Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-09 nr. 3099

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Artūras Valionis.
PAVASARIO IŠŠAUKIMAS
43
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jaroslavas Melnikas.
RAŠYTOJAS IR BARMENĖS: MANIFESTAS
32
• Stasys Stacevičius.
KAIP SAPNAS JOTVOJ
4

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
10
• ILGIAUSIŲ METŲ!

LM PAŠTAS 
• POETIŠKOS JULIAUS KAUPO PASAKOS APIE KAUNĄ2

POKALBIAI 
• DIEVAS UŽSIĖMĘS17

KNYGOS 
• KOLEKCININKŲ KOLEKCININKĖ3
• O KAS PO TO?45
• LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
KONSTRUKTYVUS CHOPINAS IR ROMANTIŠKAS HINDEMITH’AS

DAILĖ 
• KALBĖTA APIE IŠEIVIŲ NUOPELNUS LIETUVOS KULTŪRAI2
• Jurgita Ludavičienė.
ATVAIZDAI, ATSPINDŽIAI
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
GAL NUSUKIME LĖLYYYTEI SPRANDĄ?!
1

ŠOKIS 
• Eglė Kačkutė.
APIE ŠIUOLAIKINĮ ŠOKĮ KITUR
1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
PLENERAS, SUJUNGĘS KALININGRADO IR KLAIPĖDOS MENININKUS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS20

PROZA 
• Stanislovas Abromavičius.
Į NEŽINIĄ
3

VERTIMAI 
 Dorota Masłowska.
LENKŲ IR RUSŲ KARAS SU BALTA-RAUDONA VĖLIAVA
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Marcinkevičius.
KORESPONDENCIJA/ STRAIPSNIS/ KOMENTARAS ETC. DEBILINIMAS
5

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE ROMANTINĘ PASAULĖJAUTĄ IR JOS KRITIKĄ M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJOJE
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Rasa Kriščiūnaitė.
MITU – V INTERNACIONALINIS UNIVERSITETŲ TEATRŲ FESTIVALIS GRANADOJE
• Marija Dautartaitė.
KAI MENAS TAMPA KONSERVŲ DĖŽUTĖS VAIDUOKLIU
3

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI1
• Iš KUR MERGAITEI TIEK DRĄSOS?21
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA
• DALIA TAMULEVIČIŪTĖ 1940.IX.30–2006.VI.11
• ALYTAUS TEATRO PREMJERA

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA Į PLAČIĄJĄ KOALICIJĄ NEIS3
• Irena Rimkevičienė.
ODĖ ŠUNIUI, MIGRAVUSIAM IŠ BŪDOS Į MIESTĄ
• LABA DIENA4
• MALONIAI ATSAKOME CASTOR&POLLUX, "ŠIAURĖS ATĖNUOSE" (NR. 20, 2006.V.27) BYLOJUSIEMS APIE KULTŪRINĘ SPAUDĄ18

VERTIMAI

LENKŲ IR RUSŲ KARAS SU BALTA-RAUDONA VĖLIAVA

romano ištrauka

Dorota Masłowska

[skaityti komentarus]

iliustracija
Publikaciją remia Lenkų institutas
Didžioji g. 23. Tel. 2649332. Faksas 2649333

Bet kai kas pasikeitė, ir aš tai suvokiu, atitraukęs vertikalias žaliuzes. Pasaulis išlindo iš formelės. Saulė kažkokia didesnė negu paprastai. Riebi, gerai nušerta, tarsi koks mus kamuojantis parazitas. Pisa tiesiai į akis. Be pasigailėjimo. Tiesiai į mane nusitaikiusi, varo tiesiai į mane, lyg mažų mažiausiai koks gestapo prožektorius, šnekėk, Stiprusis, nes jei ir toliau darysi mums nuodėmes, tai pasuksim jungiklį, ir mirsi nuo tos šviesos – aštrios, šnypščiančios, baltais liežuvėliais tave laižančios. Sugirgžda žaliuzių virvutė. Uždangą į šalį, ir šekite spektaklį. Šekite spektaklį, kurio išvysti kaip gyvas nesitikėjau. Nes tokių spektaklių nebūna, tokių dalykų nenutinka niekur pasaulyje. Negaliu patikėti tuo, ką matau. Iš to šoko negaliu net galvos pro langą iškišti, nes mano akys nenori atsimerkti, ir matau, kiek matyti pro plyšį, o kur liko, tamsu. Tad įvarau kakta tiesiai į PCV Azbest langą, ir nubilda kažkoks aidas, kažkoks tipo refliuksas, siaubingas aidas, nuo kurio tik dar šviesiau pasidaro. O dar ką pasakysiu: savo akimis iš viso nedaug bematau, bet ką matau, tą matau. Ir čia visai ne koks haliūnas bakelyje, joks sušnerkštas flešbekas, čia tipo reality show, visa, ką dabar matau, real tv.

Nes totaliai jau nebėr spalvų šiam pasauly. Nebėr. Dingo. Spalvas per naktį kažkas išvogė. Ar dar tipo ką. Gal išskalbė. Gal kažkas tą kraštovaizdį, peizažą už lango išskalbė automatine skalbykle, nelabai tais kur reikia milteliais. Mano senė man irgi buvo išmetusi tokį bajerį su džinsais. Vieną dieną džeksus turėjau paprastus mėlynus, o kitą dieną jau normaliai baltus su balta etikete be užrašo. Įsiutau, nes chebra bare jau būtų mane palaidojusi, ką, Stiprusis, šventos komunijos atėjai, pavėlavai, nebėr šventos komunijos, baigėsi, išparduota, varyk namo, ateik po metų.

Nesvarbu, kaip ten buvo su kelnėmis. Kaip buvo, taip buvo. Tik viena tikrai žinau: kad ir ką ten būtų padarę – ar tai buvo rūgštus lietus, ar baliklio cisternos ekologinė katastrofa, ar Lievas padarė avariją su savo golfu, prigrūstu amfo, visų namų viršūs – normaliai baltos sienos, tarsi kalkėmis ar dar kokiu šūdu pervažiuota. Tų kaimynų namas, kur geras babkes pasidarė varydami vogtas mašinas iš ruskių, staiga nuo viršaus irgi baltas. Iki pusės. Viskas balta iki pusės. Dažniausiai pusė namo. O kas iš apačios, prie gatvės, tai, kurva šviesiausioji, viskas raudona. Viskas. Balta ir raudona. Iš viršaus į apačią. Viršuje lenkų amfas, apačioje lenkų menstruacija. Viršuje – iš lenkų dangaus importuotas mūsų lenkų sniegas, apačioje – lenkų mėsininkų ir dešrų gamintojų mūsų lenkiška draugija.

Ir kur tik pažvelgsi, kažkokia oranžinė tarnyba tamposi su dažų kibirais, su volais, įspėjamosios baltų ir raudonų dryžių juostos vėjyje plazda, kad varnos netūptų ir nešiktų. Policijos mašinos, kažkokie automobiliai, kažkokios instaliacijos, pastoliai – kaip ligoniai, nu kaip ligoniai visi atrodo, visas miestas, nors nuotraukas iš sputniko daryk, paranoja.

O kai visa tai pamatau, tai tik trakšt už virvutės ir vertikalias žaliuzes tuojau pat užleidžiu, kad net iš įsiūčio tą virvutę nutraukiu, nes žiūrėti į visa tai tikrai nežiūrėsiu. Jau manęs tai neprikalbins, kad žiūrėčiau į tą pornūškę su baltais-raudonais gyvuliais ir baltais-raudonais vaikais, kurią už mūsų mokesčius suka išsigimusios miesto tarnybos. Tipo ne už mano pinigus. Bet už mano motinos, nors ir seniai jos nemačiau. Aš daug praktikavau su amfu, dabar net dėl akies voko turiu tokią problemą, nes čia jis pasislenka, ir tada viską matau, čia nukrenta, ir matau tik savo odą iš vidaus. Juoda, tiek ir tematyti. Bet tegu niekas man neaiškina, kad tas miestas, perdažytas mūsų futbolo spalvomis, kad čia tik toks filmas nuvažiavusiu stogu, kad tai mano viduje besifermentuojančio amfo išskiriamas mano haliūnas. To tai tegu niekas man neaiškina, nes kai tik nuleidžiu žaliuzes, čia viduje vėl tvarka. Su palengvėjimu atsikvepiu ir dar lekiu dviem užraktais užrakinti "Gerdo" durų. Kad tie kekšvaikiai ir pas mane dar neatsigrūstų, kad neapšnerkštų tom savo kalkėm man namų, nesudarkytų sienų laminato, grindų dangos, o tai dar ir žaliuzių. Būtų šakės. Izabela niekada nebeatsigautų. Kasetonai luboms ką tik parvaryti per Terespolio punktą. O čia graži, raudona, tarsi jos lūpdažio, spalva, galėtų vakarais gulėti su veidrodėliu ir žiūrėti, ar tinka. Neįeis čia, ir eina šikt, nebent manęs ateitų, sutryptų mane su grindų danga ir uždažytų baltai kartu su viskuo. Trumpai pasijuntu laimingas ir net imu galvoti, ar neduoti ko Suniai ėsti, nes kažko nustojo inkšti. Bet tuojau pat suprantu, kad teks išeiti į lauką, ir vėl iš naujo ta fata morgana, tas po miestą šmirinėjantis baltas-raudonas užkratas, tarsi raupai. Atsisėdu. Geriau nevaikščioti, nes grindų danga kliūva po kojomis. Spoksau. Turiu pripažinti, kad tuo metu per daug negalvoju, nieko nemanau. Net pripažįstu, kad nemanau nieko, nes dabar tiktai sėdžiu. Sėdžiu. Mano galvoje kažkoks visai kitas renginys. Skamba telefonai, vienu metu groja Maskvos ir Varšuvos radijas, žybsi lemputės, elektrinis traukinys važiuoja į Kiniją, įvažiuoja pro vieną ausį, o pro kitą išvažiuoja, traiškydamas visa, kas pasipainioja kelyje. Visas mano mintis ir jausmus.

Tuomet per vieną akimirką man sugrįžta visas mano aplinkui išmėtytas gyvenimas, tas pokario peizažas su krauju ant ceratos, su krauju ant mano kelnių, iš kurių rimtai susidaro kažkoks ligos žemėlapis, kažkoks stalo žaidimas, kur visi sudžiūvusio kraujo takeliai aiškiai veda į pragarą, pasislėpusį po mano užtrauktuku. Čia baltos dėmės ant grindų dangos nuo Magdos, kai spjaudėsi dantų pasta, o čia raudonos nuo Andželos: kai nuo manęs bėgo, tai apvarė. Nulijęs kažkoks saldainių popierėlių lietus, akmenukų lietus, pieninių dantų, tarsi Andžela, prieš išeidama pragaran, būtų išmėčiusi po kambarį visą savo rankinuką.

Še tau, Stiprusis, še, ir nesakyk, kad nepalikau tau nieko atminimui: čia mano sugedęs dantis, čia mano sulūžęs plaukas, čia mano atsiklijavusios blakstienos, čia mano vis dar sulinkusios kojos, čia mano akmenys, paslėpk kuo giliau, susidžiovink, susidėk į knygas, į celofaną, į vazoną, į rėmelius. O kai per grindų dangą vaikštai, tai ir per mane vaikštai, nes iš viso tai aš jau nebegyva, pragare sėdžiu, baisiai man čia nuobodu, šėtonas sako, kad tave tikriausiai čia irgi atsiveš. Kol kas nupirko man du juodus žiurkėnus, porelę, patinėlis visą laiką nori dulkinti patelę, tai visą laiką turiu stebėti ir jį nuo jos nuiminėti. Net nesinori man jų vandeniu laistyti, taip nuobodu, kad vis dažniau žiovauju.

Kol visa tai galvoju, čia pat tie visi daiktai, tie atvirukai, tos visos gumytės ir rutuliukai ima ridinėtis lyg kokiame miklumo žaidime, visi lekia į mane, o aš turiu juos gaudyti. Rankioju viską, nors, kai imu įsivaizduoti, kad vaikštau kaip tik po Andželos mėsą, tai man darosi silpna, ir vėl griūvu ant baldų. Popierėlius, nuorūkas, suspaustas į jos juodų lūpų formą, viską į maišą. Nepermatomą. Ir į spintą. Po skudurais, po keturviete palapine, prispaudžiu lyginimo lenta, kad niekada niekas iš mano šeimos viso to nepaliestų ir neapsikrėstų lavonų nuodais.

Tada tipo skambutis į duris. Šokas. Panika. Ar negriebti į rankas savo sportbačių ir neužlįsti už sienų laminato, tipo manęs nėra. O visas tas mėšlas ant sofos ir visur aplinkui, ta visiškai nutraukta vertikalių žaliuzių virvutė, paukščių pienas surytas, tas kraujas, nuvarvėjęs nuo sofos per grindų dangą, per prieškambarį, pro duris laipteliais takeliu, pro vartelius, per asfaltą į stotelę, per visą trečią autobusą iki vairuotojo ir vėl atgal, atsisėdi ir vėl išlipi – tai visai ne kraujas, tai tik raudoni dažai, kuriais buvo išdažytos namų apačios Dienos Be Ruskio proga, matyt, kokiam darbininkui varvėjo iš kišenės. Taip ir pasakysiu. Policija ir miesto patruliai vienu metu, mergina negyva, nukraujavo pakeliui, išterliojo visą miestą skersai ir išilgai, kaip tik miesto Dienos Be Ruskio išvakarėse, sugadino viso miesto reputaciją, tipo gyvenam čia ne kaip žmonės, o kaip gyvuliai skerdykloje. O jūs už tai atsakysite, prašyčiau dokumentus, motinos pavardė, pomėgiai, hobis.

Taip įsivaizduoju, ir drebulys ima. Bet skambutis nesiliauja, tad ką darysi. Net jei mūviu tomis nešvariomis kelnėmis su dėme, tai tikras aliarmo skambutis, rimtas, gali žmogų užmušti, jei neatidarysi durų. Tai einu per prieškambarį pusiau nematomis su savo pakvaišusiu skruostu, mirksinčiu lyg stroboskopas, skruostu, kuris tarsi atskiras gyvūnas judina mano akį. Pasmerktas mirti, pasmerktas mirti šviesos ir į skruostą įsmigusių saulės skeveldrų.

Tada atrakinu. Atrakinu. Atrakinu tas spynas, kur anksčiau buvau užrakinęs. Šiek tiek įsiutęs. Tas skambutis tai jau per daug, tikra prievarta per visas ausis ir byrantis tinkas nuo lubų man ant veido, tikras elektros šokas, žaižaruojančiu laidu nuvestas į mano galvą. Nežinau, ko turi būti pripista žmogui į galvą, kad taip įžūliai maigytų svetimą durų skambutį.

Atidarau ir net nepasižiūrėjęs sakau: ką, kurva?

Duryse stovi Andžela. Andžela duryse. Gyva. Ant savų kojų, pati laikosi savo jėgomis. Stovi. Visą laiką spokso į mane ir į patį mano kelnių centrą. Tarsi nežinotų, kad čia jos darbas, ir, jei būtų tikra draugė, būtų išskalbusi, jei sąžiningai. Bet tik ne jinai. Stovi. Už jos – baltai ir raudonai išdažyta gatvė. Andželos veidas toks, tarsi jį būtų ištepę kalkėmis pavasariui nuo vabalų, o akys, burna ir visi tie bajeriai pripiešti juoda akvarele.

Tarsi nuvytęs ir papuvęs vazono augalas. Atrodo, lyg prieš minutę būtų išlipusi iš upės, kurioje nuskendo prieš mėnesį. O per tą laiką ją apšiko visokie vandens gyvūnėliai. Žiūriu į ją. Ji negraži. Tarsi vienuolė parke šiuo metų laiku, vos nulaiko ant linkstančio kaklo savo vyrišką veidą. Kažkokiais segtukais pakalta kaulėta letenėle laiko apvytusią, kaip ji pati, baltą-raudoną vėliavėlę. Popierinę.

Nusipirkau iš ruskių, – sako ji anemiškai, tarsi ką tik būtų akademijoje deklamavusi eilėraščius apie Piašnicų mišką. Ir vos mosikuoja. Tarsi sakytų: tai ne aš čia atsivilkau, tai kažkas manimi apsimeta.

Žiūriu į ją kaip į slieką. Ji gyva, sveika, nenusitrenkė į pragarą, neišdūrė manęs taip, nėra tokia kiaulė, kad atvarytų pas mane į trobą mentus ir teismo psichologus. Ir įsiutusį šėtoną: nužudei ją, Stiprusis, nužudei, kekšvaiki, mano mažąją dukrytę, o buvo tokia liesutė, mėgo keliauti, mėgo ekskursijas.

Dabar matau, kad ji tikrai nėra graži. Tipo lyg būtų pas mane atėjusios suanglėjusios viščiuko liekanos. Iš ruskių, kartoju paskui ją, mėšlungiškai prilaikydamas duris ranka, kad jai netyčia neužsinorėtų užeiti. Lavono tikėjimas. Nežinau, ar čia mano toks filmas, tipo ji čia užėjo atsiimti savo juodos nekaltybės, kur vakar buvo palikusi. Grįžta jos pasiimti, bet jau negyva, jau kraujas nuleistas. Naktį mirė, o dabar tipo grįžo. O aš nežinau, apie ką su ja kalbėtis.

Andžela, ant tavo veido ūsai, – užkalbinu, spoksodamas į ją, kad užmegzčiau pokalbį.

Ūsai? – klausia ji bukai, priliesdama savo pūvančia ranka viršutinę lūpą. Tačiau ranka nutirpsta ir nusvyra gravitacijos kryptimi. Ūsai? – kartoja be jokios išraiškos.

Nu, rimtas, ūsai, – atsakau įžūliai, jausdamas, jog ta tema ją veža. Tai – neutrali, linksma ir įdomi tema. Sakau jai: kai tu kartais pasižiūri, tai ir aš pasižiūriu į tave ir galvoju: bernas.

Ji tarsi nereaguoja. Nesijuokia. Tarsi nesuprastų, ką lenkiškai reiškia ūsai. Tai aiškiai jos neužveža ta tema. Kad tik nebūtų tos tylos, nemalonios, lyg tarp mūsų būtų iškabinti šlapi skalbiniai, vis grūdantys į veidą savo rankoves ir klešnes.

Tai kas girdėti?– guodžiamai šypsodamasis sakau jai, ištiesiu ranką, ant kurios taip pat matyti šiek tiek sudžiūvusio kraujo, ir stipriai, draugiškai patapšnoju jai per petį, kad žinotų, jog tarp mūsų draugystė, jog visada galime būti draugeliai, jog, susitikę gatvėje, visada sakysime labas.

Ji nuo to mano gesto gerokai susvyruoja, kilsteli ranką su vėliavėle, apatiškai pamosikuoja ir sako: iš ruskių nusipirkau. Kilsteli tą nukarusią vėliavėlę. Iš ruskių nusipirkau, nes pigiau. Skautai taip pat pardavinėja. Bet brangiau. Aišku. Ir iš dirbtinių medžiagų. Bionedegraduojančių.

Kai taip kalba, aš net nežinau, kiek tai gali trukti. Iš jos pusės jokios šypsenos, vien rimtumas. Tyliai mintyse imu skaičiuoti. Gal stovime jau valandą. O gal ir pusę. O gal sekundę. O gal aš nebegyvas. Gal kas nors mane laiko kokioje nors popierinėje silpnapročių tupykloje, kokiame iš moterų žurnalų iškirptame baltame-raudoname reabilitacijos centre. Tipo viskas gražu, bet vos pakrutėsiu, ir popieriaus klijai eis po velnių, ir išsitaškysiu čia kartu su visu stelažu, po kuriuo dega pragaro liepsnos. Nes tai – specialus pragaras, kuriame sėdima už amfą. Rodo tau nesveikus filmus. O Andžela – visai ne Andžela. Kažkoks supistas muliažas. Lūpas krutina, o balso negirdėti. Juodoji žuvis – kūjis. Juodoji žuvis – pabaisa. Juodoji gervė su origamiu. Ir štai paduodu prašymą dėl panadolio. Dėl paracetamolio pačia plačiąja prasme. Dėl gavybos padidinimo. Nes nuo to įsmeigto į mane kažkokio gręžiančio žvilgsnio mano makaulė ima taip skaudėti, lyg po akimirkos turėtų galutinai atsiklijuoti, nutrinksėti laipteliais, nusiridenti gatve iki šulinio ir įgyti visišką nepriklausomybę.

Tavo šuo padvėsė, – neraiškiai sako Andžela, mojuodama vėliavėle. Aš sakau: tipo, ką? Ji sako: Sunia guli ten prie garažo, padvėsusi iš bado. Kaip man tuomet nepratrūkti, ir jau tiek to, kad kelnės apterliotos tautinėmis spalvomis, tiek to. Aš persigandęs. Šokiruotas. Pasiimu tą paukščių pieną, pasiimu viską, kas šaldytuve: dešrelę, šaldytas daržoves, ir atlekiu. Sunia guli žolynėlyje ant nugaros. Turbūt greitai vėl reikės jį pjauti. Nepernelyg gyva. Sunia, Sunia, sakau, ir ima kauptis ašaros. Ypač kai matau šūdelį, kuris pats iš jos išlindo, lyg didelis juodas vabalas, ją sugraužęs ir dabar lendantis į žemę slėptis nuo bausmės. Sunia. Na baik. Nebūk kiaulė, kad taip man padarytum. Kelkis. Atnešiau čia tau. Nemėgsti pupelių, bet retkarčiais tai tipo turbūt nenusinuodytum, jei, kurva, suėstum kartą tokių pupelių, tai karūna tau nuo tos plokščios kaktos nenukristų, nenorėjai ėsti, tai dabar negyva, pamatysi, kaip tavo šeimininkė įsius, kai grįš, o čia vietoje šuns – lavonas, visi namai kruvini, pamatysi, kaip visus mus iš čia atleis, uždarys tą visą biznį… Nagi, kurva, pabusk!!

Kol taip rėkiu ir net jau ruošiuosi spirti, ateina Andžela. Padeda ranką man ant peties. Visiškai rimtai nusiteikusi, su vėliavėle rankoje. Sako man: nusiramink, Stiprusis. Tavo skausmas jau niekam nebepadės. Žinau, kad tau šokas. Tik ramiai. Žinau, kad labai Sunią mylėjai. Bet dabar ji negyva. Nieko dabar nebepadarysi. Mirtis vaikšto su mumis petys į petį, alsuoja lavono kvapu į veidą, palieka paskui save kančią ir skausmą. Bet žaizdos užgyja.

Ir kol taip stoviu, nustėręs, visiškai sutrikęs nuo visko, kas vyksta, kai viskas staiga ima griūti ir pagaliau net šuo negyvas lyg antspaudas ant puvėsių pakuotės, Andžela pasiima iš garažo sniego kastuvą ir čia pat ima kasti žolynėlyje duobę.

Aš atsisėdu ant takelio, nes niekam jau nebeturiu jėgų. Jau pakaks, jau ačiū, balius baigtas, visi eina namo, jau prieškambaryje išrikiuoti visų batukai, likusius pyragaičius galite parsinešti broliukams ir sesutėms. Galas. Šiandien užgeso paskutinė mano lemputė. Šiandien aš nebegyvas, šiandien tik žiūriu, kaip žemė byra ant mano karsto dangčio, ir pats sau numetu saujelę.

Staiga sakau Andželai: ruskiai Sunią nunuodijo. Andžela abejoja: gal ir taip. Aš dar labiau įsiuntu, nes vis geriau imu tai suvokti.

Už vieną lenkų šunį – du ruskius, – sakau. Arba tris. Už Sunią, už vieno nekalto, apolitiško lenkų šuns mirtį, – tris ruskius į duobę. Sušaudyti.

Tada imu lazdą ir rodau, kur stovės ruskiai ir kaip šaudysiu.

Tavo agresija visuomet atsisuks prieš tave. Žmogus žmogui vilkas, – sako Andžela. Šiek tiek netgi sugebėjo iškasti tomis savo gyslomis be sutvirtinimų. Ir vos spėjau apsižiūrėti, ji jau stovi prie manęs ir klausia: koks tavo tikras vardas, Stiprusis?

_______________________________

Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS

Versta iš: Dorota Masłowska. Wojna polsko-ruska pod flagą biało-czerwoną. – Warszawa: Lampa i Iskra Boża, 2003.

 

Skaitytojų vertinimai


28233. krankt2006-06-13 02:23
Geras gabaliukas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:18:06 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba