Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-09 nr. 3099

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Artūras Valionis.
PAVASARIO IŠŠAUKIMAS
43
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jaroslavas Melnikas.
RAŠYTOJAS IR BARMENĖS: MANIFESTAS
32
• Stasys Stacevičius.
KAIP SAPNAS JOTVOJ
4

LITERATŪRA 
• Algimantas Bučys.
SENOVĖS ŽYDŲ IR BOLŠEVIKŲ "RAŠTAI" H.KUNČIAUS TEKSTE
10
• ILGIAUSIŲ METŲ!

LM PAŠTAS 
• POETIŠKOS JULIAUS KAUPO PASAKOS APIE KAUNĄ2

POKALBIAI 
• DIEVAS UŽSIĖMĘS17

KNYGOS 
• KOLEKCININKŲ KOLEKCININKĖ3
• O KAS PO TO?45
• LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
KONSTRUKTYVUS CHOPINAS IR ROMANTIŠKAS HINDEMITH’AS

DAILĖ 
• KALBĖTA APIE IŠEIVIŲ NUOPELNUS LIETUVOS KULTŪRAI2
• Jurgita Ludavičienė.
ATVAIZDAI, ATSPINDŽIAI
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
GAL NUSUKIME LĖLYYYTEI SPRANDĄ?!
1

ŠOKIS 
• Eglė Kačkutė.
APIE ŠIUOLAIKINĮ ŠOKĮ KITUR
1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
PLENERAS, SUJUNGĘS KALININGRADO IR KLAIPĖDOS MENININKUS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS20

PROZA 
• Stanislovas Abromavičius.
Į NEŽINIĄ
3

VERTIMAI 
• Dorota Masłowska.
LENKŲ IR RUSŲ KARAS SU BALTA-RAUDONA VĖLIAVA
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Marcinkevičius.
KORESPONDENCIJA/ STRAIPSNIS/ KOMENTARAS ETC. DEBILINIMAS
5

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Edvardas Rimkus.
APIE ROMANTINĘ PASAULĖJAUTĄ IR JOS KRITIKĄ M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJOJE
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Rasa Kriščiūnaitė.
MITU – V INTERNACIONALINIS UNIVERSITETŲ TEATRŲ FESTIVALIS GRANADOJE
• Marija Dautartaitė.
KAI MENAS TAMPA KONSERVŲ DĖŽUTĖS VAIDUOKLIU
3

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI1
• Iš KUR MERGAITEI TIEK DRĄSOS?21
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA
• DALIA TAMULEVIČIŪTĖ 1940.IX.30–2006.VI.11
• ALYTAUS TEATRO PREMJERA

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA Į PLAČIĄJĄ KOALICIJĄ NEIS3
• Irena Rimkevičienė.
ODĖ ŠUNIUI, MIGRAVUSIAM IŠ BŪDOS Į MIESTĄ
• LABA DIENA4
• MALONIAI ATSAKOME CASTOR&POLLUX, "ŠIAURĖS ATĖNUOSE" (NR. 20, 2006.V.27) BYLOJUSIEMS APIE KULTŪRINĘ SPAUDĄ18

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS

APIE ROMANTINĘ PASAULĖJAUTĄ IR JOS KRITIKĄ M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJOJE

Edvardas Rimkus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Neringos Usaitės nuotrauka

Romantizmo dvasinis sąjūdis Europoje vyko XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Jo atstovų teorinės ir praktinės pastangos didele dalimi buvo nukreiptos prieš Švietimo epochoje įtvirtintą racionalizmo kultą. Pasaulį, arba gamtą, romantikai suvokė kaip begaline kūrybine energija disponuojančią jėgą, kuri ir per žmogaus kultūrą realizuoja potencialiai egzistuojančias būties galimybes. Šios jėgos, jų manymu, neįmanoma sutalpinti į jokias kategorijas ar kalbines formules. Romantikai skausmingai sureagavo į gamtos mokslų vykdomą pasaulio desakralizavimą, kurio padariniai buvo ir bet kokį paslaptingumą redukavusios jo sampratos – pasaulis mokslininkų, o paskui ir kitų žmonių buvo pradėtas suvokti kaip ištiriamas, visiškai priklausomas nuo proto principų diktato. Romantikai niekaip negalėjo su tuo sutikti. Norėdami iš naujo prisiliesti prie būties paslapties, jie romantizavo tokį savaime suprantamą pasaulį, t. y. banaliems dalykams bandė suteikti pakylėtą prasmę, žinomybei suteikti nežinomybės rangą, baigtinybei – begalybės pavidalus.

Kovodami prieš tiesmuką racionalizmą, romantikai rėmėsi ne tik ir ne tiek samprotavimais, kiek savo dvasios išgyvenimais, įvairiomis aistromis bei emocinėmis sielos būsenomis. Nostalgija, kaip tam tikra dvasinė kančia, sukylanti siekiant tikrovėje nesamo dalyko, yra bene pagrindinė romantinės sąmonės būsena, šio kultūrinio judėjimo tyrinėtojus verčianti kalbėti netgi apie nihilistinį romantizmo charakterį. Kaip pažymi R. Šerpytytė "Toji nesatis romantinėje vizijoje įgauna įvairių vardų ir figūrų pavidalą. Pastarąsias galima net laipsniuoti jų neapibrėžtumo didėjimo požiūriu: mylimoji, Tėvynė, dieviškumas, idealas, Absoliutas..." Tikrovė romantikui nurodo, "siunčia" jį į visai kitą negu ji pati plotmę. Realybė čia tam tikra prasme yra paneigiama, tačiau, kita vertus, būtent tokie įvairūs vizijos pavidalai įgalina jį toje pačioje tikrovėje gyventi intensyviau, ją romantizuoti, nors ir žvelgiant į gamtą per vienokio ar kitokio konceptualinio fantomo prizmę. Nostalgija čia iškyla ne tik kaip toks geismas, kuris neturi realaus objekto, bet ir kaip poreikis, kurio pats romantikas visai nenori patenkinti. Nostalgija romantikui teikią nuotaikingą pasaulio suvokimo foną, kuriame ir skleidžiasi būties paslaptingumas.

Ne tik savuoju pasaulio suvokimu, bet ir meno kūriniais – per juose kuriamus vaizdus romantikas nori sužadinti savo sieloje specifines būsenas (nostalgiją, melancholiją ir kitas) ir tokiu būdu tarsi atsyti nuo žmogiškųjų dalykų tuštumo, nusikelti arba priartėti prie idealo, absoliuto ir kitų sąmonės steigiamų nuotaikingų prasmės sričių. Romantikas veržiasi į begalybę, tačiau iš tikro niekada neišeina už savo baigtinės vidujybės ribų – jis visada jose pasilieka. Dėl to atsiranda romantinei sąmonei apskritai būdingas siekis per meną išreikšti vidinį sielos pasaulį kartu skausmingai jaučiant, jog toks siekis negali būti realizuotas, dažniausiai jis yra pasmerktas nesėkmei.

Vokiečių romantizmo klasiko K. W. F. Solgerio knygos "Ervinas", parašytos dialogo forma, vienas veikėjas kalba apie liūdesį, kaip apie tokį jausmą, kuris tarsi sugrąžina žmogų į jį patį, atkreipia dėmesį į jo paties būtį. Šis jausmas ne tik liudija žmogaus buvimą pasaulyje, bet ir emocingai parodo sąmoningos būtybės ir gamtos reiškinių esmingą skirtingumą. Tai vėliau įgalina ir patį romantiko veržimąsi į aukštesniąją tikrovę, transcenduojant duotąją.

Kalbėdami apie gamtos ir meno kūrinių grožį, kiti knygos veikėjai taip pat labai dažnai nuslysta į savo jausmų bei nuotaikų aptarinėjimus, koncentruodami savo dėmesį ir mąstydami ne tiek apie pasigėrėjimą sukeliantį objektą, jo vienokias ar kitokias savybes, kiek pasinerdami į savo vidujybės gelmes ir tokiu būdu kaip tik dar labiau išryškindami subjektyvųjį estetinio santykio su grožio objektu aspektą. Reabilituodami emocinę žmogaus dvasios plotmę, kaip labai svarbų estetinio tikrovės suvokimo požiūriu dalyką, romantikai siekė iš naujo atkurti glaudų paties gyvenimo, pasaulio ir bet kokių semantinių teorinių konstruktų ryšį. Tarsi kokiais provaizdžiais jiems tampa senovės Graikijos ir krikščioniškųjų viduramžių pasauliai. Juose, anot romantikų, dar buvo išlaikyta žmogaus dvasios galių harmonija, racionalumas dar nebuvo užgožęs pasaulio paslapties ir sakralumo.

M. Heideggerio, kaip ir romantikų, netenkina įsivyravusios pasaulio, būties ir netgi esinių sampratos; jis irgi mato bei teoriškai reflektuoja gamtos mokslų visuotinai primetamą tam tikrą instrumentinį požiūrį į pasaulį bei liūdnas to pasekmes. Tačiau, kitaip negu jie, filosofas visai nebando transcenduoti duotos žmogui tikrovės, semantinės ar vizualios struktūros pagrindu emocingai romantizuoti pasaulio ir tokiu būdu vėl pamatyti jo paslaptingumą. Kita vertus, nors M. Heideggeris ir nenaudoja romantizmo metodų, jis vis dėlto iš esmės atlieka tą patį pasaulio romantizavimo veiksmą, savitu būdu aktualizuodamas būties transcendenciją. Atsiribodamas nuo mokslinės, kasdienės, metafizinės sąmonės steigiamų pasaulio prasmių arba jo konceptualizavimo strategijų (interpretacijų), mąstytojas atsigręžia į patį žmogaus buvimo būdą, į jo egzistenciją, kuri jusliškai nuolat yra atsivėrusi patiems įvairiausiems būties fenomenams. M. Heideggeris netgi savitai vartoja sąvoką "žemė", ja įvardydamas visą juslėmis atsiveriantį esmą, kuris žmogų supa iš visų pusių, rodydamas save tai kaip formą, spalvą ar garsą, tai kaip akmens sunkumą arba kaip medžio lankstumą – žodžiu, taip įvairiai, kaip tik gali šis esmas žmogui byloti apie save per konkrečius esinius arba daiktus. Atkreipdamas dėmesį į tokią stulbinančiai įvairią būties raišką žmogui, jis visai nenori atskleisti mums tik vienokias ar kitokias daiktų savybes, bet siekia parodyti patį tokių žemės apraiškų esmingąjį buvimo būdą, kuris visai nepatenka į mokslinio pažinimo akiratį, o yra atveriamas tik konkrečios žmogaus egzistencijos. To, ką, pavyzdžiui, patiriame kaip spalvą ar garsą, mes negalime niekaip paaiškinti, išreikšti sąvokomis mokslo kalboje. Tyrinėdami šiuos fenomenus mes visuomet atsiremiame į patį jų duotumą mums. Žemė yra tarsi užsisklendusi savyje, pažinimui ji neprieinama, tačiau mes ją nuolat pasiekiame jusliškai jai atsiverdami. Tad M. Heideggeris, priešingai romantikams, ne nutoldamas, o kaip tik visą savo mąstymo jėgą koncentruodamas į tikrovę būtent joje ir atranda giliausią filosofavimo versmę.

Remdamasis totaliu būties laikiškumu M. Heideggeris meno kūrinį suvokia ir kaip tam tikro istorinio pasaulio prasmę. Kūrinys leidžia žmonėms apmąstyti – suprasti ir aiškinti – daiktus ir save pačius. Tai, kad kūrinys yra istoriškas tikrovės apmąstymo įrankis, be kita ko, reiškia ir tai, jog jis ne tik yra sukuriamas, bet taip pat yra laikinas. Filosofas čia orientuojasi ne tiek į medžiaginį kūrinio trapumą, kiek į jo suvokimo pagrindą sudarantį konkretaus istorinio pasaulio prasminį kontekstą, jo praeinamumą. Kalbėdamas apie atskirus monadinius istorinius pasaulius M. Heideggeris pažymi, jog pasauliai, kuriems priklauso ir kuriuos parodo skirtingi meno kūriniai, pavyzdžiui, antikinė šventovė ar viduramžių gotikinė katedra, – mums yra tapę svetimi ir tolimi. Tokių kūrinių mes jau nebegalime suprasti adekvačiai dingusiame pasaulyje gyvenusių žmonių paskleistų prasmių atžvilgiu. Tad Heideggeris užkerta kelią bet kokiems bandymams per meno kūrinius nusikelti į praeities pasaulių prasminius kontekstus. Romantikų praeities idealizavimas nebetenka pagrindo – mes neturime jokių būdų išeiti iš savojo pasaulio ir panirti į kadaise buvusį. Netgi tiksliausi moksliniai antikinių ar kitų laikmečių kūrinių leidimai neparodo mums tokių pasaulių, kokie jie buvo senovės graikams ar viduramžių krikščionims.

Filosofas, suvokdamas, kad neįmanoma adekvačiai suprasti sugriuvusio ir nebeatstatomo pasaulio, vis tiek teigia paradoksalų kūrinio gebėjimą bent iš dalies atverti istorinį pasaulį kaip visiškai kitokią matymo ir mąstymo erdvę. Be to, nors ir negalime per kūrinį visiškai nusikelti į dingusio pasaulio prasmių zonas, jo dėka, mąstydami mes galime atverti sau kitokias esamų tikrovės fenomenų supratimo bei žmogaus egzistavimo galimybes. Taip mes kartu įveikiame kasdieniško ar mokslinio (pažintinio) santykio su tikrove tironiją, nes atsisakome įprastinių nuostatų, vertybių bei žinių.

M. Heideggeris, kitaip negu romantikai, savaip, kaip specifinius būties fenomenus ontologizuoja ir žmogaus emocijas. Netradicinė jų samprata taip pat atveria specifines kūrinio supratimo galimybes. Nors pats filosofas ir atsiriboja nuo estetikoje steigiamos meno kūrinio, tik kaip įvairius išgyvenimus generuojančio objekto, suvokimo perspektyvos, vis dėlto jo siūloma emocijų ontologizavimo strategija, atrodo, įgalina specifiškai pasižiūrėti į meno kūrinio fenomeną ir neišeinant už estetikos brėžiamų jo supratimo ribų.

Meno kūriniai, sužadindami įvairias nuotaikas, įgalina žmogų atsiverti būčiai specifiniais rakursais. Filosofas meno kūrinį suvokia kaip labai parankų filosofiniam apmąstymui objektą pirmiausia dėl to, kad jis padeda išeiti iš visų įprastinių ir savaime suprantamų pasaulio suvokimo bei sąveikos su juo būdų ir pažvelgti į kitą, tarsi paraleliškai egzistuojantį virtualų istorinį ir mus supantį, meno kūrinio atveriamą, pasaulį. Tačiau meno kūrinys netgi emociniu lygmeniu atsiskleidžia kaip specifiškas būties apmąstymo instrumentas, nes sužadindamas įvairius išgyvenimus ar emocines būsenas, pateikdamas šiuos žmogaus dvasios fenomenus refleksijai, jis kartu sukuria ir specifines tikrovės ar esamo pasaulio suvokimo perspektyvas bei kitoniškus veikimo joje būdus, nes patys pasaulio supratimai ir visi veiklos būdai, kaip parodė M. Heideggeris, visada yra nuotaikingi – priklausomi nuo mūsų emocinės būsenos.

Nors kūrinys ir netampa kiekvienam žmogui istorišku savęs ir tikrovės apmąstymo instrumentu, tačiau jis, kaip specifinis daiktas, potencialiai, kaip tam tikrą galimybę, visada išlaiko tokią savo funkciją – žadinti žmoguje esmingą jo paties ir būties sąlyčio suvokimą. Meno kūrinys gali neleisti jam nugrimzti įprastinėse pragmatiškos kasdienybės, mokslo bei metafizinėse daiktiškumo, pasaulio ar gamtos sampratose ir nebematyti čia ir dabar akivaizdžiai atsiveriančios būties paslapties.

 

Skaitytojų vertinimai


28216. padange :-) 2006-06-12 19:39
sutikciau su tuo, kad meno kurinys tiksliai neatspindi to meto tikroves....visgi meno kurinio suvokimas - kiekvieno savita interpretacija...kurinio emocionalumas manau taip pat egzistuoja, taciau tikraja kurinio esme gali atskleisti tik pats kurejas...kiti ja suvoks subjektyviai ir priklausomai nuo savo emocines busenos...

28219. plyta2006-06-12 20:16
kas ta tikroji esme?

28250. padange to plyta2006-06-13 10:39
stai cia ir prasideda filosofijos peripetijos...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:18:03 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba