gal dvidešimt varstų kelio, o jei per valandą nueisiu bent penkis, na, valandėlę pailsėsiu pusiaukelėje, – pusbalsiu skaičiavo kelio trukmę jaunasis anykštėnas, – tai blogiausiu atveju Rumšiškėse būsiu apie ketvirtą ar penktą valandą, dar su šviesa..."

Per Rotušės aikštę pasuka nurodyta kryptimi. Nė nepastebi, kaip išeina iš miesto. Atsiminė mokyklos mokinių aiškinimą, kad reikia eiti vieškeliu į vakarus, dairytis Pažaislio vienuolyno bokštų. Netoliese, už penkių varstų, jis ras Amalių kaimelį, o iš ten – vieškelį į Rumšiškes lengvai pasieks. Pailsės Kamaldulių šile, kalnelyje, gali ten palaukti pravažiuojančių rogių. Iki mokyklos eiti bus dar likę penkiolika varstų...

 

Skaitytojų vertinimai


28365. Ilona :-) 2006-06-15 21:47
Norėčiau išvysti knygą

29464. Antanas :-) 2006-07-10 19:30
Antanas gal knyga "Vaga" susidomėtų?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:18:10 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba