Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-09 nr. 3099

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Artūras Valionis.
PAVASARIO IŠŠAUKIMAS
43
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 Jaroslavas Melnikas.
RAŠYTOJAS IR BARMENĖS: MANIFESTAS
32
• Stasys Stacevičius.
KAIP SAPNAS JOTVOJ
4

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
10
• ILGIAUSIŲ METŲ!

LM PAŠTAS 
• POETIŠKOS JULIAUS KAUPO PASAKOS APIE KAUNĄ2

POKALBIAI 
• DIEVAS UŽSIĖMĘS17

KNYGOS 
• KOLEKCININKŲ KOLEKCININKĖ3
• O KAS PO TO?45
• LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
KONSTRUKTYVUS CHOPINAS IR ROMANTIŠKAS HINDEMITH’AS

DAILĖ 
• KALBĖTA APIE IŠEIVIŲ NUOPELNUS LIETUVOS KULTŪRAI2
• Jurgita Ludavičienė.
ATVAIZDAI, ATSPINDŽIAI
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
GAL NUSUKIME LĖLYYYTEI SPRANDĄ?!
1

ŠOKIS 
• Eglė Kačkutė.
APIE ŠIUOLAIKINĮ ŠOKĮ KITUR
1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
PLENERAS, SUJUNGĘS KALININGRADO IR KLAIPĖDOS MENININKUS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS20

PROZA 
• Stanislovas Abromavičius.
Į NEŽINIĄ
3

VERTIMAI 
• Dorota Masłowska.
LENKŲ IR RUSŲ KARAS SU BALTA-RAUDONA VĖLIAVA
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Marcinkevičius.
KORESPONDENCIJA/ STRAIPSNIS/ KOMENTARAS ETC. DEBILINIMAS
5

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE ROMANTINĘ PASAULĖJAUTĄ IR JOS KRITIKĄ M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJOJE
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Rasa Kriščiūnaitė.
MITU – V INTERNACIONALINIS UNIVERSITETŲ TEATRŲ FESTIVALIS GRANADOJE
• Marija Dautartaitė.
KAI MENAS TAMPA KONSERVŲ DĖŽUTĖS VAIDUOKLIU
3

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI1
• Iš KUR MERGAITEI TIEK DRĄSOS?21
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA
• DALIA TAMULEVIČIŪTĖ 1940.IX.30–2006.VI.11
• ALYTAUS TEATRO PREMJERA

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA Į PLAČIĄJĄ KOALICIJĄ NEIS3
• Irena Rimkevičienė.
ODĖ ŠUNIUI, MIGRAVUSIAM IŠ BŪDOS Į MIESTĄ
• LABA DIENA4
• MALONIAI ATSAKOME CASTOR&POLLUX, "ŠIAURĖS ATĖNUOSE" (NR. 20, 2006.V.27) BYLOJUSIEMS APIE KULTŪRINĘ SPAUDĄ18

AKTUALIJOS

RAŠYTOJAS IR BARMENĖS: MANIFESTAS

Rašytojas masinės kultūros akivaizdoje

Jaroslavas Melnikas

[skaityti komentarus]

Rašytojas sutrikęs: barmenės, televizijos laidų vedėjai, realybės šou dalyviai, paprasti žurnalistai, namų šeimininkės ėmė rašyti romanus. Užsigeidė šlovės. Iš pradžių rašytojai ironiškai juokaudavo, stebėdami, kaip mėgėjai savo lėšomis spausdina savo opusus ar juos leidžia niekam nežinomose leidyklėlėse. Tegul pažaidžia. Bet štai mėgėjų ėmėsi didelės, garsios leidyklos. Ir staiga mėgėjai ne tik tapo garsiais bestselerių autoriais – jie tapo, tampa (masėms) kone vieninteliais garsiais "rašytojais". Tuo tarpu tikri rašytojai profesionalai, turintys atitinkamą išsilavinimą, kultūrą ir patirtį, leidžiami mažose leidyklėlėse, dažnai subsidijuojant valstybei, skaitomi ir aptarinėjami siaurame, uždarame rate.

Taigi susiklostė maždaug tokia situacija: masės vis daugiau skaito tuos mėgėjus, duodamos pelną leidykloms, o autoriams teikdamos šlovę. Masės surado savo "rašytoją", kuris rašo suprantama kalba, be joms nereikalingos (ir jų niekinamos!) "filosofijos", paprastai apie tai, kas artima paprastam žmogui.

Paskaitykite kad ir Ortegą y Gassetą ir suprasite, kur mes esame ir kur šiandien atsidūrė rašytojas. Totalitarinio režimo sąlygomis masės buvo valdomos, sistemos užgožtos. Šiandien jos išėjo į areną ir tapo pagrindiniu veikiančiuoju asmeniu. Jos šiandien užsako muziką. Bet taip tik atrodo. Esmė ta, kad mases galima valdyti – ir valdyti jas, sukuriant iš nieko "vardą" ir "autoritetą", nėra sudėtinga. Tos masės nėra išprususios ir pačios negeba atskirti rašytojo nuo literato, literatūros – nuo grafomanijos. Bet ar yra literatūros skyrimo nuo grafomanijos kriterijai? Jie yra. Rašytojas iš esmės ieško tiesos. Grafomanas – šlovės arba pinigų (arba vieno ir kito). Literatūrai svarbiausia – tiesa. Literatūra – tai tas, kas turi gelmę, kas turi gilesnius klodus. Grafomanija – tai, kas tų klodų neturi, kas yra paviršutiniška. Tiesa, šiuolaikinė grafomanija išmoko imituoti gilumą, kad būtų panašesnė į literatūrą. O jau atskirti tokio lygio grafomaniją nuo literatūros – visiškai neįveikiama užduotis masiniam skaitytojui. Tai dar galėtų padaryti kritikas, kurį masės – idealiu atveju – skaito, kad žinotų, ką pirkti. Bet problema ta, kad kritikas neretai irgi stoja tarnauti masėms, tarnauti leidėjui, tenkinančiam masių poreikius ir iš masių pinigų gyvenančiam. Be to, masinio vartojimo visuomenėje neįprasta vartoti žodžių "grafomanas" ir "grafomanija", nes kiekvienas rašantis žmogus yra žmogus, jo negalima įžeisti. Negalima žeminti jo orumo. Kad jo nepažemintum, reikia pavadinti rašytoju.

Jis nuo šiol ir vadinamas rašytoju, ir ne tiesiog rašytoju, o "talentingu rašytoju, bestselerių autoriumi". Turint galvoje tokį metodiškai kartojamą apibūdinimą, kuris prilimpa prie autoriaus kaip etiketė, tarsi nulemdama jo rangą, – kas šiandien yra tikrasis rašytojas? Geriausiu atveju jie jau abu "talentingi rašytojai": neturinti net humanitarinio išsilavinimo barmenė, leidyklai užsakius, kepanti "populiarius romanus", ir rašytojas, visą gyvenimą besigilinantis į žmonijos kultūrą, turintis patirtį ir vartojantis žodį visai kitu lygmeniu. Tai pirma. O antra: lygybė čia menama – ir ne rašytojo naudai. Nes kad barmenė "talentinga rašytoja", kalbama dažnai, kalbama pasinaudojant televizija ir daugiatiražiais laikraščiais, o kad rašytojas "talentingas", kalbama retai, be to, geriausiu atveju kokiame nors kultūrologiniame leidinyje, kurio tiražas juokingai menkas.

Ir tai suprantama: juk leidykla turi "išpopuliarinti" rašytoją barmenę, ji turi jai sukurti vardą. Iš nieko. Dėl to rinka reikalauja kalti dar teksto nemačiusiems (!) skaitytojams, kad tas rašytojas "įdomus", "talentingas", "atskleidžiantis psichologijos gilumas" ir taip toliau. Panašios definicijos užkeikimai (būtent užkeikimai) mases veikia hipnoziškai ir nepriekaištingai. Masinis skaitytojas tokiu būdu iš anksto susikuria nuostatą, kuri priverčia matyti "talentą" ir "psichologinių gelmių atskleidimą" peršamoje grafomaniškoje knygoje. Jis įsitikinęs, kad tai jo nuomonė ir jo vertinimas. Toks apdorotas skaitytojas jums perkąs gerklę, jei išdrįsite jo mėgstamą rašytoją išvadinti grafomanu. Tie specialiuose institutuose sukurti rinkodaros metodai iki smulkmenų apgalvoti ir patikrinti Vakaruose. Pagaliau trečia: rašytojas pralošia barmenei ir tuo, kad jo knygų masės neskaito, tiražai neretai juokingo dydžio, tuo tarpu barmenę skaito masės, ji yra ne tik "talentinga rašytoja", bet ir "bestselerių autorė". Trumpai tariant, barmenė pranoko mūsų rašytoją visais punktais.

Bet grįžkim prie masių ir kultūros problemos. Kokią teisę turime kalbėti apie masių neišprusimą? Nejau jos nemoka skaityti? Nejau nesidomi viskuo pasaulyje? Kas užeina į knygynus? Nejau jauni žmonės, išperkantys ką tik iškepto ir išpopuliarinto literato barmeno bestselerius, – kvaili žmonės? Nejau jie nėra mokyklų mokiniai, studentai? Nejau nesiklauso muzikos, neskaito kitų knygų, taip pat ir protingų, tarkim, psichologinių…

Tai štai – iškart turėtume aiškiai pasakyti: kalbama ne apie kultūrą, o apie masinę kultūrą (kurios būtų geriau iš viso nevadinti kultūra, kad nediskredituotume žodžio reikšmės). Taip, jie moka skaityti, labai daug ką žino, apie daug ką yra girdėję, apie daug ką (jei ne apie viską) gali spręsti. Bet jie – nekultūringi ir neišprusę giliąja prasme. Ta prasme, kuri susijusi ne su masine, o su tikrąja kultūra. Turime tai pagaliau suprasti: masinė kultūra yra tokia pati vartojimo prekė, kaip dešra arba holivudinis filmas. Masinė kultūra primena kramtinį – sukramtytą, iščiulptą maistą, kuris sukišamas turinčiam pinigų jaunikliui į pražiotą snapą. Ir jis tą surogatą praryja. Masinė kultūra – tai pseudokultūra, kultūros pakaitalas. Žmonės kažką žino, apie kažką girdėjo, bet jie praslydo paviršiumi, neįsiskverbdami į esmę: būti kultūringam jiems – tai pirkti knygas, lankytis koncertuose ir teatruose, klausytis diskų… Bet visa tai gali būti tikrosios kultūros pakaitalas.

Tikroji kultūra atlieka visiškai kitokias funkcijas. Ji nėra vartojama kaip dešra. Lengvai ir nesusimąstant. Ji pereina per žmogaus širdį, vidų, sukuria jį. Jai suvokti reikia pastangų, didelio savarankiško darbo, nes ji turi daug gilumos pakopų, ir tu negali tik sekti siužetą, nesustodamas prie sudėtingų problemų. Nesusimąstydamas apie neišspręstus klausimus. Tikroji kultūra šiuo atžvilgiu nėra patogi – ji suteikia tikrą diskomfortą vartotojui. Žmonės, kartos, kurios priprato tik vartoti, – nenori dirbti, jie eina lengvesniu keliu. Jei koks nors filosofas staiga taps populiarus, jie perskaitys populiarius straipsnius apie jį ir puikuosis žiniomis, demonstruodami savo "kultūrą", bet jie neims skaityti to filosofo kūrinių – tai pernelyg didelis darbas masiniam vartotojui.

Kadangi tikroji kultūra suteikia tam tikrą diskomfortą, vartotojų visuomenėje ji keičiama surogatu, "patogia", "paprasta", suprantama masine kultūra. Masės nenori darbuotis, jos nori tik vartoti, ir joms nereikalingas net mažiausias diskomfortas.

Tai, kas pasakyta, anaiptol nereiškia, kad norėtume atimti iš vartotojų visuomenės masinę kultūrą. Pirma, ji mūsų nesiklausys. Antra, tai tos visuomenės kultūra. Pažvelkime į tą masinę kultūrą kaip į chaoso, sulaukėjimo priešpriešą. "Žmogaus įvaizdžio" palaikymo funkciją masinė kultūra atlieka. Vaikas, negaunantis motinos pieno, irgi gyvena surogatų dėka. Tiesa, paskui jis neretai turi rimtų sveikatos problemų… Šiuo atveju galime kalbėti apie dvasinės sveikatos problemas vartotojų visuomenėje.

Tačiau mus domina pozicija, kurios tokioje situacijoje turi laikytis rašytojas. Visiškai akivaizdu, kad jam šiandien reikia rinktis – vytis barmenę ir taip pat tapti "masių numylėtiniu" bei "bestselerių autoriumi" ar likti savimi ir veikiausiai būti nežinomam arba mažai žinomam. Kai kurie (jei ne daugelis) rašytojai, būdami gyvi žmonės, jau ėmė lenktyniauti su barmenėmis ir televizijos žvaigždėmis, žurnalistais ir namų šeimininkėmis, ūmai virtusiais rašytojais, ir dar talentingais (žodžiai "talentas", "genijus", "ryškus", "sukrečiantis" – ciniškas rinkos ginklas).

Tačiau pasivyti barmenę ne taip lengva. Pirma, ji jau toli priekyje. Masėse ji jau turi "vardą", tuo tarpu rašytojas masėms dažnai mažai žinomas arba visiškai nežinomas. Antra, barmenei rašyti paprastai ir suprantamai, kad kiekvienam būtų aišku (taip maskuojamas gilumos nebuvimas kūrinyje), kur kas lengviau negu rašytojui. Mat barmenė giluma nepasižymi. Rašytojas tuo tarpu turi save prievartauti, atsižvelgti į masinį skaitytoją, jei nori būti garsus (jei jau jam nepakanka šlovės siaurame rate, o norisi "tikros šlovės", išgarsėjimo masėse). Jis turi, rašydamas bestselerį, visą laiką kovoti su savo asmenybe, kuriai taip ir knieti sugadinti žanrą ir sukomplikuoti vaizdą. Trečia, barmenė keičia barmenės darbą į "rašytojos", "talentingų romanų autorės" šlovę, masių numylėtinės šlovę. O rašytojas? Ką į ką jis keičia? Ar tik ne dangų į žemę? Nes jis keičia savo išdidžias vienatvės viršūnes į nuolankias žemumas. Jis keičia išdidų nepopuliarumą į pigią šlovę. Pagaliau pasakykim, kad barmenės šlovė – pigi šlovė. Ji lengvai pelnoma, bet neturi šansų nugalėti laiką.

Tai ko nori rašytojas? Toks įspūdis, kad šiandien jam, susidūrus su pasikeitusia situacija, tai pačiam neaišku. Jis sutrikęs. Jis dar neįsisąmonino to, kas įvyko, nesuprato visko iki galo, nesuvokė kriterijų ir nepasirinko pozicijos. Bet ją reikia pasirinkti, nes barmenės remia prie sienos.

Yra toks posakis: nemėtykit perlų kiaulėms. Pasakyta stipriai, bet užtat tiks­liai išreikšta mintis. Žinoma, masės – ne kiaulės. Tai – žmonės. Kiekvienas žmogus yra ypatinga vertybė, tad turi būti gerbiamas. Bet kartais jis tampa masių nariu, ir tada mes turime teisę žiūrėti į jį su tam tikra panieka. Tai šventa rašytojo teisė. Nereikia manyti, kad panieka, aristokratiškumas – jau būtinai blogai. Panieka paniekai nelygu. Kartais panieka – išsigelbėjimas nuo pasaulio, kuris nori tave sunaikinti. Tai ginklas – kartais pas­kutinis – prieš daug stipresnį priešą. Nereikia užkibti ant kabliuko, leistis apgaunamam, nuginkluojamam. Rašytojai neretai traktuojami kaip pasipūtę kvailiai, laikantys save elitu, tuo tarpu demokratinėje visuomenėje neva visi esą lygūs – rašytojai ir rašančios namų šeimininkės. Tik masės, liaudis nuspręs, kas laimėjo. Atmesk savo aristokratiškumą, stok prie finišo linijos su barmene – ir pirmyn! Kieno didesnis tiražas ir kas populiaresnis, tas ir laimėjo. Tas ir yra tikrasis rašytojas, talentas, genijus (štai šiuolaikinės varganos, iškreiptos vertinimo sistemos kriterijai).

Pakartosim – nereikia leistis apgaunamam: atsisakyti savo aristokratiškumo ir susibroliauti su barmene, tapti "demokratu". Nes tai pati didžiausia gudrybė, spąstai – atimti iš dvasios vienintelį ginklą. Tas ginklas – dvasios aristokratiškumas, kuris teikia rašytojui savigarbą, net ir visai nežinomam. Nereikia bijoti jaustis elitu, jei iš tiesų toks esi. Ir vėlgi – elitas elitui nelygu. Barmenės ir namų šeimininkės irgi gali susirinkti kartu ir palaikyti save elitu. Bet problema ta, kad jos tokios nebus, nes kalbame apie dvasinę kategoriją, apie dvasinį elitą, dvasią. Penki bestselerių autoriai, kurių knygas graibsto apdorotas masinis skaitytojas, – kuo ne elitas? Bet tikrasis elitas, beje, tikrieji aristokratai (o ne išsišokėliai) brangiai sumokėjo už tai, kad tokie būtų. Jie turėjo mokėti penkias kalbas, tarp jų – senovės graikų ir lotynų, ir kautis, jei prireiks, dėl savo garbės – ir kitų žmonių garbės. Negalima būti tikru aristokratu, nebūnant žmogumi, nesuvokiant kultūros esmės, stokojant garbės ir orumo jausmo.

Ir dar. Reikia suprasti, kad priklausymas tikram kultūros elitui ir priklausymas "tusovkėms" – ne tas pat. Tikroji kultūra, darbas vardan darbo, ieškojimas vardan ieškojimo, kūrėjo orumas, pigios šlovės niekinimas – štai tikrojo elito atstovo bruožai. Jis, beje, niekada nemąsto, kad toks yra, jis tiesiog turi kūrėjo savigarbą. Bet kai norima barmenę iškelti aukščiau rašytojo, niveliuoti skirtumą tarp mėgėjų ir profesionalų, literatų ir rašytojų, dvasiškai palaužiant nesuprantančius, kas dedasi, sumetant vienus ir kitus į vieną katilą, – ne nuodėmė paro­dyti ir natūralų aristokratiškumą: pažvelgti į situaciją ir su tam tikra, visiškai teisėta panieka, ir su triuškinančios ironijos šypsena. Ne tam, kad niekintum barmenes, kurios atlieka gerą darbą, paįvairindamos jaunų žmonių – picų, meksikietiškų padažų ir esemesų vartotojų – poilsį, o tam, kad išsaugotum ir sustiprintum save, išvengtum gundymo ir pasikliautum savo vieniša žvaigžde, vedančia per miglą į tiesą, kuri brangesnė rašytojui už viskią šlovę.

 

Skaitytojų vertinimai


28156. Tm :-) 2006-06-12 00:48
Man atrodo, dar viena "bestseleriškumo" priežastis - bendrumo jausmas. Kam gi pirkti kažkokio "pasipūtusio snobo", rašančio nesuprantamais žodžiais, sąmonės srautais, aliuzijomis, knygą, jei lentynoje - tokio paties namų šeimininko kaip pats "kūrinys"?

28173. pasiūlymas Melnikui2006-06-12 08:43
parašykite kokį nora šedevrą. Visos leidyklos, ir ta pati "Alma literra", išleidusi barmenės romaną, labai tokių laukia.

28184. Korra pasiūlymui2006-06-12 10:39
Nesiūlyk, jeigu esi neišsilavinęs - melniko romanus spausdina viena garsiausių Prancūzijos leidyklų, o Lietuvoje išleistas "Rojalio kambarys" yra viena geriausių knygų parašytų lietuviškai. Pirma paskaityk, o paskui jau siūlyk.

28189. aha2006-06-12 11:01
o ką jis pasakytų apie tą (filosofės!) Anilionytės bandymą, kaip suprantu, elitinę literatūrą sujungti su popoliariąja VIENAME romane ir padaryti romaną, kurį galėtų paskaityti ir masė , ir elitas? Teisingas požiūris kai imi grynai aukštąją literatūrą ir grynai barmenišką. Bet va tas Anilionytės bandymas man tuo ir įdomus, kad nesutelpa į įprastus rėmus visomis prasmėmis.

28197. BD :-) 2006-06-12 13:20
Autorius labai teisingai nusakė skirtumus tarp masinės kūltūros ir kultūros. Pritarčiau ir pasiūlymui nekreipti dėmesio į geltonosios kultūros išdaigas. Kūrėjų darbas kurti.

28202. visi mes kūrėjai :-) 2006-06-12 14:04
Šaunuolis autorius. Net komentuoti nereikia. Ypač apie kūrėjus...Kūrėjų darbas ne tik kurti, bet ir gyvenimą gyventi, o šituo jis beveik nesiskiria nuo "neišprususių" skaitytojų. Aš mieliau skaityčiau apie barmenės, o ne apie susmirdusio, bet tokio dvasingo senio patirtį. Nors ir turiu du aukštuosius išsilavinimus. Mažiau stereotipų naudokite, kolegos, ir viskas sustos į savo vietas.

28206. vs2006-06-12 15:00
dabar pasirodę romanai, ypač moteriški, gal ir nepretenduoja į literatūrines viršūnes, bet pasižymi išlaisvėjusia iš "literatūriškumo" kalba, kuria serga daugelis "etatinių" rašytojų... skaitymas nejuntant "iškankintos" kalbos pasipriešinimo teikia malonuma nepaisant kitų trūkumų... visi tie reiškiniai galutiniai susipainiuoja aukštesniame lygmeny - imkit Coelho, Baricco ar Akunino tekstus, pas mus turbūt Kondrotas ir Ivanauskaitė... vartotojai irgi sloksniuojasi bei sofistikuojasi... ne-vartotojų lieka vienetai, kuriems knygos jau seniai parašytos

28211. NN2006-06-12 16:15
Man atrodo, kad leidyklos dar nemoka reklamuoti gerų, profesionalų rašytojų parašytų knygų, todėl tuo ir naudojasi grafomanai.

28217. xX2006-06-12 19:44
O gal mergaitė tapo barmene netyčia visai, nors prigimtis jos pati rašytojiškiausia? O gal berniukas tapo rašytoju pagal partinę ar gimininę liniją - nors jo vieta buvo kokteilius bare užtaisinėti? Ot, likimas! Melnikas nori socialinį determinizmą įpiršti - abstraktų, kas baisiausia. Kastas, kaip Indijoje, importuoti/reanimuoti. O kur kritiko vieta, a (la C&P)? Ir kuriuo gi momentu įvyksta negrįžtamas nebarmeno įrašytojinimas - kai tūlas asmuo gauna humanitaro diplomą? Ar kai išlaiko egzą, kreivai žiūrėdamas į nupirktą bilietą? Ech, žmogau - ar tik nesusipainiojai savo stochastiniame determinizme? Gal viskas paprasčiau: rašyti gali visi, bet ne visus privalome skaityti? Ypač tuos, kuriuos draugiškai rekomenduoja JB, bet draugiškai nerekomenduoja MB.
Taigi, mielas bičiuli - stilius, tinkantis novelei, ne visada tinka kultūros politikai.

28220. varna2006-06-12 20:19
Šlykštus, nieko bendro su kultūra neturinčio pikto ir pagiežingo žmogaus išskyros - kitaip šito straipsniūkščio nepavadinčiau. Tekstas akivaizdus pavyzdys pamfletu, kurie buvo rašomi "šlovingais" tarybiniais laikais išjuokiant nevalyvus kiemsargius ir suduodant keletą smūgių į paširdžius supuvusiam kapitalizmui (jau bebaigiančiai savo varganas dieneles laisvai rinkai ). Atsibusk, kvaily.

28242. e2006-06-13 09:07
esu neispruses. nezinojau nieko apie j.melnika. dabar zinau ir pazistu. uzteko pirmos snoboapologetiskos pastraipos. zinau, kad dera kalbet apie autoriaus mintis, o apie autoriu - nedera, bet sikart neistversiu: jaroslavai, jus - tiesiog PIZONAS (benderis dar pridurtu, kad jusu tevas buvo pizonas ir vaikai bus mazi pizoniukai, bet as to nesakau).

28244. barmenė2006-06-13 09:50
Kai kurios mintys gal ir teisingos, bet iš kur tiek paniekos barmenei ?

28261. irm2006-06-13 15:35
Suprantu autoriaus pykti, bet ar verta cia "lietis". Ortego y Gasseto ir Melniko poziuriai i "mases" labai jau dviprasmiski. Viena vertus norima, kad mases zinotu savo vieta, nesikistu i vadinama aukstesne kultura, kita vertus norima pagarbos is masiu - vadinasi ir ju susidomejimo. Jaroslavai, gerai rasote, turite savo auditorija ir nenorekite, kad ji butu tokia plati kaip "barmeniu". Ne toje epochoje gyvenate, o norite buti kaip Puskinas tarp muziku. Ortegos neskaitykit, yra izvalgesniu autoriu.

28271. krankt2006-06-13 21:05
Autorius cia suminejo visiems zinomas tiesas, bet as jo vietoje taip nepykciau, nes neverta. Dabar leidybos niekas nesubsidijuoja, pelna nesa pirkejai, kurie yra paprasti zmones ir troksta paprastumo. Knygose jie iesko idomios istorijos, pramogos ir nenori kankinti saves nesibaigianciomis peripetijomis. Gerai tai ar blogai, spresti nesiimu, nes neturiu tokio autoriteto. Tik man regis, kad geriau jau, kai tos mases skaito knygas, o ne girtuokliauja arba vagiliauja. Vis siokia tokia nauda. Zinoma, pinigu visiems reikia, kiekvienas nori gyventi geriau, taigi pestis del sloves verta tik tuo atveju, jei ji nesa pinigus. Siaip jau pinigu pasiskirstymas rinkos ekonomikoje atrodo ypac idomiai ir tikrai jis veikia ne pagal veiklos svarba (as manau, kad mokslininko ar mokytojo darbas yra kur kas svarbesnis, bet palyginkime ju pajamas su, tarkim, krepsininko ar kokiu dainusku atlikejo). Bet rimtieji rasytojai yra gajus kaip piktzoles, ju ne pats velnias neisraus is kulturos dirvono. Gal netrukus susilauksime kokio naujo Voltero ar Orvelo. As nesibaiminu, kad tikrieji talentai isnyks kaip kokie dinozaurai. :)

28277. krankt > visi mes kurejai2006-06-13 23:26
Atrodo, kad tie du aukstieji jums nelabai padejo, nes neismoke elementariausios pagarbos vyresniems zmonems. Autoriu apibudinote kaip "susmirdusi seni", negrazu, storzieviska. Neseniai teko dalyvauti korejieciu vestuvese. Prie vaisemis nukrauto stalo vorele pirmiausiai issirikiavo vyresnieji, o po to jau kiti. I Europa zengianciam Lietuvos jaunimeliui, net ir su desimtcia aukstuju, visai nekenktu pasimokyti padorumo ir pagarbos is azijieciu.

28279. rašytojas moterų akivaizdoje2006-06-13 23:44
Nieko sau opozicija: rašytojas ir namų šeimininkė:) Labai keistas būdas formuluoti, manau, nevertas rašytojo vardo.
Jei ne namų šeimininkavimas - kaži ar turėtume Šerelytės romanus? Tokios etiketės kaip girtuoklis, barmenė, sodininkas neapsprendžia žmogaus gebėjimo kurti.

28291. rudra2006-06-14 07:47
Atsakymas J. Melnikui ir visiems diskutantams. Charles Bukowski - didis rašytojas ir didis poetas, tad štai jo nuomonė diskutuojamu klausimu:

Niekad nemokėjau gerai spausdinti ir niekad neįsisavinau rašybos, nes to ir nenorėjau.
Taip ir neišmokau tinkamai vairuoti, o savo pirmąją mašiną
pirkau naudotų automobilių turguje
už 35 dolerius;
įsitaisę joje kartu su savo pusgirte drauguže
pirmajame posūky mes vos neįsirėžėm į ligoninės sieną.

Nenorėjau mokytis muzikos, nes nemėgau
mokytojos, kuri nešiojo baltą peruką ir nuolat pudruodavosi veidą.

Užstrigau rezervistų rengimo tarnyboj,
kadangi visai neketinau tapti sportininku;
tada mane išsiuntė į ginkluotės išmanymo konkursą,
kurio visai nesirengiau laimėti, tačiau laimėjau
ir gavau medalį, kurį išmečiau į kanalizacijos angą.

Nesimokiau muzikos, bet dabar klasikinės
muzikos klausausi daugiau, nei bet kuris iš pirmo šimto
atsitiktinai gatvėj sutiktų praeivių.

Niekinau pinigus, bet mano pirmoji žmona buvo milijonierė;
ji nusikratė manęs ir aš daugiau nė karto nevedžiau.

Nemėgau poetų ir nekenčiau poezijos, bet kartą
pats pradėjau rašyti eilėraščius.

Vieną dieną pakėliau akis ir pamačiau, kad atsidūriau Hamburge,
Vokietijoj; buvau išverstas į pusę tuzino kalbų, o priešais mane
buvo suolus ir praėjimus nusėdusi, kur tik įmanoma
susikorusi tūkstantinė minia.
Skaičiau tiems žmonėms ir jie tikėjo.

Nemėgau skaityti knygų, bet mėginau skaityt didžiuosius poetus
ir prozininkus, kūrinius, per daugelį amžių teikusius įkvėpimą
tūkstančiams žmonių, bet knygos slysdavo man iš rankų
ir aš užmigdavau.

Lankiausi meno muziejuose, mačiau žymiausius paveikslus,
bet man jie kėlė nuobodulį.
Tačiau to neėmiau į galvą, nesijaučiau nepilnavertis,
veikiau atvirkščiai: nepilnaverčiais laikiau juos.

28296. vs - rudrai2006-06-14 10:15
puikus tekstas, ypač: "Vieną dieną pakėliau akis...". ir Krankt pitžolių palyginimas su rimtaisiais rašytojais patiko. tokiems palyginimams paneigti ir kuriami Melniko tipo tekstai. o "barmenė" juk pati tikriausia rašytojo "naparnikė", tarsi antroji monetos pusė. bohemos pamušalas. pradėjau galvoti apie savo gyvenimo barmenes ir susiliejo raidės... apsilaistė...

28302. Melnikui2006-06-14 11:16
skaitykite Anilionytės "O kas pot po?" ir persvarstykite, ką čia surašėte.

28304. mieste - rudrai2006-06-14 11:34
aha, man irgi viskas taip normalu isskyrus "viena diena pakeliau akis".

28314. krankt2006-06-14 18:33
Maga pagirti Rudra - stai pavyzdys, kaip reikia diskutuoti, o ne izeidineti oponenta nepagarbiais zodziais.

28323. Onė2006-06-14 22:25
Kad mano patirtis net Bukowski nesisapnavo. A nieko, gyvenu. Statau 100 litų, aš būčiau jį apgėrusi. Gal net ir į galvą davus...

28370. Korra2006-06-15 23:57
Amerikiečiai nori padaryt pasaulį (macdonalds)

28373. Don`t shoot the messenger2006-06-16 00:21
Kambarine - Bukovskis McDonalde - Amerikoj nori padaryt LM komentatoriams eilerasti burgeri? Nelaukit, nesamone. Bukovski atleido is darbo.

28374. krankt2006-06-16 01:41
Kad neatleido Bukovskio is darbo, jis numire. Vakar buvau jo laidotuvese. ;)

28397. Antras pranesimas is Pasto2006-06-16 13:17
"Gyvos tik metaforos"

28402. Onė2006-06-16 15:01
Ir alkoholikai su patirtim.

28433. Deivis - To krant to rudra2006-06-18 00:01
BARMENE - TAI GI TIK METAFORA! BARMENE gali buti ir genijus. Nieko nesupratote ka sako Melnikas. Bukowskis is pradziu daug ismoke KA JAM reikejo o paskui ismete! Paskui spjauda. Jis taip pat kulturos zmogus tik su vardu OUT - MARGINALAS(tai tik poza!). Melnikas ir Bukowskis - kalba apie ta pati: Bukowskis - tikras rasytojas. Galima pasakyti - BUKOWSKIS IR BARMENES. Nes USA pilna barmeniu kurios raso meiles romanus ir t.t. Ir jos daug daugiau zinomos negu Bukowskis. Aisku kad grafomanas gali buti ir profesoriumi. Galima zinoti viska ir netureti talento. Tai gi AKSIOMA. Cia visiems aisku ir nera del ko gincytis. Is pradziu pagalvokite apie ka kalba Melnikas o paskui diskutuokit.

28445. rudra2006-06-18 21:58
Bjauriausia, Deivi, kad tu teisus, puikiai suprantu, apie ką kalba Melnikas. Tiesiog pasinaudojau proga įkišti savo mylimiausią Bukowski.

28541. Deivis To rudra2006-06-20 11:26
Suprantu. Ir man jis patinka, Bukowskis. Labai geras tekstas - manau ir Melnikui jis butu prie sirdies. Tiesa viena visiems...

48337. Tulpiniai ;]*** :-( 2008-08-13 14:55
O kokias kalbas reikia moketji?

48338. Graske :-) 2008-08-13 14:57
man labai patinka nu manau kad daug moka :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:18:04 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba