Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-09 nr. 3099

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Artūras Valionis.
PAVASARIO IŠŠAUKIMAS
43
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jaroslavas Melnikas.
RAŠYTOJAS IR BARMENĖS: MANIFESTAS
32
• Stasys Stacevičius.
KAIP SAPNAS JOTVOJ
4

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
10
• ILGIAUSIŲ METŲ!

LM PAŠTAS 
• POETIŠKOS JULIAUS KAUPO PASAKOS APIE KAUNĄ2

POKALBIAI 
• DIEVAS UŽSIĖMĘS17

KNYGOS 
• KOLEKCININKŲ KOLEKCININKĖ3
• O KAS PO TO?45
• LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
KONSTRUKTYVUS CHOPINAS IR ROMANTIŠKAS HINDEMITH’AS

DAILĖ 
• KALBĖTA APIE IŠEIVIŲ NUOPELNUS LIETUVOS KULTŪRAI2
• Jurgita Ludavičienė.
ATVAIZDAI, ATSPINDŽIAI
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
GAL NUSUKIME LĖLYYYTEI SPRANDĄ?!
1

ŠOKIS 
 Eglė Kačkutė.
APIE ŠIUOLAIKINĮ ŠOKĮ KITUR
1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
PLENERAS, SUJUNGĘS KALININGRADO IR KLAIPĖDOS MENININKUS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS20

PROZA 
• Stanislovas Abromavičius.
Į NEŽINIĄ
3

VERTIMAI 
• Dorota Masłowska.
LENKŲ IR RUSŲ KARAS SU BALTA-RAUDONA VĖLIAVA
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Marcinkevičius.
KORESPONDENCIJA/ STRAIPSNIS/ KOMENTARAS ETC. DEBILINIMAS
5

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE ROMANTINĘ PASAULĖJAUTĄ IR JOS KRITIKĄ M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJOJE
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Rasa Kriščiūnaitė.
MITU – V INTERNACIONALINIS UNIVERSITETŲ TEATRŲ FESTIVALIS GRANADOJE
• Marija Dautartaitė.
KAI MENAS TAMPA KONSERVŲ DĖŽUTĖS VAIDUOKLIU
3

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI1
• Iš KUR MERGAITEI TIEK DRĄSOS?21
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA
• DALIA TAMULEVIČIŪTĖ 1940.IX.30–2006.VI.11
• ALYTAUS TEATRO PREMJERA

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA Į PLAČIĄJĄ KOALICIJĄ NEIS3
• Irena Rimkevičienė.
ODĖ ŠUNIUI, MIGRAVUSIAM IŠ BŪDOS Į MIESTĄ
• LABA DIENA4
• MALONIAI ATSAKOME CASTOR&POLLUX, "ŠIAURĖS ATĖNUOSE" (NR. 20, 2006.V.27) BYLOJUSIEMS APIE KULTŪRINĘ SPAUDĄ18

ŠOKIS

APIE ŠIUOLAIKINĮ ŠOKĮ KITUR

Eglė Kačkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Fransas Poelstra, jo dramaturgas ir Bachas"

Šių metų gegužę Lietuvoje vyko šiuolaikinio šokio festivalis "Naujasis Baltijos šokis". Tuo pačiu metu Strasbūre surengtas festivalis "Naujasis Strasbūro šokis". Apie pirmąjį nemažai girdėjome, įskaitant ir dramatiškus organizatorių pasisakymus, kad būta festivalio rengimo sunkumų, kad kultūros politikai atsainiai žiūri į šią meno sritį. Nepai­sant to, festivalis įvyko ir buvo turiningas. Strasbūro festivalis šiemet taip pat buvo vertas dėmesio. Gal dėl šviežių įspūdžių iš Lietuvos šį kartą nutariau ne tik žiūrėti spektaklius, bet ir kalbėtis su organizatoriais. Kas jiems šiame darbe sunku? Svarbu?

Strasbūre kultūrinis gyvenimas yra turtingas, tačiau norintiems jį visavertiškai gyventi, tenka padėti nemažai pastangų. Jis vyksta visame mieste, dažnai ir jo pakraščiuose ar priemiesčiuose, išsibarsčiusiose žiūrovų salėse. Man prireikė gero pusmečio joms visoms surasti, suvokti, kokių renginių iš kurios tikėtis, kaip į kiekvieną jų nusigauti ir po spektaklio grįžti namo. Municipaliniai teatrai – operos, dramos ir jaunimo, tai yra vaikų teatras, – yra patogiai įsikūrę miesto centre. Liberalesnius menus – džiazą, šiuolaikinę muziką ir šokį – mėgstantiems jų ieškoti tenka toliau. Tai vis prancūzų liberté, égalité, fraternité principas, kuris reiškia, kad priemiesčių gyventojams kultūros reikia taip pat, kaip centre gyvenantiems buržua. Šios miegamųjų rajonų kultūros salos susijusios su "populiaraus švietimo" sąvoka, tai yra nemokamu arba pigiu plačiosios visuomenės lavinimu, kultūrinimu bei kūrybingumo ugdymu. Bene žymiausias tokios politikos rezultatas yra Paryžiaus priemiestyje rengiamas džiazo festivalis "Banlieu Bleu" ("Žydrasis priemiestis").*

Strasbūre vartotojiški kultūriniai poreikiai mane dažniausiai atveda būtent į sunkiai pasiekiamas žiūrovų sales. Viena jų, "Pôle Sud" ("Pietų polius"), ir surengė jau šešioliktą šiuolaikinio šokio festivalį. Nors Strasbūras laikomas dideliu miestu, iš tiesų jis tėra provincijos miestelis, todėl kultūros sklaidą reikia protingai diferencijuoti, kad visiems užtektų vietos ir veiklos, kad kiekviena salė turėtų savo funkciją ir ją uoliai vykdytų. Reikalui esant, įvairių festivalių metu jos bendradarbiauja – "Pôle Sud" mielai priima džiazo festivalio "Jazzdor" koncertus, o Strasbūro šiaurėje esantis teatras "Maillon" – didesnės apimties "Naujojo Strasbūro šokio" spektaklius.

"Pôle Sud" direktorius Alainas Ply pats sukūrė šios kultūrinės struktūros idėją ir pats jos svarbą įrodė Strasbūro miesto savivaldybėje, Elzaso regiono savivaldoje ir Kultūros ministerijoje bei gavo pinigų pastato rekonstrukcijai, specialiai įrangai ir tolesnei veiklai. Šios institucijos ir yra svarbiausi "Pôle Sud" finansavimo šaltiniai, kuriuos papildo informacijos partneriai – vietinė spauda, radijas, televizija. A.Ply sumanė įkurti žiūrovų salę, skirtą šiuolaikinio šokio ir džiazo muzikai. Struktūros reikalingumą jis motyvavo tuo, kad Strasbūre šiems menams nėra geros terpės, optimalaus dydžio gerai įrengtos salės, todėl jie pristatomi tik didžiuliuose muzikos rūmuose kartą kitą per metus arba prirūkytuose pusrūsiuose. Kita vertus, jo idėja neapsiribojo tik meno sklaida. Jis nutarė sykiu dirbti ir su menininkais, juos kviesti į stažuotes, organizuoti jų meistriškumo pamokas, po pasirodymų rengti pokalbius, susitikimus su žiūrovais. Alainas Ply ir svarbiausia jo bendradarbė Joëlle Smadja kviečiasi "reziduojančius" choreografus, jiems skiria tam tikrą sumą pinigų metams, kartais ir keleriems, kurios užtenka jų algai bei jų pačių surinktai trupei išlaikyti. Jų pareiga dirbti savo darbą "Pôle Sud" patalpose ir nuolat viešai pristatyti jo raidą. Naudinga choreografams, įdomu žiūrovams. Taigi salės direktorius tarsi imasi atsakomybės už žiūrovų ugdymą, mėgina užmegzti ryšį tarp kūrėjų ir vartotojų. "Pôle Sud" siekia būti kultūrinio vyksmo dalimi ir pratinti žiūrovus prie naujovių. Kartais dėl to kyla nedidelių konfliktų su miesto valdžia, nes ne visos naujovės priimtinos politikams, todėl kai kada tenka gudriai suktis. Vartydama Alaino Ply brošiūrą apie "Pôle Sud", randu tuometinės Strasbūro miesto merės kultūros patarėjo Norberto Engelio pasisakymą: "Visuomet buvau prieš salių polivalentiškumą. Geriausias būdas išgelbėti kokią nors kultūros struktūrą, pavyzdžiui, žiūrovų salę, yra suderinti specifiškumą su puikia menine kokybe". Tai reiškia, kad "Pôle Sud" idėja atitinka kruopščiai apgalvotą miesto, o kartu ir valstybės kultūros politiką, tad už jos įgyvendinimą atsakingas ne vien direktorius, bet ir savivaldybės Kultūros skyrius; jis, kaip ir Kultūros ministerija, turi komitetą, kurio nariai reguliariai lankosi jų finansuojamų salių, teatrų renginiuose, tikrindami jų darbo kokybę.

Šį sezoną "Pôle Sud" surengė šešiolika šiuolaikinio šokio spektaklių ir minėtą festivalį. Jo idėja kilo spontaniškai, tai tarsi sezono pabaigos šventė, trunkanti dvi savaites, tačiau vykstanti tik savaitgaliais. Kokie tie spektakliai? Įvairūs. Vienas festivalio tikslų – pateikti tarptautinę šiuolaikinio šokio panoramą, aprėpti kuo daugiau stilių, tendencijų. Organizatoriai yra nenuilstantys šokio festivalių visame pasaulyje lankytojai (jų keliones apmoka savivaldybė arba festivalų organizatoriai). Kokia tarptautinė šiuolaikinio šokio panorama? Kokias tendencijas galime įžvelgti? "Naujojo Baltijos šokio" žiūrovai susidarė savo nuomonę. Žinoma, kiekvieno festivalio rengėjai laikosi savo principų ir skonio. "Naujojo Strasbūro šokio" meno direktorė Joëlle Smadja sako, kad gražus šokis jai yra nuobodus: "Matau judančius kūnus, tačiau tai man nieko nesako. Visuomet ieškau prasmės. Kai kūnas tėra tam, kad iliustruotų gana seklią mintį, man neįdomu. Mane traukia tie, kas sugebėjo peržengti techniką. Kaip sakė Picasso, reikia išmokti piešti, bet paskui reikia sugalvoti ką nors nauja. Įdomių dalykų randu transformuojančiame vyksme, o ne kompetencijoje". Šis požiūris ryškiai atsispindi festivalio programoje.

Mačiau šešis spektaklius, kituose, sako, buvo daugiau šokio. Kaip ir literatūroje, šiuolaikiniame šokyje triumfuoja tapatumo tema. Vokietis Thomas Lehmanas mums pasakojo apie tai, ką gyvenime yra išmokęs, – rėkti, bėgti, žaisti, skaityti, rašyti, kalbėti ženklais... rengti karą, muštis... Paskui kvietė žiūrėti, kaip jis mokosi naujų dalykų – valyti grindis, "skaityti" nematomą dabartį iš kreidos dulkių. Jis mokėsi scenoje ir per televizorių... Judesio buvo nedaug, kalbėjimo nemažai, principas aiškus, keletas idėjų (jis neva pats save užhipnotizavo, kad pabustų viską mokėdamas, sumaniai ir plastiškai perteikė savo paties kūno su tuo pačiu kūnu dialogą), ir viskas truko pusantros valandos.

Labiausiai šokiruojantis, tačiau turiningiausias pasirodė olando (sic!) Franso Poelstros projektas "Fransas Poelstra, jo dramaturgas ir Bachas". Grojant Bacho muzikai, jis šoko nuogas, o jo scenos partneris, dramaturgas Robertas Steijnas, pasakojo Franso Poelstros istoriją, jo kelią į šokį. Paskui ir jis nusirengė, ir jie abu vartaliojosi vienas per kitą, kartais itin intymiomis, net provokuojančiomis pozomis. Finale abu iš ceratinių raidžių sudėliojo frazę: "Understand me" ("Suprask mane"). Kupinas autoironijos, ypač skirtos šokėjo (gal jų abiejų?) homoseksualumui, juokingas, ne visada malonus žiūrėti (du pagyvenę nuogi vyrai vienas ant kito), tačiau kartu rimtas darbas, kalbantis apie mums visiems grasinantį jaunystės, grožio, sėkmės ir neišsenkančio šaunumo terorą. Žmogaus gyvenimas vertingas ne dėl to, kad tas žmogus šaunus, o dėl to, kad jis nuoširdžiai gyvena, kad mėgina suvokti, ką reiškia būti tuo, kuo esi gimęs. Festivalyje spektaklis suskambėjo itin aktualiai, nes buvo rodomas ir moterų požiūris į šią problemą – Marios Klaros Villa-Lobos projektas "XL, because size does matter" ("XL, nes dydis – svarbu").

Švelniausias, labiausiai jaudinantis ir šokio atžvilgiu subtiliausias man atrodė prancūzo Thierry Baë projektas "Journal d’inquiétude" ("Nerimo dienoraštis"). Sudėtingai kryžiuodamas daugelį žiūros taškų – savęs, kaip choreografo, atlikėjo, žiūrovo, profesionalo, pusamžio žmogaus ir ligonio, – atlikėjas pasakojo apie choreografo kasdienybę, apie tai, kaip laiku su reikiamais šokėjais parengti projektą festivaliui, į kurį pats primygtinai įsiprašei, prižadėjęs tai, kas neįmanoma. Spektaklyje kalbama apie žmogaus ir visų minėtų tapatumo aspektų trapumą. T.Baë ir kviestinis šokėjas šoka sekdami choreografo nurodymais – bėk, šok, griūk, kelk ranką, improvizuok... Mėginama nužymėti šio žmogaus (gal žmogaus apskritai) laisvės ir priklausomybės ribas, parodyti, kur, kaip ir kuo jis stiprus, o kur bejėgis. Teigiama, kad jis niekuomet nėra tik stiprus arba bejėgis, jis visuomet šiek tiek stiprus, šiek tiek bejėgis. Opiyo Okach ir Emanuelio Privet, taip pat Michèle Anne De Mey ir Grégory Grosjeano duetai buvo skirtingi, tačiau abu subtilūs ir tvarkingai atlikti.

Literatūrinė mano akis šiuolaikinio Strasbūro šokio panoramoje tapatumą aptiko kaip svarbiausią tendenciją. Ką joje išskiria šokio profesionalai, paklausiau Joëlle Smadjos. "Šiuo metu populiarus kreipimasis į publiką, tiesioginis bendravimas su ja, – sakė direktorė, – tokios choreografijos, kokią matėme devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, tai yra judėjimo erdvėje, neautonomiškų, beveik belyčių personažų, anuometinės šokio estetikos, neliko. Dabar šiuolaikinio šokio scenoje regime tikrus žmones, kurie kreipiasi į mus ir vieni į kitus, kurie kalba kiekvienam iš mūsų. Dabar svarbiausia ne šokis, o kūno dalyvavimas, nes kūnas pasakoja kur kas daugiau. Anksčiau buvo manoma, kad kūno užtenka išreikšti viskam, tačiau dabar, atrodo, atėjo laikas pridėti kai ką daugiau. Atsirado tekstų. Jie nebūtinai poetiniai, dažnai introspekciniai, beveik psichologiniai, pasakojantys, kas vyksta menininko viduje. Kita vertus, jie provokuojantys, juose užkoduotas dvigubas santykis su publika – fizinio asmens, kuris pasakoja apie savo būsenas, ir socialinio bei politinio subjekto, kuris kreipiasi į žiūrovus. Šiuolaikinis šokis kalba dabarties kalba ir apie tai, kas vyksta šią akimirką". Įdomu, kodėl menas būtent dabar ir taip intensyviai nori simbolizuoti tai, kas arčiausia ir amžinai nepasiekiama, – neapčiuopiamą dabartį ir tapatumą?..

____________________

* Ar ta politika yra vaisinga – nežinia. "Pôle Sud" salėje regimi veidai ir tai, kad po spektaklių dauguma žiūrovų sėda į prašmatnius automobilius, įgalina spėti, kad didžiausia publikos dalis atvyksta iš turtingesnių miesto rajonų.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:18:07 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba